Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nutarimo D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. J. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad D. J. 2010 m. spalio 9 d., apie 12.28 val., Skuode, Vilniaus gatvėje, vairuodamas automobilį atsitrenkė į kelio ženklą, jį nulaužė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis ir kelio ženklas. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 231.2 ir 234 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu D. J. už pažeidimo, numatyto 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta 3 000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Apeliaciniame skunde D. J. su pirmosios instancijos teismo nutarimu nesutinka, iš esmės teigdamas, kad jo kaltė dėl jam inkriminuojamo pažeidimo padarymo nėra įrodyta.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs eismo įvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr., pvz., administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, jog D. J. sukėlė eismo įvykį, nulaužė kelio ženklą ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3); eismo įvykio vietos schema (b. l. 7); fotonuotraukomis (b. l. 8-12); policijos pareigūno M. V. tarnybiniu pranešimu (b. l. 15); paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens rašytiniu paaiškinimu, kuriame nurodė, kad pajuto smūgį, matė, kaip nulinko kelio ženklas, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai (b. l. 14). Nors apeliaciniame skunde D. J. nurodo, kad nepastebėjo ir nepajuto, kaip atsitrenkė į kelio ženklą, tačiau tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, kadangi jie prieštarauja pirminiams administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymams ir kitiems byloje esantiems įrodymams, bei vertina juos kaip asmens pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Apeliantas, be kita ko, teigia, jog automobilis apgadintas nebuvo, kelio ženklui realios žalos nepadaryta, todėl mano, kad jo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors valstybės įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ Skuodo kelių tarnyba D. J. pretenzijų dėl kelio ženklo sugadinimo neturi (b. l. 28), o duomenų apie konkrečios valstybei padarytos žalos dydį byloje nėra, tačiau tai nepanaikina fakto, kad kelio ženklas buvo sugadintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad D. J. suprato padaręs eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tą padarė sąmoningai ir tikslingai, suvokdamas, kad nulaužė kelio ženklą, bei siekdamas išvengti atsakomybės. Taigi, D. J. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), D. J. veika jame kvalifikuota pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nėra nurodytas straipsnis, kuriuo apeliantas yra kaltinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nemano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtinį ATPK 30¹ straipsnyje įtvirtintą institutą ir D. J. paskirtąją nuobaudą švelninti. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, atsakomybė gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz., administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės tokio ypatingo atvejo nesudaro. Pažymėtina, jog dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo pažeidėjui kilsiančios pasekmės – praras pragyvenimo šaltinį, nesudaro pagrindo skirti švelnesnę nuobaudą, nes bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes tiek administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tiek jo šeimos nariams, todėl jas asmuo turi numatyti dar prieš darydamas teisei priešingą veiką.

Taigi atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.