Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04995-2010-2

NUTARTIS

2011 m. liepos 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-119-79/2011 pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui V. P. dėl netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bei atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui AB „Lietuvos dujos“ dėl sutarties ir jos priedų pripažinimo negaliojančiais, piniginių lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad atsakovas V. P. turėjo teisę iki 2005-12-01 atsisakyti sutarties, kaip tai numatyta Sutarties 13-ame punkte, tačiau to nepadarė. Konstatavo, kad atsakovas, pasirašydamas „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB ,,Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį“, kurios 23-ame punkte buvo nurodyta, jog jis supažindintas, sutinka ir supranta, kad sutarties priede Nr. 1 nurodyti dujų kiekiai bus sudėtinė ir neatskiriama gamtinių dujų tiekimo sutarties dalis, prieštaravimų nereiškė. Pažymėjo, kad sutarties 26-ame punkte buvo numatyta, jog sutartis galioja tol, kol atsakovas suvartos dujų kiekį per Priede Nr. 1 bei Papildomo susitarimo nurodytą laikotarpį ir už jį visiškai atsiskaitys. Nurodė, kad atsakovas V. P. per visą laikotarpį, už kurį paskaičiuotos netesybos, nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo, todėl privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neištyrė aplinkybių, kad sutartis buvo pasirašyta nesant atsakovo vidinės valios, o išorinis valios išreiškimas neatitiko vidinio tikrojo valios turinio, be to, teismas netenkino atsakovo prašymo kviesti liudytojus, kurie paaiškintų, kokiomis sąlygomis buvo pasirašyta sutartis, nes vienu metu su ieškovu sutartis pasirašė ir kiti vartotojai.

2. Nurodo, kad ieškovas yra monopolinė bendrovė Lietuvos teritorijoje, vadovaujasi ir veikia savo pačių sukurta teisine baze ir savo interesus ginančiais įstatymais, teisės aktais, todėl ji yra stipresnioji sutarties šalis, nepaliekanti apsisprendimo laisvės silpnesnei sutarties šaliai. Mano, kad sutartis negali būti laikoma šalių suderinta gera valia, jeigu viena iš sutarties šalių primeta savo valią kitai šaliai. Atsakovas nenorėjo pasirašyti sutarties, tačiau dėl ieškovo kartu su kitais vartotojais patirto psichologinio spaudimo prieš savo valią pasirašė ieškovo parengtus dokumentus.

3. Dujotiekis nutiestas per atsakovo patalpas visiems tretiesiems vartotojams, nėra nutiesta kažkokių tai papildomų atsakovo patalpoms „atšakų“, tam duotas sutikimas, be to atsakovas papildomai investavo pinigines lėšas į ieškovo turtą - jo tinklus, todėl neteisinga mokėti netesybas už nesuvartotus dujų kiekius, žinant, kad dujos nereikalingos ir tai prasilenkia su sąžiningumo ir protingumo principais.

1. Nurodo, jog atsakovo V. P. teiginiai, kad sutartis buvo pasirašyta, nesant vidinei valiai, o išorinis valios išreiškimas neatitiko vidinio tikrojo valios turinio, kad teismas nesutiko su atsakovo pasiūlymu kviesti ir išklausyti liudytojų parodymus, kokiomis sąlygomis buvo pasirašoma sutartis, buvo daromas didelis spaudimas, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas net neprašė teismo kviesti ir išklausyti kokius liudytojus, o, be to, sutartis buvo sudaryta tarp dviejų šalių ir kaip trečios šalys galėjo paveikti V. P. apsisprendimą, ieškovui nesuprantama.

2. Sutarties standartines sąlygas ruošė Gamtinių dujų įmonė, remdamasi galiojusiu tuo metu Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių” VI skyriumi (Naujųjų vartotojų sistemų prijungimas prie dujų įmonių sistemų) bei 2003 m. „Valstybės žiniose” Nr.38-1761 paskelbtu AB „Lietuvos dujos” įsakymu 2003m. balandžio 16 d. „Dėl naujųjų vartotojų sistemų prijungimo prie AB „Lietuvos dujos” sistemos tvarkos patvirtinimo”. Šalims pasirašius sutartį, V. P. galėjo pasinaudoti galiojančia Lietuvos Respublikoje skundų nagrinėjimo tvarka, numatyta LR Gamtinių dujų įstatymo 20 str. (Žin., 2000, Nr. 89-2743) ir Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėse 31 str. (Žin., 2002, Nr.15-5980), tačiau per visą laiką nuo sutarties pasirašymo, nepasinaudojo savo teise.

3. Mano, kad nepagrįsti yra ir apelianto teiginiai, kad ieškovas pirmas pažeidė sutartį ir dėl pavėluotų rangos darbų į tai turi būti atsižvelgta, kaip į esminį sutarties pažeidimą. LR CK 6.217 str. 2 dalis išaiškina, ką galima vadinti esminiu sutarties pažeidimu ir šiuo atveju nebuvo esminio sutarties pažeidimo. Tarp šalių pasirašytos sutarties tikslas - prijungti vartotojo sistemą prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos, ir šis tikslas negali būti pasiektas, kol atsakovas neįsirengia vidaus dujotiekio sistemos. AB „Lietuvos dujos” Šiaulių filialas vidutinio slėgio dujotiekį iki pastato Vilniaus g. 72, Šiauliai, remiantis „Pripažinimo tinkamu naudoti“ aktu, nutiesė ir dujotiekį pabaigė 2005 m. gruodžio 12 d., pastatytas dujotiekis jau nuo 2005-11-29 buvo pripildytas dujų ir galėjo būti jungiamas su vartotojo sistema, kadangi Valstybinė energetikos inspekcija jau buvo išdavusi Dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo aktą - pažymą Nr. 15-1175-06. Rangos sutartis tarp AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialo ir UAB „Šiaulių dujotiekio statybos“ niekaip nepažeidė V. P. interesų, kadangi „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ sutartis Nr. 05-191 buvo įvykdyta laiku ir gamtinės dujos į AB „Lietuvos dujos“ pastatyto vidutinio slėgio dujotiekį buvo paleistos 2005 m. lapkričio 29 d. Rangos sutartis pasirašyta visai tarp kitų šalių, o sutartyje tarp AB „Lietuvos dujos“ ir V. P. numatyti terminai iš AB „Lietuvos dujos“ pusės buvo įvykdyti. Teigia, kad tai atsakovas V. P. neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Išnagrinėjusi civilinė bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, jų vykdymą ir nutraukimą.

Atsakovas V. P. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2005 m. birželio 17 d. „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 05-191“, 2005-06-17 Priedą Nr. 1 ir Priedą Nr. 2 prie šios sutarties, o taip pat 2007 m. birželio 13 d. „Papildomą susitarimą dėl 2005 m. „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr.05-191“ pakeitimų“. Taip pat prašė iš ieškovo priteisti 2005-06-16 jo sumokėtus 1113,33 litus, kaip „įmoką už komercinių patalpų pajungimą prie dujų įmonės sistemos ir ekonomiškai neatsiperkanti paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalis (pagal pasirašytą sutartį) (b. l. 98).

Kaip matyti iš atsakovo V. P. priešieškinyje išdėstytų pagrindų, Sutartį ir jos priedus atsakovas prašo pripažinti negaliojančiais vadovaudamasis CK 6.188 str. 1d. ir 2 d. („Vartojimo sutarčių ypatumai“), CK 6.217 str. („Sutarčių nutraukimas“), CK 224 str. („Sutarties negaliojimas“, CK 1.80 str. („Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas“).

Visų pirma teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo V. P. ginčijama sutartis nėra vartojimo sutartis, todėl negali būti taikomos LR CK 6.188 straipsnio ir kitų teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, nuostatos.

LR CK 1.39 str. 1 dalyje nustatyta, kad „vartojimo sutartimi laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kuria fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, atsakovo V. P. ginčijama Sutartis buvo sudaryta dėl atsakovui priklausančių komercinių patalpų aprūpinimo dujomis, todėl, nepriklausomai nuo to, kad atsakovas ginčijamoje sutartyje įvardintas kaip vartotojas, šiai sutarčiai negali būti taikomos įstatymų nuostatos dėl vartojimo sutarčių nutraukimo ar pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas V. P. prašo pripažinti sutartį negaliojančią nuo jos sudarymo momento LR CK 1.91 str. pagrindu, t.y. kaip sutartį, sudarytą dėl ekonominio spaudimo, nes nurodė, kad nors „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartis jam buvo nereikalinga, tačiau „spaudžiamas“ kitų komercinių vartotojų ir ieškovo AB „Lietuvos dujos“, teigiant, kad neprisijungus atsakovui V. P., nebus galima prisijungti kitiems greta esantiems vartotojams, jis buvo priverstas sudaryti jam nereikalingą ir nenaudingą sutartį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių, buvusių pasirašant ginčijamą sutartį ir neįvertino, kad Sutartis buvo pasirašyta nesant vidinei atsakovo valiai.

Teisėjų kolegijos manymu, buvo ištirtos ir įvertintos visos byloje esančios aplinkybės. Atsakovas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, patvirtino, kad „spaudimas“ pasirašyti „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį pasireiškė ne iš ieškovo, o iš kitų verslininkų, kurie jį įkalbinėjo pasirašyti sutartį, nes jei jis būtų nepasirašęs sutarties, tai ir kiti verslininkai būtų neturėję dujų, todėl jis sumokėjęs pinigus ir pasirašęs sutartį, tikėdamasis, kad tuo viskas ir pasibaigs. Atsakovas nurodė, kad jam paskambino iš AB „Lietuvos dujos“ ir pasakė, kad jau visi, išskyrus atsakovą, sutartį yra pasirašę, o jam nuvykus pasirašyti sutartį, AB „Lietuvos dujos“ inžinierė pasakė, kad jei jis nepasirašys sutarties, dujų kitiems neves, kad už sutartyje nustatyto dujų kiekio nesuvartojimą jo niekas nebaus.

Atsižvelgdama į atsakovo amžių (2005 m. atsakovas turėjo 41 m.), patirtį (buvo vienos iš įmonių direktoriumi, kitos įmonės akcininku, ką patvirtino teismo posėdyje), tokių apelianto nurodytų aplinkybių dėl jam, neva, daromo „spaudimo“ teisėjų kolegija nepripažįsta pakankamomis, kad būtų pagrindas pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovo sudarytą sandorį bei priedus (susitarimus) prie jo. Be to, V. P. teisme nurodė, kad jis tiesiog nesitikėjo, jog bus faktiškai taikomos sankcijos, numatytos sutartyje, „nes tais laikais nebuvo tokios praktikos“. Atsakovas neginčijo, jog buvo susipažinęs su sutarties sąlygomis, kad matė, jog suvartotinų dujų kiekiai buvo „laužti iš piršto“, tačiau į tai jis nekreipė dėmesio. Iš to darytina išvada, kad atsakovas V. P. aiškiai suvokė sudaromos sutarties pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, kas patvirtina, kad jo vidinė valia pasirašant ginčo sutartį atitiko išorinę valią. Nors atsakovas teigia, kad visus dokumentus, tame tarpe 2005-05-11 jo rašytą prašymą „Dėl naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ (b. l. 111) jis pasirašė vienu metu, t.y. 2005-06-17, tačiau iš pinigų mokėjimo pavedimo matyti, kad 1113,33 litų „įmoka už komercinių patalpų pajungimą prie dujų įmonės sistemos ir ekonomiškai neatsiperkanti paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalis (pagal pasirašytą sutartį) sumokėta 2005-06-16 (b. l. 98), teisme V. P. patvirtino, kad kiti verslininkai ne kartą jį ragino („spaudė“) sudaryti sutartį su AB „Lietuvos dujos“, todėl spręsti, kad sutartis buvo sudaryta skubotai, atsakovui nespėjus suvokti jos esmę ir pasekmes, nėra jokio pagrindo. Be to, atsakovas V. P. 2007 m. birželio 13 d., t.y. po dviejų metų, su ieškovu AB „Lietuvos dujos“ pasirašė „Papildomą susitarimą dėl 2005 m. „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr.05-191“ pakeitimų“, kas patvirtina, kad V. P. valia dėl sudaryto sandorio liko nepakitusi.

Kaip jau buvo minėta, ginčijama sutartis nėra vartojimo ar darbo sutartis, todėl apeliantą laikyti silpnesniąja sutarties šalimi pagal šios bylos aplinkybes nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad atsakovas V. P., teigdamas jog dujos jam priklausančiose patalpose niekada jam nebuvo reikalingos, iki 2010 m. lapkričio 12 d., t.y. iki priešieškinio pareiškimo teisme, neginčijo šios sutarties ar jos atskirų sąlygų, taip pat įstatymų nustatyta tvarka neprašė nutraukti šią sutartį, o apeliaciniame skunde nurodė, kad sutarties neginčijo dar ir dėl to, kad „tikėjosi – gal kažkada dujų prireiks, nes Apeliantas tik užsiima patalpų nuoma, ir šiems nuomininkams dujos nereikalingos“ (b. l. 135).

Apeliantas V. P. teisme patvirtino, jog jis Sutartyje tyčia nurodė savo buvusios darbovietės adresą, „kad jo nerastų“, o po to, nepranešdamas kitai sutarties šaliai buvo laikinai išvykęs į užsienį. Toks atsakovo kaip sutarties šalies elgesys pažeidžia ne tik Sutarties 22 punkto nuostatas, jog „Šalys nedelsdamos informuoja viena kitą raštu apie 30 punkte nurodytų rekvizitų pasikeitimus bei apie aplinkybes, keliančias grėsmę tinkamam šalių įsipareigojimų įvykdymui pagal šią sutartį“ (b. l. 11), tačiau prieštarauja bendriesiems sutarčių vykdymo principams, numatytiems LR CK 6. 200 str., t.y. šalių pareigai bendradarbiauti, kooperuotis, siekti, kad sutartis būtų vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl atsakovo V. P. ginčijamos sutarties turinio, formos, jos atitikimo Lietuvos įstatymams bei Europos Sąjungos teisės aktams, yra pakankamai išsamūs, aiškus, teisėjų kolegija jiems pritaria ir jų nebekartoja, tik dar kartą pažymi, kad tai nėra vartojimo sutartis.

Apelianto argumentus, kad jis neįsirengė vartotojo sistemos ir nevartojo dujų kelerius metus dėl to, jog AB „Lietuvos dujos“ ne laiku pridavė eksploatacijai dujotiekį, yra visiškai nepagrįsti ir paneigti paties atsakovo V. P., nes jis, kaip jau buvo minėta, nurodė, kad dujos jam buvo nereikalingos ir pasirašęs sutartį jis tuo daugiau nebesirūpino.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendimo argumentais, kurių pagrindu buvo atmestas priešieškinio reikalavimas priteisti 2005-06-16 atsakovo sumokėtus 1113,33 litus, kaip delspinigius, o tiksliau kaip „įmoką už komercinių patalpų pajungimą prie dujų įmonės sistemos ir ekonomiškai neatsiperkanti paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalis (pagal pasirašytą sutartį), nes šie pinigai buvo sumokėti atsakovo valia vykdant jo ir ieškovo pasirašytą sutartį, nes šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai patenkino AB „Lietuvos dujos“ ieškinį ir iš atsakovo V. P. priteisė 3598,86 litus netesybų bei kitas su byla susijusias išlaidas, nes tokios netesybos buvo numatytos ieškovas AB „Lietuvos dujos“ su atsakovu V. P. 2005 m. birželio 17 d. sudarytos „Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. 05-191“ 14-ame punkte, kuriame nurodyta, kad „Jei vartotojas suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. Sutarties Priede Nr.1 (šiuo atveju 2007-06-13 papildomame susitarime) nustatyto metinio dujų kiekio, Vartotojas moka Dujų įmonei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) iki 90 proc. dujų kiekio sumos. Netesybų dydis nustatomas pagal formulę <...>“. Pagal 2007-06-13 šalių pasirašytą Papildomą susitarimą V. P. 2009 metais turėjo suvartoti 14000 kubinių metrų gamtinių dujų (b. l. 15), tačiau jų nevartojo visiškai (b. l. 19). Netesybų sumos atsakovas neginčijo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje šalių pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais. Sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326str. 1d. 1p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepateikė duomenų apie jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.

Nepatenkinus atsakovo V. P. apeliacinio skundo, iš atsakovo priteistina Valstybei 2,55 Lt (b. l. 141) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) Valstybei 2,55 litus procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.