Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti solidariai iš atsakovių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – VSAT Vilniaus rinktinė) ir Lietuvos valstybės 598,43 Lt negauto darbo užmokesčio.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad dirba VSAT Vilniaus rinktinės Štabo Sienos apsaugos skyriuje vyresniuoju specialistu. Per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui neišmokėta 598,43 Lt priemokų ir priedų. Ši nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjui buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriame pripažinta, kad toks teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Nurodo, kad Seimas galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas. Todėl yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl, pareiškėjo nuomone, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2005-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta tuo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Faktinės bylos aplinkybės tokios, kad dėl priedų ir priemokų ribojimo per minėtą laikotarpį pareiškėjui neišmokėta 598,43 Lt. Iš į bylą pateiktų darbuotojo uždarbio kortelių (b. l. 4-8) matyti, koks darbo užmokestis pareiškėjui buvo priskaičiuotas, konkrečiai nurodoma, kokios sumos priskaičiuotos už stažą, už kategoriją, už laipsnį, už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Šios darbo užmokesčio kortelės patvirtina, kad 2005-2008 m. nurodytais mėnesiais pareiškėjui taikytas ribojimas, dėl kurio pareiškėjui neišmokėta 2006 metais 72,42 Lt spalio mėnesį, 7,61 Lt gruodžio mėnesį, 2006 metais 15,04 Lt balandžio mėnesį, 83,77 Lt gruodžio mėnesį, 2008 metais 419,59 Lt gruodžio mėnesį. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų darbdavys neginčija. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantį suskirstymą grafoje „faktiškai dirbta valandų“) atitinkamais metais ir mėnesiais naktį, poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 89-136). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose pateikta informacija.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

VSAT Vilniaus rinktinė už pareiškėjo faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi ir to neneigia. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas pareiškėjo teisės į teisingą atlyginimą už darbą pažeidimas.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą LVAT 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos LVAT praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, jau minėta išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji LVAT nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tačiau reikalavimą apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę pareiškėjas pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą.

Pagal LVAT formuojamą praktiką (minėtos teismo nutartys), teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės į teisingą darbo apmokėjimą pažeidimą pareiškėjas sužinodavo gavęs atsiskaitymo lapelius. Pagal pateiktus VSAT Vilniaus rinktinės darbo reglamentus, darbo užmokestis išmokamas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos (b. l. 28-88). Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2012-01-12, taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31, praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovai savo atsiliepimuose prašymą atmesti pareiškėjo skundą grindė ir ta aplinkybe, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką pareikštas praleidus senaties terminą. Tai iš esmės reiškia prašymą taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių objektyvių priežasčių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011; 2011-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011, 2012-04-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-963/2012). Todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo L. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.