Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. (O. T.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo O. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d. ir nuteistas viešaisiais darbais 3 mėnesiams, neatlygintinai dirbant po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš O. T. nukentėjusiajam D. R. priteista 2668 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. T. nuteistas už tai, kad 2011-05-10 apie 18 val. 45 min. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), namo kieme, aštriu daiktu subraižė D. R. priklausančio automobilio ,,Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinį dangtį, vairuotojo pusėje esančius priekinį ir galinį sparnus, abejas dureles, bagažinės dangtį, keleivio pusėje esančius priekinį ir galinį sparnus bei abejas dureles, ir taip tyčia sugadino svetimą turtą, padarydamas D. R. 2668 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis O. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas jo kaltę grindė tik nukentėjusiojo D. R. parodymais ir protokolu-pareiškimu policijai, automobilio apžiūros protokolu, nesant byloje kitų objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę ir paneigiančių jo nuoseklius parodymus, kad jis 2011-05-10 nukentėjusiojo turto nesugadino. Apelianto teigimu, jam nuvykus pas nukentėjusįjį, pastarasis pats jį užpuolė ir metaliniu vamzdžiu trenkė per ranką, sužalojo pirštą, todėl mano, kad išsigandęs dėl jam padaryto sužalojimo, D. R. sukūrė melagingą istoriją apie automobilio subraižymą ir pranešė policijai. Nuteistasis taip pat pažymi, kad nukentėjusysis teigia matęs, kaip jis raktu braižė automobilį, tačiau kažkodėl nepuolė jo stabdyti, nesišaukė kaimynų pagalbos, nesulaikė jo nusikaltimo vietoje, neatėmė iš jo nusikaltimo įrankio (rakto), neiškvietė policijos, o kai jis dėl sužalotos rankos kreipėsi į medikus, nukentėjusysis D. R. paskambino ir siūlė taikytis.

Be to, apeliantas nurodo, kad nebuvo atliktas joks tyrimas, kuris patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, kad automobilis buvo nubrėžtas tokiu būdu ir įrankiu, kokį nurodė nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad, jei būtų norėjęs sugadinti nukentėjusiojo automobilį, galėjo tai padaryti tos pačios dienos ryte, kai buvo atvažiavęs pas nukentėjusįjį ir pastarojo nerado, nes D. R. automobilis stovėjo kieme, tačiau to jis nepadarė. Nuteistasis teigia, kad esant įsisenėjusiai konfliktinei situacijai tarp jo ir nukentėjusiojo, teismas neturėjo besąlygiškai remtis D. R. parodymais.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad byloje esantis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ raštas su preliminariais skaičiavimais nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis D. R. turtui padarytos žalos dydį. Nurodo, kad nukentėjusiojo automobilis ,,Audi 80“ buvo 1992-1994 metų laidos, pastarojo rinkos vertė 2011-05-10 galėjo būti apie 3000 Lt, todėl teismo priteista turtinė žala yra nereali – iš remonto sąnaudų neišskaičiuotas automobilio nusidėvėjimas. Pažymi, kad nukentėjusysis automobilio neremontavo ir, neišnagrinėjus bylos, jį pardavė, taip siekdamas, kad nebūtų nustatyta tikroji žala ir atlikti kiti veiksmai.

Nukentėjusysis D. R. atsikirtimais į apeliacinį skundą prašo nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė įrodymus, pagrįstai pripažino O. T. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir priteisė atlyginti padarytą žalą. Atsikirtimuose nukentėjusysis pažymi, kad jam nuosavybės teise priklausančio automobilio ,,Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepardavė, automobilis ir šiuo metu eksploatuojamas, nuteistojo O. T. sužalojimas nėra susijęs su nagrinėjama byla dėl jo turto sugadinimo, po įvykio jis iškart skambino į bendrąjį pagalbos centrą ir prašė policijos pagalbos, o ne tvarstė nuteistojo sužalotą pirštą, kaip teigia pastarasis. Be to, nukentėjusysis nurodo, kad 2011-06-14 nuteistasis O. T. jį sumušė dėl to, kad jis kreipėsi į policiją dėl automobilio sugadinimo, kas, nukentėjusiojo manymu, tik dar sykį patvirtina O. T. kaltę šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. R. prašė nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d.

Neteisus apeliantas skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė išskirtinai nukentėjusiojo D. R. parodymais, jo protokolu-pareiškimu policijai, automobilio apžiūros protokolu. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje išdėstė ir aptarė visus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo parodymus, kuriais grindė savo išvadas. Apylinkės teismas išanalizavo byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė atitinkamas išvadas tiek dėl apelianto parodymų, kuriais pastarasis neigė sugadinęs svetimą turtą, tiek dėl kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių O. T. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas rėmėsi ir vertino išskirtinai tik kai kuriuos bylos duomenis, yra visiškai nepagrįsti.

Nuteistasis O. T., teigdamas, kad byloje nėra surinkta pakankamų jo kaltės įrodymų, skundu prašo jį išteisinti ir pateikia savitą byloje nustatytų aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad nuteistasis nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neneigė, kad įvykio dieną keletą kartų buvo atvykęs pas nukentėjusįjį, tačiau tvirtino pastarojo automobilio nesugadinęs (68 b. l.). Visiškai priešingai nurodė nukentėjusysis D. R.. Nukentėjusysis jau pirminiame savo pareiškime policijai (Baudžiamoji byla Nr. 41-1-00748-11, 4 b. l.), ir vėliau – kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka (1-4 b. l.), apklausiamas pirmosios instancijos teisme (68-69 b. l.), kategoriškai ir vienareikšmiškai tvirtino pats asmeniškai matęs, kaip O. T. subraižė jo automobilį. Savo skundu apeliantas siūlo nesiremti tokiais nukentėjusiojo parodymais. Pasak O. T., D. R. jam mesti kaltinimai yra melagingi, tikslingai išgalvoti tam, kad pateisinti savo elgesį, kuomet nukentėjusysis jį užpuolė ir metaliniu vamzdžiu trenkė per ranką, taip padarydamas sužalojimus.

Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad įvykio dieną, tai yra 2011-05-10, 20.05 val., O. T. kreipėsi į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių dėl dešinės rankos sužalojimo (74 b. l.), tačiau byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2011-05-10 buvo sugadintas ir nukentėjusiojo automobilis ,,Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), aštriu daiktu subraižant pastarojo kėbulo detales (Baudžiamoji byla Nr. 41-1-00748-11, 9-14 b. l.; 7-13 b. l.). Šiuo atveju pažymėtina, kad nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu neneigė, kad metaliniu vamzdžiu sudavė O. T. per ranką, nes pastarasis gadino jo turtą – aštriu daiktu braižė automobilio kėbulą. Taip D. R. sureagavo į nuteistojo neteisėtą veikimą, o apelianto keliamos versijos, verčiant kaltę pačiam nukentėjusiajam, prieštarauja logiškai įvykių sekai ir yra nepagrįstos.

Pasak O. T., jis atvažiavo pas nukentėjusįjį D. R. pasikalbėti apie automobilio remontą, tačiau D. R. susinervino, pagriebė metalinį vamzdį ir trenkė jam per ranką, kurią sužalojo. Jei tikėti apelianto teiginiais, reiktų daryti išvadą, kad nukentėjusysis, sužalojęs O. T., pats subraižė savo automobilio visas keturias dureles, keturis automobilio sparnus, priekinį ir galinį savo automobilio dangtį, o tada pagalbos kreipėsi į policiją ir apkaltino apeliantą. Tačiau tokios išvados prieštarautų bylos duomenims ir prasilenktų su elementaria logika. Bylos duomenys rodo, kad nukentėjusysis iškart po įvykio kelis kartus skambino Bendrojo pagalbos centro numeriu (paskutinį kartą 19.21 val.) pranešė apie subraižytą automobilį (b. l. 45). Tuo tarpu nuteistasis į medikus dėl sužalojimo kreipėsi vėliau – 20.05 val. (74 b. l.), todėl nelogiški apelianto teiginiai, kad D. R. siūlė jam taikytis dėl padaryto sužalojimo, o ne dėl sugadinto automobilio. Iš O. T. naudoto mobiliojo ryšio telefono išklotinės (51–55 b. l.) matyti, kad 2011-05-10, po to, kai apeliantas kreipėsi į medikus, nukentėjusysis jam neskambino – priešingai, 21.20 val. ir 21.33 val. nukentėjusiajam skambino pats nuteistasis. Tai paneigia apelianto versiją, kad nukentėjusysis ieškojo kontaktų su juo, nes jautėsi kaltas dėl rankos sužalojimo. Nekyla abejonių dėl D. R. parodymų, kad po įvykio jis O. T. siūlė gražiuoju atlyginti padarytą žalą, atsiradusią dėl automobilio sugadinimo, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. K., girdėjęs nukentėjusiojo telefoninį pokalbį su nuteistuoju (69 b. l.) ir supratęs, kad jei O. T. atlygins padarytą žalą, tai D. R. pareiškimo nerašys, tačiau – ,,...nesusitarė, būtų susitarę, bylos nebūtų.“. Visa tai paneigia apelianto keliamas versijas ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus.

Byloje tikrai nebuvo nustatyta, su kokiu konkrečiu aštriu daiktu (įrankiu ar pan.) O. T. subraižė nukentėjusiojo automobilį. Nukentėjusiojo manymu, apeliantas automobilį braižė su savo automobilio raktu, nes, kai jis metaliniu vamzdžiu trenkė O. T. per ranką, iškrito raktas. Bet kuriuo atveju nustatyta, kad automobilis buvo sugadintas, ir duomenų, rodančių, kad automobilį galėjo sugadinti ne O. T., o kažkas kitas, byloje nėra, nes įvykio metu prie automobilio buvo tik nuteistasis ir D. R., kuris matė, kaip apeliantas braižė jo automobilį. Konkrečiu atveju tai, su kokiu daiktu (įrankiu, raktu ar kt.) O. T. sugadino svetimą turtą, neturi esminės reikšmės nei apelianto veikos kvalifikavimui nei jo atsakomybės apimčiai, nei padarytos žalos nustatymui. Taigi šios aplinkybės nustatymas/nenustatymas nekeičia bylos esmės ir nepaneigia apelianto kaltės, kaip ir tai, turėjo ar neturėjo O. T. galimybę sugadinti D. R. turtą ankščiau ar vėliau, nes baudžiamoji atsakomybė kyla už tai, ką asmuo padarė, o ne už tai, ką galėjo padaryti.

Remdamasi surinktais, išnagrinėtais ir aptartais įrodymais, kolegija konstatuoja, kad O. T. yra nuteistas pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Be to, kas paminėta, apeliantas savo skundu nesutinka ir su teismo nukentėjusiajam priteistu turtinės žalos atlyginimu už sugadintą automobilį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 str. 1 d. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. R. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš kaltininko 2668 Lt turtinės žalos už sugadintą turtą.

Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam atsirado dėl nusikalstamų O. T. veiksmų, todėl apylinkės teismas pagrįstai žalos atlyginimą priteisė iš apelianto. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su iš jo priteista turtinės žalos suma už sugadintą automobilį. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo automobilis yra nenaujas, todėl teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, turėjo įvertinti automobilio nusidėvėjimą.

Pažymėtina, kad turtinės žalos atlyginimu yra siekiama kompensuoti nukentėjusiojo turtinius praradimus, grąžinti nukentėjusį asmenį į tokią padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo. Kolegija sutinka su tuo, kad nukentėjusiojo automobilis buvo nenaujas, tačiau, konkrečiu atveju, automobilio nusidėvėjimas neturi įtakos, sprendžiant dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad apeliantas aštriu daiktu subraižė 10 automobilio kėbulo detalių, pažeidė kėbulo dalių dangą (dažus ir pan.), todėl elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui visiškai aišku, kad sugadintas automobilio kėbulo dalis, norint jas grąžini į buvusią padėtį, reikia nudažyti iš naujo ir naudojant naujas medžiagas (glaistą, gruntą, dažus ir laką), nepaisant to, ar automobilis senas, ar naujas. Byloje yra pateikta D. R. automobilio remonto sąmata (Baudžiamoji byla Nr. 41-1-00748-11,16 b. l.), kurioje nurodyta, kad automobilio, kurį sugadino apeliantas, remontas viso kainuos 2668,29 Lt. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti minėta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ automobilių kėbulų remonto padalinio meistro patvirtinta sąmata, nes, kolegijos nuomone, deklaruoti remonto kaštai yra proporcingi padarytiems sugadinimams.

Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad turtinė žala nukentėjusiajam D. R. priteista pagrįstai, žalos dydis pagrįstas ir nėra aiškiai per didelis, ir padarytą žalą privalo atlyginti už ją atsakingas asmuo, šiuo atveju, O. T.. Todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo O. T. (O. T.) apeliacinį skundą atmesti.