Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-523/2014 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį dėl dalies išmokėtų draudimo išmokų priteisimo atsakovei R. G., trečiajam asmeniui D. V. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės R. G. pareigos atlyginti ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“ lėšas, išmokėtas dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą skundžia ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“. Apeliantės atstovas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį.

Atsakovė sutarties sudarymo, o taip pat ir eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkė.

Atsakovė pripažintina transporto priemonės valdytoju ir kartu yra draudėja pagal tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, neeliminuoja ieškovės atgręžtinio reikalavimo teisės reikalauti TPVCAPDĮ 12 str., 22 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovės (draudiko) išmokėtų draudimo išmokų eismo įvykio metu nuostolių patyrusiems asmenims (nukentėjusiesiems) grąžinimo.

Pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas, didesnio pavojaus šaltinio valdytojui atsakomybė už padarytą žalą atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus.

Transporto priemonė privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol yra registruota Lietuvos Respublikoje (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Transporto priemonė negali būti naudojama, jei valdytojų civilinė atsakomybė nėra apdrausta (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d.).

TPVCAPDĮ 2 str. 19 d. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjas – pagal TPVCAPDĮ atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku.

Asmuo, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant sutartį yra laikomas transporto priemonės savininko atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 str. 2 d.).

LR CK 2.132 str. 2 d. numato, kad atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Atstovaujant įstatymo pagrindu įgaliojimas nėra būtinas.

Jei asmuo pateikia Standartinių sąlygų 21 punkte numatytą informaciją (transporto priemonės registracijos liudijimą, asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kitą draudiko nurodytą informaciją) draudikui, jis laikomas transporto priemonės savininko atstovu pagal įstatymą ir turi teisę jo vardu sudaryti privalomojo draudimo sutartį, o draudikas negali atsisakyti sudaryti sutartį (TPVCAPDĮ 6 str. 2 d.). Apelianto nuomone, minėtos informacijos pateikimas draudikui yra pakankamas atstovavimo pagal įstatymą faktui nustatyti, kadangi jokių kitų privalomų reikalavimų nustatyta nėra. Perduodamas registracijos liudijimą savininkas suteikia įgaliojimus kitam asmeniui ne tik valdyti transporto priemonę, bet ir jo vardu sudaryti privalomojo draudimo sutartį.

Atsakovė jau po transporto priemonės registravimo ją su visais dokumentais valdyti perdavė savo draugui S. P. S., o šio prašymu D. V. sudarė draudimo sutartį. Sumokėdamas draudimo įmoką, D. V., kaip atsakovės R. G. atstovas pagal įstatymą, patvirtino, kad susipažino su draudimo sutarties sąlygomis, taip pat patvirtino, kad visi duomenys, pateikti šioje sutartyje, yra teisingi (Sutarties 6.2. p.). Šias aplinkybes patvirtina trečiojo asmens parodymai teismo posėdžio metu.

Atsakovė R. G. pati pasirinko būdą, kaip sudaryti draudimo sutartį, t. y. įvykdyti savo, kaip savininkės, pareigą, nustatytą TPVCAPDĮ. Perdavė padidinto pavojaus šaltinio registracijos liudijimą savo draugui, t. y. atstovui pagal įstatymą (tuo išreiškė valią sutarties sudarymui), kuris sutarčiai sudaryti perįgaliojo D. V. (CK 2.145 str. 1 d.). Kadangi trečiasis asmuo neginčija sudaręs draudimo sutartį, laikytina, jog jis buvo su šios sutarties sąlygomis supažindintas tinkamai. Atitinkamai ir atsakovė per atstovą buvo supažindinta su sąlygomis, tuo pačiu įgydama teises ir pareigas pagal Sutartį. Jei apeliacinės instancijos teismas sutiktų su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovė ginčo sutarties nesudarė, jos sudaryti trečiajam asmeniui nepavedė, jog nebuvo atsakovės valios sudaryti ginčo sandorį, būtina atsižvelgti į kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką ginčo klausimu.

2013-10-13 elektroniniu laišku ieškovė pripažino, jog faktiškai transporto priemone naudojosi S. P. S. ir jo draugas, Vokietijos pilietis A.L..

Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog iki transporto priemonės registracijos Lietuvoje atsakovės vardu ji su draugu gyveno ir dirbo Vokietijoje. Po transporto priemonės registracijos Lietuvoje atsakovė išsiskyrė su S. P. S., kuris liko gyventi ir dirbti Vokietijoje, o 2012-02-13 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė A. L..

Apie transporto priemonės buvimą už Lietuvos Respublikos ribų ieškovė neginčijamų įrodymų neturėjo, o atsakovės atstovas praktiškai į jokius su transporto priemonės įregistravimu, draudimo sutarties sudarymu, transporto priemonės naudojimu susijusius klausimus atsakyti negalėjo – ieškovė, siekdama įgyvendinti įrodinėjimo pareigą, prašė pripažinti atsakovės, trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu; taip pat šaukti liudytojais S. P. S. ir J. S..

Atsakovė viso proceso metu užėmė pasyvią poziciją, o žinodama apie teismo įpareigojimą dalyvauti teismo posėdžiuose, juos ignoravo, taip sąmoningai užkirto kelią tikrosioms transporto priemonės registravimo, naudojimo, sutarties sudarymo, aplinkybėms atskleisti, taigi, veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.

Byloje esančių duomenų visetui rodant, jog ginčo transporto priemonė buvo glaudžiai susijusi su Vokietija (faktinis valdytojas – Vokietijos pilietis; atsakovė pati ilgą laiką gyveno ir dirbo Vokietijoje; Vokietijoje tebedirba ir tebegyvena atsakovės draugas S. P. S., eismo įvykis įvyko Vokietijoje), o taip pat esant pagrindui taikyti contra spoliatorem prezumpciją, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog nėra pakankamai įrodymų dėl transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos ribų.

Ieškinys buvo reiškiamas teismui tik TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl kito teisinio pagrindo pagrįstumo. Po eismo įvykio per įstatymo ir sutarties numatytus terminus atsakovė raštu nepranešė ieškovei apie eismo įvykį, su ja nebendradarbiavo, nesuteikė galimybės apžiūrėti apgadintos transporto priemonės ir objektyviai nustatyti nukentėjusiajam padarytos žalos dydį. Dėl to, kas išdėstyta, ieškovei priteistina 20 proc. išmokėtų sumų – 1828,55 Lt (TPVCAPDĮ 12 straipsnis 22 straipsnio 2 dalis, taisyklių 60.3 punktas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., patikrinimas (CPK 320 str.). Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 260, 263 straipsniai); todėl, vertinant materialinės teisės normų taikymą, yra svarbu, ar aplinkybės, turinčios reikšmės taikant tam tikras materialinės teisės normas byloje nustatytos, ar jos nustatytos nepažeidžiant procesinės teisės normų. Teismo sprendimas, priimamas išsprendus civilinį ginčą, yra teisingumo vykdymo aktas. Teisingu bylos sprendimu yra suinteresuotos ne tik ginčo šalys, bet ir visa visuomenė; taigi privataus intereso gynimas nėra vienintelis civilinio proceso tikslas, teismo procese ginamas ir viešasis interesas. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacijos dalykas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, bet apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo, o tik jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu, tad panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas ieškovės ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atskleisdamas Draudikų biuro vaidmenį privalomojo draudimo santykiuose, yra pasisakęs, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią transporto priemonės valdytojui atsiradus civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos, nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą transporto priemonę, ar pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-198/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Pabrėžtina, kad perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, savininkas pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad 2012-02-13 G. D. B. gatvėje, Alsfeld mieste, Vokietijos Federacijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu A. L., vairuodamas atsakovės R. G. vardu registruotą automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį „VW Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“, remdamasi žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, būdama įsitikinusi, kad tarp ieškovės ir atsakovės R. G. buvo sudaryta ir eismo įvykio metu galiojo 2011-08-12 Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo apdrausta registruotos atsakovės vardu transporto priemonės „Opel Vectra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, padarytą žalą atlygino nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui, išmokėdama 2647,93 eurų draudimo išmokų (1 t., b. l. 19–42). Po draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui ieškovė sužinojo, kad atsakovė R. G. nebuvo pasirašiusi ginčo sutarties dėl registruotos atsakovės R. G. vardu transporto priemonės „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės (1 t., b. l. 13–14), bei tai, kad atsakovė nesutinka atsakyti už draudimo 2011-08-12 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pažeidimą ir atlyginti ieškovei sumokėtas nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui draudimo išmoką (1 t., b. l. 15–16, 48). Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovės argumentai, kad ji transporto priemonės „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nenaudojo ir nevairavo, taip pat tai, kad atsakovė jokios draudimo sutarties nesudarė ir ginčo sutarties nepasirašė, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo pareigos atlyginti turtinę žalą ieškovei.

Ieškovė, prašydama priteisti dalį draudimo išmokos, sumokėtos nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui, laikosi tos nuomonės, kad atsakovė R. G. atsako ieškovei už padarytą nuostolį ne tik pagal ginčo sutarties sąlygas (1 t., b. l. 13–14), o taip pat bendrais pagrindais, numatytais Civiliniame kodekse (1 t., b. l. 122–123). Ieškovė mano, kad atsakovė būdama transporto priemonės savininkė privalo atlyginti materialinės išlaidas ieškovei, atlyginusiai atsakovės nuosavybės teise valdomos transporto priemonės eismo įvykio metu padarytą nukentėjusiam asmeniui materialinę žalą, šiuo atveju ieškovė kreipėsi į teismą dėl dalies žalos atlyginimo sumos priteisimo. Teismo vertinimu, byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.246–6.249 str.). Todėl apeliacinis teismas sutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovė R. G. atsako ieškovei už padarytą nuostolį bendrais pagrindais (CK 6.280 str. 1 d., 6.270 str. 1–2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad transporto priemonė „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną – 2012-02-13 nebuvo apdrausta įstatymų reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir draudiminė apsauga eismo įvykio metu minėtos transporto priemonės atžvilgiu negaliojo. Bylos duomenimis, ieškovė atlygino 9 142,77 Lt žalą, susijusią su automobilio „VW Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimu eismo įvykio metu ir šios transporto priemonės vairuotojo gydymo išlaidas. Taigi ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę R. G., kadangi 2012-02-13 automobilis „Opel Vectra“, v. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruotas atsakovės R. G. vardu, atsakovė nebuvo apdraudusi savo ir kitų asmenų civilinės atsakomybės valdant atitinkamą transporto priemonę, taigi atsakovė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalies imperatyvą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Atsakovė šį reikalavimą pažeidė. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 50 procentų išmokėtos draudimo sumos (4571,39 Lt), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės ieškinio pareiškime nurodytu prašomos priteisti iš atsakovės žalos dydžiu (CPK 42 str. 1 d.). Atsakovė R. G. neginčija ieškovės pateiktų byloje dokumentų dėl draudimo išmokų apskaičiavimo, faktinės aplinkybės, kad ieškovė ieškinio pareiškime nurodyto dydžio žalą – 9 142,77 Lt atlygino nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui, taip pat tos aplinkybės, kad atsakovė R. G. eismo įvykio metu nuosavybės teise valdė automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nebuvo dėl šio automobilio sudariusi transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutarties. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis teismas vadovaujasi ieškovės pateiktais byloje rašytiniais įrodymais ir laiko, kad ieškovė patirtus nuostolius, susijusius su draudimo išmokos išmokėjimu nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui, visiškai įrodė (CPK 12, 178, 185 str.). Ieškovės reikalavimas kaip įrodytas ir pagrįstas tenkintinas (CK 6.270 str. 1 d., 2 d., 6.280 str. 1 d., TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis), taip pat patenkinamas apeliacinis skundas, teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį patenkinti ir priteisti 4571,39 draudimo išmoką. Kadangi iš atsakovės priteistos piniginės lėšos ieškovei, tenkintinas ir ieškovės prašymas dėl priteisimo iš atsakovės 5 procentų dydžio palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-05, 1 t., b. l. 2–3) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 str., CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamojoje byloje, todėl apeliacinis teismas dėl jų procesiniame dokumente nepasisako.

Ieškovė byloje turėjo bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinio pareiškimą ir apeliacinį skundą – po 137 Lt už kiekvieną procesinį dokumentą (1 t., b. l. 12, 2 t., 1 t., b. l. 6), dokumentų vertimo iš užsienio kalbos išlaidas – 307,34 Lt (b. l. 19, 1 t.), taip pat dokumentų įteikimo liudytojams per antstolį išlaidas (1 t., b. l. 115), šias išlaidas ieškovė prašė priteisti. Ieškovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas dėl ieškovės įgaliotų asmenų dalyvavimo teismo posėdyje ir surašytų byloje procesinių dokumentų (1 t., b. l. 120) bei ieškovės atstovo kelionės į teismo posėdį išlaidų.

Ieškovės prašymas tenkintas iš dalies.

Bylos duomenimis, ieškovės įmonei atstovavo jos darbuotojai R. J. (1 t., b. l. 7) ir D. J. (b. l. 52, 1 t., 2t., b. l. 26). Ieškovė, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašyme nurodė, kad išlaidas apskaičiavo atsižvelgdama į vidutinę darbuotojų, atstovaujančių įmonei teismuose, vienos darbo valandos apmokėjimo 2013 metais sumą – 31,98 Lt (1 t., b. l. 119). Iš esančių byloje įgaliojimų matyti, kad ieškovės atstovai dirba ieškovės įmonėje, pagal jų atliekamas darbo funkcijas ieškovė atstovams suteikė įgaliojimus atstovauti jai byloje, o ieškovės atstovai atliko jiems pavestas darbo funkcijas, susijusias su jų darbu ieškovės įmonėje.

Turėtas byloje kuro sąnaudų išlaidas ieškovės atstovui atvykti į teismo posėdį ieškovė įrodinėjo duomenimis apie kuro sąnaudas, kelio atstumus iš įvairių tinklalapių (b. l. 115–118). Teismo vertinimu, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos dėl kuro sąnaudų nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, kurie patvirtintų, kad ieškovės atstovas į teismo posėdžius atvyko ieškovės tarnybiniu automobiliu ir kad ieškovė šiai kelionei sunaudojo tam tikrą kiekį kuro ir dėl to turėjo išlaidų.

Todėl ieškovės prašymas pripažinti bylinėjimosi išlaidomis ieškovės darbuotojų darbo sąnaudas atliekant darbo pareigas civilinėje byloje ir duomenis iš įvairių tinklalapių apie galimas sąnaudas kelionei į teismą važiuoti automobiliu iš Vilniaus į Jurbarką ir į Vilnių nepripažintinos ieškovės turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, taigi ieškovei iš atsakovės nepriteistinos.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-10-29 protokoline teismo nutartimi nutarta kviesti liudytojus į teismą, J. ir S. S. įteikti šaukimą ieškovės lėšomis per antstolį (b. l. 90, 1 t.). Antstolis pavedimą atliko, antstolio darbo sąnaudas apmokėjo ieškovė (1 t., b. l. 103). Remiantis PVM sąskaita faktūra AAŠK NR0405, ieškovė antstoliui sumokėjo 83 Lt už procesinių dokumentų įteikimą J. ir S. S., (1 t., b. l., 121). Taip pat tenkintinas ieškovės prašymas dėl dokumentų vertimo iš užsienio kalbos išlaidų – 307,34 Lt priteisimo iš atsakovės (1t.,b.l.44)., kadangi šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir būtinos (CPK 198 str.2d.). Paminėtos išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo 45,09 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (1 t., b. l. 1, 2 t., b. l. 34), šios išlaidos patenkinus ieškinio pareiškimą taip pat priteistinos iš atsakovės valstybei (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, teisėja

nusprendžia:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini):

ieškinio patenkinimui – 4571,39 (keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt vieną Lt 39 ct) Lt (1323,97 Eur) ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

bylinėjimosi išlaidas: žyminio mokesčio išlaidas už ieškinio pareiškimą – 137 (vieną šimtą trisdešimt septynis) Lt (39,68 Eur), žyminio mokesčio išlaidas už apeliacinį skundą 137 (vieną šimtą trisdešimt septynis) Lt (39,68 Eur), dokumentų vertimo iš užsienio kalbos išlaidas – 307,34 (tris šimtus septynis Lt 34 ct) Lt (89,01 EUR), antstolio darbo sąnaudos – 83 (aštuoniasdešimt trys) Lt (24,04 Eur), iš viso 5 235,73 (penkis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkis Lt 73 ct) Lt (1516,37 Eur) ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (į. k. 300633222, T. Ševčenkos g. 21 / Vytenio g. 12, Vilnius, a. s. (duomenys neskelbtini), AB DNB bankas kodas 40100) įpareigojant atsakovę pervesti lėšas į a. s. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas (kodas 70440);

bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, – 45,09 (keturiasdešimt penkis Lt 9 ct) Lt (13,06 Eur) valstybei, įpareigojant atsakovę šias išlaidas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodžius įmokos kodą 5660.