Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. (B. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

1.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (buvusio Lukiškių TI-K) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

1.2. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12) ir kt.).

1.3. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K ir per kurį jam galimai kilo neturtinė žala, nurodo nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2018 m. balandžio 7 d. Tai patvirtina ir byloje pateikti VPN duomenys. Dėl to teismas CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu vertins laikotarpį nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2018 m. balandžio 7 d.

Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis dušu ir pareiškėjo stebėjimo naudojantis dušu

4. Sprendžiant dėl pareiškėjo privatumo ribojimo jam naudojantis dušu aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 81 punktas, kuriame įtvirtinta, kad viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti suimtuosius ir nuteistuosius. Šiuo atveju nustatyta, kad dušo patalpų duryse yra įrengtas stebėjimo langas (b. l. 20), per kurį pareigūnai gali stebėti suimtuosius ir nuteistuosius tuo metu, kai jie naudojasi dušu. Vadinasi, tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami. Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, išaiškino, kad ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad be pertvarų, dušo patalpose nebuvo įrengtos užuolaidos. Tai patvirtina ir byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 15–26). Vadinasi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vedamas į dušą ir jam juo naudojantis pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją per stebėjimo langą. Visgi, tam, kad būtų konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą, orumą ir garbę pažeidimas, turi būti nustatyta, kad pareiškėjas realiai buvo stebimas pareigūnų vyrų ir moterų. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė tik abstraktų ir deklaratyvų teiginį, jog, naudodamasis dušu „jautėsi stebimas“. Vien iš skundo turinio aišku, kad pareiškėjas neteigia, kad kada nors buvo realiai stebimas pareigūnų ir ne tik vyrų, bet ir moterų. Jautimas, kas esi stebimas, nepatvirtina realaus stebėjimo. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad stebėjimo langas yra pakankamai didelis, kad asmuo žinotų, kad yra stebimas. Šiuo atveju nustatyta, kad dušų patalpose yra įrengtas stebėjimo langas, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas buvo realiai stebimas. Be to, VPN pateikė duomenis, kad pareiškėjas nė karto nėra skudęsis administracijai dėl to, kad jis buvo nepagrįstai stebėtas pareigūnų ir ne tik vyrų, bet ir moterų (b. l. 61). Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu vertinami kaip deklaratyvūs ir abstraktūs, nesudarantys pagrindo kvestionuoti VPN veiksmų teisėtumo. Todėl šiuo atveju pareiškėjui nepateikus reikšmingų faktinių aplinkybių dėl realaus jo stebėjimo jam naudojantis dušu ne tik pareigūnų vyrų, bet ir moterų, ir byloje nenustačius konkretaus stebėjimo atvejo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų VPN veiksmų.

Dėl dušo patalpos įrengimo

5. Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpų įrengimas neatitiko jiems keliamų reikalavimų, nes dušo patalpos nebuvo atskiros nuo persirengimo kambario, vienoje patalpoje buvo dušas ir pakaba drabužiams, dėl ko prausimosi metu visi drabužiai sudrėkdavo. Iš byloje pateiktų nuotraukų (b. l. 16, 17, 19, 23, 24) matyti, kad vieta daiktams pasidėti yra įrengta toliau nuo dušo patalpos, tačiau ne kaip atskira patalpa. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 29 punkte (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa, o pagal šio punkto 2018 m. rugpjūčio 27 d. redakciją – laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengtos patalpos (zonos), skirtos į laisvės atėmimo vietą pristatytiems asmenims švarinti (prausti, nariuotakojams naikinti, drabužiams dezinfekuoti): nusirengimo ir apsirengimo patalpa (zona), dušinė, dezinfekavimo kamera. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad nusirengimo ir apsirengimo kambariai yra atskirti kaip atskira patalpa ir nėra nurodyta, kad dušinėje tokia patalpa turi būti įrengta. Tokiu atveju, kai teisės aktai nenumato reikalavimo dušinėje įrengti atskiro nusirengimo (apsirengimo) kambario, pats pareiškėjas turi elgtis apdairiai, pagal situaciją, naudodamasis dušu, susidėti daiktus taip, kad ant jų nepakliūtų vanduo ir rūbai nesušlaptų. Dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas neva vaikščiojo su drėgnais drabužiais šiuo atveju nepagrindžia jokių neteisėtų VPN veiksmų. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad skundo argumentai dėl netinkamai įrengto dušo atmestini kaip nepagrįsti.

6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo B. V. (B. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.