Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-15 · Administracinė byla Nr. I-386-362/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-15
Bylos Nr.
I-386-362/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01512-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-386-362/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01512-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 15 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 270 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas V. S. nurodė, kad jis periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 07 d., viso 27 dienas, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Laikino sulaikymo kameroje Nr. PK 4 nėra kriauklės rankoms nusiplauti, tualetas atitvertas tik iš vienos pusės, didelė drėgmė, pelėsis, sklinda nemalonus kvapas, šioje kameroje teko būti 3-6 valandas. Vietos pavalgyti nėra, kamera maža. Jis negavo jam priklausančio dietinio maitinimo, nors tai aiškiai parašyta ant jo medicininės kortelės. Sanitarinis mazgas gyvenamosiose patalpose neturi atskiros oro šalinimo sistemos, kamerų plotas mažas, ypač atmetus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Nėra pavojaus mygtuko pareigūnams iškviesti, kamerose Nr. 75,73 lovos per trumpos, kamerose Nr. 35,37,73,75 per mažas apšvietimas, kamerose Nr. 35,37 nėra lentynų daiktams susidėti, kamerose Nr. 73,75 dėl esamų grotų negalima atidaryti lango, langeliai duryse, pro kur paduodamas maistas, surūdyję. Kai kuriose kamerose yra šiltas vanduo, tačiau kitose nėra, dėl ko jis jautėsi diskriminuojamas. Dušo patalpose temperatūra buvo žemesnė, nei numato įstatymas, maistas buvo šaltas. Dėl to jam sutriko psichologinė būklė, atsirado emociniai išgyvenimai, jis jautėsi nevisavertis. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 270 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, nurodė, kad kameros buvo per mažos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, kamerose mažas apšvietimas, nebuvo pavojaus mygtuko, nebuvo skirtos priklausančios higienos priemonės, o tai, kad jis neteikė prašymo, nėra pagrindas jų neišduoti, jam nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas. Kreipėsi pas psichologus. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš 2017-09-22 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl V. S.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2017-06-19 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2017-09-07. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 35,75,37,73, kameroje būdavo 1-2 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,84 kv. m iki 8,92 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Nustatyta, jog kameroje Nr. 75 per mažas dirbtinis apšvietimas. Kameroje Nr. 35 dirbtinis apšvietimas reikalavimus atitinka. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skirtas. Pagalbos mygtuko įrengimo teisės aktai nenumato. Lovos yra keičiamos pagal poreikius, tokių prašymų gauta nebuvo. Laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios kameros, joms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms. Kameros valomos, atliekama jų dezinfekcija. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, higienos sąlygos kamerose ir kitose patalpose, nesuteiktas tinkamas maitinimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas atsižvelgia į tai, jog baldų ir sanitarinio mazgo buvimas kameroje mažina tenkantį vienam asmeniui plotą.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016-09-22 pažymos Nr. 60/09-35025 „Dėl V. S.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2017-06-19 iki 2017-09-07. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas buvo kamerose Nr. 35,75,37,73 kalinamas 27 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,84 kv. m iki 8,92 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog iš šio laikotarpio tik 8 nepilnas dienas kameroje nurodoma, jog buvo du asmenys, kitu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo vienas.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 27 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Tačiau nors, kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas taip pat turi įvertinti tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat gali sukelti, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus, tad šioje byloje kameros plotas taip pat vertintinas tiek, kiek jame neužima sanitarinis mazgas. Įvertinus kameroje esančių sanitarinių mazgų plotus bei kameroje esančių žmonių skaičių, darytina išvada, jog kameroje Nr. 37 (kameros plotas 7,68 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 6,26 kv. m), esant joje 2 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,13 kv. m kameros ploto. Viso mažesnis nei 3,6 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinį mazgą, vienam asmeniui teko 6 dienas. Tualetas nuo kameros atskirtas OSB sienele, sienelės aukštis mažiausia 1,83 – 2,16 m.

Žemesnės instancijos teismas

Iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-10-04 pažymos Nr. 62/08-283 matyti, jog pareiškėjas dietinį maitinimą gavo nuo 2017-06-019 iki 2017-09-07.

Pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus skyriaus 2017-10-03 pažymoje Nr. 60/09-36445 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-09-22 pažymoje Nr. 61/04-2218 nurodyta, kad nuo 2017-06-19 iki 2017-09-07 pareiškėjas V. S. kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių.

Tik atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2017-06-19 pareiškėjas pateikė skundą dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo ir karantino kamerose, dėl kurio buvo atliktas patikrinimas, nustatyta, kurioje kameroje buvo pareiškėjas, kada ir kiek kartų kameros tą dieną buvo tvarkomos, ar buvo gauti žodiniai asmenų, patalpintų kamerose, skundai. Nenustačius pažeidimų, , buvo nustatyta, jog objektyvių ir pagrįstų faktų, patvirtinančių netinkamas sąlygas laikino sulaikymo kamerose, nustatyta nebuvo, toks atsakymas buvo pateiktas ir pareiškėjui, duomenų, jog šis skundo atsakymas būtų apskųstas įstatymo numatyta tvarka, nėra.

2017-06-20 pareiškėjas pateikė skundą dėl netinkamo maitinimo karantino patalpose, , pateikus jam ne dietinį maistą. Pateiktas atsakymas, jog jam, tik atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, tą pačią dieną buvo pateiktas tinkamas, dietinis maitinimas. Duomenų, jog šis skundo atsakymas būtų apskųstas įstatymo numatyta tvarka, nėra.

2017-08-21 pareiškėjas pateikė skundą dėl to, jog jam pateikiamas šaltas, mažesnės nei 68 ° C maistas, pateikus atsakymus žodžiu, pareiškėjas raštiško atsakymo nepageidavo. Duomenų, jog skundų atsakymai būtų apskųstas įstatymo numatyta tvarka, nėra.

Taip pat teismui pateikti pareiškėjo rašyti skundai dėl netinkamo medicininės tarnybos darbo, sąlygų dušuose, minkšto inventoriaus ir kt., visi skundai buvo išspręsti. Duomenų, jog skundų atsakymai būtų apskųstas įstatymo numatyta tvarka, nėra.

Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog jie nebuvo vykdomi, nėra.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. 2017-08-11 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr.75 dirbtinis apšvietimas per mažas, inventorius pavojaus nekelia, pelėsio nėra, galimybė vėdinti kameras Nr. 75,35 per langą yra. 2017-07-12 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 37 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus. 2017-05-03 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kratos patalpos ir ten esantis inventorius švarūs.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pas gydytojus kreipėsi dėl rėmens. Duomenų, jog būtų kreipęsis dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra. Pas psichologą su asmeniniu prašymu pasikalbėti kreipėsi, papildomi sprendimai priimti nebuvo.

Tokiu būdu, darytina išvada, kad nors pareiškėjas ir nurodė savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tai yra paneigta bylos medžiaga. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpą laiką, tik 27 dienas, su pertraukomis (buvo nuo 4 iki 12 dienų, įskaitant atvykimo ir išvykimo dienas), visą tą laikotarpį jam teko kameros plotas, ne mažesnis nei 3,84 kv. m ( nepilnas 7 dienas), kitomis dienomis jis gyveno kameroje vienas, jam teko mažiausia 8,8 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad nors Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas visi tik laikosi pozicijos, jog 6 dienas pareiškėjui nors ir minimaliai nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, sanitarinis mazgas ir esantys kameroje baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei yra būtina. Taip pat bylos medžiaga dalinai nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, o abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai, kai kurie iš jų laikytini įrodytais, nes nustatyta, jog kameroje Nr. 75 dirbtinis apšvietimas per mažas ( joje pareiškėjas buvo 4 dienas).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Įvertinus šiuos teisės aktus darytina išvada, kad byloje nėra nustatytas priimtų teisės aktų dėl vidinio ryšio sistemos (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas) įrengimo ar neįrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, ir tuo pačiu nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl dietinio maitinimo neskyrimo, teismas laiko nustatytu, jog pareiškėjui jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. toks maitinimas buvo skirtas, ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyrius apie tai buvo informuotas. Esant paskirtam, o ne rekomenduotam dietiniam maitinimui, atsakovas turi pareigą užtikrinti, jog asmuo tokį maitinimą gautų. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas, jau atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, papildomai šią aplinkybę nurodė, ir dietinis maitinimas jam buvo užtikrintas jau nuo pat atvykimo į įstaigą.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nurodo netinkamas sąlygas laikino sulaikymo kamerose, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Teismas pažymi, jog visos pateiktame teismui skunde aplinkybės dėl netinkamos laikino sulaikymo kameros buvo išdėstytos ir skunde, pateiktame Šiaulių tardymo izoliatoriuje, šis skundas buvo išnagrinėtas, ir nepasitvirtino, apie tai pareiškėjui buvo pranešta, jis šio atsakymo įstatymo nustatyta tvarka neskundė, tad teismas laiko, jog skunde išdėstytos aplinkybės nepasitvirtino.

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sienelė buvo 1 m 84 cm aukščio, tad privatumo pažeidimo nenustatyta. Pareiškėjas nurodo, jog sanitarinis mazgas neturi oro šalinimo sistemos, tačiau įvertinus tai, jog pareiškėjas didesnę laiko dalį kameroje buvo vienas, ar dar su vienu asmeniu, ir tai, jog oro šalinimo sistemos įrengimas nėra galimas dėl įstaigos statuso, o ventiliacijos nebuvimas šalinamas galimybe išvėdinti kamerą per langą, ši galimybė yra, toks pažeidimas šiuo atveju laikytinas mažareikšmiu.

Sprendžiant dėl inventoriaus buvimo kamerose, pastebėtina, jog prašymų iš pareiškėjo pusės dėl netinkamo ar nepakankamo inventoriaus buvimo nebuvo.

Pareiškėjas nurodo, jog dušuose buvo per žema oro temperatūra, atlikus patikrinimus, nustatyta, jog duše vieną kartą užfiksuota 19,2 ° C oro temperatūra vietoje nustatytos 20 ° C temperatūros, tad pažeidimas laikytinas nežymiu.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, priešingai, beveik visą laiką pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, bylos medžiaga tai iš dalies patvirtinta, iš dalies paneigta, be to, teismas abejones vertina pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas higienos normų neatitinkančiose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau nebuvo 6 dienas užtikrintas pakankamas plotas, pilnai užtikrintos tinkamos higienos sąlygos gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, vertinant, jog visi šie poveikiai buvo trumpalaikiai, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 (penkiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius