Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimo D. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2014 m. spalio 13 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), jis, vairuodamas automobilį BMW 5ER REIHE, v. n. (duomenys neskelbtini), kelio vingiuotoje nuokalnėje, buvo neatidus, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į kelio bortą bei J. G. memorialinio muziejaus stendą. Iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai pasišalino. Eismo įvykio metu sugadintas vairuotas automobilis ir stendas. Šiais savo veiksmais D. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 127; 222 punktų reikalavimus.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. D. K. atžvilgiu nutraukė, nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 302¹¹ straipsnis nustato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Skundžiamu nutarimu teismas D. K. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, konstatuodamas, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje yra išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip pašalinti abejones dėl D. K. kaltės. Aukštesnysis teismas su tokiomis išvadomis sutinka.

Atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. užtraukia <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teisės pa­žei­dimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, tai nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Įrodinėjant ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą būtina nustatyti tam tikras pažeidimo kva­li­fikavimui bei asmens kaltės nustatymui reikšmingas aplinkybes, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo eis­mo įvykis, kad asmuo su šiuo įvykiu yra susijęs ir, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Nors paminėto straipsnio dispozicijoje aiškiai nėra nurodoma, kokia kaltės forma padaromas šis pa­žei­dimas, tačiau teismų praktikoje tokio pobūdžio byloje yra aiškiai apibrėžta, kad ATPK 130 str. 1 d. nu­ma­tytas pažeidimas gali būti padaromas tik sąmoningu veikimu, t. y. tyčia. Taigi, traukiant asmenį ad­mi­nistracinėn atsakomybėn pagal minėtą normą turi būti nustatyti ne tik objektyvieji šio pažeidimo su­dė­ties požymiai, bet ir tai, kad asmuo suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vie­tos suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.

Šioje administracinėje byloje buvo neginčytinai nustatytos tik tos faktinės aplinkybės, kad automobilis, BMW 5ER REIHE, v. n. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė D. P., kuriuo naudojosi jos sūnus A. K.. Pastarojo sesuo D. L.- K. policijos paprašyta ( A. K. buvo sulaikytas policijos) šį automobilį iš Europos pr. Esančios aikštelės paėmė ir A. B. padedama parsivarė, prie savo namų, o vėliau A. B. šį automobilį pastatė pas savo pažįstamą, kad būtų saugiau. A. B. patikindavo jog automobilis saugus. 2015-02-12 jos brolis automobilį pasiėmė( t.1.b.l. 12). A. B. patvirtino, kad jam buvo patikėtas saugoti automobilis, kurį jis vėliau perdavė saugoti E. Š. ir tą patį vakarą jis sužinojo, kad šis automobilis pateko į eismo įvykį, kurį neva sukėlė neblaivus D. K.. Jis buvo nuvažiavęs susitikti su D. K., R. K. ir E. Š.. D.ir R. K. žadėjo automobilį suremontuoti. Policija kviečiama nebuvo. Po remonto jis automobilį pasiėmė ir pastatė jį savo namuose. Pretenzijų dėl automobilio remonto niekam nereiškė( t.2.b.l.30-31). Taigi automobilis nebuvo kaip nors neteisėtai užvaldytas ar pavogtas, juo laisvai galėjo naudotis bet kuris iš aukščiau nurodytų asmenų. Nėra ginčo, kad R. K. pripažino apgadinęs automobilį, jį norėdamas perstatyti kiek nuošaliau, todėl suremontavo automobilį ir suremontuotą grąžino kaip jie buvo įsitikinę savininkui A. B., tai buvo 2014m. lapkričio mėnesio pradžioje ( t.1.b.l.14, 105, 112). E. K., R. K. ir D. K. parodymais teisme nustatyta, kad automobilis buvo apgadintas kieme, nes trukdė pravažiavimui ir bandant patraukti, atsitrenkė į stulpą, kliudė kairį sparną, ratlankį, pastebėjo pradurtą padangą(t.1.,b.l.104-112).

Pagal LR ATPK 127 str. 2d. numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu vairuotojas vairuodamas transporto priemonę padaro žalą kitai transporto priemonei ar kitam turtui. Kai padaroma žala administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuotai transporto priemonei, tos transporto priemonės savininkas turėtų galimybę įrodinėti neteisėtą transporto priemonės užvaldymą ir žalos padarymą, arba tik žalos padarymą teisėtu valdymu, tačiau tai galėtų daryti tik kitoje civilinėje ar baudžiamojoje byloje. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad pagal A. K. pateiktą pareiškimą buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto apgadinimo, nutarime išdėstomos aplinkybės, kaip iš A. K. automobilio (priklausiusio jo motinai D. P.) valdymas perėjo kitiems asmenims ir kad dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis CK ir CPK nustatyta tvarka( t.1.b.l. 147). Todėl pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad D. P. apklausa, netikslinga. Kitas turtas šiuo atveju galėtų būti E. Š. tvora ar metalinis stulpas, tačiau pastarasis teisme patvirtino, kad jam jokia žala nepadaryta, jis pretenzijų D. ar R. K. neturi.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį numatyto nusižengimo esmę kaltė dėl pažeidėjo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos.

Teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nėra paneigta aplinkybė, jog automobilį vairavo R. K., o ne jo sūnus D. K., be to nėra būtinųjų požymių- pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, tiek subjektyvių, tiek objektyvių požymių, todėl administracinė byla pagrįstai nutraukta. Institucijos teiginiai, kad R. K. gyvena (duomenys neskelbtini) ir negalėjo sūnaus atvežti pas E. Š., teismo vertinimu yra niekuo nepagrįstos prielaidos, kurias patikrinti praėjus daugiau kaip metams laiko yra neįmanoma. Nei R. K., nei D. K. iš įvykio vietos nepasitraukė, asmuo kuriam buvo patikėtas automobilio saugojimas, tai yra A. B. sutiko, kad automobilį R. K. suremontuotų savo lėšomis, suremontuotą automobilį priėmė, turtinių pretenzijų nereiškė. E. Š. dėl apgadintos tvoros, taip pat pretenzijų R. K. nereiškė. Nustatyta ir tai, kad gražintas automobilis nuo 2014m. lapkričio pradžios iki 2015m.vasario buvo A. B. žinioje.

Sutiktina su skundo argumentu jog yra nustatytas faktas – apgadintas J. G. memorialinio muziejaus stendas, tačiau byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai teigti, kada laiko požiūriu buvo apgadintas J. G. memorialinio muziejaus stendas ir ar apgadinimai buvo padaryti būtent konkrečiu automobiliu. Pritartina pirmos instancijos teismo argumentams, kad žiemos metu, praėjus 4 mėnesiams, lauke mažai tikėtina, kad tiek laiko būtų likę automobilio padangų pėdsakai, tepalo žymės, ar automobilio detalės. Dėl visų Institucijos pateiktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo pirmos instancijos teismas yra pasisakęs skundžiamame nutarime išsamiai, todėl aukštesnysis teismas nesikartoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. B., A. K. parodymai yra suinteresuotų asmenų parodymai, todėl pirmos instancijos teismas vertindamas juos, nesuteikė prioriteto prieš kitus įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Susirašinėjo medžiaga socialiniuose tinkluose ( t.1,b.l. 64-67), taip pat nepatvirtina to fakto, kad E. Š. su A. B. 2014-10-13 vakarą susirašinėjo dėl įvykio, kurio metu buvo apgadintas D. P. priklausęs automobilis, nes E. Š. neįvardijo konkretaus asmens, padarytų apgadinimų, automobilio ir pnš.( t.1.b.l. 63-65). Teismo vertinimu, svetimos transporto priemonės saugotojai prisiėmę pareigą savininkui išsaugoti daiktą privalo būti rūpestingi ir padarius žalą neišsaugojimu, ar netinkamu saugojimu privalo atlyginti žalą transporto priemonės savininkui.

Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes. Šio teismo priimtame sprendime visi bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys yra išanalizuoti, visi įrodymai aptarti ir įvertinti. Pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-2012). Įrodymus, paneigiančius nekaltumo prezumpciją turi pateikti institucija, inicijavusi bylą (ATPK 256 straipsnio 3 dalis). Kaip rodo bylos medžiaga, visos galimybės šioje byloje siekiant nustatyti įvykį bei asmenį (asmenis), galimai apgadinusį J. G. memorialinį muziejaus stendą, buvo išnaudotos.

Remiantis išdėstytu, teismas neturi teisinių argumentų nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir, kad tokiu atveju vadovaujantis konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išvedamu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, yra vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Nenustačius procesinių teisės normų pažeidimo, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas bylos duomenimis, todėl naikinti jį ar keisti pagal apeliacinio skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra, taigi Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinio skundo netenkinti, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.