Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2015 m. kovo 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž.R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 12 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Ž.R. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3-4) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodo, jog nuo 2014-10-05 įvairiais laikotarpiais buvo patalpintas į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir laikomas antroje kameroje, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Pažymi, jog teisės aktai nustato vienam asmeniui tenkantį plotą areštinės kameroje – 5 kv.m., o jis buvo patalpintas ir laikomas kameroje, kai vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m. ploto, į kurį patenka ir kameroje esantys baldai: lovos gultas, tualetas, stalas ir dvi spintutės. Mano, jog kameroje turi būti didelis ir švarus langas, ventiliacija, temperatūra ne mažesnei nei 18 laipsnių šiluma, švarus tualetas, kuris būtų atitvertas, negali būti pelių ir tarakonų, ant sienų negali būti pelėsio ir grybų, o visų šių minėtų sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje nebuvo. Akcentuoja, jog šildymo sistemos kamerose pilna dulkių, todėl nebuvo įmanoma kvėpuoti grynu oru, buvo tamsu, trūko oro. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, tapo irzlus, taip pat buvo pažemintas jo orumas. Neturtinę žalą kildina ir iš atsakovės veiksmų, neužtikrinus tinkamo kalinių maitinimo, nurodydamas, jog pusryčiai ir vakarienė neatitinka maitinimo normų, nes duodama tik duona ir arbata. Mano, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Prašo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 11-15) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų, kameroje Nr. 2, 20 parų. Nesutinka su pareiškėjo atsakovės veiksmų vertinimu kaip neteisėtų, nes nėra pagrindo tvirtinti, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai pareiškėją laikė tokiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui bei pažeidė higienos normų reikalavimus. Akcentuoja, jog pareiškėjas areštinės kameroje nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 buvo laikomas nežymiai pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m², nes vienam asmeniui atiteko 3,28 m² ploto. Mano, kad toks nežymus teisės akto -Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkto pažeidimas - negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų išgyvenimų, diskomforto, streso, sumenkinti pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pažymi, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygos areštinės kameroje su skundais ar prašymais nesikreipė į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato administraciją, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo kameroje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai. Nurodo, jog Tauragės areštinėje periodiškai atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, rasti neesminiai trūkumai buvo nedelsiant pašalinti. Pabrėžia, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras 2014-02-11 atliko neplaninį patikrinimą, ir kameroje Nr. 2, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nenustatė. Teigia, jog pareiškėjui buvo periodiškai tikrinama sveikata ir nėra įrodymų, jog jis turėjo nusiskundimų sveikata. Prašo atmesti pareiškėjo teiginius dėl maitinimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, apšvietimo ir ventiliacijos sistemų kamerose nebuvimo kaip nepagrįstus. Mano, kad nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6. 271 straipsnį kilti.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kadangi buvo laikomas neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, patalpa nebuvo ventiliuojama, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo natūralaus apšvietimo, tarp šildymo sistemos pilna dulkių, šiukšlių, tiekiamas maistas neatitiko maitinimo reikalavimų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl netinkamai įrengto tualeto, ventiliacijos nebuvimo, dėl kamerose esančios tamsos, šalčio, drėgmės, natūralaus apšvietimo nebuvimo, tiekiamo maisto neatitikimo maitinimo reikalavimams.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010-05-14, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (1.3 punktas).

Kaip matyti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T.M. 2015-02-17 tarnybinio pranešimo (b.l. 17), atsakovės pateiktos papildomų duomenų (b.l. 63-64), Ž.R. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas antroje kameroje, kurios plotas 13,12 m², nuo 2014-04-16 iki 2014-04-18 su dviem asmenimis, nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 su trim asmenimis, nuo 2014-10-05 iki 2014-10-14 su dviem asmenimis, nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 su trimis asmenimis. Šių faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, jog nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 (viso 9 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kameroje su trimis asmenimis, kai vienam asmeniui atiteko 3,28 m² kameros ploto. Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog pareiškėjui tam tikru laikotarpiu tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog būnant kameroje dėl itin mažo asmeniui tenkančio kameros ploto jis galėdavo tik sėdėti arba gulėti, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo apsunkintas jo judėjimas, negalėjo pasimankštinti, nuolat reikėdavo sėdėti, trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Šiame kontekste teismas pažymi, jog byloje pateiktas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafikas (b.l. 18), iš kurio matyti, jog areštinėse laikomiems asmenims kasdien po vieną valandą buvo nustatytas laikas pasivaikščiojimams. Akivaizdu, jog pareiškėjas galėjo pasinaudoti šia suteikta teise, todėl kaip nepagrįsti atmetami jo argumentai, jog jis nuolat turėdavo sėdėti arba gulėti, nebuvo sudarytos sąlygos pasimankštinti.

Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma) reglamentuoja policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Minėtos higienos normos 24 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (22 punktas). Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metų laiku turi būti mažiausiai 18 laipsnių (26 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (60 punktas). Taip pat nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas (8 punktas).

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl tualeto neatitivėrimo nuo bendrų patalpų, natūralaus apšvietimo nebuvimo, vėdinimo sistemos, šalčio, drėgmės, temperatūros, švaros sąlygų nebuvimo, pelėsių, grybų ir graužikų buvimo kameroje teismas pažymi, jog byloje pateikti Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014-11-11 aktas Nr. AK-1 ir 2014-11-17 patikrinimo aktas Nr. AK-159 (b.l. 25-30), kuriuose įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl areštinės kamerų atitikties higienos normų reikalavimas ir pažeidimų nenustatyta. Konstatuota, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm. aukščio pertvara. Nustatyta, kad veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, orlaides galima atidaryti, patalpos šildomos, nėra drėgnos, ant sienų ir lubų paviršių pelėsio nematyti. Dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų. Areštinės patalpų ir sanitarinių mazgų dezinfekcijai naudojamas biocidas „Žaibas“. Pagal Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014-11-17 patikrinimo aktą, atlikus neplaninį patikrinimą, neatitiktis rasta dėl aukščiau minėtos higienos normos 6, 21 punktų reikalavimų pažeidimų, tačiau pažeidimai nustatyti trečioje kameroje (o pareiškėjas buvo laikomas antroje kameroje).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-318/2012).

Aukščiu nurodyti pareiškėjo argumentai dėl higienos normų pažeidimo nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu pareiškėjas nurodė tik abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos prastos būklės, neatitinka aukščiau nurodytų Higienos normų reikalavimų. Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus arba argumentuotai juos paneigti. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus – visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės neteisėtų veiksmų, nes asmenims, laikomiems areštinės kamerose, tiekiamas maistas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos nedirbantiems asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose – 2298 kcal per parą. Iš byloje esančių atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pagal 2013-03-27 viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 85-4-ST2-17, UAB (duomenys neskelbtini) tiekia areštinės kamerose laikomiems asmenims maistą (b.l. 19-22). Maistas tiekiamas 3 kartus per parą: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Iš pateikto valgiaraščio pavyzdžio matyti, jog asmenims tiekiamas maistas kaloringumu atitinka nurodyto teisės akto reikalavimus (b.l. 23-24). Paminėtų rašytinių įrodymų pagrindu paneigtas pareiškėjo argumentas, jog suimtiesiems asmenims yra duodama tik duona ir arbata.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, ir dėl kitų aukščiau nurodytų pareiškėjo teigimu netinkamų įkalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, tapo irzlus, taip pat buvo pažemintas jo orumas.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Kaip jau minėta aukščiau, tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (viso 9 dienas iš 20 dienų). Duomenų, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo ginčo laikotarpiu, byloje nėra. Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalų įrašuose (b.l. 31-56) nurodyta, jog pareiškėjas nusiskundusių sveikata neturi, išskyrus 2014-10-06 prašė vaistų nuo miego. Nustatyti duomenys dėl sveikatos būklės neleidžia daryti išvados, jog dėl to, kad nebuvo užtikrintos minimalios asmens laikymo kameroje ploto sąlygos, pareiškėjo sveikata pablogėjo, sutriko jo miegas, pažymint tai, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus asmens laikymo kamerose ploto kitu laikotarpiu (2014 m. birželio ir gruodžio mėnesiais, o vaistai nuo miego duoti spalio mėnesį).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę, bendrąsias laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose sąlygas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nežymiai mažesnis (3.28 kv.m.) nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv.m.) bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje laikotarpį nei karto dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Ž.R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2014-06-03 iki 2014-06-05 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 buvo pažeista Ž.R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.

Skundo dalį dėl neturtinės žalos prieisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.