Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų, galiojantį teisinį reglamentavimą pažeidžiančių kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio mėn. jį kalinant Kauno TI perpildytose, buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose patalpose, taip pat nesuteikus pasimatymų su seserimi ir sugyventine.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Atitinkamai skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl teisės aktų pažeidimo, neužtikrinant vienam asmeniui kameroje neužstatyto 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 11-1259 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b.l. 63-71) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2016 m. sausio 5 d. kamerose Nr. 232, 237, 331, 230, 207, 215, 244, 129, 162.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamųjų vietų plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Nustatyta, kad, ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint nurodytose kamerose, reglamentuota vienam suimtajam/nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista viso 7 paras (6 kartus po pusę paros ir 4 pilnas paras), tai sudaro pagrindą atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl kamerų netinkamo aprūpinimo baldais, nurodė, kad kamerose nebuvo taburečių, prie stalo buvo tik dvi sėdimos vietos, stalas buvo 0,3 cm., kamerose nebuvo spintelių maisto produktams bei higienos reikmenims laikyti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 28 d.) 14.6. – 14.8 punktuose, reglamentuojančiame kameros įrengimą, nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti metalinė lova vienam asmeniui, spintelė vienam asmeniui, stalas, taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna ir t.t.

Į bylą pateiktos kamerų fotonuotraukos (b.l. 104-105) patvirtina, kad kamerose įrengtos spintelės, maisto produktų lentyna, stalas, du stalo ilgio suoliukai, tai, teismo nuomone, atitinka aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo aprūpinimo baldais atmestinos kaip nepagrįstos.

Be to, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl baldų trūkumo kamerose, pareiškėjas skundėsi Kauno TI pareigūnams, administracijai, o šie į jo prašymus (skundus) nereagavo, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo tikėti abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl kamerų netinkamo aprūpinimo baldais.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Kauno TI yra patvirtinta ir vykdoma Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b.l. 124-125), pagal kurios 6 punktą, Kauno TI suimtajam siūlo tokias galimybes laisvalaikiui praleisti: biblioteka, skaitykla, koplyčia, televizijos ir video filmų žiūrėjimas, savišvieta, dvasinis ugdymas, fizinis užimtumas, anglų kalbos pamokos per vietinę televiziją. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog kalinamieji turi teisę kartą per dieną pasivaikščioti gryname ore, lankytis sporto kiemelyje, kompiuterių klasėje, sporto kambaryje, skaitykloje, naudotis bibliotekos, socialinės reabilitacijos specialistų paslaugomis ir pan. (b.l. 113-123).

Duomenų, kad pareiškėjas aukščiau nurodytomis priemonėmis negalėjo naudotis, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas, į bylą nepateikta, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gyvenant Kauno TI buvo sudarytos sąlygos naudotis užimtumo priemonėmis, skirtomis iš dalies kompensuoti laikymo sąlygų Kauno TI nepatogumus, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl tokių priemonių nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su neteisėtais atsakovo veiksmais, atsisakius jam skirti pasimatymus su seserimi ir sugyventine.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-1374-288/2015 nuo 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjui skirta kardomoji priemonė - suėmimas, kuri buvo pratęsiama iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Byloje ginčo, jog pareiškėjas buvimo Kauno TI metu buvo kalinamas kaip suimtasis, byloje nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 7 d. padavė prašymą Kauno TI direktoriui, kuriame prašė skirti jam priklausantį ilgalaikį pasimatymą su sugyventine G. U. ir seserimi A. M. (b.l. 102). Kauno TI 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. 49-192 pareiškėjo prašymo netenkino (b.l.103). Šį atsakymą atsakovo atstovas motyvavo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo, patvirtinto atitinkamai prokuratūros arba teismo herbiniu antspaudu ir registruoto jį išdavusioje institucijoje nepateikimu bei nesant reglamentuotai galimybei suimtajam suteikti ilgalaikius pasimatymus.

Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiai ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, XI skyriuje. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61-72 punktuose. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, jog suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno TI administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių subjektų sutikimui.

Iš pareiškėjo prašymo turinio (b.l. 102) matyti, jog pareiškėjas prašė ilgalaikio pasimatymo su sugyventine ir seserimi.

Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 3 dalies nuostatas, ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas.

Taigi akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytą teisės normą, sesuo nepatenka į subjektų ratą, su kuriais kalinamiesiems gali būti suteiktas ilgalaikis pasimatymas.

Trumpalaikis pasimatymas su seserimi 2015 m. liepos 7 d. prašymo pagrindu pareiškėjui buvo nesuteiktas teisėtai, nes pareiškėjas prie prašymo nepateikė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo, kuris, pagal nagrinėjamos bylos duomenis, pareiškėjui buvo išduotas tik 2015 m. spalio 21 d. (b.l. 49).

Šiuo klausimu aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į skirtingą teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai nustatoma laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi EŽTT nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.