- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-154/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-0023-201-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- BUAB „Vitera“
- Atsakovas
- M. S., R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Vitera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Vitera“ ieškinį atsakovams M. S. (M. S.), R. R. teisių perėmėjams V. R. ir G. R., V. E. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pateikė patikslintą ieškinį prašydamas: pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovų M. S. ir V. E. 2008 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Vitera“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Vitera“ akcininko sprendimą atleisti iš užimamų pareigų R. R. ir direktoriumi paskirti M. S., 2008 m. gruodžio 19 d. kasos priėmimo–perdavimo aktą, 2008 m. gruodžio 18 d. inventorizacijos aprašą, 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Vitera“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; solidariai priteisti ir atsakovų V. E. ir R. R. 179 680 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Šioje teismo nutartyje UAB „Vitera“ valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Administratorius kreipėsi į M. S. prašydamas įvykdyti teismo įpareigojimus, tačiau atsakovas į pranešimą neatsakė. Minėtos teismo nutarties nepavyko įvykdyti ir antstoliui, kuris užbaigė vykdomąją bylą M. S. prašymu, šiam nurodant, kad dokumentų pateikti negali, nes liko be gyvenamosios vietos, dokumentus nežinia kur pametė. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad prieš UAB „Vitera“ bankroto bylos iškėlimą buvo surastas asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos, šalys tik dėl akių, neketindamos sukurti teisinių pasekmių, sudarė akcijų perleidimo sandorį prieštaraujantį viešajai tvarkai, gerai moralei, bei niekinių, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių sandorių pagrindu paskyrė asmenį direktoriumi, siekdami išvengti atsakomybės juridinio asmens vadovui ir jo dalyviui (akcininkui). UAB „Vitera“ įsteigta 2007 m. rugsėjo 20 d., nuo įsteigimo iki ginčijamos 2009 m. sausio 14 d. akcijų perleidimo sutarties vieninteliu akcininku buvo V. E., kuris nuo įsteigimo iki 2007 m. spalio 29 d. vykdė ir direktoriaus pareigas. Nuo 2007m. spalio 29 d. iki 2009 m. sausio 14 d. direktoriaus pareigas vykdė R. R., o nuo 2009 m. sausio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo – M. S.. Nė vienas iš UAB „Vitera“ vadovų savo įsipareigojimų bendrovei tinkamai nevykdė, į siųstus pranešimus neatsakė. Kadangi nė vienas iš atsakovų nesudarė UAB „Vitera“ balanso pagal teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, galiojančiu ir atitinkančiu tikrovę laikytinas paskutinis balansas, sudarytas už 2007 metus, pagal jį bendrovė turėjo iš viso 179 680 Lt vertės turto, ši vertė ir sudaro ieškiniu reikalaujamus atlyginti įmonės nuostolius.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas R. R. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad nėra 2008 m. rugpjūčio 3 d. akcijų perleidimo sandorio sutarties šalis, nežino šio sandorio sudarymo aplinkybių, taip pat atsakovas nebuvo UAB „Vitera“ dalyviu, ėjo samdomo darbuotojo – direktoriaus – pareigas. UAB „Vitera“ vieninteliu akcininku buvo V. E., kuris kartu buvo ir įmonės administracijos darbuotojas, buvo atsakingas už kasą ir tvarkė kitus įmonės veiklos klausimus. Atsakovas nebematė perspektyvų darbe, todėl pareiškė norą nutraukti darbo santykius, tai ir buvo teisėtai padaryta. Vietoje savęs atsakovas jokio vadovo neskyrė, nes tai akcininko kompetencija. M. S. skyrimas direktoriumi su atsakovo atleidimu iš darbo niekaip nesusiję. Tikslo išvengti atsakomybės atsakovas neturėjo, kadangi visi dokumentai atspindėjo realią įmonės veiklą, nes ją prižiūrėjo pats įmonės administracijoje dirbantis akcininkas. Atsakovas iš direktoriaus pareigų buvo atleistas 2008 m. gruodžio 19 d., o ne nuo 2009 m. sausio 14 d., kaip klaidingai ieškinyje nurodo ieškovas. Naujas direktorius, t. y. M. S., turėjo pranešti Juridinių asmenų registrui apie vadovo pasikeitimą, nes atsakovas, atleistas iš direktoriaus pareigų, neteko įgaliojimų veikti įmonės vardu. 2008 m. gruodžio 19 d. kasos priėmimo–perdavimo aktas, 2008 m. gruodžio 18 d. inventorizacijos aprašas ir 2008 m. gruodžio 19 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas buvo sudaryti atsakovui atsiskaitant su UAB „Vitera“, šiuos veiksmus atsakovas privalėjo atlikti kaip buvęs įmonės vadovas, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Perduodant dokumentus dalyvavo ne tik M. S., bet ir V. E., pasirašęs kasos priėmimo–perdavimo aktą. M. S. 2010 m. kovo 16 d. prašyme antstoliui neneigia, kad dokumentus gavo. Atsakovas perdavė apskaitos dokumentus, įmonės turtą, kurį sudarė pinigai ir prekių atsargos, naujam įmonės vadovui, todėl negali būti atsakingas už jų dingimą. Bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovas nebebuvo įmonės valdymo organu, todėl neturėjo Įmonių bankroto įstatyme numatytų pareigų. Atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra jo kaltės ir priežastinio ryšio su ieškovės patirta žala. Taip pat ieškovas neįrodo patirtos žalos dydžio. Pagal 2007 m. įmonės balansą, UAB „Vitera“ turtą sudaro 65 511 Lt vertės prekių atsargos, 1 800 Lt sumokėtas avansas, 12 710 Lt gautinos sumos ir 99 127 Lt įmonės sąskaitose ir kasoje. 2007 m. balanso duomenys negali atspindėti realios bendrovės turtinės padėties bankroto bylos iškėlimo dieną, juo labiau, kad prekių atsargos ir pinigai pagal savo esmę yra labiausiai kintami balanso duomenys. Tuo tarpu gautinos sumos (reikalavimo teisės) yra turtinės teisės, kurios yra atspindėtos dokumentuose, todėl faktiškai ir perduodamos perduodant dokumentus.
Atsakovai M. S. ir V. E. atsiliepimų į ieškovės patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Nustatė, kad nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki 2009 m. sausio 14 d. vieninteliu UAB „Vitera“ akcininku buvo atsakovas V. E., kuris nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki 2007 m. spalio 29 d. ėjo ir įmonės direktoriaus pareigas. 2008 m. rugpjūčio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu vieninteliu UAB „Vitera“ akcininku tapo atsakovas M. S.. Nuo 2007 m. spalio 29 d. direktoriaus pareigas ėjo atsakovas R. R., kuris iš direktoriaus pareigų buvo atleistas 2008 m. gruodžio 19 d. vienintelio akcininko M. S. sprendimu, kuris taip pat UAB „Vitera“ direktoriumi paskyrė save. Ieškovo 2009 m. birželio 25 d. pareiškimo pagrindu R. R. ir M. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas 2010 m. lapkričio 30 d. buvo užbaigtas, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 20 d. baudžiamuoju įsakymu M. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 223 str. 1 dalyje (Aplaidus apskaitos tvarkymas), ir nuteistas 8 MGL bauda.
Ieškovas savo ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu kaip tariamą, prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei bei imperatyvioms įstatymo normoms 2008 m. rugpjūčio 3 d. atsakovų M. S. ir V. E. sudarytą UAB „Vitera“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį iš esmės rėmėsi tik spėjimu, kad atsakovai R. R. ir V. E. siekė išvengti atsakomybės ir M. S. 2010 m. kovo 16 d. antstoliui nurodytomis aplinkybėmis, jog jis negali pateikti dokumentų, kadangi juos nežinia kur pametė, be to, liko be gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šių aplinkybių nepakanka niekinio sandorio faktui įrodyti. M. S. apklaustas baudžiamojoje byloje patvirtino, kad 2008 m. rugpjūčio 3 d. jis su V. E. pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią už įmonės akcijas V. E. jis grynaisiais sumokėjo 10 000 Lt. Pinigus jam davė pažįstamas asmuo R. M., su kuriuo M. S. ketino užsiimti verslu ir kurio namuose jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Visas išlaidas, susijusias su tvarkomais įmonės dokumentais, apmokėdavo R. M.. Ieškovas be sandorio tariamumo aplinkybės nepateikė savarankiškų pagrindų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad ginčijamas sandoris taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei ar imperatyvioms įstatymo normoms – pastarieji ieškovo teiginiai deklaratyvūs. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pripažinti akcijų perleidimo sutartį negaliojančia atmetė kaip neįrodytą.
Teismo nuomone, ieškovo reikalavimai panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Vitera“ akcininko sprendimą atleisti iš užimamų pareigų R. R. ir direktoriumi paskirti M. S., 2008 m. gruodžio 19 d. kasos priėmimo–perdavimo aktą, 2008 m. gruodžio 18 d. inventorizacijos aprašą, 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „Vitera“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą iš esmės yra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti negaliojančią akcijų perleidimo sutartį, jokių savarankiškų jų negaliojimo pagrindų ieškovas nenurodo. Minėtame prašyme antstoliui M. S. netiesiogiai patvirtino, kad jam UAB „Vitera“ įmonės dokumentai buvo perduoti. Baudžiamojoje byloje M. S. taip pat patvirtino priėmęs iš R. R. įmonės dokumentus, tačiau dokumentų jis netikrino ir kokius būtent dokumentus gavo, pasakyti negali. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo R. R. atsikirtimus, kad visa įmonės dokumentacija ir turtas buvo perduoti naujam direktoriui M. S.. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pripažinti išvardytus dokumentus negaliojančiais atmetė.
Ieškovas reikalavimą atsakovams R. R. ir V. E. solidariai atlyginti UAB „Vitera“ nuostolius grindė atsakovų įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymu/pažeidimu, konkrečiai – CK 2.87 straipsniu, taip pat Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu. Atmetęs aukščiau nurodytus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. R. atleistas iš UAB „Vitera“ direktoriaus pareigų 2008 m. gruodžio 19 d. Atsakovas E. R. savo atleidimo iš darbo dieną laikydamasis įstatymų nuostatų perdavė visą įmonės dokumentaciją bei turtą naujam direktoriui, todėl jis nepažeidė įstatymuose nustatytų juridinio asmens organo nario pareigų ir nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė juridinio asmens organo nario pareigų pažeidimu grindžiamą reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir atsakovui V. E., kadangi jis užėmė direktoriaus pareigas dar iki 2007 m. spalio 29 d. paskyrimo direktoriumi R. R.. UAB „Vitera“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, o ieškovas neįrodė įstatymo nustatytų pagrindų taikyti civilinę atsakomybę ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyviui. Išdėstytų argumentų pagrindu, neįrodžius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą iš atsakovų R. R. ir V. E. priteisti nuostolių atlyginimą (CPK 178, 185 str., CK 6.245–6.249 str.).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl akcijų perleidimo sandorio ir dokumentų bei turto perdavimo paneigia ieškovo ieškinio pagrindu nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantas BUAB „Vitera“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, nenurodė argumentų, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia ieškovo ir atsakovų valia buvo sudarant sandorius. Ieškovo ir atsakovų valia buvo sudaryti sandorius tik tam, kad bankroto byloje nebūtų galima nustatyti tikrosios įmonės turtinės padėties ir turto. Atsakovas M. S. yra asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos, keletą kartų teistas, įmonei paskirtas vadovauti prieš pat bankroto bylos iškėlimą, negavęs įmonės turto, todėl teismas turėjo vertinti ir pasisakyti dėl šių faktinių aplinkybių. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pažeidė proceso normose nustatytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
2. Sprendime nėra argumentų, kuriais buvo atmesti ieškovo reikalavimai, kadangi pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl pirmo reikalavimo pripažinti negaliojančia akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o kitus reikalavimus įvertinano kaip išvestinius iš pirmojo.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinį ryšį šioje civilinėje byloje. Tik tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi.
Atsiliepimas
Atsakovas R. R. prašo apeliacinį skundą dėl 2011 m. liepos 5 d. sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys atsakovo atžvilgiu, atmesti, o dėl kitos sprendimo dalies - spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto norma, įpareigojanti įmonės valdymo organus perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, negali būti taikoma atsakovo atžvilgiu, kadangi bankroto bylos iškėlimo metu, atsakovas nebuvo UAB „Vitera“ direktoriumi. Be to, atsakovas nebuvo UAB „Vitera“ dalyviu (akcininku), ši veikla nebuvo atsakovo verslas, jis ėjo tik samdomo darbuotojo pareigas. Atleidžiant atsakovą iš direktoriaus (vadovo) pareigų 2008 m. gruodžio 19 d. inventorizacijos aprašu atsakovas perdavė naujai paskirtam vadovui prekių atsargas, 2008 m. gruodžio 19 d. kasos priėmimo-perdavimo aktu perdavė buvusius pinigus kasoje ir 2008 m. gruodžio 19 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktu turėtus dokumentus. Taigi, savo kaip buvusio vadovo pareigas, atsakovas įvykdė tinkamai, todėl jo veiksmuose nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Dokumentai buvo perduodami UAB „Vitera“ ofise juos faktiškai paliekant tose pačiose patalpose, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kur vėliau šie dokumentai buvo padėti ir kiek jų išsivežė pats M. S.. Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta atsakovo kaltė, kas įrodo, kad visi jo veiksmai yra teisėti, taigi Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad teismo nuosprendis (baudžiamasis įsakymas) LR CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu turi prejudicinę galią šioje byloje. Atsakovas nuo 2008 m. gruodžio 19 d. neteko UAB „Vitera“ vadovo pareigų, todėl įmonės balanso už 2008 ir tuo labiau bankroto bylos iškėlimo dieną neprivalėjo ir neturėjo teisės sudaryti. Tuo tarpu finansinės ataskaitos dokumentus už 2007 metus atsakovas sudarė ir pateikė įstatymuose numatytoms institucijoms, ką patvirtina paties ieškovo pateiktas balansas, ir kuriuo remiantis BUAB „Vitera“ prašo priteisti nuostolius. Tačiau šis balansas negali būti pagrindas ir įrodymas 179 680 Lt nuostoliams priteisti. Pažymėtina, kad prekių atsargos ir pinigai pagal savo esmę yra labiausiai kintantys balanso duomenys. Be to, prie bylos yra pridėtas teismo sprendimas, pagal kurį iš V. E. buvo priteisti nuostoliai dėl piniginių lėšų neperdavimo, taigi dėl šios ieškinio dalies jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tuo tarpu gautinos sumos (reikalavimo teisės) ir avansai yra turtinės teisės, kurios yra atspindėtos dokumentuose, todėl faktiškai ir perduodamos perduodant dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi atsakovas R. R. pakeistas jo teisių perėmėjais V. R. ir G. R..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijos yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, akcininkų sprendimo atleisti iš pareigų R. R. ir paskirti M. S., kasos priėmimo–perdavimo akto, inventorizacijos aprašo, dokumentų priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių bei procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Iš patikslinto ieškinio ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad BUAB „Vitera“ administratorius minėtus sandorius ginčija tam, kad galėtų reikalauti žalos iš buvusių bendrovės vadovų ir akcininko. Administratorius nurodo, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris ir kiti minėti sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra tariami sandoriai, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais. Ieškovas, reikalaudamas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl imperatyvių normų pažeidimo, savo skunde nenurodo, kokios imperatyvios normos yra pažeistos, todėl kolegija dėl šio sandorio negaliojimo pagrindo plačiau nepasisako.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir reikalavimo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais atmetimą ginčija iš esmės dėl to, kad šie sandoriai buvo tariami, kad, juos sudarius, buvę ieškovo vadovai ir akcininkas siekė išvengti civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ginčo šalių argumentus bei prie šios civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos medžiagą, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu. Kolegijos nuomone, šio sandorio negalima laikyti tariamu (CK 1.86 straipsnis), nes iš M. S. parodymų baudžiamojoje byloje matyti, kad už akcijas buvo atsiskaityta, jis nurodė gavęs 10 000 Lt iš pažįstamo ir perdavęs jas akcijų savininkui V. E.. Vadinasi ginčo sandoris buvo įvykdytas, o įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).
Apeliantas taip pat reikalauja pripažinti negaliojančiu R. R. atleidimą iš užimamų pareigų ir M. S. paskyrimo ieškovo direktoriumi. Teisėjų kolegija, įvertinusi tą faktą, kad iš baudžiamojoje byloje duotų parodymų matyti, kad R. R. iš pareigų buvo iš tikrųjų atleistas, jo atleidimas nebuvo fiktyvus, byloje nėra duomenų, kad jis įmonėje ir toliau ėjo direktoriaus pareigas, neturi pagrindo šį sandorį laikyti fiktyviu, sudarytu tik dėl akių ir jį pripažinti negaliojančiu.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad reikalavimai pripažinti negaliojančiais kasos priėmimo–perdavimo aktą, inventorizacijos aprašą, dokumentų priėmimo–perdavimo aktą yra išvestiniai. Teisėjų kolegija pastebi, kad šie prašomi pripažinti negaliojančiais dokumentai yra susiję su tuometinio direktoriaus R. R. atleidimu iš užimamų pareigų. Iš M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų matyti, kad dokumentai jam buvo perduoti. Jis tik neigė turto perdavimo faktą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti ir šių sandorių negaliojančiais.
Kaip jau buvo minėta, ieškovo administratorius ieškinį teisme yra pareiškęs iš esmės dėl to, kad būtų atlyginta bankrutuojančiai UAB „Vitera“ buvusio vadovo R. R. ir vadovo bei akcininko V. E. veiksmais padaryta žala. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, iš buvusių įmonės vadovų galima reikalauti žalos atlyginimo dėl turto neperdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2013) net ir nesant nuginčytiems apelianto nurodytiems sandoriams.
Nagrinėjamu atveju reikalaujama priteisti 179 680 Lt nuostolių iš buvusio įmonės vadovo R. R. ir buvusio vadovo bei akcininko V. E.. Reikalavimas yra grindžiamas 2007 metų UAB „Vitera“ sudarytu balansu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šio reikalavimo pagrįstumo, pastebi, kad V. E. UAB „Vitera“ vadovu buvo nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki 2007 m. spalio 29 d., R. R. nuo 2007 m. spalio 29 d. iki 2009 m. sausio 14 d., o nuo 2009 m. sausio 14 d. vadovu buvo M. S., kuris Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteiktas už aplaidų apskaitos tvarkymą. V. E. įmonės akcininku buvo iki 2008 m. rugpjūčio 3 d., kuomet įmonės akcijas įsigijo M. S.. UAB „Vitera“ bankroto byla yra iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartimi.
Kaip jau buvo minėta, ieškovas reikalauja atlyginti bankrutuojančiai įmonei padarytą žalą ir šį savo reikalavimą grindžia 2007 metų UAB „Vitera“ balansu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonei padarytos žalos priteisimo iš įmonės vadovų yra nurodęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Minėta, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis). Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
Kaip matyti iš nagrinėjamoje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, UAB „Vitera“ paskutinis balansas buvo sudarytas už 2007 metus, tačiau įmonė veiklą vykdė ir 2008 metais. Tai patvirtina baudžiamojoje byloje esančio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo nuteistas paskutinis bankrutuojančios įmonės vadovas M. S.. Iš byloje esančio 2007 metų įmonės balanso matyti, kad prašomą priteisti 179 680 Lt žalos sumą sudaro 65 511 Lt žaliavos ir komplektavimo gaminiai, 12 710 Lt gautinos sumos bei 99 127 Lt pinigai. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, už piniginių lėšų panaudojimą UAB „Vitera“ buvo atsakingas įmonės akcininkas ir kasininkas V. E., iš kurio įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. sprendimu už akių buvo priteista 474 750 Lt nuostolių, kuriuos jis įmonei padarė be pateisinamųjų dokumentų išėmęs šią pinigų sumą iš įmonės banko sąskaitų. Iš Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1848-538/2010 esančių pažymų matyti, kad pinigai buvo išimti laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2009 metų. Iš to galima daryti išvadą, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu bankrutuojančiai įmonei yra priteista neteisėtai panaudotų sąskaitose buvusių lėšų suma, todėl ieškovas negali reikalauti šios sumos atlyginimo nagrinėjamoje byloje.
Ieškovas, remdamasis 2007 metų balanso duomenimis reikalavo taip pat priteisti įmonės turėto, bet jai neperduoto turto vertę, įmonės kasoje buvusias lėšas bei įmonės gautinas sumas. Kaip jau buvo minėta, UAB „Vitera“ 2008 metais dar vykdė veiklą, tačiau finansinė apskaita už šiuos metus nebuvo tinkamai sutvarkyta, nebuvo sudarytas įmonės balansas. Byloje yra pateikti ieškovo ginčijami dokumentai dėl kasos priėmimo–perdavimo ir materialinių vertybių perdavimo. Iš šių dokumentų matyti, kad įmonės kasoje 2008 m. gruodžio 19 d. buvo 97,76 Lt, o byloje esantis inventorizacijos aktas susideda tik ir vieno lapo, nors iš šio dokumento turinio matyti, kad turėtų būti pridėti dar 24 lapai. Taigi iš byloje esančių dokumentų negalima nustatyti kiek lėšų kasoje ir kokį turtą įmonė turėjo 2009 m. spalio 20 d. nutartimi jai iškeliant bankroto bylą. Byloje esantis balansas už 2007 metus negali būti tinkamas ieškovo nurodomos žalos įrodymas, nes iš kitų esančių dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad įmonė 2008 metais vykdė veiklą, todėl kasoje turimos lėšos ir turtas per šį laikotarpį turėjo pasikeisti. Be to, galima sutikti su R. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad iš 2007 metų balanso matyti, kad įmonės turtą iš esmės sudarė lėšos bei žaliavos. Šiuo atveju įmonei vykdant veiklą žaliavų kiekis bei kaina galėjo pasikeisti, todėl negalima sutikti su apeliantu, kad įmonei padarytos žalos dydį patvirtina 2007 metų balansas, kuriame užfiksuotos įmonės turėtos 65 511 Lt vertės žaliavos.
Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nurodytas 2007 metų balansas nepatvirtina įmonei padarytos žalos dydžio ir nėra pagrindas priteisti iš buvusių įmonės vadovų padarytą žalą, nes kiti byloje esantys įrodymai ir nustatyti faktai patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis galėjo būti pasikeitusi. Įmonės sąskaitose buvusios ir neteisėtai panaudotos lėšos yra priteistos iš V. E., todėl dalis įmonei padarytos žalos gali būti kompensuota išieškant priteistas sumas, o kitos su turto (žaliavų) neperdavimu ar kasoje buvusių lėšų neperdavimu patirtos žalos ieškovas, remdamasis 2007 metų balanso duomenimis, neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines su šiuo ginču susijusias aplinkybes, tai yra faktus, kad paskutinis UAB „Vitera“ vadovas yra nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, jis jokių dokumentų neišsaugojo ir BUAB „Vitera“ bankroto administratoriui neperdavė, šiam ginčui išspręsti reikšmingi dokumentai nebuvo rasti ir baudžiamojoje byloje atliktų kratų metu, buvęs UAB „Vitera“ vadovas ir atsakovas R. R. šioje byloje yra miręs ir jo teises yra perėmę jo nepilnamečiai vaikai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra tikslinga naikinti šioje byloje priimtą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui įpareigojant nustatyti, ar BUAB „Vitera“ buvo padaryta žala dėl žaliavų neperdavimo, o jeigu buvo, tai kokio dydžio. Iš minėtų aplinkybių matyti, kad yra labai maža tikimybė, kad bus rasti papildomi įrodymai, pagrindžiantys padarytos ir dar nekompensuotos žalos dydžius.
Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.