Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nurodytoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra viešas asmuo - valstybė arba savivaldybė, o šios atsakomybės subjekto ypatumas nulemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, tik nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip konkrečiai šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr.,pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgus į byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-02 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl O. V.“ duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. 2014-01-29 iki 2014-10-24 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose: Nr. 8 (16,72 kv. m.) nuo 2014-09-17 iki 2014-09-29; Nr. 10 (16,26 kv. m.) nuo 2014-10-01 iki 2014-10-02; Nr. 11 (18,56 kv. m.) 2014-07-09; Nr. 15 (18,85 kv. m.) nuo 2014-01-29 iki 2014-02-10; Nr. 18 (18,56 kv. m.) nuo 2014-06-20 iki 2014-07-08; Nr. 19 (17,62 kv. m.) nuo 2014-03-25 iki 2014-03-26, nuo 2014-04-09 iki 2014-04-11, nuo 2014-04-24 iki 2014-06-16, nuo 2014-08-13 iki 2014-08-27, nuo 2014-09-02 iki 2014-09-04; Nr. 22 (20,29 kv. m.) nuo 2014-10-02 iki 2014-10-24; Nr. 32 (20,91 kv. m.) nuo 2014-09-04 iki 2014-09-15; Nr. 43 (18,33 kv. m.) nuo 2014-04-04 iki 2014-04-09; Nr. 44 (17,92 kv. m.) nuo 2014-07-11 iki 2014-08-06; Nr. 53 (18,74 kv. m.) nuo 2014-08-29 iki 2014-09-02; Nr. 54 (17,98 kv. m.) nuo 2014-02-14 iki 2014-03-05; Nr. 57 (19,99 kv. m.) nuo 2014-04-03 iki 2014-04-04; Nr. 59 (19,78 kv. m.) nuo 2014-03-24 iki 2014-03-25; Nr. 60 (17,68 kv. m.) nuo 2014-04-16 iki 2014-04-24; Nr. 67 (23,02 kv. m.) nuo 2014-04-02 iki 2014-04-03; Nr. 96 (18,93 kv. m.) nuo 2014-03-10 iki 2014-03-24. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas daro išvadą, kad O. V. ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo kalintas 218,5 parų, iš jų – 188,5 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., t. y. jis buvo laikomas, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Teismas sprendžia, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros 3,6 kv. m. ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi, pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Tačiau teismas atsižvelgia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškinimą, pagal kurį, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Teismas, įvertinęs tai, jog dalis kamerų ploto buvo užimta sanitarinio mazgo, užstatyta baldais (lovomis, stalais, kėdėmis, spintelėmis ir kitu inventoriumi), sprendžia, kad pareiškėjas 188,5 paras faktiškai naudojosi mažesniu laisvu kameros plotu.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad Šiaulių TI administracija 188,5 paras pažeidė pareiškėjo subjektyvinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytų neigiamų dvasinių ir fizinių išgyvenimų, intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiama į EŽTT suformuotą praktiką, pagal kurią, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Be to, sprendžiant, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgiama į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo žeminančios, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas teisės į minimalaus tardymo izoliatoriaus kameros ploto normos pažeidimo faktines aplinkybes, sprendžia, kad pagrindo kvalifikuoti šį pažeidimą pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau šių laikymo sąlygų bei jų pažeidimo, išskyrus sąlygas, susijusias su tinkamo apšvietimo neužtikrinimu, nedetalizavo, nepaaiškino, kokią žalą tokios sąlygos sukėlė pareiškėjui. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-⁸⁵⁸-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, pareiškėjas nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus ir juos grįsdamas, yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos. Atsižvelgus į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjas tinkamai nurodė aplinkybės dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų apšvietimo sąlygų nesudarymo.

Kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 22 punktas numatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. punktas nustato, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Šiaulių TI pateiktoje 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (27-30 b. l.) nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai; kamerose, atsižvelgus į jų plotą, yra įrengti du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-09-25 atlikto patikrinimo duomenimis, kurie užfiksuoti 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-224 (36-39 b. l.), tikrintose rėžiminio korpuso kamerose Nr. 26 ir Nr. 54 dirbtinis apšvietimas veikė. HN 76:2010 58 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) (HN 76:2010 59 punktas). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos pasirūpinti langų valymu ir taip užtikrinti vidinės langų dalies švarą Be to, teismas pažymi kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl regėjimo sutrikimų (42-43 b. l.) ar teikęs skundus dėl neveikiančio dieninio ar naktinio apšvietimo elektros įrenginių (31 b. l.). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kaip nepagrįsti vertinami O. V. teiginiai, kad kamerose šviesos trūko dėl nešvarių kamerų langų, kurių nuvalyti buvo neįmanoma, vertinami kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas remiasi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, yje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiama į pareiškėjo subjektyvinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo kalinamas 188,5 paras, iš jų - 4 paras pareiškėjui teko mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto; 158 paras tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2 kv. m. iki 3 kv. m., o 26,5 paras - nuo 3,0 kv. m. iki 3,6 kv. m. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad tokiu būdu Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų itin neigiamo poveikio, jo intensyvaus pobūdžio ar laipsnio, nepateikė t. y. neįrodė, kad būtent dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų sukelti ilgalaikiai ir sunkūs sveikatos sutrikimai. Be to, atsižvelgiama ir į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, o į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi ne iš karto, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis daromas žalingas poveikis buvo juntamas labiausiai, o tik po vienerių metų ir aštuonerių mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI .

Atsižvelgęs į susiformavusią teisminę praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daroma, jog 1 300,00 Eur dydžio neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti O. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurus 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.