Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Nerumitas“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Ferumita“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-5582-258/2009 pagal akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams A. D. , K. Š. , M. A. , R. Č. , S. K. , UAB „Nerumitas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Ferumita“, dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Atskiraisiais skundais trečiasis asmuo UAB ,,Ferumita“ ir atsakovas UAB ,,Nerumitas“, atstovaujami advokatės I. Jurgelevičienės, prašo šią teismo nutartį panaikinti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Esant ieškovo reikalavimui subsidiariai priteisti žalą ir reikalavimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėjo išsiaiškinti apie jau esamą pagrindinio skolininko prievolės užtikrinimą. Vadovaujantis CK 6.254 straipsnio 5 dalimi, kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Apeliantas nėra gavęs ieškinio nuorašo, todėl negali įvertinti reikalavimų apimties (pažeistas rungtyniškumo principas), tačiau iš apeliantams atsiųstos skundžiamos nutarties matyti, kad ieškovas nereiškia reikalavimo pagrindiniam skolininkui (UAB ,,Belkona“, UAB ,,Ferumita“). Nagrinėjamu atveju ieškovo prašymas įvertinti didelę ginčo sumą ir ginčo pobūdį galėjo būti teigiamai įvertintas tik pateikus argumentus dėl subsidiarios atsakomybės galimų taikymo apimčių, nes jokių duomenų apie pagrindinio skolininko prievolių vykdymą apeliantai neturi. Apeliantų duomenimis, pagrindinis reikalavimas yra daugiau nei būtina užtikrintas hipoteka ir jokių priemonių dėl skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko iki šiol nėra imtasi. Esant skolininkų daugetui, teismas turėjo identifikuoti ir sprendime nurodyti jų atsakomybės rūšį. Skolininkų daugeto atsakomybė pagal bendrąją prezumpciją yra dalinė (CK 6.5 str.). Jokių subsidiarios atsakomybės apimties dalių skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta. Apeliantų nuomone, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neįgyvendinamos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir nepareiškus ieškinio (CPK 144 str. 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį, teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio padavimo dienos, ši teisės norma suponuoja išvadą, kad vien tas faktas, jog apeliantai negavo būtent jiems skirto ieškinio nuorašo, negali būti pakankamu pagrindu naikinti teisėtai ir pagrįstai taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007).

Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma yra didelė – 3 402 658 Lt. Reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad didelė reikalavimų suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Šių nuostatų laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-105/2006 ir kt.). Teismų praktikoje ne kartą minėta, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl ieškinio didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir tuo atveju, jeigu ginčo nagrinėjimo metu atsakovas turi turto, tai savaime negarantuoja, jog teismui išsprendus ginčą iš esmės ir priėmus ieškovui galimai palankų sprendimą, bus įmanoma įvykdyti šį sprendimą, nes įtakos tam turi ir atsakovų įsipareigojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-920/2008). Nors atsižvelgiant į ginčijamus akcininkų sprendimus, reikalavimus konkretiems atsakovams dydis pinigine išraiška išsiskaido, tačiau apeliantai prie atskirųjų skundų nepateikė įrodymų apie savo finansines galimybes, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju negalima teigti, jog yra paneigtas objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą ir teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl didelės reikalavimų sumos (CPK 178 str.).

Išdėstytos aplinkybės taip pat neleidžia sutikti su apeliantų motyvais, kad nėra pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes pagrindinio skolininko prievolė yra užtikrinta hipoteka. Apelianto skundo argumentai, kad pareiškėjas nepagrįstai nepateikė įrodymų apie minėtą įkeitimą bei nepagrįstai nepareiškė ieškinio pagrindiniams skolininkams UAB ,,Ferumita ir UAB ,,Belkona“, taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Civiliniam procesui būdingas proceso šalių procesinio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčijamo teisinio santykio dalyvių iniciatyva. Dispozityvumo principas pasireiškia ne tik iniciatyva pradėti procesą, bet jis veikia viso proceso metu ir jo pagrindu proceso dalyviams suteikiama pasirinkimo laisvė pasinaudoti ar nepasinaudoti įstatymo suteikiama procesine teise – pvz.: pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, sudaryti taikos sutartį, atsisakyti ieškinio, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skųsti teismo sprendimą ir t. t. Tokiu būdu procesinio dispozityvumo principas suteikia ieškovui teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai taikomos iki ginčo išsprendimo, t. y. nežinant ar ieškinys yra pagrįstas, todėl visuomet iškyla nuostolių padarymo atsakovui rizika, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos nepagrįstai. Procesinio dispozityvumo principas ne tik suteikia teisę ieškovui kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir teisę prašyti konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, ieškinyje prašoma pripažinti juridinių asmenų dalyvių sprendimus pripažinti negaliojančiais ir priteisti nuostolius tokia tvarka: dėl UAB „Belkona“ 2008 m. rugsėjo 24 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtų sprendimų 1 704 898 Lt nuostolių subsidiariai iš akcininkų K. Š. , M. A. , R. Č. , S. K. ; dėl UAB „Ferumita“ 2008 m. gruodžio 19 d. vienintelio akcininko UAB „Nerumitas“ sprendimo 1 673 082 Lt nuostolių; dėl UAB „Nerumitas“ 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. gruodžio 2 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtų sprendimų 24 678 Lt nuostolių subsidiariai iš akcininkų A. D. ir K. Š. . Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamuoju atveju yra susijusios su ieškinio reikalavimais, atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.).

Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos konkrečioje byloje konkretiems reikalavimams užtikrinti, todėl apeliantų nurodytos aplinkybės esą teismas turėjo nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti identifikuojant subsidiarios atsakomybės apimtis, nepaneigia pareikštų aiškių reikalavimų, kurių užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nepaneigia šių apsaugos priemonių taikymo tikslingumo šioje byloje užtikrinant ieškovo pareikštus piniginius reikalavimus.

Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantų atskirųjų skundų motyvais skundžiamos nutarties dalies teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartį nepakeistą.