Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas sprendime nurodė, jog su prašymu ar skundu į teismą galima kreiptis dėl vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), kuriais sukeliamos teisinės pasekmės – daroma įtaka asmens teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Valstybės tarnautojo teisėms ir pareigoms tiesiogiai įtaką daro valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, nustatytus Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalyse, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 15 dalį jie gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Ginčijantis dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimų, priimtų pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, nesutikimą su jais galima grįsti tiek tiesioginio vadovo pateiktoje valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nurodytų veiklos kokybės vertinimo teiginių nepagrįstumu, jei tai buvo pagrindas vertinimo komisijai siūlyti priimti valstybės tarnautojui nepalankų sprendimą, tiek ir kitais vertinimo komisijos nurodomais siūlymo priimti atitinkamą sprendimą nepagrįstumo argumentais (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. pasitarime). Todėl administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2008 m. sausio 10 d. išvadą Nr. 9P-3 turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, tačiau nagrinėtina kaip įsakymo, kuriuo ji buvo realizuota, dalis. Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Vertinimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad įstaigos vadovo ir karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo per kalendorinius metus procedūra ir pakaitinio valstybės tarnautojo, priimto į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, praėjus vieniems tarnybos metams nuo jo priėmimo ir kiekvienais kitais tarnybos metais tarnybinės veiklos vertinimo procedūra susideda iš valstybės tarnautojo ir tiesioginio vadovo pokalbio, skirto aptarti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus, ir motyvuotos išvados surašymo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pokalbio su tiesioginiu vadovu A. N. nebuvo. Teismo posėdyje A. N. nurodė, kad pareiškėjas buvo vertinamas paskutinis iš viso skyriaus, su juo pokalbis buvo, tik trumpas ir nekonstruktyvus (II t., b. l. 23). Teisės aktai nenustato pokalbio reglamento ar jo protokolo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-216-08 išaiškino, kad nustačius, kad pokalbio su tiesioginiu vadovu nebuvo, per pokalbį su vertinimo komisija asmuo turi galimybę nurodyti aplinkybes, kodėl nesutinka su vertinimo išvada, pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, vertinimo komisija turi galimybę šias aplinkybes įvertinti. Todėl netgi jei pareiškėjo pokalbio su jo tiesioginiu vadovu ir nebūtų buvę, šis procedūrinis pažeidimas nėra laikytinas esminiu. Be to, visi vertinimo komisijos nariai patvirtino, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti vertinimo komisijos posėdyje (II t., b. l. 19-23). Pareiškėjas skunde nurodė, kad vertinimo išvadoje nenurodyti konkretūs faktai dėl pareiškėjo darbo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai. Bet vertinimo komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui, turi būti pateikti įrodymai, kuriais remiantis padarytos atitinkamos išvados (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-750-06, 2008 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje A556-1727/2008). Teismas, įvertinęs 2007 m. gruodžio 14 d. vertinimo išvados turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo įvertintas pagal visus tris vertinimo kriterijus: produktyvumą, kompetenciją ir veiklos kokybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju buvo siekiama su juo susidoroti. Vertinimo išvadoje pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas 2007 metais baustas tarnybine nuobauda, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimu atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirtas griežtas papeikimas, buvo pakeistas ir pareiškėjui už tarnautojų etikos taisyklių pažeidimą paskirta pastaba. Teismas sprendime nurodė, jog vertinimo išvados dalyje dėl pareiškėjo veiklos kokybės nurodyta, kad „E. J. dažniausiai užduotis įvykdo ne laiku, nepatenkinamai atlieka pareigybės aprašyme priskirtas funkcijas. Dėl netinkamo asmeninio darbo planavimo ir organizavimo, 2007 m. vasario ir kovo mėnesiais užvilkino ir sužlugdė 8 vartotojų skundų dėl mobilaus ryšio telefonų kokybės nagrinėjimą (25 proc. visų jo nagrinėtų skundų) ir tuo padarė žalą įgyvendinant vieną svarbiausių Inspekcijos tikslų – ginti šalies vartotojus nuo nekokybiškų ir pavojingų produktų. Kai kurie darbai įvykdyti atmestinai – pakartotinai išnagrinėjus skundus buvo apgintos vartotojų teisės“. Iš byloje esančios Inspekcijos Rinkos priežiūros valdymo sistemų skyriaus Vilniaus skyriaus vyresniojo valstybinio inspektoriaus E. J. darbo rezultatų lentelės (II t., b. l. 53) matyti, kad pareiškėjas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 23 d. atliko 32 patikrinimus pagal skundus, 6 skundus išnagrinėjo netinkamai, o 7 skundų neišnagrinėjo (II t., b. l. 61). Įvertinęs byloje esančius įrodymus (II t., b. l. 11, 54-61, 75-87, 99, 106, 110, 115-116, 128-131, 148-151, 159-160, 168-169, 171-172, 177, 180-181, 184, 194, 205; III t. 1, 12, 22, 25, 43), teismas konstatavo, kad G. T. , D. S. , I. R. , V. B. , V. Z. , A. A. ir A. K. skundus pareiškėjas išnagrinėjo praleidęs nustatytą 30 dienų terminą, o E. N. , M. Z. , R. J. , V. S. , J. D. , R. B. ir A. K. skundų pareiškėjas neišnagrinėjo, t. y. išvados dėl pareiškėjo veiklos kokybės pasitvirtino. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad vertinimo išvados dalyje dėl pareiškėjo produktyvumo ir kompetencijos nurodyti pareiškėjo charakterio bruožai ir elgesys darbe. Pareiškėjo pareigybės charakteristikos (I t., b. l. 100-101) 5.6 punkte nustatyti reikalavimai: gebėti bendrauti ir laikytis valstybės tarnautojo veiklos etikos. Įstatymų leidėjas viešojo administravimo subjektui iškelia aukštesnius etikos reikalavimus, nei kitiems darbuotojams paprastai keliami, ir įpareigoja juos vykdyti (Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys Inspekcijos darbuotojų skundai (I t., b. l. 79-85, 90-91, 96, 107-109), UAB „BMS sprendimai“ darbuotojo paaiškinimas (I t., b. l. 72), teisme apklausti vertinimo komisijos nariai, Inspekcijos vadovas ir pareiškėjo tiesioginis vadovas patvirtino, kad pareiškėjo elgesys neatitinka Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų valstybės tarnautojo padorumo ir pavyzdingumo principų. Teismo posėdyje apklaustas pareiškėjo tiesioginis vadovas A. N. paaiškino, kad pareiškėjo elgesys nuo 2004 metų pasikeitė, išryškėjo neetiškas savanaudiškas elgesys su vartotojais. Jis ateidavo į kabinetą, įrašinėdavo pokalbius (II t., b. l. 23). Liudytojas J. M. paaiškino, kad pareiškėjas yra konfliktiškas, kerštingas, nevykdė pavedimų. Konfliktas kilo dėl penkių skundų, kuriuos jis buvo paprašytas tęsti nagrinėti. Pareiškėjas tiesiogiai bandė išprovokuoti incidentą, vartojo necenzūrinius žodžius (II t., b. l. 21). Liudytoja M. D. V. posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas yra nesavikritiškas, nenori pripažinti savo klaidų (II t., b. l. 20). Vertinimo komisijoje dalyvavęs Valstybės tarnybos departamento atstovas liudytojas A. K. nurodė, kad vertinant pareiškėją vertinimo komisijoje, iš pokalbio su juo ir iš kitos medžiagos padarė išvadą, kad pareiškėjas yra konfliktiškas ir jam kolektyve yra sunku dėl asmeninių savybių (II t., b. l. 19). Atsižvelgdamas į šių liudytojų parodymus teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys neatitiko Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas nurodė, kad tokią išvadą patvirtina ir byloje esantys tarnybiniai pranešimai (I t., b. l. 79-85) bei administracinėje byloje Nr. I-2482-142/2008 surinkti įrodymai (administracinė byla Nr. I-2482-142/2008, I t., b. l. 168-184; II t., b. l. 21). Dėl vertinimo išvadoje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui nepakanka lietuvių kalbos vartojimo ir rašybos bei skyrybos žinių, teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokios išvados pagrįstumą. Atsižvelgdamas į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas perkelti pareiškėją į viena kategorija žemesnes pareigas yra adekvatus jo įvertinimui (Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 punktas).

Teismas sprendime taip pat nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 17 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai karjeros valstybės tarnautojas, įvertinus jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, nesutinka būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nesutiko su perkėlimu į žemesnes pareigas (I t., b. l. 103), todėl Inspekcijos viršininko 2008 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. 1P-4 „Dėl Vilniaus skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus E. J. atleidimo iš pareigų“ yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Inspekcijos vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti teismas nurodė, kad šiuo atveju, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinos DK nuostatos. DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Tačiau DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelstą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta (I t., b. l. 127-128). Tai pripažino ir pats atsakovas (I t., b. l. 52, 127), nurodydamas, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. pasikeitus pareiginės algos apskaičiavimo tvarkai (padidėjus baziniam dydžiui) Inspekcijos buhalterė dėl suklydimo pareiškėjui jo atleidimo dieną apskaičiavo jo pareiginę algą pagal iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus. Pastebėjus šį apsirikimą, pareiškėjui 2008 m. sausio 30 d. buvo sumokėtas teisingai apskaičiuoto atlyginimo neišmokėtas likutis – 118,01 Lt (I t., b. l. 127). Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Inspekcijos vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 118,01 Lt suma, t. y. neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu panaikino Inspekcijos viršininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. 1P-30, kuriuo E. J. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigų, panaikino Inspekcijos viršininko 2007 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 1 P-40 „Dėl E. J. atleidimo iš pareigų datos nukėlimo“, panaikino Inspekcijos viršininko 2007 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 1 P-42 „Dėl inspekcijos viršininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 1P-30 „Dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų skyrimo Vilniaus skyriaus vyresniajam valstybiniam inspektoriui E. J. “ pakeitimo“, grąžino E. J. į vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigas Inspekcijos Vilniaus skyriuje ir priteisė iš Inspekcijos E. J. naudai 2 530,25 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą ir vietoj Inspekcijos viršininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 1P-30 paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigų skyrė E. J. tarnybinę nuobaudą – papeikimą, taip pat priteisė 2 530,25 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. birželio 1 d. Pareiškėjas nurodė, o atsakovas neginčijo, kad į darbą pareiškėjas grįžo tik 2007 m. rugsėjo 10 d. Nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas nedirbo. DK 297 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą darbuotoją į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovo 2008 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 6F-268 (III t., b. l. 154) nurodyta, kad vidutinis vienos dienos pareiškėjo darbo užmokestis yra 102,52 Lt, o vieno mėnesio darbo užmokestis – 2 122,16 Lt. Todėl pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. priteistina 6 879,08 Lt.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 664 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. teismas sprendime nurodė, jog DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Tačiau pareiškėjui priteistina suma už priverstinį pravaikštos laiką, kuris nelaikytinas pavėluotai išmokamu darbo užmokesčiu ar kitomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos administracinius aktus, kuriais atsakovas, remdamasis vertinimo komisijos 2008 m. sausio 10 d. išvada Nr. 9P-3, perkėlė pareiškėją (2008 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. P1-43 2 punktas) į žemesnes pareigas (iš A lygio 8 kategorijos vyresniojo valstybinio inspektoriaus į A lygio 7 kategorijos vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigas), o pareiškėjui nesutikus su perkėlimu, jį iš šių pareigų atleido (2008 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. 1P-4). Kiti pareiškėjo byloje pareikšti reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti atsakovo priimtus, anksčiau paminėtus, įsakymus. Be to, pareiškėjas reikalavo neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. ir delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gegužės 30 d.

Valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnis (byloje aktuali 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija). VTĮ 22 straipsnio 29 dalies nuostatą įgyvendinančios Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklės buvo patvirtintos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (byloje aktuali 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1106 redakcija).

Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją (VTĮ 22 str. 4 d.). Valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kasmet, jei valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus eina pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla (VTĮ 22 str. 4 d.). Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina jo tiesioginis vadovas (VTĮ 22 str. 5 d.), kuris tarnybinę veiklą gali įvertinti: 1) labai gerai; 2) gerai; 3) patenkinamai; 4) nepatenkinamai (VTĮ 22 str. 6 d.). Kadangi pareiškėjo tiesioginis vadovas A. N. jo tarnybinę veiklą 2007 metais įvertino nepatenkinamai ir vertinimo išvadoje pateikė siūlymą perkelti pareiškėją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas (2007 m. gruodžio 14 d. vertinimo išvada Nr. 3 VS-1972), pareiškėjo E. J. veiklą pagal VTĮ 22 straipsnio 8 dalį turėjo vertinti vertinimo komisija.

Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 dalyje nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo: 1) panaikinti karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę ir tobulinti jo kvalifikaciją, o valstybės tarnautojui, neturinčiam kvalifikacinės klasės, - tik tobulinti jo kvalifikaciją; 2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir tobulinti jo kvalifikaciją. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalies nuostatas valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Valstybės tarnautojo iki vertinimo buvusi teisinė padėtis nesikeičia tuo atveju, jei valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima motyvuotą sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo. Taigi diskrecijos teisę nuspręsti, ar įgyvendinti vertinimo komisijos pasiūlymą turi valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Nagrinėjamu atveju Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas sutiko su vertinimo komisijos išvada ir per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio (kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių 54 punktas) priėmė 2008 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 1 P-3 dėl pareiškėjo perkėlimo į žemesnes (Inspekcijos Vilniaus skyriaus vyresniojo valstybinio inspektoriaus A lygio 7 kategorijos) pareigas.

Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiami tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimai (administraciniai aktai), sukeliantys valstybės tarnautojui teisines pasekmes, todėl spręsdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo perkelti valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo, teismas kartu turi ištirti vertinimo komisijos išvadą, kuria pasiūlyta perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas. Spręstina, kad vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlius perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas (VTĮ 22 str. 18 d. 2 p.) priimamas individualus administracinis aktas dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į žemesnes pareigas, laikytina tokio sprendimo motyvuojamąja dalimi. Ginčijamo įsakymo (2008 m. sausio 11 d. Nr. 1P-3) įžanginėje dalyje greta išvardytų teisinių pagrindų nurodyta, jog remiamasi ir Vertinimo komisijos pasiūlymais (Protokolas Nr. 9P-1).

Vertinimo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima: valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą; valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą; sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą; vertinimo komisijos išvados surašymą. Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją (Vertinimo taisyklių 19 p.). Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir išvados nagrinėjimo (Vertinimo taisyklių 20 p.). Tų pačių Taisyklių 21 punkte nurodyta, kad vertinimo komisija turi teisę pakviesti dalyvauti komisijos posėdyje tiesioginį vadovą, kai nagrinėjama jam pavaldaus valstybės tarnautojo tarnybinė veikla. Šiuo atveju vertinimo komisijos nariai tiesioginiam vadovui gali pasiūlyti išsamiau apibūdinti tam tikrus valstybės tarnautojo gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, taip pat pateikti jam kitų klausimų, susijusių su valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla vertinama, kvalifikacija ir tarnybinės veiklos rezultatais. Šios Vertinimo taisyklių nuostatos yra pagrindas daryti išvadą, jog tiesioginio vadovo išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas. Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimo perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas, priimto pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar Vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros, bet ir tai, ar ši komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią surašė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją.

Patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo 2008 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 1P-3 panaikinimo (pareiškėjui pasekmės kilo dėl įsakymo 2 punkto), atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio ir Vertinimo taisyklėmis nustatytų reikalavimų kontekste išsamiai patikrino tiek Vertinimo komisijos, tiek pareiškėjo tiesioginio vadovo pateiktos tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagal nustatytus kriterijus pagrįstumą, tiek procedūras. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nes jo tiesioginis vadovas, pateikdamas vertinimo išvadą Nr. 3VS-1972, padarė esminių vertinimo procedūros pažeidimų. Apeliantas teigia, kad pats A. N. pripažino, jog pokalbio, kurio metu E. J. būtų galėjęs tinkamai susipažinti su medžiaga ir pateikti savo argumentus, nebuvo.

Vertinimo taisyklių 9 punkte yra nustatyta, kad tiesioginis vadovas kasmet, pokalbio su valstybės tarnautoju metu, aptaria valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus ir valstybės tarnautojo kvalifikacijos tobulinimo poreikius. Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad po pokalbio su valstybės tarnautoju tiesioginis vadovas pagal valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvados formą (Taisyklių 2 priedas) surašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą apibūdina pagal kiekvieną iš vertinimo kriterijų, įrašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą ir rekomendaciją, kaip tobulinti jo kvalifikaciją. Su išvada tiesioginis vadovas valstybės tarnautoją supažindina pasirašytinai (Taisyklių 11 p.).

Pirmosios instancijos teismas patikrino ir tinkamai įvertino pareiškėjo argumentą, jog nebuvo Vertinimo taisyklių 9 punkte nurodytos procedūros – tiesioginio vadovo pokalbio su pareiškėju, skirtos aptarti jo veiklos rezultatams. Kadangi pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo A. N. paaiškinimai prieštaringi, o Vertinimo taisyklės nereikalauja, kad pokalbis tarp tiesioginio vadovo ir valstybės tarnautojo, skirtas aptarti jo tarnybinės veikos rezultatus, būtų kaip nors užfiksuotas, teismas teisingai aiškino, kad tokį procedūrinį pažeidimą, net jeigu jis nustatomas, nėra pagrindo pripažinti esminiu vertinimo procedūros pažeidimu, kadangi vertinamas pareigūnas turi galimybę savo argumentus išdėstyti vertinimo komisijos posėdyje. Tokią praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A6-2160/2006), 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-646/2009) ir kt.

Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl jo tarnybinės veiklos vertinimo buvo pakviestas pas tiesioginį vadovą A. N. , tačiau diskusija, konstruktyvus pokalbis neįvyko dėl paties pareiškėjo netinkamo elgesio (I t., b. l. 32, II t., b. l. 23). Tiesioginis pareiškėjo vadovas vertinimo išvadoje E. J. tarnybinę veiklą apibūdino pagal visus tris karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, nustatytus Vertinimo taisyklių 1 priede, t.y. produktyvumą, kompetenciją ir veiklos kokybę. Su tiesioginio vadovo išvada pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai (I t., b. l. 63-64). Be to, pareiškėjas dalyvavo vertinimo komisijos posėdyje ir turėjo galimybę pasisakyti, išsakyti motyvuotus nesutikimo su tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje nurodytomis aplinkybėmis argumentus, pateikti įrodymus. Taigi Vertinimo taisyklių 9 – 11 punktų nuostatos iš esmės pažeistos nebuvo.

Vertinimo komisijos pareiga patikrinti tiesioginio vadovo vertinimo išvados pagrįstumą, išnagrinėti, apsvarstyti ir įvertinti valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją (nustatyta Vertinimo taisyklių 19-23 punktuose), kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų – vertinimo komisijos narių A. K. , E. V. , M. D. V. , J. M. , D. B. – parodymų, taip pat komisijos pirmininko R. L. (pirmosios instancijos teisme atstovavusio Inspekciją) paaiškinimo (II t., b. l. 18-23) buvo įvykdyta.

Vertinimo taisyklių 51 punkte nustatyta, kad vertinimo komisijos posėdis protokoluojamas. Vertinimo komisijos posėdžio protokole pažymima, kaip balsavo kiekvienas vertinimo komisijos narys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008 m. sausio 10 d. Vertinimo komisijos posėdžio protokole Nr. 9P-1 yra užfiksuota minėta E. J. tarnybinės veiklos vertinimo procedūra. Iš Komisijos posėdžio protokolo matyti, jog komisijos narys J. M. nuo E. J. tarnybinės veiklos vertinimo nusišalino, o kiti komisijos nariai savo apsisprendimą išreiškė balsuodami vienbalsiai už nepatenkinamą pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą. Toks kiekvieno iš Komisijos narių apsisprendimas ir jo išraiška balsuojant, nenustačius esminių nustatytos procedūros pažeidimų bei nesant akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjo tarnybinė veikla Vertinimo komisijos buvo įvertinta iš esmės neteisingai, negali būti teismo pripažinti nepagrįstais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne tik 2006 m. vasario 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A2-750-2006), bet ir 2008 m. spalio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1727-2008) pateiktu išaiškinimu, jog tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai, bet vertinimo komisijai, kuri tikrina vertinimo pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui, turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Tačiau, pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir neturėjo remtis minėtomis Vyriausiojo administracinio teismo nutartimis toje dalyje, kurioje analizuojami valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai (tarnautojo veiklos krūvis, atliekamų užduočių sudėtingumas ir kt.), nustatyti iki nagrinėjamoje byloje taikytinos Vertinimo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio17 d. nutarimu Nr. 1106) redakcijos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas 2007 m. gruodžio 14 d. vertinimo išvadoje Nr. 3VS-1972 buvo įvertintas pagal visus vertinimo kriterijus, kurie buvo nustatyti tuo metu galiojančiu teisės aktu, visiškai pagrįsta.

Tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje padarytas įrašas, kad pareiškėjas 2007 m. buvo baustas tarnybine nuobauda, tuo metu atitiko faktinę aplinkybę – 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 1P-93 paskirtą tarnybinę nuobaudą. Gi pareiškėjas vertinimo komisijos posėdyje turėjo galimybę paaiškinti, kad atsakovo įsakymą yra apskundęs teismui.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo bei atitinkamai įvertino vartotojų skundų, kuriuos pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjas išnagrinėjo pažeisdamas teisės aktuose nustatytus terminus, nagrinėjimo aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo netinkamai išnagrinėtus vartotojų skundus turėjo nagrinėti kiti darbuotojai, tarp jų ir G. Š. . Teismas išsamiai patikrino ir įvertino tiek pareiškėjo tiesioginio vadovo, tiek ir vertinimo komisijos padarytų išvadų dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos 2007 metais teisingumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, byloje surinktų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimu, todėl jų nebekartoja. Pareiškėjas objektyviais duomenimis nenuginčijo faktinių pagrindų priimti teisės aktus, kuriuose jo tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai (ABTĮ 130 str. 2 d. 6 p.). Tik kartu su apeliaciniu skundu pateikta jo bendradarbės M. M. patvirtinta patikrinimų lentelė (IV t., b. l. 148-151) iš RIPRIS programos negali būti vertinama kaip įrodymas, kadangi ji pateikta pažeidžiant ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatytas naujų įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teismui taisykles (teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes iš informacinės sistemos paimti 2007 m. gegužės 21 d.). Šią lentelę pareiškėjas turėjo galimybę pateikti ir vertinimo komisijai. Be to, teisėjų kolegija neturi duomenų, ar M. M. yra suteikta teisė tvirtinti tokios patikrinimų lentelės teisingumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visetą byloje esančių įrodymų, sprendžia, kad vertindama pareiškėjo tarnybinę veiklą, Vertinimo komisija iš esmės atliko pareiškėjo tiesioginio vadovo 2007 m. gruodžio 14 d. išvados, kurioje pareiškėjo veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, pagrįstumo patikrinimą, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių 18-20 punktų nuostatos. Vertinimo komisijai, įvertinusiai karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, įstatymų leidėjas suteikia diskrecijos teisę pasirinkti vieną iš Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 dalyje įtvirtintų siūlymų valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui (kuris, kaip jau buvo minėta) jam nėra privalomas. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu turi patikrinti, ar vertinimo komisija nepažeidė teisės aktais jai suteiktų įgalinimų, ar įvykdė nustatytas pareigas, ir padaryti pagrįstas išvadas, tačiau vertinimo komisijos funkcijų teismas neatlieka. Todėl apelianto argumentas, kad teismas turėjo taikyti VTĮ 22 straipsnio 18 dalies nuostatas, atmestinas. Perkeliant pareiškėją į žemesnes pareigas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo teiginiai, kad neigiamu jo tarnybinės veiklos vertinimu buvo siekiama su juo susidoroti, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad netinkamo pareiškėjo elgesio 2007 metais (valstybės tarnautojo etikos taisyklių pažeidimo) faktai patvirtinti ne tik liudytojų parodymais, bylos medžiaga, bet ir Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. bei 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl minėto atsakovo 2008 m. sausio 11 d. įsakymo panaikinimo atmetė pagrįstai.

Pareiškėjas taip pat ginčijo 2008 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. 1P-4, kuriuo jis buvo atleistas iš vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 17 punktu, nustatančiu, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai karjeros valstybės tarnautojas, įvertinus jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, nesutinka būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Remiantis apeliacinio skundo argumentais aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo išspręstas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo 2008 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1P-4 panaikinimo, nepagrįstas ir neteisėtas, nenustatyta.

Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo 2008 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 1P-3 (2 punkto) ir 2008 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1P-4 panaikinimo buvo atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir su šiais reikalavimais susijusius išvestinius pareiškėjo reikalavimus (dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2008 m. sausio 15 d. priteisimo).

Iš bylos medžiagos matyti, kad su pareiškėju jo atleidimo iš Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2008 m. sausio 15 d. visiškai atsiskaityta, kaip to reikalauja Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalies nuostatos, nebuvo. Nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sumokėta 118 Lt dėl buhalterės padarytos klaidos apskaičiuojant pareiškėjo pareiginę algą, nuo 2008 m. sausio 1 d. padidėjus baziniam dydžiui. Ši suma pareiškėjui buvo sumokėta 2008 m. sausio 30 d. (I t., b. l. 127). Pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-82/2008) pateiktu minėtų teisės normų taikymo išaiškinimu, pareiškėjui už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. sausio 30 d. pagrįstai priteisė 118 Lt, t. y. jam laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 4 554,45 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, vykdant 2007 m. birželio 1 d. teismo sprendimą (kuriuo buvo panaikintas Inspekcijos viršininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymas skirti E. J. tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (bei panaikinti su šiuo įsakymu susiję 2007 m. balandžio 13 d. ir 2007 m. balandžio 25 d. įsakymai) ir pareiškėjas grąžintas į vyresniojo valstybinio inspektoriaus pareigas Inspekcijos Vilniaus skyriuje) į tarnybą realiai buvo grąžintas tik 2007 m. rugsėjo 10 d. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas grąžina darbuotoją į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, jei darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir nurodė, kad atsakovas pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį. Teismo paskaičiuota suma, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį (III t., b. l. 154), apeliacinės instancijos teismui abejonių taip pat nekelia.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 664 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. buvo siejamas su prieš tai aptartu prašymu priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjas nedirbo, kaip jau buvo minėta, jis pagal teismo sprendimą atsakovo realiai į tarnybą buvo grąžintas tik 2007 m. rugsėjo 10 d. Tuo tarpu pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai darbuotojui išmokami tik tuomet, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai priteisus iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (o ne vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką), pagrindo priteisti delspinigius nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus iš esmės aiškino ir taikė teisingai. Priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Iš atsakovo prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo ir kartu su šiuo prašymu pateiktų dokumentų matyti, kad jis prašo priteisti ne tik išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą bet ir išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas, o teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas. Todėl šioje nutartyje spręstina tik dėl tų išlaidų, kurias atsakovas turėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo atsakovas turi teisę paduoti prašymą pirmosios instancijos teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę gauti išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimą.

Atsakovui atstovavo advokatė I. A. (t. I, b. l. 137-139). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovui buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimas (t. IV, b. l. 18-23). Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad už šias paslaugas atsakovas sumokėjo advokatei I. A. 1 375 Lt. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1, 4, 6 dalimis bei CPK 98 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į tuo metu buvusią Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą, taip pat atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, darytina išvada, kad suma, kuri sumokėta advokatei už anksčiau nurodytas teisines paslaugas (1 375 Lt), neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 8.10 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš pareiškėjo atsakovo naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos iš pareiškėjo E. J. 1 375 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt penkis litus) teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.