Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, civilinėje byloje Nr. e2-6281-467/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ ieškinį atsakovui HDI – Gerling Verzekeringen N.V. dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo priimti ieškinį pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Accitus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui HDI – Gerling Verzekeringen N.V., kuriame prašė pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, kad „šiam draudimui taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų juridisikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme“; taip pat pripažinti 2013 m. birželio 17 d. įvykį draudžiamuoju ir priteisti ieškovei iš atsakovo 90 167,35 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 proc. dydžo metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB ,,Accitus“ ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Teismas konstatavo, kad draudimo polise šalys susitarė, jog kompetentingas juridisdikcijos teismas, kuriam bus pateikti ginčai, kylantys iš draudimo poliso, yra Roterdamo Teismas. Taip pat šalys susitarė dėl taikytinos teisės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 788 straipsnio 1 dalį ir aplinkybę, kad šalys susitarė dėl bylų teismingumo bei taikytinos teisės, teismas priėjo išvadą, jog ginčas nėra teismingas Viniaus apygardos teismui, o yra nagrinėtinas kompetetingame Nyderlandų teisme.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti išimtinio nacionalinio teismingumo egzistavimą ieškinio padavimo metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors poliso bendrųjų krovinio draudimo sąlygų 9.2 punkte yra numatyta, jog visi ginčai, kilę dėl šios sutarties, bus spendžiami kompetetetingame teisme pagal poliso išdavimo vietą, ši nuostata konkrečiiu atveju netaikytina dėl to, kad šalys konkrečiame polise susitarė kitaip. Teismo vertinimu, bendrosios krovino draudimo sąlygos neturi viršenybės prieš konkrečiame draudimo polise sutartas sąlygas.

Teismas akcentavo, kad ieškovės ieškinį tam pačiam atsakovui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo jau yra atsisakyta priimti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6070-232/2015. Ši nutartis ieškovės nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi, todėl, teismo vertinimu, turi prejudicinę galią nagrinėjamu atveju, o ieškovės veiksmai, pakartotinai paduodant analogišką ieškinį, turi piktnaudžiavimo proceso teise požymių.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Accitus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2013 m. gegužės 19 d. draudimo polisą ieškovei išdavė ne atsakovas HDI – Gerling Verzekeringen N. V., tačiau UADBB „Aon Baltic“, į kurį ieškovė ir kreipėsi dėl draudimo sutarties sudarymo. Draudimo polisas buvo išduotas Lietuvos Respublikoje. Poliso sąlyga, kad šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika, o visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme, ieškovei siurprizinė, todėl ieškiniu prašoma šią sąlygą pripažinti negaliojančia. Sudarydama draudimo sutartį ieškovė visiškai nesitikėjo, kad draudikas gali būti kitos šalies draudimo bendrovė ir draudimo polise gali būti nurodyta sąlyga dėl užsienio teisės taikymo bei užsienio teismo jurisdikcijos sprendžiant ginčus. Pastaroji sąlyga sudarant sutartį ieškovei nebuvo atskleista, nes kaip buvo nurodyta ieškinyje, ieškovei susitarus dėl draudimo objekto ir sumokėjus draudimo įmoką, tik vėliau buvo pateiktas draudimo polisas.Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis esant sutartyje. Draudimo polise nurodytos ginčo sąlygos nėra specialiosios, nes šalys jų nei žodžiu, nei raštu neaptarė. Ieškovė sutarties šalimis laikė du Lietuvos ūkio subjektus, apie tai kas laikytinas draudiku ir jo rezidavimą ieškovė nežinojo. Remiantis Bendrųjų krovinio draudimo sąlygų 9.2 punktu, visi ginčai, kilę dėl šios sutarties, bus sprendžiami kompetentingame teisme pagal poliso išdavimo vietą. Be to, pagal Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1215/2012 2012 m. gruodžio 12 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) 3 skirsnio 11 straipsnį, draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose, arba kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Taigi, ieškovas, kaip draudėjas, neabejotinai turi teisę ieškinį reikšti savo verslo vietos teisme – Vilniaus apygardos teisme.2015 m. spalio 19 d. nutartis nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios. Priėmus pastarąją nutartį, ieškovės ieškinys buvo patikslintas, nurodant papildomą informaciją dėl draudimo sutarties sąlygų, kad turi būti vadovaujamasi Bendrosiomis krovinio draudimo sąlygomis ir kt. Todėl šioje byloje pateiktas ieškinys nelaikytinas analogišku ieškiniu, pateiktam civilinėje byloje Nr. e2-6070-232/2015.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės (draudėjos) ieškinį atsakovei (draudikui), kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui dėl to, kad draudimo teisinių santykių šalys draudimo polise nustatė sąlygą, jog visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme.

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis CPK 788 straipsnio 1 dalimi, t. y. bylos teismingumo klausimą išsprendė vadovaudamasis nacionalinėmis civilinio proceso normomis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos teismingumo, nepagrįstai taikė CPK (nacionalinę teisę), o ne analogišką proceso teisės klausimą reglamentuojančių Europos Sąjungos antrinės teisės aktų nuostatas. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant teismingumo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, yra 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas). Kadangi ginčas yra kilęs tarp įmonių, kurių registruotos buveinės vietos yra Europos Sąjungos valstybėse narėse (Nyderlandų Karalystėje ir Lietuvos Respublikoje), tai sprendžiant jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje, aktualus būtent šio Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.

Nagrinėjamu atveju šalys 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo polise Nr. TC 279T0100094556-0 susitarė, kad „šiam draudimui taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų juridisikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme“. Taigi, šalys tarpusavio susitarimu nustatė teismą, kurio jurisdikcijai priskyrė visus draudimo sutarties pagrindu kylančius ginčus, todėl toliau pasisakoma, ar tokio turinio susitarimu pagal Reglamento nuostatas turi būti vadovaujamasi, sprendžiant dėl bylos teismingumo.

Pagal Reglamento 25 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Taigi, ši Reglamento norma iš principo leidžia susitarimus dėl jurisdikcijos ir tokius susitarimus pripažįsta, tačiau esant susitarimui, teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, privalo įsitikinti, ar toks susitarimas nėra niekinis turinio atžvilgiu ir ar jis turi teisinę galią. Reglamento 25 straipsnio 4 dalyje pažymima, kad susitarimai dėl jurisdikcijos neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15, 19 ar 23 straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį.

Reglamento 15 straipsnyje įtvirtinta, kad šio skirsnio (t. y. 3 skirsnio „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“) nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą: 1) kuris buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas; 2) pagal kurį draudėjui, apdraustajam arba naudos gavėjui leidžiama pareikšti ieškinį kituose teismuose, nei nurodyti šiame skirsnyje; 3) kuris buvo sudarytas tarp draudėjo ir draudiko, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, ir pagal šį susitarimą tos valstybės narės teismams suteikiama jurisdikcija, net jei žalą sukėlęs įvykis įvyko užsienyje, su sąlyga, kad toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės narės teisei; 4) kuris buvo sudarytas su draudėju, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai yra privalomasis draudimas arba draudžiamas valstybėje narėje esantis nekilnojamasis turtas; arba 5) kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytų normų formuluočių, taip pat Reglamento preambulės (18, 19 punktai), atskleidžiančios Reglamente nustatytu teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, draudiko ir draudėjo susitarimai dėl jurisdikcijos, net ir atitinkantys Reglamento 25 straipsnio 1 bei 2 dalis, negali paneigti apsauginių ir išimtinių jurisdikcijos taisyklių, įtvirtintų Reglamento 15, 19, 23 ir 24 straipsniuose. Draudimo sutartyse susitarimai dėl jurisdikcijos galioja tiek, kiek jie yra palankūs draudėjui (apdraustajam ar naudos gavėjui) ir suteikia jam galimybę pateikti ieškinį kitam teismui (teismams), nei numatyta Reglamento 11 straipsnyje, arba su sąlyga, jeigu susitarimas dėl jurisdikcijos buvo sudarytas jau po ginčo atsiradimo, kaip kad įtvirtinta Reglamento 15 straipsnio 1 punkte. Kitaip tariant, jeigu susitarimas neatitinka nei vienos iš 15 straipsnyje nustatytų sąlygų ir šiuo susitarimu yra ne išplečiamos, bet apribojamos draudėjo galimybės pasirinkti teismą pagal Reglamento 3 skirsnį, arba išplečiama draudiko pasirinkimo galimybė, toks susitarimas neturi teisinės galios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsniuose (pagal šiuo metu galiojančią naują Reglamento dėl jurisdikcijos redakciją Nr. 1215/2012 tai atitinka 10–16 straipsnius) išdėstytų teisės normų tikslas – apsaugoti draudėją ir kai kuriuos kitus trečiuosius asmenis – apdraustąjį, naudos gavėją bei žalos patyrusį asmenį <..> Teisės aktų leidėjas, suteikdamas galimybę ieškovui, jeigu jis yra draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, pasirinkti teismą, kuriam reikšti ieškinį, pagerino ieškovo galimybę realiai ir efektyviai ginti savo galbūt pažeistas teises: siekis ginti ieškovą kaip silpnesnę teisinio santykio šalį, viena vertus, leidžia jam naudotis forum actoris principo teikiamais privalumais, kita vertus, jam paliekama teisė naudotis bendruoju jurisdikcijos pagrindu ir bylinėtis atsakovo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-248/2015).

Pirmiau minėta, kad nagrinėjamu atveju ginčo draudimo polise šalys sutarė, jog ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme. Taigi šiuo susitarimu faktiškai buvo apribota ieškovo, kaip draudėjo, kurio buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, teisė pasinaudoti jam Reglamento 11 straipsnyje suteiktomis alternatyviomis teismo pasirinkimo galimybėmis. Minėtas susitarimas dėl jurisdikcijos buvo įtvirtintas jau pačiame draudimo polise, t. y. dar iki iškylant ginčui tarp šalių, todėl, akivaizdu, kad šis susitarimas neatitinka Reglamento 15 straipsnio 1 punkto reikalavimų. Kaip matyti iš Reglamento nuostatų, susitarimo turinio ir bylos faktinės situacijos, draudiko ir draudėjo susitarimas neatitinka ir kitų Reglamento 15 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, remdamasis Reglamento 25 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad toks susitarimas neturi teisinės galios ir neįpareigoja ieškovės paduoti ieškinį tik Roterdamo teismui.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog 2015 m. spalio 19 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-6070-232/2015, turi prejudicinę reikšmę šiuo atveju. Teismas kiekvieną kartą privalo ex officio patikrinti kiekvieno naujo gauto ieškinio teismingumą konkrečiam teismui, todėl ta aplinkybė, kad ieškovės ieškinį jau buvo atsisakyta priimti kitoje byloje ir tokios nutarties ieškovė nebuvo apskundusi, savaime nepaneigia nei ieškovės teisės paduoti ieškinį, nei teismo pareigos įvertinti tokio ieškinio teismingumą.

Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nedaro įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl UAB „Accitus“ ieškinio priėmimo perduotinas teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ ieškinio priėmimo tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.