- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-61-245-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00083-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Evaldas Gražys, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- R. K.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Ūkio banko lizingas“
- Advokatai
- Vilma Ramanauskaitė, Tomas Bogdanskis
- Kategorijos
- 1.2.14.7.1Paprastas turto iššvaistymas (BK 184 str. 1 d.)
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Evaldo Gražio ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistajam R. K., gynėjams advokatams Tomui Bogdanskiui, Vilmai Ramanauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Vilmos Ramanauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 184 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;
priteista iš R. K. 43800,75 Lt turtinei žalai atlyginti civilinio ieškovo UAB „Ūkio banko lizingas“ naudai; civilinio ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti 5 proc. metinių palūkanų, palikta nenagrinėta;
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas pagal BK 184 str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas UAB „M“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir vieninteliu akcininku, 2008-12-02 su UAB „Ūkio banko lizingas“ sudarė grįžtamojo lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495. Pagal sutartį Nr. 811827125 UAB „Ūkio banko lizingas“ įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 59000,00 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 28320,00 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 30680,00 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį. Pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 UAB „Ūkio banko lizingas" įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 56309,60 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 27028,61 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 29280,99 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį. Pagal turto priėmimo–perdavimo aktus prekybinę įrangą perdavė valdyti ir naudotis UAB „M.“ generaliniam direktoriui R. K., tačiau UAB „M.“, įmokėjusi lizingo bendrovei pagal sutartį Nr. 811827125 tik 2919,42 Lt įmokų ir 2334,53 Lt delspinigių, o pagal sutartį Nr. 812830495 tik 2356,82 Lt įmokų ir 2542,30 Lt delspinigių, toliau įmokų nemokėjo, R. K., pažeisdamas grįžtamojo lizingo sutarčių nuostatas, pagal pareikalavimą dalies turto negrąžino, tai yra pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 negrąžino 7 vnt. stiklo lentynos furnitūros – 2612,14 Lt vertės, trijų dalių spintos – 2173,56 Lt vertės, dviejų žiedinių šviestuvų – 141,61 Lt vertės, viso pagal sutartį Nr. 811827125 negrąžino 4927,31 Lt vertės turto, o pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 negrąžino viso lizinguojamo komplekto, likusios neišmokėtos 24671,79 Lt vertės, tokiu būdu R. K. iššvaistė jam pagal lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 patikėtą svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ priklausantį turtą bendros 29599,10 Lt vertės.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo R. K. gynėja advokatė apeliacine tvarka skundžia Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti, R. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios BK 184 str. 1 d. nusikaltimo požymių. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas R. K. kaltę, konstatavo, kad jis, būdamas UAB „M.“ generaliniu direktoriumi, lizingo bendrovei sumokėjo tik menką dalį įmokų ir delspinigių, tačiau teismas nevertino byloje nustatytų svarbių aplinkybių, jog lizingo bendrovė ne kartą buvo pratęsusi mokėjimo terminus, vedė derybas dėl sutarčių pakeitimų. Iš bylos medžiagos (b. l. 37) matyti, kad ženkli 9716,83 Lt įmoka paskutinį kartą atlikta 2011-05-20. 2011-06-06 UAB „M.“ iškelta bankroto byla, visi dokumentai perduoti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui E. K.. 2011-08-31 fiksuojant antstoliui Marekui Petrovskiui, buvo įformintas įrangos grąžinimo aktas, kuriuo R. K. grąžino lizinguotą įrangą. Šios aplinkybės rodo, kad, priešingai nei nurodo teismas, R. K., kiek įmanydamas, iki pat bankroto bylos bendrovei iškėlimo, stengėsi ir siekė atsiskaityti su lizingo bendrove, neturėjo jokio siekio, nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios iššvaistyti jos turto. Pažymėtina, jog kaltinamajame akte R. K. buvo inkriminuojamas 2010-01-14 sandoris su UAB „L.“ pagal PVM sąskaitą-faktūrą serija OTA Nr. 0378 dėl prekybinės įrangos pardavimo, kaip vienas iš nusikalstamos veikos epizodų, ir pagal patikslintą kaltinimą šio epizodo nebeliko, tačiau apylinkės teismas įrodinėja R. K. kaltę dėl minėto sandorio kriminalinio pobūdžio, kritiškai vertina jo parodymus, kad UAB „L.“ pardavė vieną komplektą prekybinės įrangos, nes ji nebuvo įkeista ir priklausė UAB „M.“. Tokiu būdu teismas jo kaltę įrodinėja prieštaringomis aplinkybėmis, tos pačios aplinkybės skirtingose nuosprendžio dalyse vertinamos dvejopai. Advokatės nuomone, skundžiamame nuosprendyje suformuotame kaltinime R. K. nėra inkriminuotas turto iššvaistymo požymis, kad jis patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleido tretiesiems asmenim, t. y. nėra nurodyti tretieji asmenys, kuriems R. K. neva perleido lizingo bendrovės turtą, apskritai jam nėra inkriminuota, kad jis turtą perdavė tretiesiems asmenims. Teismas negalėjo R. K. pripažinti kaltu, padarius BK 184 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, neinkriminavęs, nenustatęs ir net neaptaręs būtino šio nusikaltimo sudėties požymio. Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas aptarinėjo ne tik turto iššvaistymo, bet ir turto pasisavinimo sudėties teorinius požymius, todėl neaišku, kokia veika R. K. iš tiesų inkriminuota ir už kokio nusikaltimo padarymą jis buvo nuteistas. Liko neaptartas požymis - turto perleidimo neteisėtumas, kas yra būtina, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką. Yra neaišku, kodėl akivaizdžiai civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp R. K. ir UAB „Ūkio banko lizingas“, yra kriminalizuoti, kokiais konkrečiais veiksmais R. K. sumenkino lizingo bendrovės galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Akivaizdu, jog konkrečioje byloje baudžiamosios teisės priemonėmis buvo bandoma išspręsti ginčą, kilusį iš civilinių teisinių santykių. Netinkamo teisių gynimo būdo pasirinkimą patvirtina ir tai, jog lizingo bendrovės pateikta negrąžinto turto įrangos vertė apskaičiuojama pagal nesumokėtų lizingo įmokų likutį, tai yra, reikalaujama skolos pagal civilines sutartis priteisimo. Nors 2013-04-19 patikslintame civiliniame ieškinyje nurodoma, kad negrąžintų daiktų vertę pagal sutartį Nr. 811827125 patvirtina Priedas Nr. 2, tačiau minėtame priede nurodyta daiktų kaina 2008 metais, o ne grąžinimo metu. Be to, kaina paskaičiuota pridėjus PVM. Toks vertinimas negali būti laikomas tinkamu. Apeliantei neaišku, kaip nustatoma turto vertė ir pagal sutartį Nr. 812830495. Patikslintame kaltinime nurodoma vertė pagal šią sutartį, kaip likusi neišmokėta skolos suma, t.y. 24671,79 Lt, tuo tarpu Lizingo civiliniame ieškinyje negrąžinto turto dalis jau nurodoma 33444,51 Lt (tai patvirtina ir civilinio ieškinio nepagrįstumą), o pagal šios sutarties priedą Nr. 2 įrangos kaina su PVM nurodoma 56309,60 Lt. Jei negrąžinta visa įranga, kaip nurodoma kaltiname, yra neaišku, kodėl siekiama inkriminuoti ne visos įrangos vertę. Byloje yra pateikta tik turto, kuris buvo grąžintas vertinimo ataskaita, vertė (t. 3, b. l. 6), tačiau neaišku, kaip buvo nustatyta negrąžinto vertė. Tai rodo kaltinimo nepagrįstumą. Apylinkės teismas, iš pradžių pažymėdamas realios turto vertės nustatymo svarbą konkrečiu atveju, toliau aptarinėja ne realią negrąžinto turto vertę tariamo nusikaltimo padarymo metu, o skaičiuoja lizingo bendrovei grąžintinų įmokų dalį ir lizingo bendrovei padarytą žalą pagal kiekvieną sutartį atskirai. Tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu net nebuvo siekiama nustatyti dar vieno būtino nusikaltimo požymio - tariamai iššvaistyto turto vertės, o buvo nustatinėjamas tik lizingo bendrovei esą likusios skolos dydis, akivaizdžiai parodo šito proceso realų tikslą – baudžiamojo proceso normomis spręsti civilinį ginčą. Nagrinėjamu atveju dėl nurodomo teisių pažeidimo lizingo bendrovė galėjo ir turėjo kreiptis ne baudžiamąja, o civiline tvarka. Pažymėtina, jog UAB „Ūkio banko lizingas“ su kreditoriniu reikalavimu yra kreipęsis bankroto byloje ir jo reikalavimas dėl 52184,53 Lt patvirtintas (t. 1, b. 1. 24). Tai akivaizdžiai patvirtina, jog baudžiamoji teisė kaip ultima ratio priemonė negali būti naudojama šiame ginče. Analizuodamas liudytojų parodymus, teismas nurodo, kad remiasi lizingo bendrovės atstovo parodymais, kad R. K. iššvaistė turtą, ir kitų liudytų parodymais, kad šie su kaltinamuoju nėra susiję ir neturi pagrindo jo apkalbėti. Tokia liudytojų parodymų analizė rodo, kad apkaltinamasis nuosprendis R. K. atžvilgiu paremtas vien tik civilinio ginčo priešingos šalies padaryta išvada dėl nusikaltimo buvimo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismo padaryta išvada, jog teisme apklausti liudytojai su R. K. nėra susiję nei giminystės, nei draugystės ryšiais ir neturi tikslo jo be pagrindo apkalbėti, nėra tiksli. Lizingo bendrovės atstovų suinteresuotumas yra akivaizdus. O ir teisme apklaustas bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo buvo inicijavęs civilinę bylą dėl žalos atlyginimo R. K. atžvilgiu, todėl ir jo negalima laikyti visiškai nešališku liudytoju. Tai, jog nepadaryta jokia nusikalstama veika, patvirtina šios bylos nustatytos aplinkybės: aiškus faktas, jog R. K. savo veiksmais ir savo valia grąžino lizingo bendrovei priklausantį turtą. Byloje aiškiai nustatyta, jog įranga neturėjo jokių identifikacinių numerių ar kitų skiriamųjų požymių, neįrodyta, jog R. K. įrangos negrąžino. Priešingai – rašytiniai įrodymai rodo, kad jis visą įrangą grąžino - Priedas Nr. 1 prie grąžinimo akto (kopija patvirtinta 2013-04-10) aiškiai patvirtina, jog R. K. grąžino visą įrangą pagal sutartį Nr. 812830495. Nėra jokių atžymų apie tai, kad įranga negrąžinta ar grąžinta tik iš dalies. Tuo tarpu palyginus priedą Nr. 2 (pagal kitą sutartį) aiškiai matyti, kad ranka padaryti įrašai dėl tų dalių, kurių trūksta. Priedai patvirtinti R. K. ir bankroto administratoriaus atstovų parašais. Nepaneigta prielaida, jog lizingo bendrovė nesuskaičiavo ir neįvertino grąžinto turto dalies. Juo labiau, kaip patvirtino liudytojas J. J., įranga buvo gabenama iš R. K. lizingo bendrovės transportu ir R. K. nėra atsakingas už galimai trečiųjų asmenų veiksmus. Tas pats liudytojas, kuris ir dalyvavo įrangos grąžinime, parodė, jog jie tik spėjo vizualiai, kas gali būti negrąžinta. Tokiais spėjimais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Lizingo bendrovė reikalavimą grąžinti turtą pareiškė tik po to, kai buvo iškelta bankroto byla UAB „M.“, ir šis reikalavimas buvo skirtas bankroto administratoriui (t. l, b. l. 79, civilinis ieškinys). Tiesiogiai į R. K. UAB „Ūkio lizingas“ nesikreipė. Tik gavęs reikalavimą, R. K. nedelsiant ėmėsi veiksmų ir turtą grąžino. Po grąžinimo R. K. niekas jokių pretenzijų nepareiškė. Peržiūrėjus 2011-08-31 vaizdo įrašą, matyti, jog įranga buvo sukomplektuota ir supakuota. Ji grąžinimo metu nebuvo išpakuota ir nebuvo sutikrintos dalys. Nebuvo galima nustatyti, kurių trūksta, nes tą buvo galima nustatyti tik esant išardymui ir vertinimui. Tuo labiau, iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog kaip tik dalys, kurių teigiama, jog esą nebuvo grąžinta pagal sutartį Nr. 812830495, yra, pavyzdžiui, lipdukai nugarėlei, stiklo durelių furnitūra, stiklinių lentynų furnitūra ir kt. Peržiūrėjus 2011-08-31 vaizdo įrašą taip pat matyti, jog dalis turto paimta ir to, kuris nebuvo sąraše ir nepriklausė lizingo bendrovei (pvz., transformatoriai). Užfiksuota, kaip E. K. lizingo bendrovės atstovams sako, jog, jeigu neaišku, ar lizingo bendrovei priklauso konkreti detalė, geriau paimti, o vėliau sutikrins. Vėliau jokie patikslinimai dėl R. K. asmeninio turto nebuvo atlikti, į R. K. lizingo bendrovė daugiau nesikreipė. Svarbūs byloje liudytojo E. K. parodymai. Jis nurodė, kad būtent jis, perėmęs dokumentus po bendrovės „M.“ bankroto bylos iškėlimo, padarė „prielaidą", kad UAB „L.“ nusipirko lizinguojamą įrangą. Tačiau jis neturėjo jokių konkrečių duomenų nei iš apskaitos, nei pats faktiškai nebuvo įrangos net matęs. Nei lizingo bendrovė, nei kaltintojas net neapžiūrėjo parduotos įrangos, nors tik tokiu būdu buvo galima susieti jos identifikavimą. E. K. patvirtino, kad jis prielaidą padarė dar iki to momento, kai sužinojo, jog įrangą R. K. vis dėlto turi ir saugo pas save garaže. Patys R. K. veiksmai negalėjo būti laikomi nusikalstamais ir dėl to, kad jis nesislapstė, turto neslėpė ir nenaikino, t. y. sąmoningai nesiėmė veiksmų, kurie užkirstų kelią kreditoriaus teisių realizavimui. Priešingai, byloje nustatyta, kad jis visą laiką bendravo su lizingo bendrove, pats perdavė turtą ir kt. R. K. neužkirto kelio kreditoriaus galimybėms atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis - su kreditoriniu reikalavimu lizingo bendrovė kreipėsi kaip ir kiti kreditoriai. R. K. kaltumo dėl tyčinio nusikaltimo padarymo pagrindimas skundžiamame nuosprendyje jokiu būdu negali būti laikomas tinkamu, teismas nenustatė eilės R. K. inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių, nepagrindė R. K. kaltės konkrečiais bylos duomenimis, neatsakė į esminį klausimą, kodėl tarp R. K. ir UAB „Ūkio banko lizingas“ susiklostę akivaizdžiai civiliniai teisiniai santykiai buvo sprendžiami baudžiamojoje byloje.
Apeliantės nuomone, apylinkės teismo nuosprendis neteisingas ir dalyje dėl civilinio ieškinio. Civilinis ieškovas prašo atlyginti 43800,75 Lt turtinės žalos, savo reikalavimą grindžia tuo, kad turtinę žalą sudaro skola pagal Lizingo sutartį Nr. 812830495 ir negrąžintų daiktų pagal Lizingo sutartį Nr. 811827125 vertė. Advokatės nuomone, nesant baudžiamosios atsakomybės pagrindo - nusikalstamos veikos sudėties, civilinis ieškinys baudžiamajame procese negali būti tenkinamas. Apylinkės teismas nepagrįstai tenkino civilinio ieškovo pareikštą ieškinį, kadangi byloje civilinis ieškovas niekaip neįrodė reikalaujamos žalos pagrįstumo. Ji sudaro 38873,44 Lt, iš kurios - 33444,51 Lt turto dalis, 2857,39 Lt palūkanos ir delspinigiai bei pašto išlaidos pagal pirminį civilinį ieškinį, bei kaip vėliau patikslinta – papildomai reikalaujama 4927,31 Lt pagal sutartį Nr. 811827125. Byloje reiškiamas kaltinimas pagal turto iššvaistymo požymius. Tuo tarpu, civilinis ieškovas paaiškino ir patvirtino 2012-09-03 raštu, kad palūkanas ir delspinigius jis kildina iš civilinio sutartinio pažeidimo – sutarties mokėjimo sąlygų nesilaikymo, pradelsimo. Tai negali būti civilinio ieškinio šioje byloje dalyku. Tuo labiau, net ir nevertinant šių civilinių santykių, jau iš pateiktų dokumentų matyti, kad 0,2 proc. per dieną yra reikalaujamas netesybų dydis, kuris civilinėje teisėje laikomas neprotingu dydžiu, įvertinus ir sunkią R. K. finansinę padėtį – augina nepilnametį sūnų, taip pat areštuotas jo būstas, pareikšti reikalavimai dėl iškeldinimo, kurie buvo nagrinėjami Kauno miesto apylinkės teisme.
Civilinio ieškovo UAB „Ūkio banko lizingas“ atstovas atsikirtimu į nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį 2013-09-16 palikti nepakeistą. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių, kad lizingo bendrovė buvo ne kartą pratęsusi mokėjimų terminus, buvo vedamos derybos dėl sutarčių pakeitimų, 9716,83 Lt ženkli įmoka paskutinį kartą atlikta 2011-05-20, kad R. K. iki pat bankroto bylos UAB „M.“ iškėlimo stengėsi ir siekė atsiskaityti su lizingo bendrove, neturėjo siekio iššvaistyti jos turto.
Visų pirma, mokėjimai pagal tarp UAB „Ūkio banko lizingo“ ir UAB „M.“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas buvo R. K., 2008-11-19 ir 2008-12-02 pasirašytas Lizingo sutartis Nr. 811827125 (toliau - Sutartis Nr. 811827125) bei Nr. 812830495 (toliau - Sutartis Nr. 812830495) buvo vykdomi tik iš pradžių. Pagal Sutartį Nr. 812830495 (pagal kurią joks turtas UAB „Ūkio banko lizingui“ nebuvo grąžintas) 2008-12-23 buvo sumokėta 1365,13 Lt įmoka, 2009-05-19–677,10 Lt, sumokėjus tik šias dvi įmokas jau 2009-05-21 UAB „M.“ prašymu buvo sudarytas susitarimas dėl neišpirktos turto vertės padidinimo iki 28421,11 Lt, kuriuo pakeistas mokėjimų grafikas, pratęsiant atsiskaitymo terminus. Po šio susitarimo sudarymo UAB „M.“ 2009-06-17 sumokėjo 412,04 Lt, 2009-12-14–126,14 Lt, 2010-04-23–1716,16 Lt, o 2010-05-31 vėl UAB „M.“ nevykdant įsipareigojimų sudarytas antras susitarimas, kuriuo vėl pratęsti prievolės vykdymo terminai. Po susitarimo sudarymo UAB „M.“ 2010-06-21 įmokėjo 602,55 Lt įmoką, kuri buvo paskutinė pagal šią sutartį (atliktus mokėjimus patvirtina byloje pateikta UAB „M.“ mokėjimų istorija). Pagal Sutartį Nr. 811827125 mokėjimai taip pat buvo vykdomi tik pradžioje, vėliau sudarinėti susitarimai dėl neišpirktos turto vertės didinimo, mokėjimo grafikų pakeitimo. 2011-05-20 nebuvo sumokėta 9716,83 Lt įmoka nei pagal vieną iš sutarčių. Iš šių aplinkybių konstatuotina, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, visą sutarčių galiojimo laikotarpį nuo pat pradžių nebuvo stengiamasi ir siekiama tinkamai vykdyti sutartis, padaryti tik keli mokėjimai, nuolat teikiami prašymai dėl mokėjimo grafikų pratęsimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad negrąžintų pagal Sutartį Nr. 811827125 daiktų vertė, kurią prašoma priteisti civiliniu ieškiniu, apskaičiuojama pagal Sutarties Nr. 811827125 priedą, kuris sudarytas sutarties sudarymo metu 2008 m, o ne daiktų grąžinimo metu, kad nėra aišku, kaip nustatyta daiktų vertė pagal Sutartį Nr. 812830495, kad civiliniame ieškinyje negrąžinto turto dalis nurodyta 33444,51 Lt, bet pagal Sutarties Nr. 812830495 priedą Nr. 2 įrangos kaina sudaro 56309,60 Lt. Tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu net nebuvo siekiama nustatyti dar vieno būtino nusikaltimo požymio - tariamai iššvaistyto turto vertės, o buvo nustatinėjamas tik lizingo bendrovei likusios skolos dydis, akivaizdžiai parodo šito proceso realų tikslą- baudžiamojo proceso normomis spręsti civilinį ginčą. Apeliantas taip pat pažymi, kad UAB „Ūkio banko lizingo“ kreditorinis 52184,53 Lt reikalavimas patvirtintas ir UAB „M.“ bankroto byloje.
Atsikirtimuose nurodoma, kad patikslintu civiliniu ieškiniu UAB „Ūkio banko lizingo“ prašoma priteisti suma susidėjo iš dviejų elementų - negrąžintų daiktų vertės pagal Sutartį Nr. 811827125 ir skolos pagal Sutartį Nr. 812830495. Pabrėžiama tai, kad daiktai nebuvo grąžinti, o neturint nei pačių daiktų, nei jiems analogiškų nustatyti realios jų vertės ieškinio teikimo momentu nebuvo įmanoma. Kadangi nebuvo įmanoma nustatyti negrąžintų daiktų vertės, prašoma priteisti suma pagal Sutartį Nr. 811827125 buvo paskaičiuota pagal priede prie Sutarties Nr. 811827125 nurodytą negrąžintų daiktų vertę (pažymėtina, kad žala - negautos pajamos (skola, delspinigiai) pagal Sutartį Nr. 811827125 buvo gerokai didesnė (37670,23 Lt) nei civiliniu ieškiniu pašoma priteisti suma). Pagal Sutartį Nr. 812830495 prašomą priteisti sumą sudarė skola pagal šią sutartį. Ši skola - tai žala (negautos pajamos), civilinio ieškovo patirta dėl neteisėtų R. K. veiksmų iššvaistant UAB „Ūkio banko lizingui“ priklausantį turtą. Žalą sudaro 38873,44 Lt, iš jų 33444,51 Lt turto dalis, 2857,39 Lt palūkanos, 2566,02 Lt delspinigiai, 5,52 Lt pašto išlaidos. Jei civilinis ieškovas žalą būtų skaičiavęs pagal vienintelę turimą negrąžintų daiktų pagal Sutartį Nr. 812830495 vertę sutarties sudarymo metu (2008 m.), ji būtų daug didesnė, todėl kaip tik tokiu atveju būtų galima teigti, kad civilinis ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti. UAB „Ūkio banko lizingo“ finansinio reikalavimo, kilusio iš šioje byloje minimų lizingo sutarčių, patvirtinimas BUAB „M.“ bankroto byloje neužkerta kelio reikalauti grąžinti lizingo sutarčių turtą ar iš atsakingų asmenų reikalauti atlyginti dėl turto negrąžinimo patirtą žalą, tuo labiau, kai finansinis reikalavimas BUAB „M.“ bankroto byloje nėra patenkintas jokia dalimi.
Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamosios teisės normomis buvo siekiama spręsti civilinį ginčą. R. K. ir UAB „Ūkio banko lizingo“ civiliniai sutartiniai santykiai nesiejo, tačiau būtent R. K. atliko veiksmus, dėl kurių UAB „Ūkio banko lizingui“ priklausantis turtas nebuvo grąžintas (galimai turtą perleido tretiesiems asmenims, neparodė, kur yra likęs negrąžintas turtas), kadangi UAB „Ūkio banko lizingui“ nuosavybės teise priklausantis turtas buvo iššvaistytas ir jį atgauti galimybių UAB „Ūkio banko lizingas“ neturi, todėl atsakingas už šiuos neteisėtus veiksmus asmuo privalo atlyginti UAB „Ūkio banko lizingui“ neteisėtais veiksmais padarytą žalą.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis R. K. atžvilgiu priimtas remiantis vien tik civilinio ginčo priešingos šalies padaryta išvada dėl nusikaltimo buvimo, kad lizingo bendrovės suinteresuotumas akivaizdus, o bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo buvo iniciavęs civilinę bylą dėl žalos atlyginimo R. K. atžvilgiu. Visi byloje apklausti liudytojai teigė tą patį - grąžinant turtą nebuvo įmanoma iškart sužiūrėti visų grąžinamų daiktų (jie nebuvo išmontuoti), todėl po grąžinimo buvo būtina parvežus paimtą turtą, jį išmontuoti, sutikrinti su sutarčių prieduose nurodytais prekių sąrašais. Turto UAB „Ūkio banko lizingas“ neperėmė vienašališkai niekam nedalyvaujant, turto perdavimą fiksavo antstolis, turtą perdavinėjo BUAB „M." bankroto administratorius, kurio parašas yra turto perdavimo aktuose. Šie asmenys davė parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. Nei bankroto administratorius, nei antstolis negali būti laikomi suinteresuotais asmenimis. R. K. taip pat turėjo teisę pasikviesti liudytojų.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nebuvo įrodyta, kad R. K. įrangos negrąžino, kad rašytiniai įrodymai (priedai prie grąžinimo aktų) patvirtina, kad visa įranga buvo grąžinta. Bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą akcentuota, kad turto grąžinimo aktai buvo tikslinami, nes vietoje nebuvo įmanoma suskaičiuoti, kiek ir kokio turto yra grąžinama (apie tai patvirtino visi apklausti liudininkai). Ant grąžinimo aktų, kurie yra minimi apeliaciniame skunde, yra R. K. parašas su įrašu „susipažinau“ ir bankroto administratoriaus parašas, tačiau UAB „Ūkio banko lizingo“ parašo nėra, taigi nėra UAB „Ūkio banko lizingo“ patvirtinimo, kad jam buvo grąžinta visa aktuose nurodyta įranga. Kai visa grąžinta įranga buvo sutikrinta, pasirašyti grąžinimo aktai, ant kurių yra UAB „Ūkio banko lizingo“ ir BUAB „M.“ bankroto administratoriaus (kuris ir buvo įgaliotas perduoti BUAB „M.“ valdytą turtą) parašai, kurie patvirtina, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ priima, o bankroto administratorius perduoda būtent patikslintuose aktuose nurodytus daiktus, tačiau ne visus lizingo sutartyse nurodytus daiktus. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad civilinis ieškovas neįrodė reikalaujamos priteisti žalos dydžio, o palūkanas ir delspinigius kildina iš civilinio sutartinio pažeidimo, sutarties mokėjimo sąlygų nesilaikymo. Kaip jau minėta, UAB „Ūkio banko lizingas“ civiliniu ieškiniu reikalauja atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Viena iš žalos rūšių yra netiesioginė žala - negautos pajamos. Kaip tik negautas pajamas pagal Sutartį Nr. 812830495, pagal kurią dėl neteisėtų R. K. veiksmų perduota įranga nebuvo grąžinta, UAB „Ūkio banko lizingas“ ir reikalauja priteisti. Toks reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad prašymo sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį, motyvuojant sunkia finansine R. K. padėtimi, pateikiant sunkią finansinę padėtį įrodančius dokumentus bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nebuvo pareikšta, todėl šie reikalavimai neturėtų būti sprendžiami ir apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, jokie dokumentai dėl sudėtingos finansinės padėties nėra pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė atmesti nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinį skundą.
Nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. K. gynėjos advokatės apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2013-09-16 nuosprendis, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turinę žalą, naikinamas, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad R. K. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šioje baudžiamojoje byloje R. K. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dėl to, kad jis būdamas UAB „M.“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir vieninteliu akcininku, 2008-12-02 su UAB „Ūkio banko lizingas“ sudarė grįžtamojo lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495. Pagal sutartį Nr. 811827125 UAB „Ūkio banko lizingas“ įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 59000,00 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 28320,00 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 30680,00 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį. Pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 UAB „Ūkio banko lizingas" įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 56309,60 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 27028,61 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 29280,99 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį. Pagal turto priėmimo–perdavimo aktus prekybinę įrangą perdavė valdyti ir naudotis UAB „M.“ generaliniam direktoriui R. K., tačiau UAB „M.“, įmokėjusi lizingo bendrovei pagal sutartį Nr. 811827125 tik 2919,42 Lt įmokų ir 2334,53 Lt delspinigių, o pagal sutartį Nr. 812830495 tik 2356,82 Lt įmokų ir 2542,30 Lt delspinigių, toliau įmokų nemokėjo, R. K., pažeisdamas grįžtamojo lizingo sutarčių nuostatas, pagal pareikalavimą dalies turto negrąžino, t.y. pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 negrąžino 7 vnt. stiklo lentynos furnitūros – 2612,14 Lt vertės, trijų dalių spintos – 2173,56 Lt vertės, dviejų žiedinių šviestuvų – 141,61 Lt vertės, viso pagal sutartį Nr. 811827125 negrąžino 4927,31 Lt vertės turto, o pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 negrąžino viso lizinguojamo komplekto, likusios neišmokėtos 24671,79 Lt vertės, tokiu būdu R. K. iššvaistė jam pagal lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 patikėtą svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ priklausantį turtą bendros 29599,10 Lt vertės.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuratūra pateikė prašymą pakeisti kaltinimą R. K., suformuluojant jį taip: R. K., būdamas UAB „M." į. K. 134253189, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir vieninteliu akcininku, 2008-12-02 su UAB „Ūkio banko lizingas“ sudarė grįžtamojo lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495, pagal sutartį Nr. 811827125 UAB „Ūkio banko lizingas“ įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 59000 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 28320 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 30680 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį, pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 UAB „Ūkio banko lizingas“ įsigijo iš UAB „M.“ prekybinę įrangą už 56309,60 Lt sumą, iš kurios UAB „Ūkio banko lizingas“ 27028,61 Lt pervedė į UAB „M.“ sąskaitą, o 29280,99 Lt užskaitė kaip avansą ir sutarties mokestį, bei pagal turto priėmimo - perdavimo aktus prekybinę įrangą perdavė valdyti ir naudotis UAB „M.“ generaliniam direktoriui R. K., tačiau UAB „M.“, įmokėjusi lizingo bendrovei pagal sutartį Nr. 811827125 tik 2919,42 Lt įmokų ir 2334,53 Lt delspinigių, o pagal sutartį Nr. 812830495 tik 2356,82 Lt įmokų ir 2542,30 Lt delspinigių toliau įmokų nemokėjo, R. K., pažeisdamas grįžtamojo lizingo sutarčių nuostatas, pagal pareikalavimą 2011 m. rugpjūčio 30-31 dienomis dalies turto negrąžino, t.y. pagal lizingo sutartį Nr. 811827125, negrąžino 7 vnt. stiklo lentynos furnitūros, 2612,14 Lt vertės, trijų dalių spintos, 2173,56 Lt vertės, dviejų žiedinių šviestuvų, 141,61 Lt vertės, viso pagal sutartį Nr. 811827125 negrąžino 4927,31 Lt vertės turto, o pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 negrąžino viso lizinguojamo komplekto, likusios neišmokėtos 24671,79 Lt vertės, minėtajam nepriklausantį turtą laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki pareikalavimo patikėtą turtą grąžinti, tačiau tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, nenustatytu būdu perleisdamas nenustatytiems asmenims, t. y. tokiu būdu R. K. kaltinamas, iššvaistęs jam pagal lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 patikėtą svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ priklausantį turtą bendros 29599,10 Lt vertės, t. y. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. l d. įvykdymu.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. K. kaltu neprisipažino, parodė, kad turtas buvo parduotuvėse ir, kai pablogėjo UAB ,,M.“ ekonominė situacija ir turtas buvo pervežtas laikinai į garažą, vyko derybos su UAB „Maxima“, tačiau susitarti nepavyko, UAB „Maxima“ pakėlė nuomos kainą, UAB ,,M.“ dėl to pradėjo nuostolingai dirbti ir teko iš tos parduotuvės išsikraustyti. Abu lizinginiai komplektai laikinai buvo pervežti į (duomenys neskelbtini). R. K. ieškojo, kur išsinuomoti patalpas, tačiau bankas jo bendrovei iškėlė bankroto bylą. Ekonominės krizės metu buvo sunku susirasti naują vietą, todėl abu komplektai buvo laikomi (duomenys neskelbtini). Iškėlus bankroto bylą, paskambino bankroto administratorius E. K. ir paprašė visus dokumentus atvežti jam, dėl baldų aiškinosi, ką daryti, nes turtas priklausė UAB „Ūkio banko lizingui“. Abu komplektus R. K. grąžino bankui. Grąžinant nebuvo jokių pretenzijų, pretenzijos buvo tik dėl lempučių, nes vienos lemputės buvo išimtos, o kitos buvo dėžėse, kad nesudužtų. Komplektus jis grąžino pasirašytinai ir paskui atsirado kažkokių trūkumų. Kodėl ant priėmimo–perdavimo akto nepasirašė banko atstovas, jis netikrino. Bankas patikrinimą darė be jo, jis tik vėliau sužinojo, kad yra trūkumas. Jis gali pateikti dokumentą, kad abu komplektai yra perduoti, yra priėmimo–perdavimo aktai. Perdavimo momentas nufilmuotas. R. K. pirko komplektus dalimis, lygiai taip pat lizingui perdavė. UAB ,,L.“ buvo parduoti visai kiti komplektai. Patvirtino, kad „Ūkio banko lizingo“ turto nepardavė, viską atvežė, ką turėjo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus bei nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat nuteistojo R. K. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinime nurodyti R. K. veiksmai sudaro BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nuosprendyje išdėstytos išvados nepagrindžia R. K. baudžiamosios atsakomybės dėl jam patikėto svetimo turto iššvaistymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių (pvz. materialinės atsakomybės) pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.
Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-373/2011, 2K-192/2011). Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011).
Iššvaistymas gali būti padaromas aktyviais veiksmais, nukreiptais į tai, kad turtas ar turtinė teisė būtų neteisėtai perleista tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, pasirašant potvarkius, sudarant sandorius, po to – realiai perduodant turtą. Apie kaltininko veiksmų neteisėtumą sprendžiama iš įvairių aplinkybių. Tai gali būti ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos sudaryti sandoriai, be to, galimi atvejai, kai turintis atitinkamus įgalinimus asmuo (kuriam patikėtas ar jo žinioje yra svetimas turtas arba turtinė teisė) formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, tuo tarpu jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims.
Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, t.y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiu būdu, tikslu ar kokiam asmeniui svetimas turtas buvo perleistas. Turto perdavimas tretiesiems asmenims šioje byloje neįrodytas. Nors prokuratūra pateikė naują kaltinimo formuluotę, tačiau kaltinant, kad turtą R. K. nenustatytu būdu perleido nenustatytiems asmenims nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, nereiškia, kad šį turtą jis perleido neteisėtai. Kaltinamajame akte turi būti tiksliai nurodyti duomenys (BPK 219 str.), kuriais grindžiama kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens kaltė, be to, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, neturi likti jokių abejonių dėl jo kaltės įrodytumo, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Taigi, net ir pateikus naują kaltinimą, lieka daug neaiškumų dėl R. K. kaltės iššvaisčius UAB „Ūkio banko lizingas“ turtą nenustatytiems asmenims, nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu būdu. Tokiomis aplinkybėmis grįstas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pažymima, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Šiuo atveju yra priešingai, skolininkas (UAB „M.“) tapo nemokus ne dėl sąmoningų bendrovės direktoriaus veiksmų, tačiau dėl bankroto.
Nagrinėjamoje byloje UAB „M.“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ sudarė grįžtamojo lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 prekybinei įrangai įsigyti, šių sutarčių pagrindu atsirado civiliniai turtiniai teisiniai santykiai, todėl UAB „M.“ neįvykdžius sutarčių sąlygų, negrąžinus turto lizingo davėjui, galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi civilinio ieškovo ir jo atstovo teisme duotais parodymais, kad R. K., kuriam pagal lizingo sutartį buvo patikėtas turtas, jį iššvaistė, liudytojų J. J., J. L., V. G., E. K., M. Petrovskio parodymais, tačiau skundžiamame nuosprendyje liudytojų parodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai daryti, kad R. K. turėjo tikslą iššvaistyti svetimą turtą ir jį iššvaistė. R. K. teisme paaiškino, kad jis perdavė bankroto administratoriui viską, kas buvo lizinguojama, jam paprašius, o UAB „L.“ pardavė kitą įrangą, nes turėjo jų keletą. Liudytojas J. J. teisme parodė, kad įrangos perdavimo momentas buvo filmuojamas, parsivežus įrangą buvo pastebėta, kad trūksta dalies įrangos. Liudytoja J. L. parodė, kad ji dirbo UAB „M.“ direktore, prekybinė įranga nebuvo detalizuojama, kad bendrovė turėjo 4 įrangos komplektus, vieną jų pardavė UAB „L.“. Liudytojas E. K. parodė, kad jis dalyvavo UAB „M.“ turto perdavime UAB „Ūkio banko lizingui“, skaidrumui užtikrinti kvietėsi antstolį M. Petrovskį (faktų konstatavimui), kad R. K. perdavė turtą ir dokumentus. Vėliau lizingo bendrovė kreipėsi, kad perduotas ne visas turtas, kad yra trūkumų. Turto perdavimo metu nebuvo žinoma, kad bus trūkumų, R. K. nenurodė trūkumo. Paaiškino, kaip atrodė turto perdavimo procedūra – lizingo bendrovės atstovas atsivežė jau paruoštą priėmimo–perdavimo akto projektą su lizinguoto turto sąrašu, kraunant iš patalpos, buvo žiūrima, koks tai turtas, žymėjo, tačiau visko detaliai nebuvo galima vietoje sutikrinti ir sužymėti, kadangi apšvietimo detalės buvo vienoje vietoje, stalčiai, spintelės – kitoje. Kuomet lizingo bendrovė atliko detalų parsivežtų baldų perskaičiavimą, jis nedalyvavo. Jis, kaip administratorius, tvirtina, kad turtas buvo perduotas lizingo bendrovei, o kodėl ta pačia data yra du skirtingi grąžinimo akto variantai, nežino. Patikrinęs, jis pasirašė vieną aktą. Pirminė perduotų dokumentų peržiūra iš esmės atitiko tikrovę, nepasitikėti bendrove, kuri suinteresuota savo turto didinimu, pagrindo nebuvo. Liudytojas M. Petrovskis dalyvavo lizinginio turto perdavime, parodė, kad jis, bankroto administratorius ir banko atstovas, atvykę į nebaigtą įrengti namą, sudėjo visus daiktus į sunkvežimius, baldai išmontuojami nebuvo, R. K. atidavė tai, ką turėjo. Šviestuvai, lemputės buvo sumontuoti į lentynas. Banko atstovai turėjo suskaičiuoti dalis, iš kurių buvo sumontuoti baldai, tačiau į tą skaičiavimą jo nekvietė. Jis pats pagal sąrašą įrangos netikrino, vaikščiojo iš paskos ir viską filmavo. Jo supratimu, iš karto daiktų identifikuoti nebuvo galima. Viskas užfiksuota filmuotoje medžiagoje. Lizingo sutartis Nr. 812830495 patvirtina, kad 2008-12-02 lizingo davėjas UAB „Ūkio banko lizingas“ ir lizingo gavėjas UAB „M.“ sudarė prekybinės įrangos finansinės nuomos susitarimą 56309,60 Lt sumai, pagal kurį lizingo gavėjas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2008-12-12 iki 2010-12-02 mokėti įmokas iki visiško atsiskaitymo (t. 1, b. l. 14-23). Lizingo sutartis Nr. 811827125 patvirtina, kad 2008-11-19 `lizingo davėjas UAB „Ūkio banko lizingas“ ir lizingo gavėjas UAB „M.“ sudarė prekybinės įrangos finansinės nuomos susitarimą 59000 Lt sumai, pagal kurį lizingo gavėjas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2008-11-29 iki 2010-11-19 mokėti įmokas iki visiško atsiskaitymo (t. 3, b. l. 42-43). Lizingo gavėjas UAB „M.“ sumokėjo keletą lizingo įmokų, tačiau vėliau nebemokėjo (t.1, b. l. 32, 33, 36). UAB „M.“ direktoriaus R. K. prašymas UAB „Ūkio banko lizingui“ rodo, kad UAB „M.“ nepajėgi mokėti mokėjimus pagal lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495, prašo atidėti dalies turto išpirkimo mokėjimus 6 mėn., paliekant mokėti tik palūkanas (t. 1, b. l. 38). 2009-05-21 Susitarimas prie lizingo sutarties Nr. 812830495, kuriuo lizingo davėjas susitarė su lizingo gavėju ir pakoregavo lizingo įmokų mokėjimo grafiką lizingo gavėjui UAB „M.“ palankesnėmis sąlygomis (t. 1, b. l. 47). 2010-01-14 PVM sąskaita–faktūra serija OTA Nr. 0378 rodo, kad UAB „M.“ pardavė, o UAB „L.“ pirko 3 vnt. vitrinų blokų ir 1 vnt. žaliuzių už 40000 Lt (t. 1, b. l. 27). 2011-08-31 grąžinamo turto perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad pagal 2008-11-19 lizingo sutartį Nr. 811827125 UAB „Ūkio banko lizingas“ priėmė grąžinamą turtą pagal specifikaciją pagal pateiktą priedą Nr. 1 prie šio akto, pagal kurią lizingo gavėjas BUAB „M.“ perdavė, o lizingo davėjas UAB „Ūkio banko lizingas“ priėmė turtą, ir nuo šio akto surašymo panaikinami lizingo gavėjo įgaliojimai, susiję su šiuo turtu, nuo akto surašymo momento lizingo davėjo teisėn pereina turto valdymas ir pilna atsakomybė už jo saugumą. Turto perdavimo aktas pasirašytas administratoriaus E. K., lizingo davėjo atstovo S. J. ir patvirtintas antstolio M. Petrovskio spaudu (t. 3, b. l. 33). 2011-09-26 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad 2011-08-31 (duomenys neskelbtini) name, iš garažo R. K. pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 perdavė, o lizingo davėjas perėmė lizinguojamą prekybos įrangą iš bankrutuojančios UAB „M.“. Apžiūrint kai kuriuos baldus buvo matyti, kad trūksta šviestuvų, sudarytas turto perdavimo-priėmimo aktas, viskas užfiksuota vaizdo medžiagoje (t. 3, b. l. 32). 2011-08-31 grąžinamo turto perdavimo–priėmimo aktas (kopija, patvirtinta 2013-04-10) patvirtina, kad lizingo davėjas priima grąžinamą turtą pagal lizingo sutartis Nr. Nr. 811827125 ir Nr. 812830495, sudarytas su lizingo gavėju UAB „M.“, pridedama grąžinamos įrangos specifikacija pagal priedus Nr. 1 ir Nr. 2, pasirašytas bankroto administratoriaus E. K. ir lizingo gavėjo R. K. (su R. K. pažyma „susipažinau“), ir nuo šio akto surašymo panaikinami lizingo gavėjo įgaliojimai, susiję su šiuo turtu, nuo akto surašymo momento lizingo davėjo teisėn pereina turto valdymas ir pilna atsakomybė už jo saugumą (t. 3, b. l. 79-84).
Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad R. K., būdamas UAB „M.“ direktoriumi, iššvaistė jam patikėtą turtą, kadangi neturėjo teisės perleisti prekybinės įrangos kitiems asmenims, o privalėjo grąžinti ją UAB „Ūkio banko lizingas“. Ir nors teisingai pažymėjo, kad turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, kad daiktų perdavimas 2011-08-31 vyko sklandžiai, tačiau kai kurių daiktų dalių trūkumą įvertino kaip R. K. patikėto turto iššvaistymą, nors lizinguojamo turto grąžinime dalyvavę liudytojai pripažino, kad dėl turto specifikacijos vietoje buvo sunku ar net neįmanoma sutikrinti, kiek ir ko trūksta, o dėl antro komplekto nusprendė, kad jis iš viso yra negrąžintas. Teismas pripažino, kad filmuota turto perdavimo procedūrą medžiaga rodo, kad buvo perduodamas ne visas patikėtas turtas, tačiau neįvertino, kad ant turto perdavimo akto pasirašė turtą priimantys atsakingi asmenys (antstolis M. Petrovskis, bankroto administratorius E. K., lizingo davėjo atstovas S. J.).
Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teisę ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laikotarpį išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes.
Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007). Teisėjų kolegija sutinka, kad lizinguojama prekybinė įranga buvo lizingo bendrovės UAB „Ūkio banko lizingas“ nuosavybė iki lizingo gavėjas UAB „M.“ su ja visiškai neatsiskaitė, tačiau neaišku, kodėl iš civilinės sutarties kylantį ginčą apylinkės teismas pripažino baudžiamosios teisės reguliuojama sritimi. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Lizingo sutarties sąlygų neįvykdymas teismo konstatuotas kaip pagrindinis, lėmęs R. K. nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, veiksnys.
Tačiau pažymėtina, kad toks lizingo sutarties nuostatų pažeidimas byloje nustatytomis sąlygomis nesudaro veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Lizingo sutarties tikslas išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą, šiuo atveju prekybinę įrangą, jei su lizingo bendrove laiku atsiskaitoma, tai ir lizingo bendrovei nepadaroma žala ir ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, nes svarbu tai, kad būtų mokamos įmokos ir išperkamas turtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įmokos kurį laiką buvo pervedamos, UAB „M.“ vedė derybas su lizingo davėju, prašė pakeisti lizingo sutarties sąlygas, kadangi nebeišgalėjo laiku įvykdyti sutarties, dėl ko jai sutarties sąlygos buvo pakeistos, 2011-06-06 UAB „M.“ iškelta bankroto byla, – visa tai rodo, kad R. K. vadovaujama bendrovė stengėsi atsiskaityti su lizingo davėju, nevengė vykdyti sutartinių įsipareigojimų, neturėjo siekio iššvaistyti jam patikėtą turtą. Pažymima ir tai, kad pagal patikslintą kaltinimą nebeliko R. K. inkriminuojamos aplinkybės – kad UAB „M.“ sudarė 2010-10-14 prekybinės įrangos pardavimo sutartį su UAB „L.“ ir pardavė prekybinės įrangos šiai bendrovei (bankrutavusi) už 40000 Lt. Tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje vis tiek grindžia R. K. kaltę iššvaisčius svetimą turtą, remdamasis šia aplinkybe. Akivaizdu, kad būtinasis svetimo turto iššvaistymo požymis – perleidimas tretiesiems asmenims – nagrinėjamoje byloje liko neįrodytas, net ir patikslinus kaltinimą apeliacinės instancijos teisme.
Kaip minėta, kad turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui (kaltei) būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Akivaizdu yra tai, kad R. K. neveikė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia, objektyviai negalėdamas atsiskaityti su lizingo davėju pagal lizingo sutarčių sąlygas ir lizinguojamą įrangą (nors ir su kai kuriais trūkumais) grąžindamas lizingo davėjui UAB „Ūkio banko lizingas“ pagal turto perdavimo–priėmimo aktus. Todėl visiškai nesuprantami ir nelogiški apylinkės teismo teiginiai dėl R. K. kaltės įrodytumo, iššvaisčius svetimą turtą, pagal civilinio ieškovo (lizingo davėjo) pateiktą civilinį ieškinį pilna apimtimi, tai yra ne tik kad nesiaiškinus, kas grąžinta, ir kas ne, bet dar ir įtraukiant į bendrą žalos sumą palūkanas, delspinigius ir pašto išlaidas.
Kaip žinia, kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. O ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje liko neįrodyta. R. K. veiksmai rodo jo siekį sugrąžinti visą pagal lizingo sutartis gautą turtą, o ne tikslą jį iššvaistyti, perleidžiant tretiesiems asmenims.
Šiuo konkrečiu atveju baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius santykius dėl UAB „M.“ nemokumo. Lizingo bendrovė reikalavimą grąžinti turtą pareiškė tik po to, kai buvo iškelta bankroto byla UAB „M.“. Tai lizingo davėjas pripažino pats civiliniame ieškinyje nurodydamas, kad „gavę pranešimą, jog UAB „M.“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriui E. K. pateikė kreditorinį reikalavimą ir paprašė grąžinti lizingo sutarčių turtą“ (t. 1, b. l. 79).
Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Byloje nustatyta, kad R. K. jokių sąmoningų veiksmų, kad nebendradarbiauti su civiliniu ieškovu, tiek su bankroto administratoriumi nesiėmė, netgi priešingai, jis pats siekė atsiskaityti tinkamai ir sudarė visas sąlygas įrangą perduoti. Lizingo davėjui pareikalavus, bendradarbiavo, nesislapstė nuo civilinio ieškovo ir elgėsi aktyviai. Byloje nebuvo įrodyta, jog R. K. negrąžino įrangos ar tam tikros jos dalies. Priešingai, nustatyta ir įrodyta, kad R. K. lizingo bendrovei priklausantį turtą grąžino, priedas Nr. 1 prie grąžinamo turto perdavimo–priėmimo akto lizingo sutarties Nr. 812830495 (t. 3, b. l. 80) įrodo, kad jis grąžino visą paimtą prekybinę įrangą, priedas Nr. 2 prie grąžinamo turto perdavimo–priėmimo akto lizingo sutarties Nr. 811827125 įrodo, kad trūksta tik kai kurių detalių (t. 3, b. l. 20, 33, 82), nurodyta, kad nėra 7 vnt. stiklo lentynų furnitūros, 2 vnt. žiedinių liuminescensinių šviestuvų ir 1 vnt. 3 durų spintos (prierašai nėra aptarti). Priedas Nr. 1 pasirašytas bankroto administratoriaus E. K. ir UAB „Ūkio banko lizingas“ generalinio direktoriaus pavaduotojo S. J., priedas Nr. 2 pasirašytas bankroto administratoriaus E. K. ir R. K.. Apylinkės teismas neįvertino tos aplinkybės, kad lizingo bendrovė tinkamai neperėmė grąžinamo turto. Konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis grįstas prielaidomis, kad R. K. negrąžino visos įrangos pagal sutartį Nr. 812830495 ir dalies įrangos pagal lizingo sutartį Nr. 811827125.
Be to, liko neįvertinta tai, kad grąžinamo turto perdavimo–priėmimo akte pasakyta, jog nuo akto pasirašymo momento lizingo davėjo teisėn pereina turto valdymas ir pilna atsakomybė už jo saugumą, tačiau teismas nieko nepasisakė apie civilinių santykių šalių teises ir pareigas.
Pažymėtina, kad lizingo davėjas yra specialus subjektas (CK 6.567 straipsnio 3 dalis), todėl jo prievolės vykdymui keliami didesni reikalavimai, nei kitiems šių santykių subjektams (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Lizingo davėjas turėtų ne tik tinkamai vykdyti savo prievoles, atsirandančias lizingo santykiuose, bet ir aktyviai bendradarbiauti, padedant klientams tinkamai vykdyti jų prievoles. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad lizingo davėjas, pasirašęs perdavimo–priėmimo aktą, jam priskirtos prievolės vykdymą sprendė vienašališkai, neatsižvelgdamas, kaip tai paveiks lizingo gavėją.
Neužtikrintas šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, kadangi bankroto administratorius ir turto saugotojas R. K. realiai dalyvavo tik perduodant turtą pirminiame etape, nedalyvavo jį suskaičiuojant lizingo bendrovėje, todėl bankroto administratorius negali tiksliai nurodyti, kiek ir kokio turto lizingo bendrovei galėjo būti negrąžinta. Minėtuose prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 esantis įrašas, kad „...visa atsakomybė už turto komplektacijos trūkumus ir/ar turto defektus, aptartus ir neaptartus šiame akte, tenka Lizingo gavėjui“ riboja pastarojo teises, todėl pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, perduodant lizinguojamą turtą. Kitas analogiškas perdavimo–priėmimo aktas surašytas nedalyvaujant lizingo gavėjo atstovui ir šio turto perdavėjui-R. K., tokiu būdu pažeistos lizingo gavėjo teisės į teisingą lizinguojamo turto grąžinimo procesą. Iš liudytojo E. K. parodymų matyti, kad po faktinio turto perdavimo–priėmimo į jį kreipėsi lizingo bendrovė ir informavo, kad pradėjus tikrinti perduotą turtą, atsirado neatitikimų, trūkumų, tačiau kai bendrovė atliko detalų parsivežtų baldų perskaičiavimą, jis pats nedalyvavo. Paaiškino, kad du turto perdavimo–priėmimo aktai galėjo atsirasti dėl to, kad vienas dokumentas buvo surašytas iš karto po turto perdavimo, o kitas surašytas vėliau, jau sutikrinus perduotą įrangą. E. K. parašas be R. K. parašo akte (t. 3, b. l. 79) rodo, kad aktas surašytas jam nedalyvaujant. Iš vaizdo įrašo medžiagos negalima nustatyti, kurių įrangos dalių trūksta perdavimo metu, nes tai padaryti galima tik išardžius pakuotes. Tačiau dėl aptiktų neatitikimų į R. K. lizingo bendrovė nesikreipė. Liudytojas J. J. parodė, kad pagal nuotraukas atskyrė, kuri įranga priklauso kuriai lizingo sutarčiai. Nuteistasis R. K. dalyvavo grąžinamo turto pagal turto perdavimo–priėmimo aktus pirminiame etape, tačiau jis nedalyvavo tikrinant (suskaičiuojant) grąžintą turtą lizingo davėjui metu. Byloje esantys turto perdavimo–priėmimo aktų egzemplioriai nėra identiški, ant vieno jų yra E. K. ir S. J. parašai (t. 3, b. l. 33-34), o ant kito to paties akto varianto ir priedų Nr. 1 ir Nr. 2 – jau tik E. K. parašai ir R. K. parašai su žyma „susipažinau“ (t. 3, b. l.79-81), tai yra, ant vieno akto R. K. parašo, jog sutinka su jo perduodamo turto aprašu, nėra, o ant kito to paties akto nėra lizingo davėjo atstovo S. J. parašo. Be to, aktai skiriasi ir savo turiniu – pirmasis variantas nurodo, kad jis yra sudarytas pagal lizingo sutartį Nr. 811827125, o antrasis – pagal abi lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 (t. 3, b. l. 33 ir 79). Šios aplinkybės rodo, kad perduodantis (grąžinantis) lizinguojamą turtą lizingo davėjui (UAB „Ūkio banko lizingas“) R. K., kuriam anksčiau buvo perduotas lizingo gavėjo turtas, nepagrįstai buvo neįtrauktas į tinkamą perduotino turto grąžinimo procedūrą, negalėjo pateikti prieštaravimų, pastabų dėl grąžinamo turto komplektacijos atitikimo lizingo sutartims. Be to, R. K. negalėjo dalyvauti grąžinamo turto tolimesniame tikrinimo (skaičiavimo) procese, ir tuo buvo pažeistas šalies-lizingo gavėjo lygiateisiškumo principas. Bankroto administratoriaus dalyvavimas tinkamo šios teisės įgyvendinimo negarantuoja, kadangi jis tik dalyvavo priimant ir perduodant turtą iš faktinio to turto turėtojo lizingo davėjui pirmame etape, tai yra, paimant iš garažo turtą. Kito turto perdavimo akto iš R. K. bankroto administratoriui nėra. Kaip matyti iš E. K. parodymų, jis tik vėliau-kitą dieną pasirašė kitą analogišką Grąžinamo turto perdavimo-priėmimo aktą ir priedą Nr. 1 (T. 3 b.l.52-54) dėl to paties grąžinamo turto. Pažymėtina ir tai, kad minėti turto perdavimo–priėmimo aktai yra skirtingi, nors jais fiksuojamas tas pats veiksmas, todėl jais vadovautis negalima, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, antstolio M. Petrovskio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad 2011-08-31 11.40 val. buvo pasirašytas turto perdavimo–priėmimo aktas, kurį pasirašė UAB „Ūkio banko lizingas“ atstovas S. J., BUAB „M.“ administratorius E. K. ir R. K. (t. 3, b. l. 32-33), tačiau iš byloje pateiktų turto perdavimo–priėmimo aktų matyti, kad tai neatitinka tikrovės, nes kaip minėta, vienu atveju aktas pasirašytas tik E. K. ir S. J., o kitu atveju – tik E. K. ir R. K.. Realiai, nėra tokio perdavimo–priėmimo akto egzemplioriaus, kuriame būtų visų trijų antstolio M. Petrovskio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytų subjektų parašai. Daroma išvada, kad turto perdavimo–priėmimo aktas su abiem priedais Nr. 1 ir Nr. 2 (t. 3, b. l. 33-34, 53-54,80-81) prieštarauja antstolio M. Petrovskio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui, todėl tokiu dokumentu nesivadovautina, sprendžiant R. K. kaltės klausimą. Iš paminėtų motyvų seka išvada, kad nuteistojo R. K. teiginys, jog jis grąžino lizingo davėjui visą pagal lizingo sutartis gautą turtą, liko nenuginčytas. Akivaizdu, jog R. K. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, užkertančių kelią tinkamai vykdyti sutartis arba sumenkinančių lizingo bendrovės galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. UAB „M.“ bankroto paskelbimas ir bankroto procedūrų vykdymas nėra pasunkinimas spręsti kilusius ginčus civilinio proceso tvarka.
Nors ir pripažinęs, kad perduotas ne visas turtas, tačiau turto vertę apskaičiavo pagal lizingo davėjo paskaičiavimus civiliniame ieškinyje, tai yra, teismas nusprendė, kad R. K. veiksmai atitinka turto iššvaistymo nusikaltimo sudėtį, kadangi pagal 2008-11-19 lizingo sutartį Nr. 811827125 padaryta žala siekia 4927,31 Lt, o pagal 2008-12-02 lizingo sutartį Nr. 812830495 žala siekia 24671,79 Lt. Šiais apskaičiavimais remiantis, teismas padarė išvadą, kad R. K. iššvaistė svetimą jam patikėtą turtą, tuo padarydamas UAB „Ūkio banko lizingas“ turtinę žalą, kadangi svetimo turto negrąžino, ir neaišku, kokiu principu remiantis, apskaičiavo, kad ją sudaro civilinio ieškovo UAB „Ūkio banko lizingas“ pateiktame patikslintame civiliniame ieškinyje nurodyta ieškinio suma 43800,75 Lt, susidedanti iš negrąžinto turto (7 vnt. stiklo lentynos furnitūros, trijų dalių spintos, 2 vnt. žiedinių šviestuvų pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 ir visas negrąžintas turtas pagal lizingo sutartį Nr. 812830495), tai yra skolos suma pagal lizingo sutartį Nr. 812830495 – 38873,44 Lt (iš jų 33444,51 Lt turto dalis, 2857,39 Lt palūkanos, 2566,02 Lt delspinigiai, 5,52 Lt pašto išlaidos) ir negrąžinti daiktai pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 (vertė 4927,31 Lt). Apylinkės teismo išvada, kad R. K. veiksmais padarytas turto iššvaistymas ir taip padaryta 43800,75 Lt turtinė žala UAB „Ūkio banko lizingui“, aiškiai prieštarauja tikrovei.
Visa tai įvertinus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimas R. K. pagal BK 184 str. 1 d. nepasitvirtino. Byloje surinkti duomenys neįrodo, jog R. K., pažeisdamas lizingo sutarčių nuostatas, pagal lizingo davėjo pareikalavimą negrąžino dalies lizinguojamo turto pagal lizingo sutartį Nr. 811827125 ir negrąžino viso lizinguojamo turto pagal lizingo sutartį Nr. 812830495, ir tokiu būdu iššvaistė jam pagal šias lizingo sutartis patikėtą svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ priklausantį turtą, tuo padarydamas lizingo bendrovei 29599,10 Lt turtinę žalą, arba (pagal naują kaltinimą) tais pačiais veiksmais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytu būdu perleisdamas nenustatytiems asmenims šį turtą, iššvaistė pagal lizingo sutartis Nr. 811827125 ir Nr. 812830495 jam patikėtą svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ priklausantį turtą, tuo padarydamas lizingo bendrovei 29599,10 Lt turtinę žalą, ir tuo įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 1 d. Negalima daryti išvados, kad R. K. veiksmuose yra būtini nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kadangi neįrodyta, kad jis lizinguojamos įrangos negrąžino, neįrodyta jo tyčia perleisti šią įrangą tretiesiems asmenims ir tokiu būdu iššvaistyti svetimą UAB „Ūkio banko lizingas“ turtą. Todėl jis pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi nagrinėjamoje byloje liko neįrodyta, kad pažeistą teisę UAB „Ūkio banko lizingas“ negali atkurti civilinio proceso tvarka būtent dėl R. K. veiksmų, o ta aplinkybė, kad UAB „M.“ iškelta bankroto byla, nereiškia, kad R. K. (vienintelis jos akcininkas ir direktorius) įvykdė svetimo turto iššvaistymą. Duomenų, kad jis siekė tyčia iššvaistyti svetimą turtą, kaltinimas teismui nepateikė, kaip ir liko neįrodyta, kad R. K. negrąžino lizinguojamos įrangos UAB „Ūkio banko lizingui“. Nesant šių objektyviosios pusės požymių ir subjektyviosios pusės požymio (tyčios) R. K. veiksmuose, jis yra nekaltas.
Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.
Todėl R. K. gynėjos advokatės apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas R. K. dėl BK 184 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2013-09-16 nuosprendį, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinio ieškovo UAB „Ūkio banko lizingas“ pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
R. K. paskirtą kardomąją priemonę (rašytinį pasižadėjimą neišvykti) panaikinti.