- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-04
- Bylos Nr.
- 2S-920-881/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33196-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- L. S., J. Š., R. Z., M. Z., T. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. S., J. Š., R. Z., M. Z. ir T. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų L. S., J. Š., R. Z., M. Z. ir T. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai L. S., J. Š., R. Z., M. Z. ir T. Z. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Š. kartu su V. Š. ir F. (P.) Š. bendrosios nuosavybės teise valdė keturias dešimtines arba 4,368 ha rėžinės žemės Gariūnų kaime, Vilniaus mieste.Pareiškime nurodė, kad 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-1504-1012/2017 iš dalies buvo patenkintas pareiškėjos L. S. pareiškimas ir atnaujintoje civilinėje byloje Nr. 2-22862-155/2015 priimtas naujas sprendimas – nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos L. S. tėvas A. Š. kartu su broliais V. Š. ir F. (P.) Š. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) bendrosios nuosavybės teise valdė žemę, paveldėtą po tėvo K. Š. ir motinos A. Š. mirties pagal įstatymą. Pareiškėjai 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydami įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir apsvarstyti pateiktus dokumentus. Pareiškėjai nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 22 d. atsakymo Nr. 49SF-1301-(14.49.104.), 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 133-2052-(17.5) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 2186 argumentais, kadangi, pasak pareiškėjų, Nacionalinė žemės tarnyba pažeidė jų interesus į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, todėl prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti.Teismas konstatavo, kad teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Iš teismui pateikto 2017 m. rugpjūčio 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto dėl skundo išnagrinėjimo Nr. 133-2183-17.5 matyti, kad pareiškėjams buvo išaiškinta, jog Nacionalinės žemės tarnybos priimti sprendimai (raštai) per vieną mėnesį gali būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi Nacionalinės žemės tarnybos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ankščiau nurodyta tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjai L. S., J. Š., R. Z., M. Z. ir T. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. A2-1504-1012/2017, pareiškėjos L. S. pareiškimo dalį, kiek žemės valdė pareiškėjų tėvas su broliais iki žemės nacionalizacijos, paliko nenagrinėtą, išaiškinęs pareiškėjai, kad dėl šio klausimo pareiškėja turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ikiteismine tvarka. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Nacionalinės žemės tarnybos išvada, galės kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Taigi skundžiamą nutartį priėmęs teismas neįsigilino į bylos esmę ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes paminėtas juridinis faktas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, bet ne administraciniam teismui.Pareiškėjai negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, tiksliai patvirtinančių, kiek žemės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jų tėvas. Kad jis valdė tik dvi dešimtines, kaip kad nusprendė Nacionalinė žemės tarnyba, pareiškėjai nesutinka, todėl ir kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo fakto nustatymo. Dokumentų, patvirtinančių faktą, kiek žemės nuosavybės teise valdė pareiškėjų tėvas, neišliko, o išlikę yra prieštaringi, ir pareiškėjai kitokia tvarka kitų nuosavybę patvirtinančių dokumentų gauti jau negali, todėl teismas turėjo pareiškimą nagrinėti iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti apeliantų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto –kiek žemės iki nacionalizacijos valdė apeliantų tėvas – nustatymo.Byloje nustatyta, kad kitoje civilinėje byloje (Nr. A2-1504-1012/2017) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad apeliantų tėvas kartu su broliais iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, paveldėtą po savo tėvų mirties pagal įstatymą lygiomis dalimis. Pareiškimo dalis, susijusi su tuo, kiek žemės valdė apeliantų tėvas, palikta nenagrinėta, išaiškinus pareiškėjai L. S., kad šiuo klausimu ji turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ikiteismine tvarka.Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos (nagrinėjamoje byloje apeliantės) prašymą, 2017 m. birželio 22 d. ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštuose konstatavo apeliantų tėvo valdytos žemės plotą, o 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu atmetė pareiškėjos skundą dėl 2017 m. birželio 22 d. rašto. Kaip nurodyta Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštuose, šie per vieną mėnesį galėjo būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantų pareiškimą.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jų pareiškimą, nes minėto juridinio fakto nustatymas (kiek žemės valdė apeliantų tėvas iki nacionalizacijos) priklauso bendrosios kompetencijos teismų, o ne administracinių teismų kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nesutinka.Kaip minėta, apeliantų prašomas nustatyti juridinis faktas buvo nagrinėjamas ikiteismine tvarka Nacionalinėje žemės tarnyboje. Pastaroji šiuo klausimu priėmė atitinkamus sprendimus, kuriais nustatė, kad apeliantų tėvo (kartu su broliais) valdyto žemės sklypo plotas buvo 2,1850 ha. Priešingai nei teigia apeliantai, minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendime buvo nurodyta ne tai, kad pareiškėja, nesutikdama su Nacionalinės žemės tarnybos išvada, galės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o tai, kad kreiptis į teismą dėl tokio fakto nustatymo pareiškėja galės tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjanti institucija priims sprendimą, jog dokumentų, patvirtinančių nuosavybes teises (konkrečiai šiuo atveju – žemės plotą), nepakanka. Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba tokio sprendimo – kad dokumentų, patvirtinančių apeliantų tėvo valdytos žemės plotą, nepakanka – nepriėmė, priešingai, kaip matyti iš teismui pateiktų raštų, nustatė konkretų apeliantų tėvo valdytos žemės plotą. Todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantai, nesutikdami su Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais nustatytu žemės plotu, galėjo šiuos Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus skųsti įstatymo nustatyta tvarka.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apeliantų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.