- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-19
- Bylos Nr.
- 2-432/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Druslita“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Konstantino Gurino, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Druslita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-2676-560/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „EMVI“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Druslita“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „EMVI“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Druslita“ 108 436,09 Lt skolą, 9 598,82 Lt palūkanų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą ir/arba atsakovo kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą bei trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovas yra nesąžiningas, nepagrįstai delsia atsiskaityti už suteiktas paslaugas, vengia bendrauti ir geranoriškai spręsti dėl skolos kilusį konfliktą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartimi ieškovo BUAB „EMVI“ reikalavimų užtikrinimui nutarė areštuoti atsakovui UAB „Druslita“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo sumai, t.y. 118 034,91 Lt, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš šių areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu laikė aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju pareikštas ieškinio reikalavimas dėl didelės sumos (118034,91 Lt) priteisimo, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas taip pat atsižvelgė, kad ieškinys reiškiamas ginant bankrutuojančios įmonės interesus, dėl ko laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti visų kreditorių turtinius interesus.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Druslita“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė LR CPK 144, 145 straipsnių nuostatas, nes laikinąsias apsaugos priemones taikė byloje nesant duomenų, kad teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsakovas nėra bankrutuojantis, turto niekam neišparduoda ir apie tai jokių žinių spaudoje ar kitose informacijos priemonėse nėra skelbta.
2. UAB „Druslita“ yra realiai nuo 2005 m. veikianti įmonė, gaunanti pajamas iš viešbučių, restoranų, barų, koncertų ir teatro salių eksploatavimo ir kitokios veiklos, valdanti viešbutį „Druskininkai“ bei laisvalaikio ir pramogų klubą „Sūkurys“ , laiku ir tinkamai vykdanti visus piniginius įsipareigojimus ir dėl to nėra gavusi jokių pretenzijų nei iš paties ieškovo, nei iš kitų kreditorių. Apeliantas neturi jokio tikslo slėpti savo turtą.
3. Teismas, nepanešdamas UAB „Druslita“ apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, pažeidė LR CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog nepranešimas galimas tik išimtinais atvejais, jei nustatyta, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.
4. UAB „Druslita“ nėra skolingas ieškovui. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašytos trys sutartys: 2006 m. liepos 3 d. nuomos sutartis Nr. 0607/01, pagal kurią atsakovas nuomavo ieškovui restorano patalpas, 2006 m. rugpjūčio 1 d. Maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5.16-06-90, pagal kurią ieškovas teikė atsakovui maisto gaminimo paslaugas ir organizavo viešbučio „Druskininkai“ svečių maitinimą, bei 2007 m. kovo 29 d. Paslaugų sutartis Nr. 5.17-07-33, pagal kurią atsakovas teikė ieškovui marketingo ir reklamos paslaugas. Kadangi vykdant šias sutartis tarp šalių atsirado priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, šalys atlikdavo įskaitymus, o pavedimus vykdydavo tik susidariusiam skirtumui padengti. Per visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį atsakovas ne tik pilnai padengė visas ieškovui mokėtinas sumas už maitinimo paslaugas, bet ir įgavo 2951,47 Lt piniginį reikalavimą, kurio ieškovas iki šiol nėra įvykdęs.
5. Atsižvelgiant į atsakovo veiklos pobūdį, jo piniginių lėšų areštas sąlygotų sunkumus atsiskaitant su kreditoriais, dėl ko įmonei gali būti nutrauktas tiekimas ir tokiu būdu sutrukdytas jos veiklos vykdymas.
6. Kadangi ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, yra didelė tikimybė, jog ieškovas nesugebės tinkamai ir visiškai atlyginti dėl arešto susidariusius atsakovo nuostolius. Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali pažeisti atsakovo interesus.
7. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nutartis yra be motyvų ir turi būti panaikinta LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (LR CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Atsakovas UAB „Druslita“ atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovo BUAB „EMVI“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo.
Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Jų taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui BUAB „EMVI“ pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovo UAB „Druslita“ 108 436,09 Lt skolos ir 9 598,82 Lt palūkanų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė, nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, leido teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ieškinio tenkinimo atveju.
Pažymėtina, jog didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti ieškovo naudai priimtą teismo sprendimą net tuo atveju, kai pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas. Tokiu atveju tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikomos, o pritaikytos – panaikinamos, būtina įrodyti, jog ieškovo prašoma priteisti pinigų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra, turi būti paneigta didelės pareikštų reikalavimų sumos sąlygota objektyvi teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Atsakovas, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, o iš esmės rėmėsi tik niekuo nepagrįstais teiginiais, jog UAB „Druslita“ yra sėkmingai nuo 2005 m. veikianti įmonė, tinkamai ir laiku vykdanti savo įsipareigojimus. Šie atsakovo argumentai, kurie nėra pagrįstai jokiais įrodymais, nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Todėl atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo negali būti vertinami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto UAB „Druslita“ atskirojo skundo argumentą dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovams, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jiems nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Pažymėtina, jog pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Šiuo pranešimu siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Pagal LR CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nagrinėjamu atveju negalėtų būti pagrindas konstatuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje per se yra neteisėtas. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (LR CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų skolininkui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutarties, atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija ieškinio sumos. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausiai nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovui priklausančias pinigines lėšas, kad viso areštuoto turto vertė neviršytų 118 034,91 Lt sumos. Skundžiama teismo nutartimi pritaikytas disponavimo atsakovui priklausančiu turtu teisės apribojimas neatima iš atsakovo galimybės valdyti areštuotą turtą ir juo naudotis. Atsakovo piniginių lėšų arešto atveju, atsakovui leidžiama mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas nagrinėjamuoju atveju atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.).
Atsakovui UAB „Druslita“ išaiškintina, jog tuo atveju, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atsiranda nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, jis turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti jo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 147 str.). Be to, pagal LR CPK 146 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.