Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. K. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, ir 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perduota prokurorui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, išnagrinėjęs kaltinamojo ir prokuroro skundus, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, išklausęs posėdyje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui perdavė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, kuriuo V. K. kaltinamas tuo, kad 2011 m. rugsėjo 23 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,70 promilių) ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), savo veiksmais pradėjo provokuoti konfliktui žmoną M. K. , tyčia ant jos išpylė puoduką šilto vandens, ir, pasiėmęs virtuvinį peilį, išlaužė kambario, kuriame tuo metu užsidarė M. K. ir J. J. , duris. Kambaryje V. K. tyčia peiliu sudavė M. K. smūgius į kaklo sritį, o M. K. bandant atremti suduodamus smūgius peiliu, V. K. tyčia peiliu sužalojo M. K. du rankos pirštus, padarė poodines kraujosruvas žastuose ir dešinėje krūtyje ir tokiais savo veiksmais M. K. padarė pjautines žaizdas kakle ir kairės rankos III-IV pirštuose su II nervo pažeidimu, poodines kraujosruvas žastuose ir dešinėje krūtyje ir taip nesunkiai sutrikdė M. K. sveikatą, nes dėl kairės rankos III piršto pjautinės žaizdos su nervo pažeidimu M. K. sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Šiais veiksmais V. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Be to V. K. kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2011 m. rugsėjo 23 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,70 promilių) ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sužalojęs žmoną M. K. , užpuolė J. J. , tyčia peiliu sudavė jai į veido sritį, padarydamas pjautinę žaizdą kairiojo smilkinio srityje, taip sukeldamas J. J. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas J. J. sveikatą.

Šiais veiksmais V. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios M. K. ir J. J. pateikė prašymą V. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes kaltinamojo V. K. veiksmai buvo kryptingi, jis taikėsi į gyvybiškai svarbias nukentėjusiųjų kūno vietas (kaklą ir smilkinį), savo tikslą aiškiai išreiškė žodžiais „ nužudysiu“. Todėl Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 225 straipsnio ir 228 straipsnio 3 dalies nuostatomis, baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje 2012 m. sausio 26 d. priėmė nutartį baudžiamąją bylą, kurioje V. K. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perduoti prokurorui. Nutartyje konstatavo, kad baudžiamoji byla negali būti perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kadangi yra nustatytas BPK 256 straipsnio reikalavimų esminis pažeidimas, kaltinamasis aktas visumoje neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes neatspindi pilna apimtimi V. K. nusikalstamos veikos ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Teismas nurodė, kad V. K. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl savo šeimos nario – žmonos M. K. sužalojimo. Nukentėjusiosios prašo V. K. veiksmus kvalifikuoti tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir minėtos aplinkybės savo prašyme nenurodo, nors bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. K. ir M. K. yra (ir nusikaltimo įvykdymo metu buvo) sutuoktiniai, todėl V. K. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 5 punktą. Pats teismas savo iniciatyva, nesant prašymo, negali sunkinti kaltinimo, nes kaltinamasis turi teisę tiksliai žinoti kuo yra kaltinamas ir atitinkamai pasiruošti gynybai, todėl baudžiamoji byla perduotina prokurorui.

Kaltinamasis V. K. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Kaltinamasis teigia, kad apygardos teismas, motyvuodamas baudžiamosios bylos perdavimą prokurorui kaltinamojo akto ydingumu, iš esmės bylos grąžinimą grindė tik veikos pakeitimu sunkesne, tačiau BPK 256 straipsnis nenumato galimybės teismui šiuo pagrindu perduoti bylą prokurorui. Jokių kitų BPK 219 straipsnio pažeidimų teismas nenurodė, o nukentėjusiųjų M. K. ir J. J. prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, kaltinamojo manymu, nėra pakankamas pagrindas bylą perduoti prokurorui.

V. K. teigia, jog skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė, kokie proceso pažeidimai, trukdantys bylą nagrinėti, buvo padaryti. Pažymi, jog BPK 369 straipsnio 3 dalis nustato, kokie pažeidimai laikomi esminiais BPK pažeidimais. De jure teismas nagrinėti bylos nepradėjo, o kaltinime pateiktas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, kaltinamojo nuomone, nėra kliūtis išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kita vertus, apelianto manymu, abejonę kelia tai, kad teismas nutartyje jau pareiškė savo nuomonę dėl būtinybės kaltinamojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktus, o tai iš esmės susiję ne su preliminariais jo apibrėžtais nutartyje pažeidimais, o su kaltinamojo teisės į tai, kad jo bylą išnagrinėtų bešališkas teismas, pažeidimu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis).

Kaltinamasis nurodo, jog jis kaltu dėl jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuojamų veikų padarymo prisipažino pilnai, davė parodymus apie visas jam žinomas įvykio aplinkybes, nužudyti savo artimųjų nenorėjo. Kokia apimtimi tokie jo teiginiai pagrįsti ir teisingi, tolygu, kokia apimtimi teisingi nukentėjusiosios pusės teiginiai, teismas, V. K. manymu, gali nuspręsti, išnagrinėjęs bylą, o ne pasirengimo ją nagrinėti stadijoje. Tačiau teismas a priori nusprendė, kad būtent nukentėjusiosios pusės (o ne jo ir ne kaltinamajame akte išdėstyti) teiginiai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra pagrįsti ir teisingi.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą, kurioje V. K. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Prokuroras nurodo, jog kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte tiksliai nurodyta, kokias baudžiamojo kodekso nuostatas pažeidė kaltinamasis, nurodyta nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdas. Atlikus ikiteisminį tyrimą ir ištyrus bylos aplinkybes, kaltinamojo V. K. veika buvo kvalifikuota kaip nesunkus savo šeimos nario sveikatos sutrikdymas ir kito žmogaus nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. V. K. veika buvo kvalifikuota pagal atsiradusias pasekmes nukentėjusiųjų sveikatai. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Kai asmuo veikia neapibrėžta tyčia, jo veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kas ir buvo padaryta šioje byloje. Duomenų, kad V. K. turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti savo žmonai M. K. ir nukentėjusiajai J. J. gyvybę nenustatyta. Vien ta aplinkybė, kad yra nukentėjusiųjų pareikštas prašymas kaltinamojo V. K. veiką kvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamojo proceso kodekso straipsnį, be to ir pačiame nukentėjusiųjų prašyme nurodyta nepilna kaltinamojo veikos kvalifikacija, nėra pagrindas perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu jau buvo įvertintos nukentėjusiųjų prašyme nurodytos aplinkybės.

Prokuroras pažymi, jog teismas bylą nagrinėja tik dėl tų nusikalstamų veiksmų, dėl kurių ji perduota nagrinėti. Tuo tarpu apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytas aplinkybes, prokuroro manymu, konstatavo net nepradėjęs nagrinėti bylos teisiamajame posėdyje. Tokios aplinkybės, kaip kaltinamojo padarytų veiksmų tikslai ir motyvai, t.y. subjektyvioji padarytos veikos pusė, gali būti nustatyti tik išnagrinėjus bylos aplinkybes teisiamajame posėdyje ir tik tuomet teismas gali spręsti, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ar jo veikoje yra kitų nusikalstamų veikų požymiai.

Atsikirtimu į kaltinamojo V. K. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundus nukentėjusiosios M. K. ir J. J. prašo skundus atmesti. Nukentėjusiosios mano, jog apygardos teismo išvados dėl esminio BPK 256 straipsnio nuostatų reikalavimų pažeidimo ir dėl kaltinamojo akto trūkumų yra pagrįstos, kaltinamojo ir prokuroro skunduose išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia. Nurodo, jog šiuo konkrečiu atveju V. K. veiksmai atitinka pasikėsinimo nužudyti požymius. Pastarasis veikė tiesiogine tyčia, nes, būdamas neblaivus ir šaukdamas, kad užmuš, išlaužė kambario duris, užpuolė nukentėjusiąsias su peiliu rankoje, jas vaikėsi, sužalojimą M. K. padarė gyvybei pavojingoje kūno vietoje – kakle, ties miego arterija. Teigia, jog savo nusikalstamo sumanymo kaltinamasis neįgyvendino vien dėl to, jog nukentėjusiosios visomis išgalėmis priešinosi ir tik dėl to liko gyvos. Be to V. K. tokius veiksmus atlieka jau nebe pirmą kartą – panaši situacija buvo 2009 m. vasario 16 d., kuomet jis, būdamas neblaivus, su peiliu vaikėsi M. K. . Nukentėjusiųjų nuomone, skundų argumentai, jog apygardos teismas jau pasisakė dėl V. K. kaltumo ir tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė savo ir kaltinamojo V. K. skundus tenkinti. Gynėjas prašė kaltinamojo V. K. ir prokuroro skundus tenkinti. Nukentėjusiosios M. K. ir J. J. prašė kaltinamojo V. K. ir prokuroro skundus atmesti.

Kaltinamojo V. K. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BPK 232 straipsnyje išvardintos nutarčių rūšys, kurias teismas gali priimti bylos parengimo nagrinėti teisme metu. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad bylos parengimo metu gali būti priimta nutartis perduoti bylą prokurorui. BPK 234 straipsnio 2 dalyje detalizuojama, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Taigi, šios baudžiamojo proceso įstatymo normos leidžia teismui baudžiamąją bylą perduoti prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, ką nepagrįstai skunde ginčija kaltinamasis V. K. bei prokuroras.

Kaltinamojo akto turinį nustato Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis, kuriame, be kitų nurodytų reikalavimų, turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos svarbios aplinkybės, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Be šių reikalavimų išpildymo nėra galimybės įgyvendinti Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatą, pagal kurią kaltinamasis turi teisę žinoti kuo jis kaltinamas, o tuo pačiu turėti galimybę realizuoti savo procesines teises, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7, 8 dalyse, t.y. teisę, kad būtų skubiai ir nuodugniai pranešta jam apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kas sudarytų sąlygas tinkamai pasirengti gynybai. Be to kaltinamasis aktas turėtų būti surašytas taip, kad nekliudytų teismui, neišeinant už Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytų nagrinėjimo teisme ribų, bylą išnagrinėti pilnai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai.

Šioje baudžiamojoje byloje surašytame kaltinamajame akte nurodyta, jog V. K. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2011-09-23 apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, t.y. savo žmoną M. K. , ir tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai J. J. . Nukentėjusiosios M. K. ir J. J. pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir V. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes, jų nuomone, V. K. kaltinamajame akte nurodytais veiksmais tyčia pasikėsino nužudyti du žmones, t.y. nukentėjusiąją M. K. ir nukentėjusiąją J. J. .

Bylos duomenimis, nukentėjusioji M. K. nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas V. K. , metu ir šiuo metu yra kaltinamojo V. K. sutuoktinė (b.l. 78). Šios aplinkybės neginčija nei pats kaltinamasis V. K. , nei skundą padavęs prokuroras. Atsakomybė už pasikėsinimą nužudyti savo šeimos narį numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tačiau nukentėjusiųjų M. K. ir J. J. apylinkės teismui pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą į sunkesnį, kurį, sutinkamai su BPK 256 straipsnio nuostatomis, apygardos teismas privalo nagrinėti, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas tyčinį nužudymą kvalifikuojantis požymis nenurodytas. Taigi, apygardos teismas, įvertinęs kaltinamajame akte V. K. išdėstytą kaltinimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį bei BPK 256 straipsnyje numatyta tvarka nukentėjusiųjų pateiktą prašymą kvalifikuoti V. K. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pagrįstai konstatavo, jog yra esminis BPK 256 straipsnio reikalavimų pažeidimas, o surašytas kaltinamasis aktas neatspindi pilna apimtimi V. K. galimai padarytos veikos. Šios aplinkybės neabejotinai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, nes teismas pats savo iniciatyva pašalinti nustatyto pažeidimo negali ir neturi galimybės baudžiamąją bylą išnagrinėti pilnai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai V. K. pareikštų kaltinimų ribose (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Juolab, kad šioje situacijoje apygardos teismui perdavus baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir ją nagrinėjant, būtų suvaržyta ir paties kaltinamojo V. K. teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas ir nuo kokio kaltinimo, realizuodamas savo teisę į gynybą, jis turi gintis. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas padarė teisingą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla negali būti perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir pagrįstai ją perdavė prokurorui.

Niekuo nepagrįsti kaltinamojo V. K. ir prokuroro skundų argumentai, jog apygardos teismas pareiškė išankstinę nuomonę dėl nukentėjusiųjų prašyme išdėstytų aplinkybių pagrįstumo. Kaip matyti iš apygardos teismo nutarties turinio, teismas nei byloje surinktų duomenų, nei V. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumo nevertino ir dėl jų nepasisakė. Taigi, šiuo teismo sprendimu kaltinamojo V. K. teisė į nešališką teismą nebuvo suvaržyta.

Prokuroras savo skunde teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių V. K. tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti savo žmonai M. K. ir nukentėjusiajai J. J. gyvybę, ir prašo baudžiamąją bylą, kurioje V. K. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, iš šių skundo argumentų matyti, jog prokuroras iš esmės ginčija Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį, kuria V. K. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad, minėta apylinkės teismo nutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta, todėl galiojanti. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apygardos teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą prokurorui teisėtumą ir pagrįstumą, revizuoti šią apylinkės teismo nutartį neturi įgaliojimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjas konstatuoja, jog apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kaltinamojo V. K. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.