Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Č. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Mano Gargždai“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2017 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (SK-49) SPR-76, kuriuo pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „Ar galime komentuoti be jokios atsakomybės?“ (www.mano-gargzdai.lt, 2016-11-03) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu , teisėtumo ir pagrįstumo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2017 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (SK-49) SPR-76 pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „Ar galime komentuoti be jokios atsakomybės?“ (www.mano-gargzdai.lt, 2016-11-03) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu (b. l. 18-26). Sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2017 m. liepos 20 d. raštu Nr. (SK-49) S-494 (b. l. 70).

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjo skundo dėl ŽEI priimto Sprendimo nagrinėjimas nėra pakartotinis pareiškėjo Tarnybai pateikto skundo nagrinėjimas, o jau priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

Minėta, jog Publikacija buvo paskelbta 2016 m. lapkričio 3 d. interneto tinklapyje www.mano-gargzdai.lt. Kaip matyti iš Publikacijos turinio, joje viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) aprašo įvykį, kuomet po TV3 televizijos parengto reportažo tv3.lt portale pasirodė publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“, pacituojant dėl jos pateiktus trijų asmenų žeminančio turinio komentarus su komentatorių vardais ir pavardėmis - V. Ž., V. G. ir seniūno L. L.. Publikacijoje nurodyta, kad V. Ž. ir V. G. kreipėsi į policiją dėl to, kad nežinomas asmuo žeminančio turinio komentarais žeidžia garbę ir orumą. Toliau Publikacijoje pateikiamas ikiteisminį tyrimą atlikusio Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro S. G. komentaras apie tai, kad tyrimo metu buvo išsiaiškinta, jog abu komentarai buvo parašyti iš to paties IP adreso, priklausančio O. Č., gyvenančio tame pačiame kaime, kaip ir nurodytų komentarų autoriai, kuris apklaustas patvirtino, jog tai padarė jis, asmenų vardai ir pavardės pasirinkti visiškai atsitiktinai ir tai neturi nieko bendro su realybėje egzistuojančiais asmenimis, o to motyvas – jo sūnus lanko minėtą darželį ir jį labai nustebino darželio direktorės pozicija dėl šio įvykio. Po pateiktos V. G. nuomonės šiuo klausimu, pateiktas minėto prokuroro pasakojimas dėl tvarkos, kaip vyksta tyrimas dėl šmeižimo, kokiomis priemonėmis tai nustatinėjama, kokia galima tokio tyrimo baigtis nustačius apšmeižusį asmenį, kokios yra nukentėjusiųjų teisės kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka, taip pat jo samprotavimas apie atsakomybės už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką neišvengiamumą. Publikacijos pabaigoje nurodyta, jog portalas ne kartą bandė susisiekti su O. Č., tačiau to padaryti nepavyko (b. l. 7-8).

Ginčo teisiniams santykiams aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatos bei teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Visuomenės informavimo įstatyme, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (toliau – NANVIPĮ).

Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę, o EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje - teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais.

Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. VIĮ 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Pagal VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas taip pat aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Vadovaujantis VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 punktas). VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Apibendrintai pažymėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016). Taip pat teigtina, jog teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

ŽEI Sprendime padarė išvadą, kad Publikacijoje paskelbta skundžiama informacija (žinios): „Klaipėdos rajono Vėžaičių miestelio gyventojai - bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. - žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis“; „Šmeižė vėžaitiškius“ atitinka tikrovę, nes tokie faktai tikrovėje egzistavo, įvykiai klostėsi taip, kaip skelbiama viešai, pareiškėjo poelgiai vertinami adekvačiai įvykusiems faktams, o Publikacijos pastraipos pavadinimas „Šmeižė vėžaitiškius“ yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, todėl VIĮ nuostatų pažeidimų nekonstatuota. Teisėjų kolegija visiškai pritaria šioms išvadoms, kadangi iš į bylą pateikto Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016 m. balandžio 7 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-09445-16 (toliau – Nutarimas), kuriuo priimant sprendimą vadovavosi ir ŽEI, matyti, jog Nutarimu, be kita ko, buvo nustatyta, kad tv3.lt portale po straipsniu „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“ 2016 m. vasario 12 d. 22:06:44 val. V. Ž. ir 2016 m. kovo 13 d. 00:14:09 val. V. G. vardu buvo parašyti žeminančio turinio komentarai, kurių jie patys nerašė, o buvo nustatyta, kad šių asmenų vardu žeminančio turinio komentarus parašė būtent O. Č. (b. l. 65-68). Tai patvirtina Publikacijoje nurodytų faktų realų egzistavimą, kas duoda pagrindo daryti išvadą, kad Publikacijoje buvo paskelbta ne nuomonė, o informacija – paskelbti faktai atitiko tikrovę ir ši žinia nebuvo melaginga, kaip kad teigia pareiškėjas.

Teismas taip pat pritaria Tarnybos Sprendime padarytai išvadai, kad Publikacijoje pateikiama ginčijama informacija (teiginys): „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „ Vieša paslaptis Vėžaičiuose, kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“ yra konstatuojamojo pobūdžio, nurodanti, kad komentaras buvo pasirašytas seniūno L. L. vardu, todėl pagal VIĮ 2 straipsnio 86 dalį laikytina žinia. Kadangi iš Publikacijos konteksto akivaizdu, jog paminėtas teiginys yra tik apie tai, kad pacituoto komentaro autorius nebuvo seniūnas L. L., o viešosios informacijos rengėjas paaiškinimuose nurodė, kad šią informaciją dėl po tv3.lt portale paskelbtu straipsniu nurodyto komentaro autoriaus tapatybės neatitikimo pateikė Vėžaičių bendruomenės pirmininkas V. G., o dalis skaitytojų, sprendžiant iš jų reakcijos, komentarų autoriumi palaikė Vėžaičių seniūną, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pakankamą faktinį pagrindą tokios informacijos (teiginio) sklaidai. Kadangi minėtame teiginyje pateikta informacija nebuvo susijusi pareiškėju, o į Tarnybą pats L. L. su skundu dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos nesikreipė, pagrįstai buvo pripažinta, kad VIĮ nuostatų pažeidimų nebuvo nustatyta.

VIĮ 2 straipsnio 36 dalis apibrėžia nuomonės sąvoką – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo Tarnybai skųsta informacija (teiginys) „Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“ buvo paskelbtas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vertinimas, požiūris į publikacijoje aprašomą įvykį, sprendžia, jog tokia informacija laikytina nuomonės raiška ir jos sklaida neperžengia teisės į saviraiškos laivę, todėl sprendžia, jog pagrįstai ši informacija (teiginys), atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir teiginio prasmę, Sprendime buvo įvertinta tinkamai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundą nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, sutinka su ginčijame Sprendime padarytomis išvadomis, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) laisvės ribų nagrinėjamu atveju neperžengė, todėl nėra pagrindo Publikacijoje paskelbtą informaciją vertinti kaip tikrovės neatitinkančią, žeminančia pareiškėjo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, jog pareiškėjo įvardinta Publikacijos įtaka visuomenės nuomonei yra vertintina kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagrįstai nurodė ŽEI, nagrinėjamu atveju Publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektu, įvykiai aprašyti objektyviai, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), rinkdamas, analizuodamas ir apibendrindamas panaudotą medžiagą, rėmėsi gauta informacija ir ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ginčijamus teiginius paskelbęs viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) būtų peržengęs informacijos (saviraiškos) laisvės ribas, būtų veikęs nesąžiningai ar būtų paskleidęs tikrovės neatitinkančią, klaidinančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą, nes joje pateikti duomenys nėra iškraipyti, užgaulūs, skleidžiantys dezinformaciją, įžeidžiantys ar žeminantys.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Publikacijoje buvo naudojami duomenys, susiję su jo ir jo šeimos narių, tame tarpe nepilnamečio vaiko asmeninio gyvenimo informacija, kadangi buvo cituojama informacija apie nepilnametį asmenį, jo lytį, lankomą ugdymo įstaigą buvo ženkliai perteklinė.

VIĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai įstatymų nustatyta tvarka turi užtikrinti, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo neigiamą poveikį jų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančios viešosios informacijos. Priskyrimo šiai informacijai kriterijus nustato NANVIPĮ (VIĮ 17 str. 2 d.). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija laikoma tokia viešoji informacija, kuri gali būti žalinga nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, o 2 dalyje yra įvardijama, kokia viešoji informacija yra priskiriama tokiai informacijai. Be to, NANVIPĮ 6 straipsnyje nurodyti atvejai, kuomet visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją, susijusią su asmens duomenimis. Kaip matyti iš Publikacijos turinio, joje nebuvo paskelbta jokių duomenų nei apie pareiškėjo nepilnamečio vaiko elgesį, nei apie nepilnamečio asmens duomenis. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir Publikacijos turinį, pripažintina, kad Sprendime pagrįstai buvo nustatyta, kad joje paskelbta informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, todėl Įstatymo nuostatos nepažeistos.

Pareiškėjas skunde nurodė nesutinkantis su Sprendime padaryta išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo teisę Publikacijoje informuoti visuomenę apie įvykusį ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl jo duomenų citavimas buvo perteklinis, be to, užsakę Publikaciją subjektai tendencingai siekė sumenkinti jo reputaciją aplinkinių tarpe, nors iki šiol į teismą privataus kaltinimo tvarka nesikreipė.

Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Kartu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai ).

VIĮ 14 straipsnis nustato, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, o tokią informaciją galima skelbti tik tuomet, jei tas žmogus sutinka, išskyrus atvejus, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, kai ji yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą arba ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Analizuojant šiame straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, paminėtina ir VIĮ 2 straipsnio 44 dalis, nustatanti, kad „privataus pobūdžio informacija“ – tai žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. To paties straipsnio 45 dalyje nurodyta, kad „privatus gyvenimas“ suprantamas kaip asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Ginant asmens teisę į privatų gyvenimą, kyla dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) konfliktas, todėl kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Vertindama Publikacijoje paskleistą informaciją ir visuomenės teisę žinoti apie įvykusį ikiteisminį tyrimą dėl įžeidžiančių komentarų skelbimo prisistatant kitų, realiai egzistuojančių asmenų vardais ir pavardėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog rengiant ir skleidžiant tokią informaciją, nebuvo peržengtos viešosios informacijos rengėjo saviraiškos teisės realizavimo ribos, o paskleistos pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybės dėl atlikto ikiteisminio tyrimo yra proporcingos visuomenės interesui žinoti, be kita ko, atsižvelgiant ir į informacijos apie korektiško komentavimo viešojoje erdvėje aktualumą. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ŽEI priimtame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo teisę informuoti visuomenę apie įvykusį ikiteisminį tyrimą be pareiškėjo sutikimo, nes tokios informacijos gavimas yra visuomenės teisė ir yra prioritetinė prieš pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendime padaryta išvada, kad jam buvo suteikta teisė pasisakyti, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, kadangi tokia teisė jam nebuvo suteikta iki Publikacijai pasirodant viešojoje erdvėje, o viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepateikė jokių įrodymų apie bandymus susisiekti telefonu ar per trečiuosius asmenis. Kaip minėta, 2016 m. lapkričio 3 d. Publikacijoje buvo nurodyta, jog portalas ne kartą bandė susisiekti su O. Č., tačiau to padaryti nepavyko. 2016 m. lapkričio 8 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją), prašydamas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, į šį prašymą jam buvo atsakyta 2016 m. lapkričio 21 d. raštu, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog nepavykus su juo susisiekti ir išgirsti nuomonės dėl Publikacijos, jam suteikiama galimybė nemokamai paskelbti savo nuomonę šiuo klausimu portale www.mano-gargzdai.lt. Kaip matyti iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) Tarnybai teiktų paaiškinimų, jis nurodė, jog Vėžaičių bendruomenės pirmininkas V. G., kuris kreipėsi į redakciją su prašymu informuoti visuomenę apie komentarus, nurodė, jog pareiškėjas dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (šiuos duomenis patvirtina duomenys iš LR valstybinių institucijų kontaktų ir naudingos informacijos tinklapio, b. l. 61). VšĮ „Mano Gargždai“ nurodė, kad paieškos sistemoje nurodytu telefonu straipsnio autorei su pareiškėju susisiekti nepavyko, jo kontaktus buvo bandoma gauti per jo bendradarbį, kuris atsisakė juos pateikti. Įvertinusi viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pastangas ir siekį suteikti pareiškėjui galimybę pasisakyti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ŽEI Sprendime pagrįstai nurodė, jog tiek Publikacijos tekstas, tiek viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimai patvirtina, kad su pareiškėju buvo bandoma susisiekti, tačiau tai nepavyko, o po ginčo Publikacijos paskelbimo pareiškėjui taip pat buvo suteikta teisė išsakyti savo poziciją (nuomonę) dėl joje paskelbtos informacijos, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad VIĮ nuostatų, susijusių su atsakymo teisės/ nuomonių įvairovės užtikrinimu, įtvirtintų VIĮ 15 straipsnyje, 16 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte, pažeidimų nenustatyta.

Dėl pareiškėjo skunde išsakytų argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, teismas nepasisako, nes šis argumentas nebuvo nurodytas ir juo nebuvo remiamasi pareiškėjui teikiant skundą Tarnybai, todėl vertinti skundžiamo Sprendimo šiuo aspektu nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą ŽEI rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija, atsižvelgė į Publikacijos kontekstą, teksto sandarą, sakinių konstrukcijas, jų loginius ryšius, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, kokie pareiškėjo skundo argumentai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo teismui pateiktame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų ŽEI ištirtus duomenis ir informaciją vertinti iš naujo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjas skundu teismui Tarnybos Sprendimo ydingumo neįrodė. Atitinkamai skundžiamas Tarnybos Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais bei įpareigoti ŽEI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. skundą nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo O. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.