- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- N-261-928-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00780-2009
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties L. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2009 m. gruodžio 12 d. nutarimu L. N. paskirta 150 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nuobauda skirta už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 21 d., 08.40 val. Karmėlavoje, ties Vilniaus g. 5-uoju namu, vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, keisdamas važiavimo kryptį, nepraleido gretima (antra) eismo juosta važiavusio vilkiko ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, L. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 106 punkto reikalavimus.
L. N. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad konstatuojant vieno iš eismo dalyvių kaltus veiksmus, vertinant autoįvykio mechanizmą, nustatinėtina esminė su eismo dalyvių vairuojamų transporto priemonių manevravimu (persirikiavimu) kelyje susijusi aplinkybė, t. y., ar, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, į antrąją eismo juostą iš pirmosios įvažiavo lengvojo automobilio vairuotojas L. N., ar iš antrosios eismo juostos į pirmąją įvažiavo vilkiko vairuotojas S. T. (S. T.). Tik nustačius šią aplinkybę galima spręsti apie pagrindinę autoįvykio kilimo priežastį ir konstatuoti administraciniame teisės pažeidimo protokole bei nutarime nurodytą KET 106 punkto reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje minėtai reikšmingai aplinkybei taip pat eismo įvykio kilimo mechanizmui nustatyti, taip pat eismo dalyvių veiksmams bei padarytiems KET pažeidimams įvertinti pagal institucijos, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, užduotį Lietuvos teismo ekspertizės centre buvo padaryta ekspertizė, tuo tarpu pareiškėjo prašymu buvo atliktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistės tyrimas, kurių išvados, kaip ir eismo dalyvių paaiškinimai, iš esmės skirtingos ir prieštaringos.
Eismo įvykio vietos schemoje, sudarytoje eismo įvykio dieną, yra pažymėti du lengvojo automobilio „Hyundai Santa Fe“ ratų slydimo pėdsakai. Pirmasis pėdsakas prasideda pirmojoje eismo juostoje, 0,3 m atstumu nuo ašinės linijos kairiojo krašto ir tęsiasi 48 metrus, antrasis prasideda pirmojoje eismo juostoje ir tęsiasi 46 metrus. Tokios šoninio automobilio ratų slydimo žymės matosi ir eismo įvykio vietoje darytose fotonuotraukose. Tiek ekspertė ekspertizės akte, tiek ir specialistė tyrimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad abu šie pėdsakai palikti lengvojo automobilio priekinio varančiojo dešiniojo rato – tai ilgesnis kairėje antrojoje eismo juostoje esantis, žiūrint važiavimo kryptimi, schemoje pažymėtas 48 m ilgio pėdsakas ir galinio dešiniojo rato – schemoje pažymėtas 46 m ilgio pėdsakas. Byloje taip pat nėra ginčo, kokiomis automobilių dalimis jie tarpusavyje kontaktavo, t. y. pripažįstama, jog pirminis kontaktas įvyko vilkiko priekinio bamperio dešiniuoju kraštu kontaktuojant su lengvojo automobilio užpakalinio bamperio kairiuoju kraštu. Esminis prieštaravimas tarp eismo dalyvių ir tyrimą atlikusių ekspertės bei specialistės kyla dėl to, kurioje eismo juostoje įvyko kontaktas. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio vietos schemoje lengvojo automobilio ratų slydimo pėdsakai pažymėti taip, kad jie baigiasi ties galiniais automobilio ratais. Toks pėdsakų nurodymas eismo įvykio schemoje prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai vizualiai sudaro klaidingą įspūdį, jog šiuos pėdsakus paliko atitinkamai skirtingų lengvojo automobilio pusių ratai. Pareiškėjas teigia, kad vilkiko vairuotojo kaltę įrodo šoninio ratų slydimo pėdsakai autoįvykio schemoje, kurie prasideda pirmojoje eismo juostoje, o tai patvirtina, kad kontakto pradžia buvo pirmoje eismo juostoje, vilkikui užkabinus automobilį ir ištempiant jį į antrąją eismo juostą. Tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Kadangi automobilio „Hyundai Santa Fe“ šoninio slydimo dešinės pusės priekinio rato pėdsakas prasideda tik 0,3 m atstumu nuo ašinės linijos kairiojo krašto, sutinkant su ekspertės išsakyta pozicija, teismas padarė išvadą, jog šis automobilis judėdamas smailiu kampu iš dešinės į kairę, rikiavosi iš pirmosios eismo juostos į antrąją ir pirminio slystamojo kontakto į jo užpakalinio bamperio kairįjį kraštą metu jau buvo pilnai kirtęs ašinę liniją bei įvažiavęs į antrąją eismo juostą, kur tuo metu tiesia trajektorija antrąja eismo juosta važiavo vilkikas „Volvo FH12“. Teismo nuomone, specialistės pateikti paaiškinimai dėl tariamo vilkiko judėjimo dar prieš susidūrimą smailiu kampu iš kairės į dešinę, kryptimi link pirmos eismo juostos, paneigti transporto priemonėms padarytų apgadinimų lokalizacija bei pobūdžiu, kadangi nubrėžta didžioji automobilio „Hyundai Santa Fe“ kairiojo šono dalis pradedant nuo užpakalinio bamperio kairiojo krašto ir toliau, deformacijoms gilėjant, iki priekinio kairiojo sparno, intensyviausios deformacijos didžiausias įgilėjimas ties priekinių durelių viduriu, o automobiliui „Volvo FH12“ labiausiai apgadintas priekinės dalies dešinysis kraštas, iškritęs priekinis dešinysis žibintas, posūkio žibintas, sulaužyta jų apdaila ir tai sudaro pagrindą spręsti apie susidūrimo metu tarp automobilio „Volvo FH 12“ priekinės dalies ir „Hyundai Santa FE“ kairiojo šono buvusį smailų kampą į kairę. Teismas padarė išvadą, kad ne vilkikas manevravo iš kairės į dešinę kampu, bet būtent automobilis „Hyundai Santa Fe“ judėjo smailiu kampu iš dešinės į kairę, t. y. į antrąją eismo juostą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ekspertė tiek išvadoje, tiek ir teismo posėdžio metu duotose paaiškinimuose labai nuosekliai grindė savo poziciją, vadovaudamasi tik byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, nesukeldama teismui pagrindo pagrįstai abejoti ar netikėti jos paaiškinimais, tuo tarpu specialistės išvadoje ir teismo posėdžio metu jos nurodyti argumentai nėra nuoseklūs, vertinimai prieštaringi. Teismo posėdžio metu specialistė, priešingai nei raštu pateiktoje išvadoje, dvejojo, teigdama, jog šoninio slydimo žymes, kurios prasideda pirmojoje eismo juostoje galėjo palikti ir kairės pusės lengvojo automobilio ratai, o tai iš esmės keistų jos nurodytą eismo įvykio mechanizmą. Savo išvadas ji taip pat argumentavo tikėtinomis prielaidomis, subjektyviais samprotavimais, kurie nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, o būtent, kad vilkikas manevravo į dešinę dėl priekyje susidariusio kamščio, kad toks veiksmas buvo daromas į tariamą tarpą tarp dviejų sunkiasvorių automobilių, kur važiavo L. N. vairuojamas lengvasis automobilis, kad į pirmąją eismo juostą vilkikas buvo įvažiavęs apie 80 cm, kad buvo automobilių greičių skirtumai. Specialistė taip pat daro tikėtiną subjektyvią išvadą, kad autoįvykio metu buvo du smūginiai kontaktai, tuo tarpu pats pareiškėjas pirminiame paaiškinime (ATP bylos medžiaga, b.l. 14) nurodė, jog po smūgio automobilis prilipo prie vilkiko „Volvo“ ir tempė apie 30 metrų. Taigi ir pats pareiškėjas nėra nuoseklus. Visos šios aplinkybės, taip pat ir tai, kad specialistės išvada gauta paties pareiškėjo ir jo atstovo advokato prašymu, duoda pagrindo pagrįstai abejoti specialistės išvados patikimumu bei objektyvumu. Duomenų, patvirtinančių ekspertizę atlikusios Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės šališkumą, neobjektyvumą, nepateikta ir nenustatyta, todėl abejoti minėtos ekspertizės patikimumu bei objektyvumu teismas neturi pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
KET 106 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.
Visapusiškai išanalizavus bei įvertinus bylos įrodymus (ATPK 257str.) teismas padarė išvadą, kad lengvojo automobilio vairuotojas L. N. pažeidė KET 106 punkto reikalavimus ir dėl autoavarijos kaltu pripažintas pagrįstai. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų pareigūnų T. V. ir J. Ž. pateikti vertinimai dėl eismo įvykio mechanizmo paremti ne objektyvių eismo įvykio duomenų visuma, bet jų subjektyviais samprotavimais, todėl įrodomosios galios neturi (ABTĮ 57 str.).
II.
Apeliaciniu skundu L. N. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad nuotraukose matomi Hyundai automobilio kairio šono apgadinimai susiformavo viso auto įvykio metu, gilėjantys apgadinimai durelėse formavosi kai automobilis priverstinai buvo stumiamas ir smūgiuojamas Volvo vilkiko, kartu formuojantis šoninio slydimo pėdsakams. Norint nustatinėti pradinio susidūrimo momento kampą reiktų remtis apgadinimais, kurie susiformavo auto įvykio pradžioje, atmetant vėlesnius. Iš fotonuotraukų (Nr. 18, 19, 20, 21 prie specialistės išvados, tas pačias žiūrėjo ir ekspertė) matyti, kad baltus ir raudonus pėdsakus, kurie turi besileidžiančią pradžią „nupiešė“ Volvo vilkiko priekinis dešinysis kampas, todėl minėti pėdsakai rodo minėto kampo, o kartu ir viso vilkiko judėjimo kryptį Hyundai automobilio atžvilgiu ir horizontalioje bei vertikalioje plokštumose ir leidžia nustatyti pradinio susidūrimo momento kampą, kuris yra smailus, bet atviras į dešinę. Trūko kelių centimetrų ir Volvo būtų prašokęs ir grįžęs į antrą eismo juostą, nesukeldamas eismo įvykio. Remiantis ekspertės nustatytu pradinio susidūrimo momento kampu (smailus atviras į kairę), kuris didėjo po kontakto, Hyundai automobiliui sukantis prieš laikrodžio rodyklę, užpakalinio sparno apgadinimai, susiformavę eismo įvykio pradžioje turėtų atitinkamai gilėti, o nagrinėjamu atveju galinio sparno priekinėje dalyje, atmetus pažeidimus, susiformavus eismo įvykio pabaigoje, nelieka pažeidimų. Galima daryti prielaidą, kad automobiliai atsiskyrė ir vėl kontaktavo ties kairio galinio rato arkos priekiniu kraštu jau neabejotinai smailiu kampu atviru į kairę, t. y. kampas kito dėl priverstinio Hyundai automobilio pasisukimo, jam judant apskritimo trajektorija. Todėl remiantis išsakytais faktais ir argumentais galima teigti, kad ekspertės L. L. metodika ir rezultatai nustatant pradinio susidūrimo momento kampą yra abejotini ir gali klaidinti. Ekspertizėje ir ekspertės atsakymuose yra ir daug ginčytinų ir abejotinų momentų.
Apeliantas nurodė, kad nagrinėjant bylą svarbu žinoti laiką, kuris praėjo tarp pirminio kontakto ir šoninio slydimo pėdsako atsiradimo, ir kiek per tą laiką galėjo nuvažiuoti Volvo vilkikas skersinių kelio matmenų atžvilgiu. Tokiame atstume jo judėjimo trajektorija yra artima tiesei. Vairuotojas S. T. sakė, kad važiavo „gal 58 km/h“ (b.l. 48), tas yra lygu 16,1 m/s greičiui. Vairuotojas L. N. važiavo apie 50 km/h greičiu (b.l. 149). Apytikslis greičių skirtumas yra 8 km/h = 2,2 m/s. Atstumas tarp pirminio kontakto taško ir pirmo galimo stūmimo taško (vidurinio statramsčio ir kairių galinių durelių priekio) yra apie 1,95 m (mašinos ilgis 4,503 m). Matuota pasinaudojant 1 pav. prie 2009.12.15 specialisto išvados. Laikas gaunamas atstumą dalinant iš greičio (1,95 m : 2,2 m/s = 0,89 s). Per šį laiką Volvo vilkikas nuvažiavo (16,1 x 0,89 = 14,3 m). Šis nustatytas atstumas yra apytikslis, remiasi ekspertės išsakytomis mintimis: „automobilis pradėjo palikti pėdsakus vėliau, kai jis jau skersas stojo, pirminio kontakto metu dar pėdsako nepaliko automobilis Hyundai, tik tada jis pasisuko didesniu kampu“ (b.l. 155), bet padeda vaizdžiai suprasti auto įvykio eigą. Tuo atveju, jei būtų vadovaujamasi nuostata, kad kontaktuoja greitesnis ir sunkesnis automobilis, Volvo neišvengiamai prideda inertinės energijos, tai šis atstumas (14,3 m) padidėja. Ekspertė aiškindama automobilių susidūrimo mechanizmą nepripažįsta smūgio į sferinį paviršių radikalumo. „Prasidėjo slystamas kontaktas su automobilio užpakalinio bamperio kairiuoju kraštu, visų automobilių kampai šiek tiek suapvalinti, kitokių nebūna kontaktų nes kampas yra suapvalintas, stačiakampio automobilio praktiškai nėra“ (b.l. 155). Tačiau Hyundai automobilio galinio bamperio šoniniai kampai yra ne šiek tiek suapvalinti, o akivaizdžiai sferiniai (1 pav. prie 2009.12.15 specialisto išvados).
Net ir nuvažiavę teoriškai šį minėtą minimaliausią atstumą, automobiliai ženkliai pasislinks išilginių kelio matmenų atžvilgiu į kairę ir pradinis susidūrimo taškas būtų pirmoje eismo juostoje.
Nurodė, kad ekspertė, kaip valstybinės institucijos atstovė, atvyko į 2011 m. lapkričio 28 d. teismo posėdį nesusipažinusi su specialistės išvada. nors susipažinti galėjo, nes buvo atvykusi ir į ankstesnį 2011 m. lapkričio 2 d. posėdį, kuris neįvyko dėl Kauno apskrities VPK Kauno raj. PK VP VTS atstovo neatvykimo. Nežinodama specialistės argumentų ir požiūrio į visą autoįvykio mechanizmą gynė tik savo parašytą ekspertizės aktą, pati sau apsunkindama galimybę kritiškai į jį pažiūrėti.
Apelianto manymu, pasiremiant ekspertės išsakyta pozicija ir šoninio slydimo pėdsakais, o ne tik dešinės pusės priekinio rato pėdsako pradžia, galima teigti, kad pradinis susidūrimo taškas yra ne antroje, o pirmoje eismo juostoje ir Hyundai automobilis negalėjo būti kirtęs ašinės linijos, važiavo pirmoje eismo juostoje pradinio susidūrimo momente.
Šalies argumentai
L. N. teigia, kad apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog vilkiko vairuotojo kaltę įrodo šoninio ratų slydimo pėdsakai auto įvykio schemoje, kurie prasideda pirmoje eismo juostoje, o tai patvirtiną kad kontakto pradžia buvo pirmoje eismo juostoje, vilkikui užkabinus automobilį ir ištempiant jį į antrąją eismo juostą.
S. T. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-4788/2009, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, P. 259).
Analogiškos nuostatos taikytinos ir administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko ir neištyrė visų galimų įrodymų, todėl priimtos nutarties negalima laikyti teisėta ir pagrįsta.
Administracinė nuobauda L. N. yra paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, kuria nustatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimo (apgadinimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-639/2010).
Iš apeliacinio skundo ir skundo pirmosios instancijos teismui argumentacijos matyti, jog L. N. pažeidimą neigia iš esmės teigdamas, jog nebuvo tinkamai nustatyta avarijos kilimo priežastis, o būtent, kad eismo įvykį sąlygojo ne jo, o S. T. padarytas KET pažeidimas.
Teisėjų kolegija nustatė, kad eismo įvykyje dalyvavusių automobilių vairuotojai L. N. ir S. T. kelia skirtingas įvykio kilimo versijas. Iš esmės skirtingos eismo įvykio kilimo priežastys pateiktos ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. lapkričio 18 d. ekspertizės akte Nr. 11-2414(09) bei 2009 m. gruodžio 15 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto specialisto išvadoje.
Iš teismo nutarties matyti, kad teismas rėmėsi eksperto išvada ir suabejojo specialisto išvados patikimumo bei objektyvumu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada nesutinka. Teisėjų kolegijos manymu, paneigti arba patvirtinti kurią nors išvadą, nagrinėjamu atveju reikia specialių žinių.
Atsižvelgusi į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad siekiant išsiaiškinti tikrąjį įvykio kilimo mechanizmą, šioje byloje tikslinga spręsti klausimą dėl pakartotinės autotechninės ekspertizės skyrimo, kurios metu galėtų būti pašalinti kilę prieštaravimai tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. lapkričio 18 d. ekspertizės akto Nr. 11-2414(09) bei 2009 m. gruodžio 15 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto specialisto išvados.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis naikintina ir byla gražintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
nutaria:
L. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti tame pačiame teisme.
Nutartis neskundžiama.