- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-36-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00487-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Kaltinamasis
- A. D.
- Advokatai
- Stanislovas Jankauskas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Vaidos Andriulaitienės apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šių nusikaltimų požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. D. buvo išteisintas dėl to, kad 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., duomenys neskelbtini) g., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, t. y. prie parduotuvės buvusių žmonių akivaizdoje, du kartus sudavė kumščiu V. M. į veido sritį, padarydamas V. M. dešinio viršutinio žandikaulio 1 kandžio ir kairio viršutinio žandikaulio 1–2 kandžių lūžimus, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis buvo išteisintas dėl to, kad 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, t. y. prie parduotuvės buvusių žmonių akivaizdoje, du kartus suduodamas kumščiu V. M. į veido sritį, tokiais savo chuliganiškais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Vaida Andriulaitienė prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2012-09-17 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir pripažinti A. D. kaltu: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skirti jam 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 284 straipsnio l dalį ir skirti jam 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per metus atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Priteisti nukentėjusiajam V. M. 3000 Lt turtinės žalos ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad teismas nevertino prieštaravimų, esančių kaltinamojo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nepasisakė ir neanalizavo nukentėjusiojo parodymų, kad po A. D. suduotų smūgių jo burna buvo pilna kraujo, kad jis jautė skausmą, iš karto išspjovė vieną dantį, šis buvo išmuštas, jautė, kad dar du dantys kliba, taip pat netyrė kitų jo nurodytų aplinkybių. Nurodo, kad teismas nepasisakė, kad nepilnametis liudytojas G. S. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis sužinojo iš mamos V. S., kad V. M. sumušė A. D., taip pat pamiršo paminėti arba tendencingai nepaminėjo aplinkybės, kad liudytojas A. N. nurodė, kad įvykio metu aplink buvo daug žmonių, kurie matė konfliktą, taip pat, kad jis matė kruvinus viršutinius V. M. dantis. Apeliantės teigimu, teismas netiksliai perteikė ir liudytojos D. J. parodymus, kurie neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų V. S., A. N. parodymams. Teigia, kad liudytojos V. S. parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja nukentėjusiojo V. M., liudytojų D. J., A. N. parodymams. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir į tai, kad liudytojos N. D. parodymai prieštarauja ten buvusios D. J. ir A. N. parodymams, ir teigia, kad būtent N. D. nurodo, jog A. N. buvo įėjęs į parduotuvės ir jos vyro atžvilgiu pasakė įžeidžiančius žodžius. Tačiau, pasak prokurorės, pats A. N. ir D. J. nurodo, kad jo į parduotuvę neįleido. Taip pat nurodo, jog tiek D. J., tiek A. N. parodė, kad N. D. jis nekoneveikė. Ji vienintelė nurodo, kad jos vyras nesudavė nei A. N., nei V. M., nors išėjo paskui visus. Tai, apeliantės teigimu, rodo, kad ji, būdama kaltinamojo žmona, siekdama palengvinti kaltinamojo atsakomybę, duoda subjektyvius parodymus ir dėl jos parodymuose esančių prieštaravimų su kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, teismas turėjo jos parodymus vertinti kritiškai, o ne, atvirkščiai, vadovautis kaip pagrindiniais įrodymais. Teigia, kad teismas iškraipė bei savaip interpretavo liudytojo V. D. parodymus. Prokurorei akivaizdu, kad teismas ignoravo eksperto parodymus ir išvadas bei jais nesirėmė, nors ekspertas buvo parodęs, kad 2011-09-14 V. M. burnoje dantys buvo. Apeliantei neaišku, dėl kokios priežasties teismas nesirėmė šiuo įrodymu, kuriuo buvo nustatytas sužalojimo mechanizmas ir pats faktas, kad V. M. neišsigalvojo, kad turėjo dantis. Nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad tarp A. N. ir V. D. buvo sena nesantaika, o viešoje vietoje prie parduotuvės buvo suduoti smūgiai V. M., be to, V. D. tempė A. N. nuo traktoriaus, o tarp jų stovėjo D. J., V. M. bijodamas, kad V. D. nesumuštų A. N., bandė jį traukti nuo traktoriaus. Liudytoja Z. L. eidama pro šalį girdėjo triukšmą, skubėjo greičiau praeiti, kad neįsiveltų į konfliktą. Teismo teiginys, kad A. N. ėjo į parduotuvę aiškintis santykių su V. D., o ne pirkti alaus, yra tik spėlionės, kurios yra niekuo nepagrįstos. Dėl to, kas paminėta, teigia, kad teismas, neturėdamas realaus pagrindo, išteisino A. D. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą išteisintasis A. D. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Atsikirtime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iki galo, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Išteisintojo teigimu, prokuratūra savo apeliaciniame skunde gindama savo „munduro garbę“ savaip interpretuoja, netgi iškraipo teismo nustatytus faktus. Mano, kad apeliacinis skundas paremtas vien prieiaidomis, samprotavimais ir spėlionėmis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendis dėl A. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalie 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 punktas).
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo, liudytojų A. N., V. S., G. S. parodymais, ir vieninteliais teisingais parodymais laikė N. D., D. J. parodymus, nesivadovavo byloje esančiomis specialisto išvadomis, o patikėjo prieštaringais kaltinamojo parodymais ir tokiu būdu ignoravo faktines aplinkybes, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl A. D. kaltės klausimo.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. D. neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir parodė, kad A. N. užėjęs į parduotuvę pradėjo jį užgaulioti, vadino „pederastu“, po to, jam išėjus iš parduotuvės, A. D. išėjo paskui ir norėjo su juo pasikalbėti. A. N. jau lipo į traktorių, todėl jis patempė jį už striukės, tuo metu V. M. tempė už pečių A. N. atgal į traktorių, ir jis nei V. M., nei A. N. jokių smūgių nesudavė (84–85 b. l.).
Nors A. D. kaltu neprisipažino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Pažymėtina, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad A. D. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo V. M. parodymai, duoti viso proceso metu, kai jis tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (85 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (21, 23 b. l.), parodė, kad A. D. pradėjus tempti už rankovės A. N., jis pastarąjį laikė, tada A. D. sudavė jam du smūgius kumščiu į veidą. Tokius nukentėjusiojo V. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus patvirtina ir V. M. protokolas-pareiškimas (4 b. l), kuriame jis nurodė analogiškas aplinkybes, t. y. tai, kad 2011-03-09 prie parduotuvės A. D. sudavė jam du smūgius į veidą ir išmušė tris dantis.
Be to, tokie nukentėjusiojo V. M. parodymai (21, 23, 85 b. l.), duomenys, užfiksuoti protokole-pareiškime (4 b. l), atitinka bei sutampa tiek su 2011-09-14 specialisto išvada Nr. G 339/11(10), kurioje nurodyta, kad V. M. padaryti dešinio viršutinio žandikaulio 1 kandžio ir kairio viršutinio žandikaulio 1–2 kandžių lūžimai, ir kurioje konstatuota, kad trijų dantų netekimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (15 b. l.), tiek su 2012-01-19 specialisto išvada Nr. GP 2/12(10)-G 339/11(10), kurioje nurodyta, kad sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai ir padaryti mažiausia vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu (20 b. l.). Be kita ko, aptariamas specialisto išvadas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu patvirtino apklaustas ekspertas A. J. (113 b. l.) ir papildomai parodė, kad V. M., apžiūrimas 2011-09-14, dantų lūžimą paaiškino taip: „Išmušė tris dantis“.
Todėl jau šioje teisinėje situacijoje, priešingai nei skundžiamajame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad nukentėjusiojo V. M. parodymai ne tik kad nuoseklūs, bet ir atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes, o būtent – liudytojo A. N. parodymus, duotus tiek teisminio bylos nagrinėjimo (86–87 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (26 b. l.), kai jis parodė, kad jam išėjus iš parduotuvės ir įlipus bei atsisėdus į traktorių, pajuto, kad jį už striukės iš traktoriaus tempia A. D., tuo metu V. M., kuris sėdėjo šalia jo, bandė jį sulaikyti, tada A. D. sudavė V. M. į veidą, jo dantys ėmė kraujuoti; liudytojos V. S. parodymus, kai ji viso proceso metu (28–29, 87–88 b. l.) be prieštaringumų teigė, kad matė, kaip A. D. A. N. tempė iš traktoriaus, o V. M. neleidus, A. D. sudavė jam du kartus kumščiu į veidą; liudytojo G. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kai jis paaiškino, kad jam mama tą pačią įvykio dieną sakė, kad V. M. dantis išmušė A. D. (84–85 b. l.); liudytojo R. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kai jis parodė, kad po įvykio V. M. jam sakė, kad jį sumušė ir dantis išdaužė A. D. (101–102 b. l.).
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija pažymi, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų A. N., V. S., G. S. R. L., eksperto A. J. parodymuose užfiksuotos A. D. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybės, atitinka tiek V. M. protokolą-pareiškimą, tiek specialisto išvadas, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. D. kaltę, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims, prieštaraujančiais tiek paties išteisintojo, tiek jam artimo asmens – jo žmonos N. D. (88–89 b. l.) parodymais, kad A. D. V. M. nesudavė. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija išteisintojo žmonos N. D. parodymus vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant padėti A. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Kartu pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai A. N., V. S., G. S., R. L. turėtų pagrindą apkalbėti išteisintąjį, tokių aplinkybių nenurodė ir pats A. D.. Dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų liudytojų D. J. (87 b. l.) ir Z. L. (88 b. l.) parodymų, paminėtina tai, kad iš jų duotų parodymų turinio matyti, kad jos nematė ar buvo suduota V. M., todėl jų parodymai nelaikytini A. D. teisinančiais duomenimis.
Taigi, iš šių apeliacinės instancijos teisme ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad A. D. apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje – lauke, šalia parduotuvės, lėmė ne asmeninės, o kitos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų, apie nukentėjusiojo ar kitų asmenų veiksmus, pateisinančius A. D. smurtą prieš V. M. asmeniniais nesutarimais. Išteisintojo A. D. parodymus, neigiant įvykio dieną sumušus nukentėjusįjį, kolegija vertina, kaip niekuo nepagrįstą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje neginčijamai nustatyta, jog A. D. nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, o tai sudaro chuliganiškų paskatų turinį. Būtina pažymėti, kad A. D. pavojingi veiksmai – smurtas prieš nukentėjusįjį V. M. buvo padaryti viešoje vietoje, šalia įėjimo į parduotuvę, kitų žmonių akivaizdoje. Nekyla abejonių, kad vieša rimtis ir įvykio vietoje buvusių asmenų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Taigi A. D. savo veiksmais sutrikdė ir viešąją tvarką.
Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog byloje įrodyta, kad A. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, o būtent
A. D. 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, t. y. prie parduotuvės buvusių žmonių akivaizdoje, du kartus sudavė kumščiu V. M. į veido sritį, padarydamas V. M. dešinio viršutinio žandikaulio 1 kandžio ir kairio viršutinio žandikaulio 1–2 kandžių lūžimus, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kolegija, skirdama bausmes A. D., atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, kaltininko asmenybę.
D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, skirdama bausmes A. D., atsižvelgia į tai, kad jis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas (vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus), praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, seniūnija dėl jo elgesio nusiskundimų neturi. Taigi byloje nėra neigiamai kaltinamojo asmenį apibūdinančių duomenų, tačiau kartu kolegija atkreipia dėmesį į smurtinį A. D. įvykdytų nusikaltimų pobūdį, tais rodo didesnį jo veikos pavojingumą.
Atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. D. skirtinos mažesnės negu BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje sankcijų vidurkiuose numatytos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir, imant domėn tai, kad A. D. teisiamas pirmą kartą, jog byloje nėra neigiamai kaltinamojo asmenį apibūdinančių duomenų, kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vidutiniam terminui atidėjus galutinės subendrintos bausmės vykdymą, skiriant prokurorės prašomą įpareigojimą per metus atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė V. Andriulaitienė apeliaciniu skundu prašo priteisti iš A. D. nukentėjusiajam V. M. 3000 Lt turtinės ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. 2011-09-13 nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju (22 b. l.), 2011-12-12 nutarimu – civiliniu ieškovu (25 b. l.), po to pareiškė civilinį ieškinį dėl 9000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (24 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad jo žalą sudaro 3000 Lt turtinė žala (už vieną išmuštą dantį po 1000 Lt) ir 6000 Lt neturtinė žala.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. D. savo kaltais, tyčiniais veiksmais sutrikdė viešą tvarką ir padarė tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų V. M.. Taigi nukentėjusysis V. M. dėl A. D. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijai. Įvertindama padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, atsižvelgdama į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo prašoma 6000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra reali, atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo bei sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad turtinė žala gali būti priteisiama ir nesant konkrečių žalos dydį pagrindžiant įrodymų, žalos dydis gali būti nustatomas ir vertinant parodymus, kitus įrodymus, nustačius jos atsiradimo faktą ir vadovaujantis protingumo principu. Nagrinėjamoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje ir teismo posėdžio metu nukentėjusysis aiškiai išdėstė, išskirstė pinigų sumas, argumentavo, kodėl būtent tokios sumos yra nurodomos. Kolegija atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir turėdama omenyje tai, kad neteisėtais A. D. veiksmais nukentėjusysis neteko trijų dantų, sprendžia, kad 3000 Lt suma turtinei žalai atlyginti yra protinga ir reali.
Lietuvos Respublikos BPK 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu į teismo posėdį buvo kviestas liudyti ekspertas A. J., po to jis pateikė teismui prašymą dėl kelionės išlaidų apmokėjimo. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei tuo, kad į teismo posėdį kviestas liudyti ekspertas A. J. apygardos teismui pateikė prašymą dėl kelionės išlaidų apmokėjimo ir jos pastarajam 64, 24 Lt sumoje buvo atlygintos (BPK 104 str. 1 d.), kolegija vertina, kad šios apygardos teismo patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, todėl jos priteistinos iš A. D. valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir jį nuteisti:
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti per metus atlyginti nukentėjusiajam padarytą 3000 Lt turtinę žalą.
Priteisti iš A. D. nukentėjusiajam V. M. 3000 Lt (tris tūkstančius litų) turtinės ir 6000 (šešis tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Išieškoti valstybės naudai iš A. D. proceso išlaidas – 64, 24 Lt.