Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau- ir Administracija) 2016-01-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovę priimti motyvuotą sprendimą pagal jo skundą;

panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015-12-29 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovę sužinoti duomenis apie D. K. bei skirti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2015 m. gruodžio mėnesio;

priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, Panevėžio socialinių paslaugų centro, Administracijos Socialinės paramos skyriaus, 3000 eurų eurų neturtinei žalai atlyginti, padarytai:

neteisėtais Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotojų veiksmais, 2015-11-05 – 2015-12-22 laikotarpiu pareiškėjui kreipiantis dėl paramos maistu;

neteisėtais Administracijos Teisės skyriaus vyresniojo specialisto K. U. veiksmais, 2015-09-04 atsisakant pareiškėją supažindinti su teisės aktais;

neteisėtais Administracijos veiksmais, neinformuojant pareiškėjo, kada vyks komisijos posėdis, kuriame bus svarstomi K. U. veiksmai ir elgesys pagal pareiškėjo 2015-09-04 skundą, nesupažindinant jo su Administracijos direktoriaus 2015-10-28 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pareiškėjui neįteikiant;

neteisėtais Administracijos Socialinės paramos skyriaus specialistės E. S. veiksmais, 2015-12-07 atsisakant išduoti pažymą dėl negaunamų jokių socialinių išmokų, 2015-12-08 atsisakant užregistruoti pareiškėją pas specialistę dėl prašymo socialinei pašalpai priėmimo.

Nagrinėjamojoje byloje skundžiamu Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016-01-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo vadinto sprendimu, G. K. buvo informuotas, kad pagal jo 2015-12-08 skundą buvo pradėta administracinė procedūra Socialinės paramos skyriaus specialistės-konsultantės E. S. atžvilgiu; atlikus administracinę procedūrą, Administracijos direktorius nusprendė, kad E.S. konkrečiu atveju savo pareigas atliko pagal nustatytas procedūras, darbo ar kitų teisės aktų pažeidimų nepadarė (t.2, b.l.5). Skundžiamu Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2015-12-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2015 m. gruodžio mėnesį, 2016 m. sausio, vasario mėnesius pagal jo 2015-12-21 prašymą-paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l.24). Pareiškėjas prašo panaikinti minėtus sprendimus, taip pat prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš Administracijos veiksmų, priimant ginčijamus sprendimus, bei Administracijos darbuotojų veiksmų, pareiškėjui 2015-09-04 kreipiantis dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo, 2015-12-08 kreipiantis dėl socialinės paramos skyrimo, Administracijai sprendžiant darbuotojų K.U. ir E.S. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimus, taip pat iš Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotojų veiksmų, sprendžiant jo prašymo paramai maisto produktais gauti priėmimo klausimą.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau- ir CK), kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 ir kt.). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146- 1527/12).

Šalių paaiškinimais bei bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas G. K. 2015-11-05 kreipėsi į Centrą bei prašė užpildyti ir priimti prašymą paramai maisto produktais gauti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau- ir Vyriausybė) 2014-01-22 nutarimu Nr.55 paskyrė institucijas, atsakingas už 2014-2020 metų Europos Sąjungos finansinės paramos, skiriamos Europos pagalbai labiausiai skurstantiems asmenims fondo (toliau- ir Fondas) administravimą, t.y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau- ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) - vadovaujančia ir audito institucija, Europos socialinio fondo agentūrą- tarpine ir tvirtinančia institucija; Valstybės įmonė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra paskirta institucija, atsakinga už Fondo lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimą. Darbo ir socialinės apsaugos ministro 2015-07-01 įsakymu Nr.A1-393 patvirtinto Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr.1 (toliau- ir Aprašas) 4 punktas nustato, kad pagal šį aprašą remiama veikla – maisto produktų įsigijimas, jų transportavimas iki centrinio sandėlio ir dalijimo punktų, sandėliavimas bei paskirstymas labiausiai skurstantiems Lietuvos gyventojams. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014-08-27 įsakymu Nr.A1-426 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų pasiskirstymo tarp institucijų, atsakingų už Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo administravimą ir projektų įgyvendinimo Lietuvoje, taisyklių 2.12 punkte įtvirtinta, kad organizacijos partnerės (projekto partnerės ) - tai viešojo sektoriaus institucijos ir (ar) ne pelno siekiančios organizacijos, kurios tiesiogiai arba per kitas organizacijas tiekia paramą labiausiai skurstantiems asmenims, prireikus, kartu taikydamos papildomąsias priemones. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015-03-31 įsakymu Nr.A1-163 patvirtinto Organizacijų partnerių, dalyvaujančių įgyvendinant Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšomis finansuojamus projektus, atrankos aprašo (toliau- ir Atrankos aprašas) 6 punktą, savivaldybės gali dalyvauti projektuose kaip partneriai vienos arba su organizacijomis, o pagal Atrankos aprašo 8 punktas nuostatas, savivaldybės, dalyvaujančios projekte kaip partneriai kartu su kitomis organizacijomis, vykdo Atrankos aprašo 7.1 ir 7.5. nurodytas funkcijas (pagal vadovaujančios institucijos projekto finansavimo sąlygų aprašuose tvirtinamus kriterijus sudaro labiausiai skurstančių asmenų sąrašus fondo paramai gauti, prireikus įgyvendina papildomąsias priemones). Panevėžio miesto savivaldybė aukščiau nurodytas funkcijas įgyvendina per Panevėžio miesto socialinių paslaugų centrą. Aprašo 21 punktas nustato, kad Fondo tikslinė grupė-asmenys, kurių vidutinės mėnesinės pajamos neviršija 1,5 Vyriausybės patvirtintų remiamų pajamų dydžio per mėnesį. Aprašo 22 punkte įtvirtinta, kad bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamos apskaičiuojamos vadovaujantis Paramos įstatymo nuostatomis. Pagal šią teisės normą, nustatant asmenų priskyrimo Fondo lėšomis finansuojamų asmenų tikslinei grupei kriterijus, vadovaujamasi Paramos įstatymo nuostatomis.

Pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kreipdamasis paramos, asmuo turi pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Centro atstovės paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina, ir pats pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad G.K., 2015-11-04 ir 2015-12-10, kreipdamasis į Centrą paramos maisto produktais, nepateikė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, t.y. nesilaikė Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, todėl Centro darbuotojai pagrįstai nurodė, kad jo prašymas paramai maisto produktais gauti nebus priimamas.

Aprašo 23 punktas nustato, kad kreipdamasis į savivaldybę dėl paramos asmuo užpildo prašymą, kuriame nurodo duomenis apie bendrai gyvenančius asmenis, jų veiklos pobūdį, gaunamas pajamas ir kitą informaciją, reikalingą paramai gauti. Pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, kreipdamasis paramos, asmuo prie prašymo turi pridėti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymas apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama parama <...>, išskyrus atvejus, kai kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Bendrai gyvenančių asmenų sąvoka yra pateikta Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bendrai gyvenantys asmenys - tai sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; sutuoktinis, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyriumi yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys, jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys nesusituokę ir savo vaikų neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Gyventojų registro duomenų bazės išrašas (t.2, b.l.47) patvirtina, kad G.K. 2015-12-22 kreipimosi į Centrą metu buvo susituokęs su D. K. Jų santuoka nebuvo nutraukta, taip pat nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl sutuoktinių gyvenimo skyriumi. Todėl pagal Paramos 2 straipsnio 2 dalies nuostatas G.K., D.K. bei jų nepilnametis sūnus D. K. (t.2, b.l.45) laikytini bendrai gyvenančiais asmenimis. Centro darbuotojos pagrįstai pareiškėjui nurodė prašyme pateikti duomenis apie D. K. bei D. K., o pareiškėjui nepateikus duomenų apie sutuoktinės D.K. pajamas, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą gauti paramą maisto produktais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad G.K. 2015-09-04 kreipėsi į Administracijos Teisės skyrių dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo: prašė atspausdinti du Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Panevėžio miesto savivaldybės pirminės teisinės pagalbos teikimo nuostatus, paklausė, kokiame teisės akte nustatyta paso išdavimo tvarka, o K. U. nurodžius Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo datą ir numerį, prašė šį dokumentą atspausdinti.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau- ir Teisinės pagalbos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį, pirminę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (toliau- ir pirminė teisinė pagalba) organizuoja bei teikia savivaldybės institucijos.

Pirminės teisinės pagalbos sąvoka pateikta Teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, kuri pirminę teisinę pagalbą apibrėžia kaip šio įstatymo nustatyta tvarka teikiamą teisinę informaciją, teisinę konsultaciją ir valstybės ir savivaldybių institucijoms skirtų dokumentų, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą. Pirminė teisinė pagalba taip pat apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą, bet neapima mokesčių administratoriui teikiamų deklaracijų pildymo. Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 9 bei 10 dalyse pateiktus apibrėžimus, teisinė informacija – tai informacija apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus, teisinės pagalbos teikimą, teisinė konsultacija – tai patarimai teisės klausimais. Pareiškėjas kaip neteisėtus K.U. veiksmus įvardija atsisakymą supažindinti pareiškėją su jo skunde nurodytais teisės aktais (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002-12-22 įsakymu Nr.597, Teisinės pagalbos įstatymu), nepagarbų elgesį su pareiškėju (t.1, b.l.51). Pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo supažindintas su minėtais teisės aktais, paneigia K.U. 2015-10-06 paaiškinimas, teiktas Administracijos direktoriaus 2015-10-10 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytai Komisijai K. U. tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau- ir Komisija) (t.2, b.l.16-19), kuriame nurodytos aplinkybės yra patvirtintos Komisijos 2015-10-23 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l.21-22). Tiek minėtas paaiškinimas, tiek Komisijos 2015-10-23 išvada patvirtina, kad K.U. supažindino pareiškėją su jo nurodytais teisės aktais, nesielgė nepagarbiai, tačiau pareiškėjui neteikė šių teisės aktų kopijų. Pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų. Teismas, įvertinęs Teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 6, 9 bei 10 dalyse pateiktas sąvokas, sprendžia, kad teisės aktų kopijų darymas nepatenka į minėtose teisės normose apibrėžtą pirminės teisinės pagalbos (teisinės informacijos ir teisinės konsultacijos) teikimo sąvoką. Be to, tokios pareigos Administracijai nenustato ir kiti teisės aktai. Nors Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir numato informacijos pateikimo būdą, besikreipiančiam pateikiant popierinę dokumento kopiją, tačiau Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnis suteikia įstaigai teisę atsisakyti teikti informaciją šiame straipsnyje nurodytais pagrindais, tarp jų: jeigu prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta (16 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tiek Teisinės pagalbos įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002-12-22 įsakymas Nr.597 yra norminiai teisės aktai. Pagal iki 2014-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Minėti teisės aktai yra viešai paskelbti „Valstybės žiniose“, todėl Administracijos tarnautojas K.U. pagrįstai atsisakė pareiškėjui padaryti ir pateikti Teisinės pagalbos įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002-12-22 įsakymo Nr.597 kopijas.

Pagal viešai paskelbto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015-03-26 sprendimu Nr.Nr.1-68 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo 5 punktą, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad 2015-12-08, kreipdamasis į Skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo, jis E.S. nepateikė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Todėl teismas mano, kad E.S. veiksmai, sprendžiant pareiškėjo kreipimosi į Skyrių tikslu gauti socialinę pašalpą klausimą, atitiko teisės aktų reikalavimus. Viešai paskelbtų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006-11-23 sprendimu Nr.1-57-4 patvirtintų Asmenų, dirbančių Panevėžio miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 6.5 punktas įpareigoja Administracijos tarnautoją pagarbiai išklausyti asmenis ir imtis visų teisėtų priemonių jiems padėti. Byloje pateiktas E.S. paaiškinimas (t.2, b.l.13), Administracijos Personalo skyriaus vyriausiosios specialistės J. S. 2015-12-29 teikimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l.7-8) patvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento jis 2016-12-08 kreiptis į Skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo negali, to iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas. Jokių objektyvių įrodymų, jog E.S. 2015-12-08 su pareiškėju elgėsi nepagarbiai, byloje nėra pateikta.

Dėl Administracijos veiksmų, sprendžiant K.U. ir E.S. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą.

G. K. Administracijos direktoriui 2015-09-04 pateikė skundą (t.2, b.l.23), kuriuo prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto K. U. netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo, nurodė, kad K.U. 2015-09-14 atsisakė jį supažindinti su Vidaus reikalų ministro 202-12-23 įsakymu Nr.597 bei Teisinės pagalbos įstatymu, elgėsi nepagarbiai ir nemandagiai. G.Korotkovas Administracijos direktoriui 2015-12-08 pateikė skundą (t.2, b.l.9-11), kuriuo prašė atlikti tarnybinį patikrinimą ir tarnybinėn atsakomybėn patraukti Administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotoją E. S., nurodė, kad ši darbuotoja atsisakė jį užregistruoti pas specialistą dėl pašalpos gavimo, elgėsi nepagarbiai ir neteisėtai.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau- ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalį, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. VTĮ 30 straipsnio 7 dalis numato, kad sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams priėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau- ir Vyriausybė). Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr.977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (toliau- ir Nuobaudų skyrimo tvarka) 4, 5 punktuose nustatyta, kad valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą (toliau- ir įtariamas tarnautojas), į pareigas priėmęs asmuo įpareigoja asmenį, atsakingą už įstaigos personalo tvarkymą, ar kitą įstaigos valstybės tarnautoją (toliau- ir atsakingas asmuo) pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, taip pat tarnybinio nusižengimo tyrimui gali sudaryti komisiją. Nuobaudų skyrimo tvarkos nuostatos numato, kad atsakingas asmuo (arba komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimą (komisijos sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo pasirašytinai informuoja įtariamą tarnautoją, kad pradėtas nusižengimo tyrimas (7 p.), o įtariamas tarnautojas per 5 darbo dienas nuo nurodyto pranešimo gavimo gali pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (8 p.), tarnybinis nusižengimas gali būti tiriamas ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo įpareigojimo gavimo dienos (11 p.), o ištyręs tarnybinį nusižengimą atsakingas asmuo (komisija) raštu pateikia įtariamą tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus (13 p.). Įtariamą tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo per VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priima atitinkamu teisės aktu įformintą vieną iš šių sprendimų: pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą; pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodytą, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo (14 p.).

Gavus pareiškėjo 2015-09-04 skundą, Administracijos direktoriaus 2015-09-10 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas tyrimas dėl K.U. įtariamo tarnybinio nusižengimo, sudaryta komisija tarnybiniam nusižengimui tirti (t.2, b.l.16-17), K.U. pateiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą (t.2, b.l.20), gautas K.U. paaiškinimas (t.2, b.l.18-19), Administracijos direktoriui 2015-10-23 pateikta komisijos išvada dėl K.U. tarnybinio nusižengimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l.21-22), kuria konstatuota, jog K.U. tarnybinio nusižengimo nepadarė. Administracijos direktorius 2015-10-28 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad K.U. tarnybinio nusižengimo nepadarė (t.2,b.l.14). Šie Administracijos veiksmai rodo, kad K.U. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimas buvo išspręstas pagal VTĮ bei Nuobaudų skyrimo taisyklių nustatytus reikalavimus. Nei VTĮ, nei Nuobaudų skyrimo taisyklės nenustato pareigos tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančiai institucijai tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu kviesti skundą dėl valstybės tarnautojo veiksmų padavusio asmens ar šį asmenį kokiu nors būdu informuoti apie atliekamo tyrimo veiksmus, taip pat nenustato pareigos supažindinti skundą padavusį asmenį su įtariamą tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu, kuriuo baigiama tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra bei pareigos šį sprendimą išsiųsti pareiškėjui. Priėmus Administracijos direktoriaus 2015-10-28 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2015-11-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l.15).

Gavus pareiškėjo 2015-12-08 skundą, Administracija dėl jo pradėjo administracinę procedūrą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 skirsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui prašant patraukti E.S. tarnybinėn atsakomybėn, Administracija turėjo priimti sprendimą pradėti ar nepradėti E.S. atžvilgiu tarnybinį patikrinimą, o jį pradėjusi, tarnybinį patikrinimą atlikti Nuobaudų skyrimo taisyklių nustatyta tvarka. Tačiau įvertinusi Administracijos atliktus veiksmus, tiriant pareiškėjo 2015-12-08 skundą, kolegija sprendžia, kad Administracija atliko visus pagrindinius procedūrinius veiksmus, reikalingus įtariamam tarnybiniam nusižengimui ištirti, t.y. supažindino E.S. su pateiktu skundu bei dėl jame nurodytų aplinkybių pasiūlė pateikti paaiškinimą (t.2, b.l.12), kurį E. S. pateikė (t.2,b.l.13), Personalo skyriaus tarnautoja Administracijos direktoriui pateikė teikimą (t.2, b.l.7-8), o Administracijos direktorius sprendė, kad E.S. savo darbą atliko pagal nustatytas procedūras, darbo drausmės ar kitų teisės aktų pažeidimų nepadarė ir apie tai informavo pareiškėją (t.2, b.l.5). Nors pareiškėjo skundo tyrimo procedūra ne visiškai atitiko teisės aktų nustatytus procedūrinius reikalavimus, šioje procedūroje buvo įvertinti pareiškėjo skunde nurodyti E.S. veiksmai ir apie šį įvertinimą pareiškėjas buvo informuotas 2016-01-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl skundo tyrimo procedūriniai pažeidimai negalėjo turėti įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr.AS-492-23/2012, 2012-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr.AS-858-710/2012, 2013-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr.AS-858-624/2013, 2015-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr.eAS-1093-662/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad Administracija turėjo diskrecijos teisę tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros E.S. atžvilgiu nepradėti. Į pareiškėjo 2015-12-08 skundą atsakyta Administracijos 2016-01-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padaryta išvada dėl E.S. veiksmų teisėtumo.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, sąlygas, tvarką, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Pagal Paramos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų. Socialinė pašalpa yra viena iš piniginės socialinės patramos rūšių (Paramos įstatymo 5 straipsnis). Paramos įstatymo 6 straipsnis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus, tarp jų- jeigu pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos, nurodytos šioje dalyje. Paramos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato salygas, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, tarp jų- jei vyresni kaip 18 metų asmenys dirba ir per laikotarpį, už kurį pajamos apskaičiuojamos, dirbo ne mažiau kaip du trečdalius maksimalios darbo laiko trukmės (įskaitant laikinojo nedarbingumo, prastovų ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinių atostogų ir kitą dėl pateisinamų priežasčių nedirbtą laiką, už kurį mokama įstatymų nustatyta tvarka), nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 144 straipsnio 1 dalyje arba 145 straipsnyje, arba dirba ne mažiau kaip du trečdalius laiko skaičiuojant nuo darbo sutartyje nustatyto ne viso darbo laiko (Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalis), tačiau ne viso darbo laiko Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju trukmė negali būti trumpesnė kaip du trečdaliai maksimalios darbo laiko trukmės (įskaitant laikinojo nedarbingumo, prastovų ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinių atostogų ir kitą dėl pateisinamų priežasčių nedirbtą laiką, už kurį mokama įstatymų nustatyta tvarka), nustatytos Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje arba 145 straipsnyje, o jiems darbo užmokesčio apskaičiuojama ne mažiau už minimaliąją mėnesinę algą arba minimalųjį valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui; savarankiškai dirbantys asmenys, kurie per laikotarpį, už kurį pajamos apskaičiuojamos, iš vykdomos veiklos gauna ne mažesnes kaip minimalioji mėnesinė alga vidutines pajamas per mėnesį (8 str.1 d.1 p.); jei asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje (8 str.1 d.4 p.).