Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5881-446/2022 pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui K. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje nustatyta, kad jog 2021 m. vasario 23 d. ieškovė tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus AB „NEO Finance“ bei atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė atsakovui suteikė 6 000 Eur vartojimo kreditą 72 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti ir sumokėti iki 2027 m. vasario 24 d. bendrą vartojimo kredito kainą, kurią sudarė 4 098,72 Eur palūkanos (metinė palūkanų norma – 19 procentų), 999,77 Eur tarpininkavimo mokestis. Atsakovui nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų, 2022 m. kovo 8 d. sutartis buvo nutraukta.

Dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinta, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodant, jog sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

14. Pareiga mokėti pelno palūkanas (pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

15. Esant paskolos (kreditavimo) teisiniams santykiams, tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti ir tais atvejais, kai paskolos sutartis yra pasibaigusi, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

16. Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2022 m. kovo d. vienašališkai nutraukė sutartį su atsakovu, todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Sutiktina su apeliante, kad aptartas kasacinio teismo išaiškinimas neužkerta ieškovei kelio reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

19. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

20. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių paskaičiavimų, kiek negautų pajamų ji tikėjosi gauti konkrečiais mėnesiais. Apeliantė remiasi tuo, kad sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma, taip pat sutartyje šalys susitarė dėl 19,00 proc. metinių palūkanų normos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties tinkamo įvykdymo atveju, kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to, apeliantei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) procentine išraiška už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, būtų sudarytos sąlygos apeliantei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Pažymėtina, jog, vartojimo kredito sutarties punktų nuostatos, suteikiančios vartojimo kredito gavėjui teisę grąžinti dalį ar visą vartojimo kreditą anksčiau numatyto termino ir pasinaudoti teise į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, leidžia teismui spręsti, kad apeliantė, sudarydama sutartį, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad 19,00 proc. dydžio mokėjimo pelno palūkanos jai bus mokamos iki sutarties termino pabaigos.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė iš esmės prašo 19,00 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, kurios buvo nustatytos sutartyje, jas įvardindama kaip negautas pajamas (nuostolius). t. y. apeliantė negautoms pajamoms prilygino Sutartyje numatytas atsakovės mokėtinas 19,00 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Pažymėtina, kad sutartyje šalių sulygtas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis savaime netampa nuostolių dydžiu, todėl nuostolių dydį nagrinėjamu atveju reikia įrodyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors apeliantė savo ieškinio reikalavimą vertina kaip reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, tačiau toks reikalavimas negalėtų būti tenkinamas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinimas, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Šiuo atveju ieškovė negalėjo iš anksto numatyti, kad atsakovas tinkamai nevykdys sutarties ir jai toliau, net ir po termino grąžinti paskolos sumą, bus skaičiuojamos (mokėjimo) pelno palūkanos, todėl negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių dėl šių sumų gavimo iš atsakovo.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad ieškovės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) negali būti grindžiamos jos, kaip kreditorės ir atsakovo sudaryta (ir nutraukta) Sutartimi, nes peržengia jos galiojimo laike (jei Sutartis būtų buvusi tinkamai vykdoma) ribas – ieškovė prašo priteisti negautas pajamas už laikotarpį po Sutartyje nustatyto termino pabaigos. Savo ruožtu atsakovo prievolė mokėti pelno palūkanas baigėsi pradinei kreditorei nutraukus Sutartį.

23. Ieškovės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, o hipotetiniai nuostoliai. Byloje nėra ir ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad, atsakovui Sutartyje nustatytu terminu grąžinus visą likusią negrąžinto kredito dalį, pradinė kreditorė būtų iš karto perskolinusi visą kredito sumą su 19,00 proc. metinėmis palūkanomis. Reikšminga ir tai, kad ieškovei skundžiamu sprendimu yra priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra kompensuojami 5 proc. dydžio praradimai. Ieškovė turėjo įrodyti, kad kreditorė būtų galėjusi atsakovo negrąžintą sumą perskolinti už didesnes kaip 5 proc. dydžio metines palūkanas, o patirti nuostoliai sudarytų daugiau kaip 5 proc. metinių palūkanų. Tačiau ieškovė pareikštu ieškiniu to neįrodinėjo ir prarastinų pajamų (nuostolių) dydį (19,00 proc.) patvirtinančių įrodymų nepateikė.

24. Papildomai atkreiptinas apeliantės dėmesys į LR Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas, garantuojančias vartotojui teisę į palūkanų perskaičiavimą sėkmės atveju, t. y. grąžinus kreditą iki sutartyje numatyto termino (VKĮ 17 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, nutraukus sutartį ir ieškovei nepateikus jokių leistinų įrodymų dėl prašomų priteisti negautų pajamų dydžio, apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis) ir kaip neatitinkantys VKĮ 17 straipsnio bei CK 1.5 straipsnio nuostatų.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės nurodytos teismo nutartys, kaip teismo precedentai, nėra taikomos nagrinėjamai bylai, nes neatspindi šiuo klausimu Lietuvos teismų formuojamos praktikos. Apie tai, kad apeliantė nepagrįstai tikėjosi gauti pajamas iki sutarties įvykdymo termino pabaigos, ne kartą pasisakyta naujausioje teismų praktikoje.

Dėl dalies tarpininkavimo mokesčio nepriteisimo

26. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 73,82 Eur tarpininkavimo mokestį iki sutarties nutraukimo dienos, tačiau atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 819,26 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių apeliantei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo (2022-03-08) dienos iki Sutarties termino pasibaigimo dienos (2027-02-24), priteisimo.

27. Apeliantė skundžia šią sprendimo dalį, nurodydama, kad skundžiamame sprendime buvo neteisingai sutapatinta, kad ieškovės prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio sudėtinė dalis laikytina netesybomis, o tokios sąlygos yra neskaidrios ir nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Tarpininkavimo mokesčio priteisiamas tik iki sutarties nutraukimo pažeidžia kreditoriaus lūkesčius. Apeliantė įsitikinusi, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalys sutarties punktuose aiškiai apsibrėžė tarpininkavimo mokesčio paskirtį bei apskaičiavimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutartyje numatyta ieškovės teisė panaikinti sutarties sudarymo metu pritaikytas nuolaidas atsakovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju yra nukreipta į kredito gavėjo skatinimą tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtas prievoles, tokiu būdu išvengiant neigiamų padarinių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti sutarčių 5.3.1 p. nustatytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Darytina išvada, kad nuolaidos panaikinimas, kredito gavėjui netinkamai vykdant prisiimtas prievoles, iš esmės reiškia baudinio pobūdžio sankcijų, t. y. netesybų, taikymą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 5.3.1 p. numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis. Pagal vartojimo kredito sutarties nuostatas atsakovui prievolės mokėti nuolaidos sumą atsiradimas siejamas su netinkamu kredito sutarčių vykdymu, kredito įmokų nemokėjimu, todėl akivaizdu, kad tokia sąlyginė tarpininkavimo mokesčio nuolaida iš esmės yra netesybos (CK 6.71 straipsnis). Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuri taikoma tik vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, savo esme vertintina kaip užslėptos netesybos, o tokios sąlygos yra neskaidrios ir nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartyje įtvirtintas netesybų dydis kitu pavadinimu klaidina vartotoją ir nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė tarpininkavimo mokesčio dalies, kurio mokėjimas buvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę, todėl šios sprendimo dalies keisti nėra jokio pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė teismų praktiką bei procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Apeliacinį skundą atmetus apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalimi).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.