Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – P. K., artimam giminaičiui – sūnui V. K.,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs P. K., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Eugenijaus Baršio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria P. K. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi P. K., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurios taikymas buvo tęsiamas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimis.

2. Skundžiama nutartimi P. K. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad P. K. psichikos būklė nepasikeitė – ji nepakankamai pagerėjusi ir nėra stabili, jos socialinis pavojingumas taip pat neišnyko, todėl jos priverstinis stacionarinis gydymas šiuo metu yra būtinas.

4. Teismo posėdyje V. K. prašė gynėjo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas tenkinamas.

6. Apylinkės teismas, pratęsdamas P. K. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, šiuo atveju bylos duomenis įvertino formaliai, atsižvelgė tik į P. K. kritikos ligai ir padarytai nusikalstamai veikai stoką, jos charakterio savybes mažai bendraujant su ligoninės darbuotojais. Apygardos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus, teismui pateiktą bylą, nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių P. K. negalėtų būti taikomas priverstinis gydymas ambulatorinėmis sąlygomis.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

8. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes šios priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichikos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą.

9. Būtina paminėti ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (W. prieš Nyderlandus, Series A. no 33, § 37, 1979 m. spalio 24 d.; S. prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). EŽTT pabrėžė ir tai, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

10. Vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į jo gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties paciento savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Vertindamas P. K. psichikos būklę ir su ja susijusį jos socialinį pavojingumą, apylinkės teismas priėmė bylos duomenimis nepagrįstą nutartį. Bylos duomenimis, P. K. buvo diagnozuotas organinis kliedesinis sutrikimas. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog P. K. psichikos būklė išlieka be esminių pakitimų (ji su kažkuo kalbasi, barasi, nebendradarbiauja su ligoninės darbuotojais, įtari, labai mažai bendraujanti), tačiau, vis tik, ji yra garbingo amžiaus (71 metų), jos agresijos, konfliktų, žymesnio destruktyvaus elgesio, režimo pažeidimų nestebima, ji vaistus taip pat vartoja noriai, dėl to problemos nekyla. Be kita ko, apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog P. K. padaryta nusikalstama veika nesukėlė jokių sunkesnių padarinių – susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms, kilus konfliktui, P. K. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą kairės rankos plaštaka suduodama vieną smūgį jai į dešinę veido pusę. Įvertinus ir tai, jog byloje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią (blogėjančią) ar nestabilią P. K. psichikos būklę ir dėl to padidėjusį labiau, nei buvo nustatyta pirmiau, jos socialinį pavojingumą nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ji tikrai nekritiška ligai ir nėra realios galimybės užtikrinti jos gydymo tęstinumo ambulatorinėmis sąlygomis.

11. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. K. artimieji – vaikai V. K. ir E. K., anūkas P. K. prašo ją išleisti gydytis į namus. Per visą priverstinio gydymo laikotarpį stacionare jie rūpinosi P. K., su ja sutarė, to tikimasi ir ateityje. V. K., E. K. ir P. K. įsipareigoja rūpintis, kad P. K. laiku nuvyktų pas gydytojus ir išgertų vaistus, o pastebėję jos sveikatos pablogėjimą kreiptis pagalbos. Iš P. K. rašytinio paaiškinimo matyti, kad jis gyvena netoli P. K. gyvenamosios vietos, tad turi galimybę ja rūpintis kiekvieną dieną, o tuo atveju, jei jis negalės, P. K. rūpinsis jos sūnus V. K.. Taigi, P. K. artimieji jau yra sutarę, kaip užtikrins P. K. nuolatinę priežiūrą ją priverstinai gydant ambulatorinėmis sąlygomis, jie tam turi visas sąlygas ir galimybes. Be to, kaip galima suprasti iš visų byloje surinktų duomenų, P. K. psichikos liga sirgs visą gyvenimą, byloje nėra duomenų, jog galima tikėtis jos didesnio psichikos sveikatos būklės pagerėjimo. Todėl toliau laikyti P. K. izoliuotą nuo visuomenės šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo.

12. Atsižvelgdamas į išdėstytų duomenų visumą, P. K. psichikos būklę bei jos socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjantis apygardos teismas daro išvadą, kad neegzistuoja reali grėsmė, jog P. K. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Todėl, apygardos teismo vertinimu, P. K. gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu bus kur kas efektyvesnis nei jos stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šiuo atveju tai bus pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, padidins P. K. vidines pastangas grįžti į visuomeninį gyvenimą, stiprinti ir plėtoti socialinius ryšius. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 9 d. nutartį ir dėl P. K. gynėjo advokato Eugenijaus Baršio skundo priimti naują sprendimą : P. K. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.