- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- I-1648-289/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00401-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- M. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjo atstovui nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pirmininkui R. M.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. O. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. vasario 17 d. (pagal pašto išsiuntimo žymeklį) buvo gautas pareiškėjo M. O. atstovo R. M. skundas (1 t., 2–23, 98 b.l.), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 3000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas M. O. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (2 t., 18 b.l.). Dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjas nepageidavo (2 t., 13, 18 b.l.).
Šalies argumentai
Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, prastas apšvietimas, ventiliacija, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, jos neatitiko keliamų reikalavimų, dušas – tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka keliamų reikalavimų, yra per maži, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, nebuvo sąlygų skalbtis ir išskalbtus rūbus nebuvo kur džiovinti, kamerose buvo įrengti pertekliniai gultai, išduodama per mažai asmens higienos priemonių, tik vienas skutimosi peiliukas per mėnesį, dantų šepetėlis, tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, viena tūbelė dantų pastos, vienas gabalėlis muilo ir t. t., pareiškėjas jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir nustatyta tvarka. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, buvo sukeltas fizinis skausmas, sąlygos pakenkė jo sveikatai, ypač kvėpavimo takams ir sąnariams, tabako dūmai sukėlė kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2010-09-23 iki 2016-02-17 priteisti 3000 Eur (1 t., 2–23 b.l.).
Pareiškėjo atstovas R. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (2 t., 16 b.l.). Dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nepageidavo ir prašė bylą nagrinėti pareiškėjo atstovui nedalyvaujant (2 t., 19–20 b.l.).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (2 t., 17 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (2 t., 2–12 b.l.) nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2010-09-23 iki 2012-05-14 ir nuo 2015-01-08 iki 2016-01-28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, nuo 2015-01-08 iki 2016-01-28 kamerose Nr. 104, 5, 23, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,77 kv. m iki 12,70 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Pažymėjo, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo laikomas PK-4. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Dėl pareiškėjo informavimo apie jo teises ir pareigas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 1/01-120 „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu tvarkos aprašu. Minėtos tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Pažymėjo, kad tik atvykus į įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais pagal tvarkos aprašo 9 punktą. Pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neatliko pareigų ar netinkamai atliko pareigas, neturi jokio teisinio ir moralinio pagrindo, nes asmuo, periodiškai kalintas įstaigoje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo neva pažeistų teisų ar netinkamų laikymo sąlygų. Dėl sąlygų asmens higienai nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Atsakovas negali pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes nėra registruojami tokie duomenys. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių, vandens šalinimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv.m iki 22,44 kv.m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, o priešingai, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, neturi jokio teisinio pagrindo. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nurodė, kad 2010-09-23 pareiškėjas užpildė prašymą, jog yra rūkantis ir pageidauja būti kalinamas su rūkančiais. Pažymėjo kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neatsako, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Dėl skalbimo nurodė, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 punktas numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Tai yra, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012-10-31 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-210 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninėse patalynės skalbimo tvarkos aprašo“, o 2012-11-20 – įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo“. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015-11-02 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-243 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr.1/01-236 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nustatyta, jog įstaiga skalbia viršutinius drabužius ne trumpiau kaip 3 mėnesius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų. Nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ir buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems ir Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-04-14 nutarimo Nr. 475 „Dėl socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkte numatyta, kad Socialinės paramos suimtiesiems fondo lėšas sudaro pinigai, surasti suimtųjų laikymo tardymo izoliatoriuose metu ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų, kuriose dirba suimtieji, pelno dalis (Šiaulių tardymo izoliatorius yra suėmimą vykdanti įstaiga ir suimtiesiems nėra numatyta galimybė dirbti). Todėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra. Dėl higienos priemonių išdavimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato pastarasis įstatymas. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Vadovaujantis to paties teisės akto 44 straipsnio 2 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. O. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Byloje yra pateikta 2016 m. vasario 26 d. pažyma Nr. 60/09-7279 „Dėl M. O. laikymo“ (1 t., 114-115 b.l.), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2010-09-23 ir laikytas periodiškai iki 2016-01-28. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs iki 2013 m. vasario 17 d., nes tik 2016 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 98 b.l.).
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia nagrinėjamą aktualų kalinimo laikotarpį nuo 2013-02-17. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016 m. vasario 26 d. pažymos Nr. 60/09-7279 „Dėl M. O. laikymo“ (1 t., 114–115 b.l.), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015-01-08 iki 2016-01-28. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 104, 5 ir 23. Pažymėtina, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,77 kv. m iki 12,69 kv.m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, prastas apšvietimas, ventiliacija, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, jos neatitiko keliamų reikalavimų, dušas – tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka keliamų reikalavimų, yra per maži, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, kamerose nėra įrengti pagalbos mygtukai, nebuvo sąlygų skalbtis ir išskalbtus rūbus nebuvo kur džiovinti, kamerose buvo įrengti pertekliniai gultai, išduodama per mažai asmens higienos priemonių, tik vienas skutimosi peiliukas per mėnesį, dantų šepetėlis, tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, viena tūbelė dantų pastos, vienas gabalėlis muilo ir t. t., pareiškėjas jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir nustatyta tvarka.
Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose
Nagrinėjamu atveju taikytinos higienos normos, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat ir higienos normos, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 22 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 26 punktas numato gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 14.10 punkte numatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, HN 134:2015 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.
Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-14 (1 t., 198–202 b.l.) matyti, kad 2015 m. sausio 15 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameroje Nr. 104 lubos prie lango ir virš sanitarinio mazgo apibėgusios, su vandens nutekėjimo žymėmis, dažų/kalkių danga nuo lubų lupasi, byra (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Pelėsio nepastebėta. Palangė nešvari, nevalyta (HN 76:2010 54 p. pažeidimas).
Kiti byloje esantys teismui pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu apgyvendinimo kamerose nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo kalinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-02-15 pažymoje Nr. 62/08-136 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (1 t., 116–119 b.l.) nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengiamos vadovaujantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 84-3564), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Siekiant sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas bei padidinti privatumą laikomiems asmenims, lovų galvūgaliuose pritvirtinamos OSB plokštės, nors to jokie teisės aktai nenumato. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, nereglamentuoja sanitarinio mazgo atitvarų. Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau atsižvelgiant į 2009-07-10 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 III skirsnio 14.5 punktą „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013).
Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. sausio 8 d.–2016 m. sausio 28 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.
Atkreiptinas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81–82 p.). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).
Dėl galimybės džiovinti išskalbtus drabužius
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-02-15 pažymoje Nr. 62/08-136 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (1 t., 116–119 b.l.) pažymima, kad įstaigai nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius teisės aktai nenumato. Pažymima, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra sudaręs sąlygas nuteistųjų/suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys. Tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas.
Darytina išvada, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec (2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.5 punkte numatyta, kad kaliniai privalo laikytis asmeninės švaros, žiūrėti, kad jų rūbai ir miegojimo vietos būtų švarios ir tvarkingos; 19.6 punkte nustatoma, kad šiam tikslui kalinimo įstaigos administracija aprūpina juos atitinkamomis priemonėmis, įskaitant tualetinius reikmenis bei valymo priemones ir reikmenis; 20.1 punktas numato, kad kaliniai, neturintys savo tinkamos aprangos, aprūpinami klimatą atitinkančiais rūbais; 20.2 punkte nurodoma, kad šie rūbai negali būti menkinantys ar žeminantys; 20.3 punkte pažymima, kad visi rūbai turi būti tinkamai prižiūrimi ir esant reikalui keičiami.
Įvertinus turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą (dėl drabužių džiovinimo) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatytos jų normos (pvz.: vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo 1 mėnesiui, 2 vnt. rankšluosčių metams ir t.t.).
Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Šiaulių tardymo izoliatorius vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnių kiekių higienos priemonių išdavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose
Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-02-15 pažymoje Nr. 62/08-136 nurodyta, kad nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinama per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.
Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-289 (1 t., 196–197 b.l.) matyti, kad 2015 m. birželio 19 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus karantino kameroje Nr. 4 (kurioje buvo kalinamas ir pareiškėjas M. O.) oro temperatūra, drėgmė, neatitiko parametrų (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), sanitarinis magas neatitvertas (HN 76:2010 21 p. pažeidimas), sienos dengtos nelygiu tinku, paviršiai netinkami lengvai valyti (HN 76:2010 28 p. pažeidimas), kameroje nešvaru (HN 76:2010 54 p. pažeidimas).
Dėl rūkančių asmenų kamerose
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Priešingai, byloje yra pareiškėjo M. O. užpildyta Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketa, kurioje pareiškėjas nurodo, kad yra rūkantis, todėl sutinka būti laikomas kameroje, kurioje yra rūkantys asmenys (1 t., 121 b.l.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatytų reikalavimų.
Dėl naudojimosi dušu
Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nelaikytina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad „ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus“.
Pats pareiškėjas neneigia tos aplinkybės, kad jam buvo sudaroma galimybė prausti kūną po dušu vieną kartą per savaitę.
Nors ir nebuvo įgyvendinamos rekomendacinio pobūdžio Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punkto nuostatos dėl galimybės prausti kūną po dušu ne mažiau kaip du kartus per savaitę, negalima konstatuoti, kad sudarant galimybę pareiškėjui prausti kūną po dušu vieną kartą per savaitę Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeistos LR higienos normos HN 76:2010 ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 punkto nuostatos.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu Nr. EP-447 (patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 6 d.) taip pat konstatuota, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus dušo patalpose sienos ir grindys dengtos plytelėmis, nuolydis į vandens nutekėjimo angas yra, prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai, dušinių patalpose paviršiai lygūs, be plyšių, lengvai valomi, dezinfekuojami, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kasdien dušinių patalpos valomos ir paviršiai dezinfekuojami (1 t., 189–195 b.l.).
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ buvo nustatytas kasdien vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore laikas, o nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai per dieną (139 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-02-15 pažymoje Nr. 62/08-136 nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas – 422,35 kv.m. Pasivaikščiojimo kiemelių dydis yra skirtingas (nuo 17.31 kv. m iki 23,43 kv. m). 2013 m. pabaigoje buvo perdengti visi pasivaikščiojimo kiemeliai, daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (t.y. be asbesto), taip pat buvo sutvarkyta lietaus kanalizacija. Vadovaujantis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Vedami pasivaikščioti suimtieji (nuteistieji) turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasivaikščiojimas gryname ore trunka ne mažiau kaip vieną valandą kasdien. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.
Dėl pareiškėjo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių
LR suėmimo vykdymo 13 straipsnyje numatyta, kad: 1. Suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta; 2. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę; 3. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.
Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas M. O. su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis buvo supažindintas 2010 m. rugsėjo 23 d., t.y. atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių dieną. Tai patvirtina byloje esantys suimtojo supažindinimo dokumentai (1 t., 28, 122–124 b.l.). Iš šių dokumentų matyti, kad M. O. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis bei pareigomis, jam buvo įteiktas informacinis lankstinukas. Ant šių dokumentų yra nurodyta M. O. vardas, pavardė, parašas, taip pat data.
Teismui nėra pagrindo abejoti atsakovo (bei paties pareiškėjo) pateiktais rašytiniais įrodymais, juose nurodytu turiniu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui atvykus i Šiaulių tardymo izoliatorių jam buvo išaiškintos pagrindinės teisės ir pareigos, draudimai, numatyti teisės aktuose.
Susipažinus su pareiškėjo M. O. asmens sveikatos istorijoS Nr. 09-A/2012/7353 (1 t., 104–111 b.l.) įrašais, darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2015-01-08 iki 2015-01-15 bei nuo 2016-01-11 iki 2016-01-28) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-03-02 pažymoje Nr. 61/04-484 (1 t., 120 b.l.) nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2010-09-23 iki 2016-02-17, M. O. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas M. O. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (nuo 2015-01-08 iki 2015-01-15 bei nuo 2016-01-11 iki 2016-01-28, t.y. iš viso 16 dienų), jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas nei vieną kartą nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (jame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,77 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto, t. y. nustatyta norma nebuvo pažeista. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. O. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. O., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.