Utenos apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos atstovėms Jurgitai Čiuplinskaitei, Daivai Gasiūnienei,

atsakovo VĮ Registrų centro atstovui Borisui Jakovlevui.

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Kristinai Grižaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. S., V. M. ieškinį atsakovams Eduardui E. J., Anykščių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras dėl pripažinimo negaliojančia pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, įpareigojimo nugriauti statinius ir teisinės registracijos panaikinimo,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė Kristina Grižaitė parodė, jog Utenos apskrities viršininko administracija padarė klaidą, grąžindama žemę T. M., tai yra atstatė nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra kito asmens pastatai. Prie pastatų turėjo būti suformuota namų valda, o T. M. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į laivą žemės sklypo dalį. Kodėl buvo padaryta tokia klaida, paaiškinti negalėjo. Atsakovas E. J. yra išsipirkęs 35 arų žemės sklypą, kurį užima namų valda. Ieškovui buvo siūlytas žemės sklypas kitoje vietoje. Mano, jog taikytina ieškinio senatis, kadangi ieškovai savo pasisakymuose patvirtino, kad pastatai yra parduoti, žinojo anksčiau nei buvo atliekamas žemės ribų ženklinimas. Mano, jog ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos atstovės parodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Parodė, jog sandoris yra teisėtas. J. M. buvo kolūkinio kiemo savininkė ir turėjo teisę parduoti jai priklausančius pastatus. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas kolūkis turėjo teisę išskirti žemę prie pastatų. Tai, kad tame gyveno J. M. – M, patvirtina įrašai ūkinėse knygose. Mano, jog taikytina ieškinio senatis, nes ieškovai patvirtino, kad apie pastatų pardavimą jie žinojo, todėl turėjo teisę laiku ginti savo neva pažeistas teises.

Atsakovo VĮ Registrų centro atstovas B.Jakovlevas parodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir netenkintinas. Pagal esamus įrašus ūkinėje knygoje matyti, jog J. M. buvo pastatų,, kuriuos pardavė atsakovui J, savininkė. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus kolūkiečio kiemą paveldėjo paskutinis kolūkiečio kiemo narys. Pagal galiojusius reikalavimus registracija ūkinėse knygose buvo laikoma kaip pastatų registracija. Knygose yra užfiksuotas ir M nuosavybės teisės pasibaigimas, jog pastatai parduoti J. Sutartis, pagal kurią M pardavė pastatus J, atitiko tuo metu sutarties formai keliamus reikalavimus. Sutartis buvo įregistruota vykdomajame komitete. J turėjo teisę pastatus rekonstruoti, daryti remontą. Pagal kadastrinių matavimų bylą išorinės pastatų ribos, kurios buvo užfiksuotos 1988 metais, nesikeitė. Potvarkis buvo priimtas statybos pakeitimų įtvirtinimui, kurie buvo atlikti tvarkant pastatus. Pastatų registracija buvo atlikta pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir mero potvarkį, tai buvo nekilnojamų daiktų registravimo juridiniai pagrindai. Mano, jog reikalavimas panaikinti registraciją, yra išvestinis. Mano, jog ieškovų teisės nėra pažeistos, nes jiems netrukdoma naudotis paveldėta žeme, valdyti ir disponuoti. Mano, kad taikytina ieškinio senatis, nes ieškovai žinojo, jog pastatai priklauso atsakovui J nuo 1987 metų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga, šalių, liudytojų parodymais nustatyta, kad atsakovas E. E. J. pagal 1987 m. rugsėjo 11d. sutartį iš M. J. nusipirko namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b.t.1, l.72). Tai, kad M-M buvo pastatų, kuriuos nusipirko iš jos atsakovas E. J., savininkė patvirtina įrašai ūkinėse knygose. Kuriose taip pat yra įrašas, kad 1987 09 11 pastatai parduoti E. J. (b.t.2.l.29-30). Iš byloje esamos Utenos apskrities archyvo 2007 10 24 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog prie pastatų buvo išskirtas 0,006 ha žemės sklypas. Anykščių apylinkės Tarybos 1992 03 24 sprendimu E. J. išnuomota 0,25 ha žemės (b.t.2, l.96-97). Pastatai ir prie pastatų išskirtas žemės sklypas yra žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės 2000 m. birželio 8d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)buvo atkurtos T. M.. Žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktas buvo surašytas 1999 vasario 24 d., dalyvaujant ieškovui V. M., kuriame nėra nurodyta apie atsakovui E.E. J. priklausančių pastatų buvimą tame sklype. (b.t.1, l.40-41), nors, kaip parodo posėdžio metu, ieškovai žino, kad tame sklype yra pastatai, kuriuose gyveno jų dėdienė J. M.-M, kuri tuos pastatus pardavė. Byloje nėra pateikta duomenų, jog būtų T. M. ginčijęs sklypo ribas. Tiek atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (Utenos apskrities viršininko administracijos) atstovas, tiek liudytojas D. P. patvirtino, jog kada buvo atkurtos nuosavybės teisės T. M. į žemę, J. priklausantys pastatai tame sklype buvo, tik matininko nebuvo pažymėti plane ir dėl to buvo padaryta klaida atkuriant nuosavybės teisės T. M. į žemės sklypą. Ieškovai D. S. ir V. M. po T. M. mirties pagal 2001 m. gegužės 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (b.t.1, l. l34). Sklypo, kurį ieškovai paveldėjo, ribos buvo nustatytos 1999 metų vasario 24 d. . Pagal byloje esančią Utenos apskrities administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 10 16 pažymą Nr. 1-17, matyti, jog nuosavybės teisės atkurtos pagal (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą, sudarytą 1933 m.. Pagal įrašus ūkinėse knygose matyti, jog pastatai buvo pastatyti 1924 m. (b.t.1.,l.42, 101). CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nuosavybės teisę įgyjant perdavimo būdu ( tame tarpe ir paveldėjimo ), naujasis savininkas į perduotą daiktą įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Kaip nustatyta, ieškovai po T. M. mirties paveldėjo tik žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas išspręstų ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tarp sandorio šalių arba su asmenimis, kurių teisės ir teisėti interesai dėl tokio sandorio pažeisti. Byloje ieškovai nepagrindžia, kaip pažeistos jų teisės ir teisėti interesai dėl 1987 m. rugsėjo 11 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Ginčo tarp sandorio šalių nėra. Kiti asmenys, galintys remtis sandorio prieštaravimo įstatymams argumentu, gali būti ne visi, o tik tie, kurių teisėms ir pareigoms įstatymui prieštaraujantis sandoris turi įtakos. Byloje nustatyta, kad 1987 09 11 pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta sutarties šalių. Ieškovas nepateikė argumentų, jog sandorio dalykas buvo ieškovų dalis ir taip pažeistos jų, kaip savininkų, teisės. Argumentai teikiami tik dėl to, kad ieškovai paveldėtoje žemėje negali vykdyti statybos darbų, nes paveldėjo tą žemės dalį, kurioje nėra pastatų. Net ir jei pripažinus sutartį negaliojančia, tai neturėtų įtakos ieškovo teisių ir pareigų apimčiai dėl nuosavybės teisės į pastatus, nes byloje nustatyta, kad pastatai priklausė J. M.- M. Dėl šių motyvų sandorių negaliojimo instituto nuostatos ieškovų argumentų pagrindu netaikomos.

Dėl ieškinio senaties . Kaip byloje nustatyta, ieškovai, apie tai, kad žemės sklype yra atsakovui E. J. priklausantys pastatai žinojo iki 1991 m. gruodžio 12 d., iki jų tėvas T. M. padavė prašymą grąžinti žemę. Apie tai jie yra nurodę pateiktame teismui ieškinyje, nurodydami, jog prašymo padavimo metu turėtoje žemėje buvusi sodyba jau buvo sunaikinta, buvusieji pastatai neišlikę, jų vietoje pastatytas E. J. poilsio namelis. Posėdžio metu ieškovai taip pat patvirtino, jog jiems buvo žinoma, kad pastatus jų dėdienė J. M.-M pardavė, iki žemės grąžinimo jų tėvui, matė, kad žemės sklype esantys pastatai tvarkomi. Kaip nurodė atsakovas E. J., ieškovai 1995 – 1996 metais, kai vyko žemės grąžinimas, bendravo su atsakovu ir siūlė parduoti jiems pastatus, to nepaneigė ir ieškovai.

Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo; iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnį (1998 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. VIII-783 redakcija) ieškiniams dėl sandorių negaliojo buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, suponuoja išvadą, kad reiškiamiems reikalavimams ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ir baigėsi galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Ieškovas praleido nustatytą bendrąjį trijų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą pažeistai teisei apginti ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsakovas pagrįstai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Todėl , atsakovo prašymas tenkintinas ieškovo atžvilgiu taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas.

Kadangi ieškinys atmestinas, todėl 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemones įsiteisėjus sprendimui, panaikintinos (CK 150 str.).

Iš ieškovų į valstybės biudžetą priteistinos teismo turėtos pašto išlaidos ( CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (2007 10 01 turto arešto akto Nr.1007001263).

Išieškoti iš D. S. į valstybės biudžetą 117,7 Lt (vieną šimtą septyniolika litus 7 ct) teismo turėtų pašto išlaidų (sąskaita LT 24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Išieškoti iš V. M. į valstybės biudžetą 117,8 Lt (vieną šimtą septyniolika litus 8 ct) teismo turėtų pašto išlaidų (sąskaita LT 24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimą per 30 dienų apeliaciniu skundu galima skųsti Panevėžio apygardos teismui per Anykščių rajono apylinkės teismą.