- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-438-177-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Audrius Bakaveckas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A.K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Ingrida Jurgelevičienė
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.K. atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A.K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-273 (7-259/2006).
Pareiškėjas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte Nr. 07-05-31-170 ir 2006 m. vasario 11 d. sprendime Nr. 62-7 nurodytas kitas mokesčio objektas, kitas patikrinimo pagrindas bei laikotarpis negu pirminiame patikrinime. Jo manymu, pažeista Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 118 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad pakartotinis patikrinimas atliekamas tik neviršijant atitinkamų pavedimų ir tik tiek, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais.
Pareiškėjas teigė, kad pajamas (pinigus) iš buvusios sutuoktinės K.K. gavo ne 2003 m., o 2002 m., kad jos negali būti apmokestinamos, tikrinant jo pajamas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas pabrėžė, kad nutraukus santuoką, jų turtas nebuvo padalintas įstatymų nustatyta tvarka, turtą jie pasidalijo vėliau. Pareiškėjo nuomone, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta siekiant pagrįsti įsigyjamą brangų turtą ar išvengti mokesčių valstybei. Pareiškėjas pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neturi pretenzijų buvusiai jo sutuoktinei dėl pinigų, kuriais ji atsiskaitė su juo už nupirktas akcijas, įgijimo teisėtumo ir apmokestinimo. Jam sumokėti už akcijas pinigai deklaruoti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis šiuo metu yra nutraukta. Pareiškėjo teigimu, trečiasis suinteresuotas asmuo, gavęs duomenis apie sutarties nutraukimą, privalėjo iš naujo pareikalauti pagrįsti pajamų šaltinį, t. y. nurodyti patikslinti deklaraciją.
Pareiškėjas pažymėjo, jog delspinigiai gali būti apskaičiuojami tik už 180 kalendorinių dienų. Šiuo atveju neaišku, už kokį laikotarpį jie apskaičiuoti. Be to, mokesčių administratorius, priimdamas deklaracijas, neįtarė, kad pajamos yra neteisėtos (kitu atveju jis privalėjo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir neišduoti pajamas deklaravusiam asmeniui pažymos apie pajamų deklaravimą). 2002–2003 m. tikrinant nurodyto sandorio teisėtumą, joks pažeidimas nenustatytas. Pareiškėjas nurodė, kad pakartotinai tikrinant, nebuvo pavedimo atlikti mokesčių mokėtojo patikrinimą (MAĮ 120 straipsnis). Neaišku, koks pareigūnas turėjo atlikti patikrinimą, ar šio pareigūno kompetencijai priklauso jį tikrinti, nenurodyta patikrinimo atlikimo pradžia, pabaiga, nepateikta mokestinio patikrinimo pavedimo kopija. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės skirti pakartotinį patikrinimą, galima tik pavesti jį atlikti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad visų mokestinių patikrinimų objektas – pareiškėjo 2003 m. deklaruotų lėšų, kurios nurodomos kaip gautos 2002 m. gruodžio 9 d. sudarius UAB „Gamafarma“ 15 vienetų paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sandorį ir panaudotos brangiam turtui įsigyti, pagrindimo ir apmokestinimo klausimas. Atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 68 straipsnio 2 dalį. Atsakovas pažymėjo, jog sutarties šalys nepateikė pinigų gavimą įrodančių dokumentų, šalių paaiškinimuose nurodytos aplinkybės skyrėsi, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai pajamų gavimo momentu laikė 2003 m., t. y. laikotarpį, kuomet buvo teikiamos deklaracijos ir pareiškėjas disponavo lėšomis, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, akcijas, teikdamas paskolą. Pareiškėjas, nesvarbu, kokį ūkį vedė kartu su K.K., atsakovo teigimu, neturi pagrindo įrodinėti, kad buvusios sutuoktinės lėšomis jis gali grįsti įsigyjamą turtą ar jos įsigytų akcijų dalis laikytina jo nuosavybe. Atsakovas teigė, kad minėta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra įvykdyta, todėl jos nutraukti negalima. 2006 m. kovo 1 d. sutartis, kuria, pareiškėjo teigimu, pasidalintas bendras turtas, atsakovo manymu, negali būti vertinama kaip pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės bendro turto pasidalijimo sutartis, nes nuo santuokos nutraukimo momento buvę sutuoktiniai negali įsigyti turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytu laiku neatvyko ir mokestiniame patikrinime nedalyvavo, todėl nebuvo pasirašytinai supažindintas su pavedimu tikrinti ir jam nebuvo pateikta pavedimo tikrinti kopija. Iš pavedimo tikrinti kopijos matyti, kad jame buvo visi rekvizitai. Be to, vietoje formuluotės „pavesti pakartotinai patikrinti“ nurodyta formuluotė „skirti pakartotinį patikrinimą“ neiškreipia ir nepakeičia sprendimo esmės. Atsakovo teigimu, teminis pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio/gyventojų pajamų mokesčio patikrinimas buvo atliktas pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo 2003 m. deklaruotų brangaus turto įsigijimo pajamų pagrįstumo. Teismas nustatė, jog pareiškėjo mokestiniai patikrinimai buvo pradėti pagal Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) 2004 m. rugsėjo 3 d., 2005 m. vasario 9 d. ir 2005 m. spalio 24 d. pavedimus. Kaip nustatyta iš 2004 m. spalio 15 d. ir 2005 m gruodžio 16 d. patikrinimo aktų, mokestinio tikrinimo laikotarpiai nesiskyrė - tikrintas 2003 m. sausio 1 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpis. Trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 62-65 nebuvo patvirtinti 2005 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo akto Nr. 07-05-32-28 nurodymai, pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, todėl 2005 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas negali būti laikomas pakartotiniu 2005 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo akto atžvilgiu. Visų mokestinių tikrinimų objektas yra tas pats – pareiškėjo 2003 m. deklaruotų lėšų, kurios nurodomos gautos 2002 m. gruodžio 9 d. pagal UAB „Gamafarma“ 15 vienetų paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sandorį ir panaudotos brangiam turtui įsigyti, apmokestinimas.
Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų. Teismas pažymėjo, jog išanalizavus 2002 m. gruodžio 9 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį, matyti, jog K.K. įsigytų akcijų dalis sudaro tik mažą dalį visų bendrovės akcijų – 0,27 proc. (realus bendrovės valdymas negalimas), 2003 m. bendrovei iškelta bankroto byla, 15 vienetų akcijų paketas sandorio sudarymo dieną, remiantis turto vertinimo rezultatais, buvo bevertis, tuo tarpu pareiškėjas šias akcijas pardavė po 133 335 Lt už akciją. Teismo nuomone, pagrįstai padaryta išvada, kad 2002 m. gruodžio 9 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi buvo siekta sudaryti galimybę pareiškėjui pagrįsti brangaus turto įsigijimo pajamas. Pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 22 d. pranešimas apie tai, kad minėta sutartis dėl akcijų pirkimo-pardavimo bendru sutarimu nutraukta, neturi įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams. Bylos medžiaga liudijo, kad sutartis buvo įvykdyta, todėl jos nutraukimas pagal privatinės teisės normas negalimas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra nė vieno atsiskaitymą už pagal 2002 m. gruodžio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį įsigytas akcijas įrodančio dokumento. Pareiškėjo ir K.K. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės skiriasi.
Teismo nuomone, mokesčių administratorius, įvertinęs surinktų duomenų visetą, pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad esant tam tikroms aplinkybėms, mokesčių administratorius neatsižvelgia į formaliąją mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas, t. y. taikė turinio viršenybės prieš formą principą. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad 2002 m. gruodžio 9 d. sutartis sudaryta siekiant pagrįsti brangaus turto įsigijimo pajamas, todėl į šią sutartį neatsižvelgtina. Kadangi deklaracijos pateiktos 2003 m., padaryta išvada, kad pareiškėjas pajamas gavo tais pačiais metais. Teismas pažymėjo, jog 2006 m. kovo 1 d. sutartis negali būti vertinama kaip pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės bendro turto pasidalijimo sutartis, nes nuo santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai turtą įgyja asmeninėn nuosavybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad apie visus trečiojo suinteresuoto asmens pavedimus tikrinti pareiškėjas buvo informuotas tinkamai. Pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su 2005 m. spalio 24 d. pavedimu tikrinti Nr. 07-05-31-170 ir jam nebuvo pateikta pavedimo tikrinti kopija, kadangi nurodytu laiku, t. y. 2005 m. lapkričio 10 d., 10 val., jis neatvyko į Panevėžio AVMI ir mokestiniame patikrinime nedalyvavo. Konstatuota, jog minėtas pavedimas turi visus privalomus rekvizitus. Formuluotė „skirti pakartotinį A.K. patikrinimą“ nekeičia sprendimo esmės ir turinio, be to, ši korektūros klaida ištaisyta. Kitų procesinių pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti priimto sprendimo ar atlikto tam tikro veiksmo neteisėtumą, byloje nenustatyta.
Teismas nurodė, kad nustačius, jog apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių nesumokėtas pajamų mokestis, pareiškėjas gavo 2003 m., pagrįstai už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 4 d. (mokesčio sumokėjimo termino pabaiga – 2004 m. gegužės 3 d.) iki patikrinimo akto surašymo dienos, t. y. iki 2005 m. gruodžio 16 d. buvo apskaičiuoti delspinigiai (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 97 straipsnio 2 dalis). Kadangi teisė priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką mokesčių administratoriui dar nėra atsiradusi, teismo konstatavimu, dar neprasidėjo 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas, apibrėžtas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Mokesčių administratoriui nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pagrįstai paskirta vidutinio dydžio (30 proc.) gyventojų pajamų mokesčio bauda, t. y. 165 825 Lt (552 750 x 0,3).
Kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, K.K. vardu pildytos deklaracijos, kaip nurodyta teismo sprendime, taip pat nepagrindžia skundo reikalavimo. Teismas padarė išvadą, kad Mokestinių ginčų komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, įvertino įrodymus, priėmė pagrįstą sprendimą. Nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą aktą.
II.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad visų mokestinių patikrinimų objektas yra tas pats – jo 2003 m. deklaruotų lėšų apmokestinimas - nes brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų duomenų teisingumo ir gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo teisingumo patikrinimas nėra tapatus.
2. 2004 m. rugsėjo 3 d. išrašius pavedimą tikrinti, tikrinimo dalyku negalėjo būti brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų duomenų teisingumas, nes tuo metu jau nebegaliojo įstatymas ,,Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ (toliau – ir Įstatymas) (galiojo iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Deklaracijų duomenų teisingumo patikrinimas turėjo būti pradėtas per 5 darbo dienas nuo deklaracijų pateikimo (MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, Įstatymo 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2000 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 136 patvirtintų Brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracijų priėmimo, tikslinimo, tikrinimo ir saugojimo metodinių nurodymų (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 44 ir 66 punktai). Mokesčių administratorius, 2003 m. jam pateikus minėtas deklaracijas, išdavė pažymas apie deklaruotas pajamas, iš esmės pripažindamas, kad deklaracijos yra be trūkumų. Metodinių nurodymų 80 punkto pagrindu deklaracijų teisingumo patikrinimas negali būti pradėtas išdavus pažymas, jis gali būti tik tęsiamas.
3. Brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijas 2003 m. pateikė ir pažymas išdavė Panevėžio AVMI Panevėžio skyrius, o ne Patikrinimų skyrius, todėl pagal Metodinių nurodymų 81 punktą ir deklaracijų patikrinimą turėjo atlikti šio skyriaus pareigūnai, o ne Patikrinimų skyriaus specialistai. Be to, pagal Metodinių nurodymų 75 punktą sprendimas apmokestinti pajamas įforminamas nustatytos formos (forma FR 0171) aktu.
4. MAĮ 68 straipsnio 2 dalis, 118 straipsnio 3 dalis įpareigoja mokesčių administratorių atlikti pakartotinį patikrinimą išimtinai dėl to paties dalyko ir už tą patį laikotarpį, tik atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes. Šiuo atveju, atliekant pakartotinį patikrinimą, buvo pakeistas tikrinimo dalykas.
5. Įrodymai patvirtina, kad pajamos, kurias mokesčių administratorius apmokestino pakartotinio patikrinimo metu, yra gautos ne tikrinamuoju laikotarpiu – nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. - o 2002 m. Todėl net pakeitus tikrinimo dalyką šios pajamos negalėjo būti apmokestintos, o tuo labiau pritaikius 33 procentų pajamų mokesčio tarifą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kuris 2002 m. negaliojo. Tinkamai neįvertinta 2002 m. gyventojo turto ir pajamų deklaracija.
6. Pajamų gavimą 2002 m. patvirtina prie apeliacinio skundo pridedamas banko sąskaitos išrašas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Visų mokestinių patikrinimų objektas buvo tas pats – pareiškėjo 2003 m. deklaruotų lėšų, kurios nurodomos gautos 2002 m. gruodžio 9 d. sudarius su UAB ,,Gamafarma“ 15 vienetų paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sandorį ir panaudotos brangiam turtui įsigyti, pagrindimo ir apmokestinimo klausimas. Analogiškos ir mokestinių tikrinimų metu nustatytų aplinkybių vertinimo pasekmės, t. y. nustačius, kad pareiškėjo gautos lėšos, kuriomis deklaracijose jis grindžia įsigytą (įsigyjamą) brangų turtą, nėra apmokestintos mokesčių įstatymo nustatyta tvarka, sprendžiamas šių lėšų apmokestinimo klausimas, vadovaujantis neapmokestintų lėšų gavimo momentu galiojančių mokesčių įstatymų nuostatomis.
2. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pajamų gavimo momentu laikytini 2003 m., todėl taikytos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos.
3. Surinkti duomenys, kad UAB ,,Gamafarma“ akcijas pareiškėjas buvusiai sutuoktinei pardavė už nerealią kainą, sandorio sudarymo tikslas buvo pagrįsti lėšas, naudojamas brangiam turtui įsigyti, teigiant, jog lėšos gautos perleidus vertybinius popierius. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti nutraukta, nes ji įvykdyta. 2006 m. kovo 1 d. sutartis dėl bendro turto pasidalijimo negali būti vertinama kaip turto pasidalijimo sutartis, kadangi nuo santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai negali įsigyti turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
4. Pareiškėjas nemotyvavo, kodėl anksčiau nepateikė banko sąskaitos išrašo, nors jį galėjo pateikti mokestinį ginčą nagrinėjančioms ikiteisminėms institucijoms ir pirmosios instancijos teismui (MAĮ 153 straipsnio 3 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Tokie veiksmai vertintini kaip bylos nagrinėjimo vilkinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš pridėtos Mokestinių ginčų komisijos bylos matyti, jog pirmas pareiškėjo mokestinis patikrinimas (mokesčių administravimo procedūra) pagal trečiojo suinteresuoto asmens 2004 m. rugsėjo 3 d. pavedimą buvo pradėtas 2004 m. rugsėjo 3 d., t. y. galiojant (nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112, dėl to, nagrinėjant šį mokestinį ginčą, taikytinas šios redakcijos MAĮ (168 straipsnis). Nurodytas mokestinis patikrinimas buvo įformintas 2004 m. spalio 15 d. patikrinimo aktu, kuris mokestinio ginčo eigoje nebuvo patvirtintas, nes atsakovo 2005 m. sausio 12 d. sprendimu (priimtu vadovaujantis MAĮ 154 straipsniu) nutarta pavesti trečiajam suinteresuotam asmeniui atlikti pakartotinį patikrinimą. Taip pat nebuvo patvirtintas kitas pareiškėjui 2005 m. rugpjūčio 4 d. surašytas patikrinimo aktas, nes trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (priimtu vadovaujantis MAĮ 132 straipsniu) buvo nutarta atlikti pakartotinį patikrinimą. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pastarojo patikrinimo metu surašyto 2005 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto.
Teismas pažymėjo, kad apribojimai atlikti pakartotinį patikrinimą, nustatyti MAĮ 118 straipsnyje, adresuoti situacijai, kai prieš tai surašytas patikrinimo aktas buvo patvirtintas atitinkamu mokesčių administratoriaus sprendimu (kai prieš pakartotinį patikrinimą šio straipsnio taikymo prasme vykusi mokesčių administravimo procedūra buvo pasibaigusi arba buvo pasibaigęs atitinkamas mokestinis ginčas). Nagrinėjama situacija yra kitokia, nes mokesčių administravimo procedūra, pradėta 2004 m. rugsėjo 3 d., nebuvo pasibaigusi. Todėl MAĮ 118 straipsnio nuostatos šiam mokestiniam ginčui netaikytinos.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nei MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas, nei šio įstatymo 132 straipsnio 2 dalies 4 punktas neįpareigoja atitinkamai centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus nustatyti konkrečias pavedamo pakartotinai atlikti patikrinimo ribas. To nenumato ir kitos MAĮ normos. Todėl, atliekant pastarąjį patikrinimą, mokesčių administratorius nebuvo saistomas (per MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą senaties terminą) pasirinkti vienokius ar kitokius patikrinimo laikotarpius ir tikrintinus mokesčius. Konstatuota, kad šiuo atveju atlikto mokestinio tikrinimo procedūra nebuvo pažeista.
Tikrinant pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo klausimą, mokesčių administratorius galėjo (ir turėjo) analizuoti MAĮ 69 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjo nurodytą 2002 m. gruodžio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria jis grindė 1 675 000 Lt (sumos, pareiškėjo išleistos jo 2003 m. deklaruotiems pirkiniams ir paskolai) turėjimą, nes tam buvo šioje teisės normoje numatytos jos taikymo prielaidos: galimybė visiškai išvengti pajamų mokesčio mokėjimo (iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 20 punktas) bei šio sandorio visiško ekonominio nepagrįstumo požymiai, išvardinti ginčo patikrinimo akte. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiam sandoriui taikytinos MAĮ 69 straipsnio nuostatos, ir pritarė teismo šiuo klausimu pateiktiems argumentams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, esant joje nurodytoms aplinkybėms, mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Šios įstatymo nuostatos taikymas nagrinėjamai situacijai reiškia, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą neatsižvelgti į minėtą 2002 m. gruodžio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. neatsižvelgti į joje nurodytą sandorio kainą, šio sandorio sudarymo datą ir t. t. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl šio sandorio sudarymo aplinkybių, tolimesnės jo eigos, atsiskaitymo pagal jį bylai nėra reikšmingi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).
Teismas nusprendė, jog apelianto argumentas dėl delspinigių apskaičiavimo yra atmestinas, nes MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl delspinigių skaičiavimo trukmės ribojimo taikytinos situacijai, kai delspinigiai skaičiuojami po teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Šiuo atveju nurodyta teisė (priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką) dar neatsirado.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi procesą byloje atnaujino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Procesas byloje atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimui).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad mokesčių administratorius, neatsižvelgdamas į pajamų už parduotus vertybinius popierius gavimo datą (2002 m. gruodžio 30 d.), nepagristai ir neteisėtai, apmokestindamas minėtas pajamas, pritaikė ne pajamų gavimo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo, o nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Mokesčių administratorius, neturėdamas informacijos apie pareiškėjo pajamų gavimo datą, pajamų gavimo momentu pripažino pirmos Brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracijos pateikimo datą – 2003 m. sausio 20 d. (b. l. 39). Banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį pajamų gavimo momentą 2002 m. gruodžio 30 d., pareiškėjas pateikė tik skundą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog 2003 m. sausio 20 d. (t. y. pirmos Brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracijos pateikimo metu) galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Gavimo momentą detalizavo to paties straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose, be kita ko, buvo nustatyta, kad pajamų gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma yra faktiškai gaunamos. Iki 2002 m. gruodžio 30 d. galiojęs Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas pajamų apmokestinimą taip pat siejo su faktiškai gautomis pajamomis. Sistemiškai aiškinant šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad einamaisiais metais gautų pajamų deklaracija pateikiama per 5 dienas, praėjus mėnesiui nuo pajamų atsiradimo (gavimo), konstatuota, kad įstatymų leidėjas mokestinės prievolės atsiradimo momentą siejo būtent su faktiško pajamų gavimo momentu.
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (2001 m. sausio 11 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į šias nuostatas, nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos taikomos tik tokioms gyventojų pajamoms, kurios buvo gautos ne anksčiau kaip 2003 m. sausio 1 d. Todėl pripažinus, kad pareiškėjas pajamas gavo 2002 m. gruodžio 30 d., konstatuotina, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną pajamų mokestį, nepagrįstai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pareiškėjo pajamų gavimo momentu (2002 m. gruodžio 30 d.) galiojęs Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas 33 proc. pajamų apmokestinimo tarifą nustatė pajamoms, susijusioms su darbo santykiais (4 straipsnio 1 dalis), bei pensijoms, gaunamoms iš pensijų fondų (33 straipsnio 6 dalis), o visoms kitoms pajamoms (tarp jų ir pareiškėjo) buvo numatytas 20 proc. tarifas (33 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis iš esmės numatė, kad visos pajamos, kurios neapmokestinamos taikant 15 proc. mokesčio tarifą, yra apmokestinamos taikant 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad mokesčių administratorius pareiškėjo mokėtiną pajamų mokesčio sumą apskaičiavo taikydamas būtent Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytą 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą (b. l. 39).
Pažymėta, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindė aplinkybe, jog apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl specialaus įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti ar kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ taikymo, nes, jo teigimu, tikrinimo objektas buvo brangaus turto įsigijimo pajamų pagrindimas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtinus mokesčius, rėmėsi minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostata, tačiau taikė ne šiame įstatyme nustatytą 20 proc., bet 33 proc. pajamų mokesčio tarifą (b. l. 39).
Teismas nusprendė, jog apeliacinės instancijos teismas, 2007 m. birželio 12 d. nutartyje konstatavęs, jog pareiškėjo argumentai dėl atsiskaitymo pagal sutartį nagrinėjamai bylai yra nereikšmingi, galėjo padaryti esminį materialinės teisės normų pažeidimą, o tai galėjo turėti esminės įtakos pareiškėjo mokestinių prievolių dydžiui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 pareiškėjo A.K. prašymą atmetė, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2003 metais pateikė 4 deklaracijas apie įsigytą turtą už 1675000 litų. Pajamų šaltinį turtui įsigyti pareiškėjas nurodė 2000025 litų gautus iš K.K. už 2002 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas 15 vienetų UAB „Gamafarma“ akcijų. Mokesčių administratorius, remdamasis turto vertintojo išvadomis, konstatavo, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų 15 vienetų paprastųjų vardinių akcijų pardavimo metu jų vertė buvo neigiama ir prilyginama nuliui. Todėl vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytu turinio viršenybės prieš formą principu apskaičiavo pareiškėjui 552 750 litų gyventojų pajamų mokesčio, 98168 litus 40 ct šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 165 825 litus gyventojų pajamų mokesčio baudą. Teismas pažymėjo, kad procesas byloje buvo atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimui). Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikė 2002 m. gruodžio 30 d. banko sąskaitos išrašą apie 2000025 litų gavimą. Tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šis pareiškėjo pateiktas įrodymas jau negali būti priimamas ir teismo vertinamas.
Šiuo klausimu teismas nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminį mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu. Pareiškėjas centriniam mokesčių administratoriui dokumento iš banko apie 2000025 litų pajamų gavimą nepateikė ir netgi nurodė kitokias šių pajamų gavimo aplinkybes. Neteikė paminėto įrodymo pareiškėjas ir pirmosios instancijos administraciniam teismui. Banko 2002 m. gruodžio 30 d. sąskaitos išrašą pareiškėjas pateikė tik su apeliaciniu skundu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip pabrėžė teismas, jau anksčiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo konstatuota, kad paminėtas banko sąskaitos išrašas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl 2007 m. birželio 6 d. protokoline nutartimi atsisakyta šį įrodymą priimti. Teismo nuomone, dėl šios priežasties paminėtas įrodymas negali būti priimamas ir vertinamas, o kitų akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nepateikta.
Teismas akcentavo, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo prie teisingos išvados, jog mokesčių administratorius turėjo pagrindą neatsižvelgti į paminėtą 2002 m. gruodžio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, joje nurodytą sandorio kainą ir kitas su šiuo sandoriu siejamas aplinkybes. Turėtas 1675000 litų išlaidas pareiškėjas deklaravo 2003 metais. Pajamų šaltinis šioms išlaidoms pagrįsti nėra įrodytas. Todėl teisėjų kolegija pagrįstai sutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad pajamas pareiškėjas gavo 2003 metais. Teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas pajamų gavimo aplinkybes aiškino nevienodai. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 konstatavo, kad nebuvo pateikti akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.
IV.
Pareiškėjas A.K. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008.
Prašyme nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A39-2377/2008 nebuvo atskleista bylos esmė ir taip buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimai teisėjui aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taip pat, pareiškėjo nuomone, buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimai, liečiantys teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavimą, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pareiškėjo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 nebuvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-219/2007 patvirtina nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra motyvuotai pasisakyta dėl visų pagrindinių pareiškėjo skundo reikalavimų), ir 12 punktu (būtinybe užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą).
Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo įgaliota atstovė nurodo ir tai, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A39-2377/2008 nebuvo ištirti visi reikiami įrodymai, nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės ir jos visapusiškai, objektyviai įvertintos, tuo pažeisti ABTĮ 81 ir 86 straipsnio reikalavimai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Todėl šie pareiškėjo įgaliotos atstovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kitų proceso atnaujinimo pagrindų, kuriais remiamasi prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 pažymėtina, kad prašyme nurodomas konkretus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-219/2007), nuo kurio, pareiškėjo įgaliotos atstovės teigimu, teismas nukrypo nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A39-2377/2008 yra susijęs ne su materialinės, bet proceso teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą bei įrodinėjimą (ABTĮ 57 – 64 straipsnis) interpretavimu, taip pat su procesinio pobūdžio klausimų ir faktinių aplinkybių vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-219/2007 pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos visapusiškai ir objektyviai (neatliko išsamios įrodymų analizės), o savo sprendime tik atkartojo dalį Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo motyvų, todėl toks jo sprendimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu bei panaikintas. Tačiau sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio nuostatas (atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį netinkamas procesinių teisės normų taikymas ar faktinių aplinkybių vertinimas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje), darytina išvada, jog procesas negali būti atnaujinamas ir remiantis pareiškėjo įgaliotos atstovės nurodomu administracinių teismų praktikos pavyzdžiu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
Kitas pareiškėjo nurodomas pagrindas dėl proceso atnaujinimo yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kuris nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis byloje yra be motyvų.
Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį P8 – 61/2005 ir kt.)
Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjo įgaliota atstovė, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados pareiškėjo prašymą atmesti. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartyje buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių pareiškėjo pateiktas įrodymas (2002 m. gruodžio 30 d. banko sąskaitos išrašas) negali būti priimamas ir vertinamas nagrinėjant bylą, taip pat konstatuota, jog kitų akivaizdžių įrodymų patvirtinančių, kad priimant ginčijamus sprendimus būtų padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai, nepateikta. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šis procesinis teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba ji yra tiek neišsami, kad apskritai negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu taip pat atsisakytina.
Dėl šių priežasčių pareiškėjo įgaliotos atstovės prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A.K. įgaliotos atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008 pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.