Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1601/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-03
Bylos Nr.: 2A-1601/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: (nepasirinktas)

Teisėjai: Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: A. L.
Atsakovas: Teisėjų taryba Lietuvos Respublikos Prezidentė

Civilinė byla Nr. 2A-1601/2013Procesinio sprendimo kategorija 92. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5094-781/2012 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai ir Teisėjų tarybai, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu bei panaikinti Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 13P-70-(7.1.2) ,,Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. L. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. gegužės 15 d. dekretą Nr. IK-1064 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo A. L. atleidimo“, kuriuo A. L. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6 ir 7 dalimis bei Teisėjų tarybai patarus, buvo atleistas iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė, būdama galimai suklaidinta, dekretu Nr. IK-1054 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo A. L. atleidimo“, atleido jį iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 13P-70-(7.1.2) nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 7 dalimi, 120 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgiant į STT 2012 m. sausio 19 d. raštą Nr. 4-01-312, kuris leidžia teigti, kad Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas A. L. : 1) darė poveikį administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471-456/2011 nagrinėjusiam Kauno m. apylinkės teismo teisėjui R. B. , siekdamas paveikti šios bylos eigą ir baigtį; 2) toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti Kauno m. apylinkės teismo teisėjos V. R. neteisėtą pašalinę įtaką, kuri galėjo paveikti sprendimo priėmimą teisėjo A. L. nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-4586-226-2011; 3) toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti Kauno m. apylinkės teismo teisėjo G. V. neteisėtą pašalinę įtaką, kuri galėjo paveikti sprendimo priėmimą teisėjo A. L. nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-4602-226-2011; 4) UAB „Avia Catering“ direktoriaus naudai ir interesais, bendraudamas su pažįstamais Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB „Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros, bei taip nesilaikė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintų teisingumo ir nešališkumo, nepriklausomumo, sąžiningumo ir nesavanaudiškumo bei pareigingumo principų ir šiais veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 7 punkte, 9 straipsnio 2, 3 punktuose, 12 straipsnio 2 punkte ir 15 straipsnio 3 punkte įtvirtintus reikalavimus.

Ieškovas nurodė, kad STT 2012 m. sausio 19 d. rašte nurodyti keturi atvejai, kai galimai buvo nesilaikyta Teisėjų etikos kodekse įtvirtintų principų ir taip galimai pažeisti Teisėjų etikos kodekso reikalavimai, tačiau, anot jo, kokiais konkrečiais veiksmais koks pažeidimas pasireiškė, nenurodyta. Pasak ieškovo, informacija Prezidentūrai ir Teisėjų tarybai pateikta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnį, pateikta parinktinai, vienpusiškai ir neobjektyviai, o STT pareigūnai faktines aplinkybes interpretavo iškreiptai, siekdami pateisinti galimai neteisėtai pradėtą ir nerezultatyviai atliktą operatyvinį tyrimą bei operatyvinės bylos iškėlimą. Tyrimo metu nebuvo gauti paaiškinimai dėl įvykių esmės, netikrinta operatyvinė informacija.

Ieškovas pažymėjo, kad nors LR Generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. rašte Nr. 172-2413 nurodyta, jog prokurorų teikimai ir teismo nutartys dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo sudaro tarnybos paslaptį, jam buvo pateiktos septynios Šiaulių apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai. Nors Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punktas, 24 punktas, 7 straipsnio 4 punktas, 10 straipsnis, 11 straipsnis įsakmiai reikalauja, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, slaptas patekimas į patalpas gali būti vykdomi tik sankcionavus apygardų teismams motyvuotomis nutartimis, visose septyniose nutartyse operatyvinių veiksmų naudojimo motyvai nenurodyti, penkių nutarčių rezoliucinėse dalyse sankcionuojant visiškai kitų operatyvinių veiksmų naudojimą. Šiaulių apygardos teismo nutartyje Nr. 719 KF yra nurodytos dvi nutarties priėmimo datos: 2011 m. spalio 24 d. ir 2011 m. spalio 25 d., todėl, ieškovo nuomone, galima daryti išvadą, kad operatyvinių veiksmų atlikimas sankcionuotas galimai atgaline data. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi Nr. 565 KF slapta naudojamų telefono abonentų Nr. 8-698-10216 <...>, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, fiksavimas ir kaupimas sankcionuoti nuo 2011 m. gegužės 22 d. iki 2011 m. liepos 22 d., t. y. atgaline data - pusę metų iki nutarties priėmimo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartyse Nr. 566 KF ir 567 KF nurodyta, kad „Nuo 2011 m. vasario 21 d. tiriamojo atžvilgiu yra taikomas sankcionuotų techninių priemonių naudojimas specialia tvarka“, tačiau daugiau operatyvinės medžiagos išslaptinti atsisakyta LR Generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. raštu, nenurodant pagrindų ir motyvų, tik formaliai teigiant, kad tai „sudaro tarnybos paslaptį“, todėl, ieškovo vertinimu, nėra aišku, kodėl neišslaptintos analogiškos nutartys, jeigu tokios buvo, priešingu atveju operatyviniai veiksmai nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. ir nuo 2011 m. liepos 22 d. iki 2011 m. spalio 24 d., t. y. daugiau kaip pusę metų buvo atliekami neteisėtai. Todėl, ieškovo nuomone, septynios Šiaulių apygardos teismo nutartys yra niekinės, o operatyviniai veiksmai buvo atliekami galimai neteisėtai, o jų metu gauta informacija neturi įrodomosios reikšmės įrodymų leistinumo prasme.

Ieškovas taip pat nurodė, kad nors Teismų tarybai pateiktame Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 7963 nurodyta, kad nutarties 2011 m. spalio 24 d. Nr. 719 ir 2011 m. liepos 11 d. nutarties Nr. 565 KF išrašuose buvo padarytos techninės klaidos, tačiau šis raštas, anot ieškovo, yra neabejotina klastotė, nes Teisėjų tarybai ir ieškovui buvo pateikti ne tie nutarčių išrašai, o Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirkininkės I. I. spaudais ir parašais patvirtintos nutarčių kopijos. Anot ieškovo, šių nutarčių vykdymas, net esant techninėms klaidoms, yra neabejotinai neteisėtas.

Ieškovas teigė, kad 2011 m. liepos mėn. netoli jo gyvenantis V. K. papasakojo, kad jo sūnaus draugė (L. N. ) netyčia kliudė greta stovėjusį automobilį ir, to nepajutusi, nuvažiavo, už ką jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ir prašė dėl šio įvykio pasiaiškinti, nes draugė, jo žodžiais, automobilių kontakto nepajuto. Pasiteiravęs pas kolegą teisėją R. B. , ieškovas sužinojo, kad L. N. buvo nustatytas truputį normą viršijantis girtumas. Diskutuojant apie šią bylą, kolegos ieškovas paklausęs, ar yra įrodymų, jog L. N. apie kito automobilio sužalojimą žinojo, ir ar nereikės bylą perkvalifikuoti dėl pasišalinimo iš įvykio vietos nebuvimo. Teisėjas R. B. atsakė, kad sužalojimas nemenkas, bet viskas spręsis posėdžio metu. Anot ieškovo, tokiais veiksmais R. B. joks neteisėtas poveikis nebuvo daromas, perkvalifikuoti pažeidimo, kaip nurodyta STT pažymoje, ieškovas neprašė, turėti įtakos bylos eigai ir baigčiai nesiekė, ką patvirtina ir STT pateiktas 2011 m. liepos 14 d. pokalbio, kuriame apie minėtą bylą pasakytos vos kelios frazės, turinys. Be to, jis R. B. jokio poveikio ir negalėjęs padaryti, nes jam, kaip teismo pirmininko pavaduotojui, buvo pavaldus. Su L. N. telefonu kalbėjo tik jai paskambinus 2011 m. liepos 25 d., ir davė suprasti, kad į bylą nesikiša ir konsultacijų neteikia, darbe su pastarąja buvo susitikęs vieną kartą – 2011 m. liepos 25 d. prie lifto, tačiau L. N. atvyko neblaivi, pradėjo kažko prašyti, todėl jis pasišalino ir pokalbis neįvyko.

Ieškovas taip pat teigė, kad administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A-4586-226/2011, pradėtą pagal LR ATPK 413 straipsnio l dalį R. D. atžvilgiu, 2011 m. liepos 26 d. nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties todėl, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas jos eilinių atostogų metu, t. y. surašytas netinkamam asmeniui. Anot jo, tai buvo teisingas ir teisėtas sprendimas, todėl teisėjos V. R. prašymas R. D. griežtai nebausti, jokios įtakos bylos eigai ir baigčiai neturėjo. Sprendimo Darbo inspekcijos Kauno skyrius neskundė ir 2011 m. liepos 26 d. nutarimas yra įsiteisėjęs. Teisėjos V. R. vizito ir prašymo ieškovas neinicijavęs ir negalėjęs inicijuoti, nes R. D. nepažįsta, todėl kaltinti jį kaip nors pažeidus Teisėjų etikos kodekso reikalavimus nėra pagrindo.

Ieškovas taip pat teigė, kad administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A-4602-226/2011, pradėtą pagal ATPK 413 straipsnio l dalį Z. G. atžvilgiu, baigė 2011 m. liepos 26 d. nutarimu, esant įstatymo numatytoms sąlygoms: pažeidėja kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, pateikė visą eilę jai už gerą darbą pareikštų padėkų, dėl ko buvo pritaikytas ATPK 30¹ straipsnis ir paskirta mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali bauda. Teisėjo G. V. apsilankymas ir jo prašymas Z. G. griežtai nebausti, jokios įtakos bylos eigai ir baigčiai neturėjo, nutarimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Teisėjo G. V. vizito bei prašymo ieškovas neinicijavęs ir negalėjęs inicijuoti, nes Z. G. nepažįstąs, G. V. dėl jo prašymo nieko nežadėjęs.

Ieškovas taip pat teigė, kad 2011 m. rugpjūčio - lapkričio mėn. UAB „Avia Catering“ darė jo namo remontą. Minėtos bendrovės direktorius V. F. 2011 m. spalio 10 d. pasiskundė, kad Kauno muitinė 2011 m. liepos mėn. sulaikė jo bendrovės reeksportuojamas į Lenkiją trąšas, o sulaikymo priežasčių nenurodė. Norėdamas sužinoti trąšų sulaikymo priežastis, ieškovas skambino buvusiems savo bendradarbiams - draugams, su kuriais bendrauja iki šiol, tačiau jokio poveikio nebandė jiems daryti, o ir negalėjo. Ieškovas pažymėjo, kad pažįsta Kauno muitinės kriminalinės tarnybos darbuotojus D. J. , K. R. ir kt., tačiau jiems neskambino ir jokio poveikio nedarė. Draugams S. P. , A. L. skambino ne kaip teisėjas, o kaip eilinis fizinis asmuo, pažįstamas, retoriškai sakydamas: „arba, arba“, t. y. arba konfiskuokit, arba ne. Be to, ieškovui, kaip teisėjui, pasidomėti galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais galiojantys norminiai aktai nedraudžia. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad iki 2012 m. vasario 15 d., t. y. įslaptintų dokumentų išslaptinimo: 2012 m. sausio 23 d., 27 d., 2012 m. sausio 28 d., 31 d., 2012 m. vasario 2 d., 3 d., ir kt. Lietuvos žiniasklaida (www.delfi.lt, Lietuvos rytas, Kauno diena ir kt.) citavo STT kontroliuotų įslaptintų telefoninių pokalbių turinius, o tai, anot ieškovo, rodo, kad STT pareigūnai, nutekindami slaptą informaciją, žiniasklaidos pagalba siekė suformuoti visuomenės ir atsakingų asmenų, kurie priims sprendimus ieškovo atžvilgiu, nuomonę ir daryti jiems tiesioginį poveikį.

Ieškovo nuomone, STT 2012 m. sausio 19 d. raštas, kurio pagrindu priimtas 2012 m. gegužės 14 d. Teisėjų tarybos nutarimas Nr. 13P-70-(7.1.2), yra deklaratyvus, šališkas, neobjektyvus ir teisiškai nepagrįstas, nes surašytas pasirinktinai išimant iš konteksto cituojamas pokalbių dalis ir, jomis manipuliuojant, iškreipiama tikroji įvykio esmė. STT nurodytame rašte konstatavo, kad: „...buvo surinkti duomenys apie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjų veikas, turinčias korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymius“, tačiau tai yra netiesa, kadangi LR Generalinė prokuratūra 2011 m. spalio 26 d. nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl minėto įvykio. Iš LR Generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. 17.2-2413 matyti, kad LR Generalinė prokuratūra, įvertinusi STT pateiktą medžiagą, ikiteisminio tyrimo nepradėjo, o apie Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimus neužsiminta.

Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. neeiliniame posėdyje (Teisėjų tarybos posėdžio protokole nurodyta 2012 m. gegužės 29 d. data, kuri yra vėlesnė nei Prezidentės dekreto priėmimo) buvo sprendžiamas klausimas dėl patarimo Respublikos Prezidentei atleisti A. L. iš pareigų. Ieškovas, būdamas priešinsultinėje būklėje, parašė sutikimą, kad atleidimo klausimas būtų svarstomas jam nedalyvaujant, bet sutikimo, kad šiuo klausimu būtų priimtas galutinis sprendimas, jis nedavė. Teisėjų taryba, priimdama 2012 m. gegužės 14 d. nutarimą, ir LR Prezidentė, priimdama 2012 m. gegužės 15 d. dekretą, A. L. būnant nedarbingam, pažeidė jo konstitucines teises, nesilaikė teisingumo ir nešališkumo principų, skubotai apkaltinant, buvo formuojama išankstinė nuomonė pagal medžiagą, kurioje apie ieškovo veiklą pateikti tendencingai neigiami, neištirti pagal įstatymo reikalavimus duomenys.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, Teisėjų tarybos nutarimas neatitinka Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos apraše III skyriuje nustatytų teisėjų veiklos vertinimo kriterijų, nes teisėjo jurisdikcinė ir nejurisdikcinė veikla vertinama griežtai laikantis teisėjų nepriklausomumo principo, naudojant statistinius, su teisingumo vykdymu susijusius duomenis, bet ne tikrinant atskirų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą (Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo 6 punktas).

Nesutikdamas su LR Prezidentės 2012 m. sausio 27 d. dekretu Nr. 1K-940, 2012 m. balandžio 25 d. ieškovas pateikė Teisėjų tarybai paaiškinimus dėl STT 2012 m. sausio 19 d. rašto. 2012 m. gegužės 29 d. Teisėjų tarybos posėdžio metu LR Prezidentės patarėjas E. R. šiuos paaiškinimus šališkai, neobjektyviai ir teisiškai nepagrįstai interpretavo, kaip įrodančius A. L. galimą kaltę, iškreipdamas tikrąją įvykių esmę. Teisėjų taryboje, išskyrus pagrįstą jos nario Z. P. pastabą, jokių diskusijų nebuvo, LR Prezidentės patarėjas E. R. nepagrįstai ir iškreiptai ieškovą sulygino su galimai kyšį paėmusiu R. S. , taigi, taryba priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą, ieškovui nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti visomis LR Konstitucijos ir kitų teisės aktų suteiktomis teisėmis į gynybą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko M. Š. nuomone, įvertinus ieškovą teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos kriterijų 8.3 punkto pagrindu, jis buvo įvertintas 18 balų, 1. e. p. Kauno apygardos teismo pirmininko A. S. nuomone, - 20 balų, o Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisija 2010 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 48P-106-(7.8.4) nurodė, kad A. L. atitinka teisėjui keliamus profesinio bei dalykinio pasirengimo reikalavimus.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, jo darbo patikros procedūra buvo neteisėta, nes nebuvo laikomasi įstatymų ir jo, kaip teisėjo, veiklos įvertinimas buvo nepagrįstas, nes nebuvo pakankamai nustatytų (išaiškintų) objektyvaus pobūdžio faktų, kuriems esant būtų galima konstatuoti, kad jis pažemino teisėjo vardą, o Teisėjų tarybos patarimas atleisti jį iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo argumentuotas ir motyvai, dėl kurių buvo patarta atleisti jį iš teisėjo pareigų, nebuvo aiškiai išdėstyti.

Ieškovo nuomone, atleidimas iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra drausminė nuobauda. Teisėjų drausminės atsakomybės pagrindai yra įtvirtinti Teismų įstatyme, kurio 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka trimis atvejais: už teisėjo vardą žeminantį poelgį, už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą ir už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

Ieškovo nuomone, nepatraukus baudžiamojon atsakomybėn ir teismui nepriėmus nuosprendžio, jis yra prilygintas padaręs nusikaltimą, t. y. neaišku kokiu pagrindu pripažintas kaltu padarius Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimus.

Ieškovas taip pat pažymėjo, kad per visą savo darbinės veiklos laiką jokių nuobaudų neturėjo, drausminių bylų iškelta nebuvo, visuomet buvo charakterizuojamas teigiamai ir tai, kad ieškovo veiksmai nesukėlė jokių viešųjų ir privačių interesų konfliktų, nepaveikė nagrinėjamų bylų eigos, sudaro pagrindą teigti, jog paskirta jam nuobauda yra per griežta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovo A. L. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. L. 35,96 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2011 m. liepos 15 d. ieškovo pažystamas V. K. su jo pažystama L. N. , siekdami jai palankaus teismo sprendimo, ne kartą bendravo su Kauno miesto apylinkės teismo teisėju A. L. , 2011 m. liepos 18 d., 9 val. teisėjas R. B. , vadovaudamasis ATPK 30¹ straipsniu, priėmė nutarimą L. N. už ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirti administracinę nuobaudą – 4000 Lt baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. 2011 m. rugsėjo 7 d. Kauno apygardos teismas nutarė Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nutarimą pakeisti, paskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams. Teismas pažymėjo, kad šių faktinių aplinkybių ieškovas A. L. neneigė nei ieškininiame pareiškime, nei teismo posėdžio metu, priešingai, pripažino, kad diskutavo su teisėju R. B. apie šią bylą. Todėl teismas sprendė, jog pagrįsta išvada, kad teisėjas A. L. darė poveikį administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471-456/2011 nagrinėjančiam Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui R. B. , siekdamas paveikti šios bylos eigą ir tuo pažemino teisėjo vardą

Teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-4586-226/2011 dėl R. D. padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnyje, nustatė, kad ieškovui 2011 m. liepos 12 d. buvo perduota nagrinėti ši administracinė byla, ir jis, išnagrinėjęs šią bylą, 2011 m. liepos 26 d. nutarimu ją nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Operatyvinių veiksmų protokolo Nr. S6-07–93 išrašo pagrindu teismas nustatė, kad iki Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. nutarimo, o būtent – 2011 m. liepos 14 d., 10 val. 39 min., buvusi Kauno miesto apylinkės teismo teisėja V. R. prašė ieškovo padėti R. D. . Ieškovas A. L. neneigė aplinkybių, kad V. R. buvo jo kabinete, kalbėjo būtent apie R. D. administracinę bylą ir prašė R. D. „griežtai nebausti“. Teismas pažymėjo, kad sprendimo nutraukti procesą galimybę ieškovui pasiūlė teisėja V. R. , bei padarė išvadą, jog apie protokolo surašymą ,,atostogų metu“ ieškovas nusprendė ne vienas pats nagrinėdamas bylą ar teismo posėdžio metu išgirdęs proceso dalyvių pasisakymus, o dėmesį į tai atkreipė V. R. , ne procesine tvarka prašydama griežtai nebausti bei pasiūlydama ir šią aplinkybę „dadėti“ sprendime, todėl pasidavimas pašalinei įtakai ir jos toleravimas, teismo vertinimu, yra akivaizdus. Teismas, atsižvelgęs į Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 2, 4 punktų, 9 straipsnio 2 punkto, 15 straipsnio 5 punktu nuostatas, sprendė, jog pagrįsta išvada, kad A. L. toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti buvusios kolegės Kauno m. apylinkės teismo teisėjos V. R. neteisėtą pašalinę įtaką ir šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

Teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A-4602-226-2011 dėl Z. G. padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sprendė, jog pagrįstai padaryta išvada, kad A. L. toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti kolegos Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo G. V. neteisėtą pašalinę įtaką ir šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad dėl šios bylos pas ieškovą A. L. buvęs kolega teisėjas G. V. buvo apsilankęs jo kabinete ir prašė griežtai nebausti Z. G. . Be to, po G. V. pasiteiravimo, kada numatomas Z. G. bylos nagrinėjimas ir kada apie tai priminti, abipusiai sutarė, kad dieną prieš G. V. paskambins ieškovui telefonu, pašnekės „apie orą“ ir tokiu būdu primins apie šią bylą, kas, anot teismo, leidžia teigti, kad ieškovas ne tik nesiėmė priemonių nutraukti kito asmens įtaką dėl jo nagrinėjamos bylos, bet ir ją toleravo, jai pritarė bei pasidavė. Taip pat teismas nustatė, kad apie bylos nagrinėjimą G. V. ieškovui papildomai priminė dieną prieš sprendimo priėmimą.

Teismas pripažino, kad ieškovas A. L. nuo 2011 m. spalio 10 d., veikdamas UAB ,,Avia Catering“ direktoriaus V. F. naudai, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus atliekamame tyrime dėl UAB ,,Avia Catering“ įvežtų prekių į Lietuvos Respubliką, tai yra teisėjas A. L. nuo 2011 m. spalio 10 d. bendravo su minėtos muitinės pareigūnais, siekdamas nutraukti UAB ,,Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūrą, tam, kad bendrovė jas galėtų išvežti į Lenkijos Respubliką. Anot teismo, šiuos duomenis patvirtina byloje esančios pokalbių išklotinės su Kauno teritorinės muitinės pareigūnais. Teismo vertinimu, A. L. ieškojo būdų padaryti įtaką tiems asmenims, kuriems jautė galintis daryti įtaką, ir neskambino tiems asmenims, kurių bijojo negalintis paveikti. Teismo vertinimu, A. L. , veikdamas UAB ,,Avia Catering“ direktoriaus naudai ir interesais, bendraudamas su asmeniškai pažįstamais Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB ,,Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros, ir tuo pažemino teisėjo vardą.

Vertindamas skundžiamo Teisėjų tarybos teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad nutarime aiškiai įvardinti ieškovo poelgiai, kurie buvo įvertinti kaip pažeminę teisėjo vardą, todėl, Teisėjų taryba 2012 m. gegužės 14 d. nutarimu pagrįstai patarė LR Prezidentei atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teismo vertinimu, toks elgesys yra nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinka Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, kenkia teismo autoritetui, žemina teisėjo vardą. Įvertinęs Teisėjų tarybos patarimą atleisti ieškovą iš pareigų, teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ginčijamas LR Prezidentės dekretas, kuriuo jis atleistas iš teisėjo pareigų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime ir 2006 m. gruodžio 17 d. nutarime apteiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad teisėjo atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nėra susietas su būtinybe taikyti drausminės atsakomybės procedūrą, teisėjo vardą žeminantis poelgis yra savarankiškas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas.

Teismas pažymėjo, kad nei 2012 m. balandžio 25 d. savo paaiškinimuose Teisėjų tarybai, nei šios civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas iš esmės neginčijo Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 13P-70-(7.1.2) nurodytų faktinių aplinkybių, apsiribodamas, jo nuomone, egzistuojančiomis procedūrinėmis kliūtimis jo atleidimo iš pareigų klausimui spręsti bei įrodymų, pagrindžiančių ginčijamą Teisėjų tarybos sprendimą, leistinumu ir pakankamumu. Ieškovo argumentus, kad ginčijamame Teisėjų tarybos nutarime nebuvo įvardinti konkretūs faktai, kaip ieškovas pažemino teisėjo vardą, teismas pripažino nepagrįstais ir neįrodytais.

Atsižvelgęs į Teisėjų tarybos darbo reglamento, patvirtinto Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 13P-206-(7.1.2), 39 punktą, teismas atmetė ieškovo teiginį, kad 2012 m. gegužės 14 d. vykusio Teisėjų tarybos posėdžio protokolas yra niekinis, nes jo surašymo data yra 2012 m. gegužės 29 d. Teismas pažymėjo, kad protokole nurodyta data yra jo surašymo data, o ne data, kada įvyko posėdis, be to, Teisėjų tarybos posėdžio protokolas jokių teisinių padarinių ieškovui nesukėlė. Pasak teismo, Konstitucijoje nurodytas pasekmes – patarimą LR Prezidentei atleisti A. L. iš teisėjo pareigų pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuris turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas.

Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad Teisėjų taryba, priimdama skundžiamą nutarimą, ieškovui būnant nedarbingam, pažeidė jo konstitucines teises. Teismas pažymėjo, kad tokį sutikimą davė pats ieškovas savo 2012 m. gegužės 14 d. prašyme Teisėjų tarybai, be to, jis Teisėjų tarybai nepranešė, kad turi nedarbingumo pažymėjimą, o pridėjo tik išrašą iš medicininių dokumentų. Teisėjų tarybos darbo reglamento, patvirtinto Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 13P-206-(7.1.2), 30 punkto redakcija numatė, jog esant motyvuotam teisėjo prašymui, Teisėjų tarybai nėra draudimo teisėjo atleidimo iš pareigų klausimą svarstyti teisėjui nedalyvaujant. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors teisėjo atleidimui iš pareigų ir netaikomos DK normos, tačiau, net ir asmeniui, kuriam pagal jo statusą taikomos DK normos, šiuo atveju pažeidimo nebūtų galima konstatuoti, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011, išaiškinimą.

Teismas nustatė, kad STT 2012 m. sausio 19 d. rašto Nr. 4-01-312 pagrindu LR Prezidento kanceliarija kreipėsi į LR Generalinę prokuratūrą, siekdama įvertinti jame nurodytas aplinkybes. LR Generalinio prokuroro pavaduotojas 2012 m. sausio 27 d. raštu patvirtino, kad STT tarnybos surinkti ir šalies vadovei pateikti duomenys yra surinkti esant faktiniam ir teisiniam tokių veiksmų atlikimo pagrindui, ir prokurorui kontroliuojant operatyvinių veiksmų teisėtumą. Tik po to, kai buvo gautas atitinkamas patvirtinimas, LR Prezidentė pasirašė 2012 m. sausio 27 d. dekretą Nr. 1K-940, kuriuo inicijavo ieškovo atleidimą iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba dar iki klausimo svarstymo iš esmės, prašė pateikti oficialius dokumentus, galinčius patvirtinti 2012 m. sausio 27 d. LR Generalinės prokuratūros rašte Nr. 17.2–2413 nurodytus duomenis apie operatyvinių veiksmų teisėtumą. Po šio kreipimosi buvo atlikta Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti operatyviniai veiksmai, išslaptinimo procedūra, padaryti minėtų nutarčių išrašai, kurie 2012 m. vasario 22 d. LR Generalinės prokuratūros raštu Nr. 17.2-4289 buvo pateikti Nacionalinei teismų administracijai ir pridėti prie Teisėjų tarybos posėdžių medžiagos, svarstant klausimą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų. Anot teismo, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 7963 pašalinamos abejonės tiek dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties Nr. 719KF priėmimo datos („tiksli nutarties data yra 2011-10-24“), tiek dėl 2010 m. liepos 11 d. nutarties Nr. 565 KF rezoliucinėje dalyje nurodyto laikotarpio, kuriam buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas („Teisingas, 2011 m. liepos 11 d. nutartyje Nr. 565 KF nurodytas laikotarpis yra nuo 2011-07-22 iki 2011-10-22.“).

Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, kurie siejami su Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadomis, ginčo nagrinėjimui tiesioginės reikšmės neturi, kadangi 2010 m. birželio 8 d. Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvada dėl A. L. veiklos vertinimo priimta nežinant duomenų, kuriuos STT nustatė ir pateikė jau po vertinimo procedūros. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka neįrodė jo atleidimo iš pareigų neteisėtumo (CPK 178 str.), todėl ieškovo ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. L. prašo:

1) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;

2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis bei 121 straipsnis, kuriuose nėra numatyta Teisėjų tarybos nutarimų apskundimo tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą principui, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis, kurioje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi;

4) siekiant patikrinti STT pateiktą operatyvinę medžiagą ir nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytojus (pagal pateikiamą sąrašą);

5) įpareigoti E. R. pateikti teismui išslaptintas, esančias operatyvinėje byloje, Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuriomis leista taikyti operatyvines priemones A. L. , L. N. ir V. K. atžvilgiu;

6) įpareigoti I. I. pateikti teismui Šiaulių apygardos teismo Specialiosios ekspertų komisijos įkūrimo ir veiklą reglamentuojančius dokumentus, 2012 m. vasario 17 d. posėdžio Nr. 4 protokolą ir jai pateiktus dokumentus: visas išslaptintas (neišslaptintas – išslaptinti, jei dokumentai nebus išslaptinti, surengti uždarą teismo posėdį), Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuriomis leista taikyti operatyvines priemones A. L. , L. N. ir V. K. atžvilgiu (originalus, kopijas ir išrašus).

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas, nagrinėdamas šią bylą bei priimdamas sprendimą, buvo neobjektyvus ir šališkas, o teismo sprendimas grindžiamas prieštaringais argumentais, be to, visiškai netirta LR Specialiųjų tyrimų tarnybos nepilnai, pasirinktinai pateikta operatyvinė medžiaga.

2. Byla buvo išnagrinėta skubotai, nesigilinus ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetus ieškovo, o vėliau ir jo atstovės pateiktus prašymus apklausti liudytojus, galinčius paaiškinti labai svarbias, esmines bylos aplinkybes bei išreikalauti rašytinę medžiagą, patvirtinančią galimai neteisėtus STT pareigūnų veiksmus.

Atsiliepimas

3. Teismo nurodyti motyvai yra atsiliepimų ir triplikų atkartojimai.

4. Skundžiamame sprendime vienur kalbama, kad ieškovas tik „galimai“ padarė etikos pažeidimus, kitur, jog šie jo pažeidimai „įrodyti“.

5. Sprendime nėra motyvų, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadas, jog V. K. ir L. N. bendravo su ieškovu, siekdami pastarajai palankaus sprendimo, ir kuo pasireiškė ieškovo įtaka ar poveikis teisėjui R. B. , priimant procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A2.6-4471-456/2011. Ieškinyje ir dublike nurodyta, kad ieškovas su teisėju R. B. apie L. N. bylą diskutavo dėl veikos kvalifikacijos, bet kolegos jis nieko neprašė ir jokios įtakos jam nedarė, be to, jam ieškovas greičiausiai net neįvardino L. N. pavardės, nes jos tuomet tikriausiai nežinojo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas kaltę pripažino, neneigdamas susitikimų su minėtais asmenimis ir kad diskutavo su R. B. apie nurodytą įvykį.

5. Teismo teiginiai, kad ieškovui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas Nr. A-4586-226/2011 ir Nr. A-4602-226/2011, jam buvo padaryta pašalinė įtaka, kurią jis toleravo, skatino ir kuriai pasidavė, nesuvokdamas pagrindinių Teisėjų etikos kodekso reikalavimų bei fundamentalių teisėjo veiklos principų, yra nepagrįsti ir nepatvirtinti jokiais faktiniais duomenimis. Teismas pats pripažino, kad nutarimai, priimti administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. A-4586-226/2011 ir Nr. A-4602-226/2011, nebuvo skundžiami ir yra įsiteisėję, t. y. kad jų neteisėtumas nebuvo konstatuotas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nagrinėtose bylose priėmė faktiškai vienintelius galimus sprendimus šiose bylose. Nutarimus ieškovas priėmė savarankiškai, nesant kitų teisėjų įtakos, vadovaudamasis tik įstatymu.

6. Faktiniais duomenimis nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas, veikdamas UAB „Avia Catering“ direktoriaus naudai ir interesais, bendraudamas su asmeniškai pažįstamais Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB „Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros, ir tokiu būdu pažemino teisėjo vardą. Jokio poveikio muitinės pareigūnams ieškovas nedaręs ir negalėjęs padaryti, nes su negalinčiais jokių sprendimų dėl sulaikytų krovinių priimti Kauno muitinės pareigūnais bendravęs tik siekdamas gauti informaciją, norėdamas sužinoti reeksportui atgabentų UAB „Avia Catering“ trąšų sulaikymo priežastis. Sprendimo motyvas, kad tokius duomenis patvirtina didelis skaičius intensyvių telefoninių pokalbių ne su vienu Kauno teritorinės muitinės pareigūnu, yra netyrus aplinkybių nurašytas iš prezidentūros atstovės atsiliepimo. Realiai buvo klausiama, ar būtų galima šį klausimą išspręsti greičiau, o apie siekimą nutraukti sulaikymo procedūrą pokalbiuose nėra net užuominos.

7. Teisėjų taryba, priimdama nutarimą dėl patarimo LR Prezidentui atliesti teisėją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, tokį nutarimą turi argumentuoti, t. y. ne tik konstatuoti konkretaus poelgio faktą, bet ir, ištyrusi visas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, ar šis poelgis gali būti laikomas žeminančiu teisėjų vardą. Apelianto teigimu, būtent tai, priimant Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimą, nebuvo padaryta, nes remtasi vien pasirinktinai STT pateikta, visiškai netirta medžiaga ir jos pagrindu surašyta pažyma, argumentuota niekuo nepagrįstais išmąstymais.

Atsiliepimas

8. Priimdamas skundžiamą sprendimą, Vilniaus apygardos teismas netyrė ir neįvertino ieškovo ieškinyje, dublike ir teismo posėdyje išdėstytų aplinkybių bei motyvų dėl kiekvieno jam „inkriminuojamo“ epizodo, kuriuos teismas formaliai atmetė.

9. Nepagrįstai teismas nurodė, jog teisėjų tarybos posėdžio protokolas jokių teisinių padarinių ieškovui nesukėlė.

10. Nepagrįstas teismo teiginys, jog ieškovas nepranešė Teisėjų tarybai apie tai, kad jis turi nedarbingumą, nes medicinos dokumentus jo žmona tarybai buvo išsiuntusi el. paštu tą pačią dieną, o nedarbingumo pažymėjimą, kaip ir visais atvejais, jis gavo išvykdamas iš KMUK ambulatoriniam gydymui.

11. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad teisėjo atleidimui iš pareigų netaikomos DK normos, tačiau net ir asmeniui, kuriam pagal jo statusą taikomos DK normos, šiuo atveju pažeidimo nebūtų galima konstatuoti, nes ieškovas (būdamas priešinsultinėje būklėje) elgėsi nesąžiningai.

12. Teismo posėdyje buvo būtina ištirti tarybos posėdžio protokolo garso įrašą, tačiau teisėja ieškovo atstovės prašymus pagarsinti posėdžio garso įrašus nemotyvuotai atmetė.

13. Ieškovo darbo patikros procedūra buvo neteisėta, nes nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir jo, kaip teisėjo, veiklos įvertinimas buvo nepagrįstas, nes nebuvo pakankamai nustatytų (išaiškintų) objektyvaus pobūdžio faktų, kuriems esant būtų galima konstatuoti, kad ieškovas dėl Teisėjų etikos kodekso reikalavimų nesilaikymo pažemino teisėjo vardą, o Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentei atleisti ieškovą iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo argumentuotas ir motyvai, dėl kurių buvo patarta Prezidentei atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, nebuvo aiškiai išdėstyti.

Šalies argumentai

14. Apelianto teigimu, STT 2012 m. sausio 19 d. rašte yra pateikti niekuo nepagrįsti pamąstymai ir prielaidos apie paklausytų pokalbių pasirinktas ištraukas. STT ir Generalinės prokuratūros raštuose pateikti duomenys yra prieštaringi. Tai, anot apelianto, patvirtina šių institucijų pateikti duomenys apie ikiteisminio tyrimo nepradėjimą - neaišku, kodėl jis buvo nepradėtas ir koks dokumentas šiuo klausimu buvo priimtas. Nei Teisėjų taryboje, nei prezidentūroje, nei teisme šiuo klausimu niekas nesidomėjo.

15. Teismui neišreikalavus ieškovo 2012 m. spalio 11 d. prašyme nurodytų rašytinių įrodymų, nėra galimybės spręsti apie vykdytų operatyvinių priemonių teisėtumą, todėl nepaneigti jo ieškinio teiginiai, kad: 1) STT 2012 m. sausio 19 d. raštas, kurio pagrindu priimtas Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 13P-70-(7.1.2), yra deklaratyvus, šališkas, neobjektyvus ir teisiškai nepagrįstas, nes surašytas pasirinktinai išimant iš konteksto cituojamas pokalbių dalis ir iškreipiama tikroji įvykio esmė. Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. 17.2-2413 matyti, kad įvertinusi STT pateiktą medžiagą, Generalinė prokuratūra ikiteisminio tyrimo nepradėjo, o apie Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimus net neužsiminta; 2) Prezidentūrai ir Teisėjų tarybai informacija pateikta, pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnį, pateikta parinktinai, vienpusiškai ir neobjektyviai, o STT pareigūnai faktines aplinkybes interpretavo iškreiptai, siekdami pateisinti galimai neteisėtai pradėtą ir nerezultatyviai atliktą operatyvinį tyrimą bei operatyvinės bylos iškėlimą; 3) Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartys dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo ieškovo atžvilgiu yra nemotyvuotos, penkių nutarčių rezoliucinėse dalyse sankcionuojant visiškai kitų operatyvinių veiksmų naudojimą; 4) Šiaulių apygardos teismo nutartyje Nr. 719 KF yra nurodytos dvi jos priėmimo datos: 2011 m. spalio 24 d. ir 2011 m. spalio 25 d., todėl galima daryti išvadą, kad operatyvinių veiksmų atlikimas sankcionuotas galimai atgaline data; 5) Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi Nr. 565 KF slapta naudojamų telefono abonentų Nr.8-698-10216 <...>, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, fiksavimas ir kaupimas sankcionuoti atgaline data - pusę metų iki nutarties priėmimo; 6) Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartyse Nr. 566 KF ir 567 KF nurodyta, kad „Nuo 2011-02-21 tiriamojo atžvilgiu yra taikomas sankcionuotų techninių priemonių naudojimas specialia tvarka“, tačiau nėra aišku, kodėl buvo atsisakyta daugiau išslaptinti operatyvinės medžiagos, todėl yra pagrindas manyti, jog operatyviniai veiksmai ieškovo atžvilgiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. ir nuo 2011 m. liepos 22 d. iki 2011 m. spalio 24 d., t. y. daugiau kaip pusę metų, buvo atliekami neteisėtai; 7) Dėl šių priežasčių nurodytos septynios Šiaulių apygardos teismo nutartys laikytinos niekinėmis, operatyviniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo atliekami galimai neteisėtai, o jų metu gauta informacija neturi įrodomosios reikšmės įrodymų leistinumo prasme; 8) Teismų tarybai pateiktame Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 7963 nurodyta, kad nutarties 2011 m. spalio 24 d. Nr. 719 ir 2011 m. liepos 11 d. nutarties Nr. 565 KF išrašuose buvo padarytos techninės klaidos, tačiau šis raštas yra klastotė, nes Teisėjų tarybai ir ieškovui buvo pateikti ne nutarčių išrašai, o Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės spaudais ir parašais patvirtintos nutarčių kopijos. Šių nutarčių vykdymas, net esant techninėms klaidoms, yra neabejotinai neteisėtas.

16. Teismui buvo pateikta ieškovą charakterizuojanti medžiaga, tačiau jis nepagrįstai sprendė, kad ši medžiaga ginčo nagrinėjimui reikšmės neturi, o tokia išvada kelia abejonių teismo objektyvumu ir nešališkumu.

17. Teismas, atmesdamas ieškovo ir jo atstovės prašymus apklausti liudytojus, išreikalauti medžiagą, išklausyti Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. posėdžio garso įrašą, nenurodė motyvų, todėl pažeidė CPK 290 straipsnio reikalavimus, CPK 2, 17 straipsnius, nes nesant reikalaujamų įrodymų, ieškovas negalėjo jais remtis, įrodinėdamas savo ieškinio reikalavimus. Apelianto teigimu, tokiais veiksmais teismas pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalį, 176 straipsnį, 177 straipsnio 2 dalį, 179 straipsnio 1 ir 2 dalis, 181 straipsnį, 183 straipsnio 2 ir 3 dalis, 186 straipsnio 4 dalį, 227 straipsnio 2 ir 4 dalis.

18. Teismas, konstatuodamas, jog ieškovas buvo teisėtai atleistas iš teisėjo pareigų, grubiai pažeidė Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur įsakmiai nurodyta, kad draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Šiuo atveju įstatymas jokių išimčių nenumato, todėl nebuvo galima svarstyti ieškovo atleidimo iš pareigų klausimą.

19. Teisėja, nagrinėdama bylą, buvo šališka bei priklausoma nuo abiejų atsakovų. Šią aplinkybę, anot ieškovo, patvirtina tai, kad: 1) teisėja yra visiškai priklausoma profesinės karjeros prasme nuo atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės; 2) Teisėjų taryba turi teisę spręsti tiek teisėjos karjeros klausimus, tiek jos išrinkimo į Teisėjų savivaldos organų narius, drausminės atsakomybės klausimus bei atleidimo iš teisėjo pareigų klausimus; toks teisėjas negali objektyviai ir sąžiningai išnagrinėti tokios bylos ir priimti byloje teisingą bei pagrįstą sprendimą; 3) teisėja yra priklausoma ir nuo Teisėjų tarybos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kuris dar 2012 m. sausio mėnesio pabaigoje ir vėliau, net prieš STT operatyvinės medžiagos išslaptinimą žiniasklaidoje keletą kartų išreiškė aiškią neigiamą nuomonę dėl ieškovo veiksmų.

20. Tai, kad teisėja buvo šališka, patvirtina ir šios aplinkybės: 2012 m. lapkričio 21 d. teisėja J. V. priėmė protokolinę nepagrįstą ir nemotyvuotą nutartį, kuria atmetė ieškovo prašymą apklausti liudytojus, tokiu būdu suvaržydama ieškovo ir jo atstovės teises. Joks teisėjas, kurį iš pareigų gali atleisti Lietuvos Respublikos Prezidentas savo dekretu, vadovaudamasis savo diskrecijos teise, nėra pajėgus visiškai laisvai ir objektyviai išnagrinėti bylą dėl kito teisėjo atleidimo iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu.

21. Teisės aktai nenumato Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 13P-70-(7.1.2) apskundimo tvarkos ir tai apriboja jo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis bei 121 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą principui.

22. Atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra drausminė nuobauda, ypač atsižvelgiant į tokio atleidimo padarinius (praradimas teisės į socoalines garantijas, terminuotas draudimas dirbti valstybės tarnyboje ir kt.). Todėl turėtų būti taikomi visi drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojantys norminiai aktai. Tačiau jei teisėjas atleidžiamas iš pareigų, vadovaujantis vien diskrecijos teise ir tai nelaikoma drausmine nuobauda, lieka neaišku, koks tai yra teisinis veiksmas ir kokie norminiai aktai tai reguliuoja, išskyrus Konstitucijoje įtvirtintą Prezidento diskrecijos teisę, kuri, ieškovo manymu, neturėtų būti absoliuti. Praktikoje buvo pasitaikę atvejų, kai Prezidentė savo diskrecijos teise atskirų asmenų atžvilgiu naudojasi labai nevienodai. Todėl tikslinga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis, kurioje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o A. L. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas neneigia jo atleidimą iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagrindžiančių faktinių aplinkybių, priešingai, netgi pripažįsta, kad diskutavo su R. B. apie administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471- 456/2011, neneigia, kad teisėja V. R. buvo jo kabinete, kalbėjo būtent apie R. D. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A-4586-226/2011 ir prašė R. D. griežtai nebausti, pripažįsta, kad buvęs teisėjas G. V. buvo apsilankęs jo kabinete ir prašė griežtai nebausti Z. G. bei teigia, kad toks jo prašymas jokios įtakos neturėjo, jis vadovavosi teismų sprendimais analogiškose bylose, neneigia, kad bendravo su Kauno teritorinės muitinės pareigūnais dėl UAB „Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros.

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nebuvo pakankamai nustatytų (išaiškintų) objektyvaus pobūdžio faktų, kuriems esant būtų galima konstatuoti, jog dėl Teisėjų etikos kodekso reikalavimų nesilaikymo buvo pažemintas teisėjo vardas. Teisėjų taryba analizavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 m. sausio 19 d. raštą Nr. 4-01-312, pateiktus A. L. 2012 m. balandžio 25 d. paaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. sausio 27 d. dekreto Nr. 1K-940. Išanalizavusi šią medžiagą, Teisėjų taryba nusprendė, jog apelianto padaryti pareiginiai nusižengimai kvalifikuotini kaip teisėjo vardą žeminantys poelgiai, sudarantys teisinį pagrindą atleisti teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Šalies argumentai

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra tiesiogiai priklausoma nuo atsakovų. Apeliantas nepagrįstai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas dar 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime pasisakė dėl to, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, kurioje yra įtvirtinti teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimai, bei teisinės valstybės principui. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad nuostata ,,teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas pasisakė, jog vien tai, kad Respublikos Prezidentas sprendžia ar dalyvauja sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų karjera, nėra pagrindas abejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu, nagrinėjant teisėjo atleidimo iš pareigų bylas teisme, kurio teisėjus skiria Respublikos Prezidentė.

4. Apelianto teiginys, jog patenkinus ieškinį, Respublikos Prezidentė būtų atleidusi bylą nagrinėjusį teisėją iš pareigų, yra jokiais argumentais nepagrįstas apelianto samprotavimas. Tiek Respublikos Prezidento, tiek Teisėjų tarybos įgaliojimus, susijusius su teisėjų atleidimu iš pareigų, apibrėžia Konstitucija ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų atleidimo iš pareigų (įgaliojimų nutrūkimo) pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

5. Teisėjos šališkumą apeliantas nepagrįstai sieja su tariamu jo procesinių teisių suvaržymu, teisėjos elgesiu posėdžio metu ir ieškovo reikštų procesinių prašymų sprendimu. Ieškovo prašymas iškviesti ir apklausti 13 liudytojų galėjo būti pateiktas anksčiau, nes šioje civilinėje byloje pasirengimas bylą nagrinėti teisme vyko paruošiamųjų dokumentų būdu. Taigi, apeliantas, teikdamas prašymą, neturintį reikšmės nagrinėjamoje byloje, siekė vilkinti bylą. Be to, nesutikimas su bylą nagrinėjančio teisėjo atliktais procesiniais veiksmais ar priimtais sprendimais a priori negali būti vertinamas kaip teisėjo nešališkumo įrodymas.

Šalies argumentai

6. Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis bei 121 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl savo pažeistos teisės gynimo į teismą. Teisėjui nesutinkant su atleidimu iš pareigų, ginčijamas ne tik Respublikos Prezidento dekretas, bet ir atitinkamas Teisėjų tarybos nutarimas dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad konstitucinė apelianto teisė kreiptis į teismą kokiu nors būdu būtų varžoma ar juo labiau paneigiama.

7. Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės kartoja tuos pačius nesutikimo su jo atleidimu iš teisėjo pareigų motyvus, kurie išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktuose jo procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose teismo posėdžio metu. Nėra jokių kliūčių apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka pagal byloje esančią medžiagą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Prezidentė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokius nurodo atsakovas Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, savo atsiliepime į apeliacinį skundą. Taip pat nurodo papildomus argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų.

2. Nėra pagrindo teigti, jog klausimo svarstymo Teisėjų taryboje metu kokiu nors būdu buvo apribotos ar ignoruojamos ieškovo teisės. Tiek svarstant šį klausimą Teisėjų taryboje, tiek pirmosios instancijos teisme ieškovui buvo suteiktos visos teisinio proceso garantijos.

Atsiliepimas

3. Teisėjų tarybos posėdis buvo atidėtas net keturis kartus, prašant pačiam A. L. , o Teisėjų tarybos nutarimas dėl patarimo Respublikos Prezidentei priimtas A. L. sutinkant šį klausimą spręsti jam nedalyvaujant, atsižvelgiant į jo raštu pateiktą prašymą. Ieškovas neinformavo Respublikos Prezidentės apie laikiną nedarbingumą ir priimant 2012 m. gegužės 15 d. dekretą Nr. IK-1064, apie ieškovo laikiną nedarbingumą nebuvo žinoma, nes nei 2012 m. gegužės 14 d., nei 2012 m. gegužės 15 d. nedarbingumo pažymėjimas nebuvo pateiktas. Kartu su prašymu ieškovas pateikė tik 2012 m. gegužės 14 d. išrašus iš medicininių dokumentų ir ankstesnės ligos istorijos. Tačiau tai nėra dokumentai, kurie patvirtintų asmens laikino nedarbingumo faktą. Tinkamu šį faktą patvirtinančiu įrodymu yra laikytinas pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą, kurį ieškovas pateikė tik Vilniaus apygardos teismui kartu su ieškinio pareiškimu.

4. Teisėjo atleidimui iš pareigų nėra taikomos DK normos, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad Respublikos Prezidentė, 2012 m. gegužės 15 d. priimdama ginčijamą dekretą, jam būnant nedarbingam, pažeidė jo konstitucines teises. Pažeidimo šiuo atveju nebūtų pagrindo konstatuoti net ir asmens, kuriam pagal jo statusą būtų taikytinos DK normos, atžvilgiu.

5. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Ginčijamame Respublikos Prezidentės dekrete yra aiškiai suformuluotas teisinis ieškovo atleidimo iš teisėjo pareigų pagrindas - Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas (kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą). Teisėjo atleidimas iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, nėra saistomas su būtinybe spręsti jo drausminės atsakomybės klausimą Teismų įstatymo 83 straipsnio pagrindu, iškelti drausmės bylą. Tokią pat išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.

6. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos raštas buvo neobjektyvus, jame iškreiptai interpretuojamos faktinės aplinkybės. Minėtame rašte Specialiųjų tyrimų tarnyba atskirais epizodais nurodė objektyviai egzistuojančias aplinkybes, teismuose nagrinėtas bylas, procesinius sprendimus tose bylose ir pan., pridėjo operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis bei jų analizę pagal kiekvieną atskirą epizodą. Respublikos Prezidentė, kreipdamasi patarimo į Teisėjų tarybą dėl ieškovo atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, rėmėsi ne Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktu faktų vertinimu, kaip teigia apeliantas, o operatyvinio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie buvo pridėti prie minėto Specialiųjų tyrimų tarnybos rašto.

7. Apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti operatyviniai veiksmai, neteisėtumo ieškovas pažodžiui jau buvo nurodęs tiek Teisėjų tarybai, tiek Respublikos Prezidentei 2012 m. balandžio 24 d. raštuose „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. sausio 27 d. dekreto Nr. 1K-940“, tiek ieškinyje. Šie argumentai buvo analizuojami ir vertinami tiek 2012 m. gegužės 14 d. Teisėjų tarybos posėdyje, kuriame pats ieškovas nedalyvavo, bet prašė jo atleidimo klausimą svartyti jam nedalyvaujant, tiek Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu 2012 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 7963 pašalintos bet kokios abejonės tiek dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties Nr. 719KF priėmimo datos, tiek dėl 2010 m. liepos 11 d. nutarties Nr. 565 KF rezoliucinėje dalyje nurodyto laikotarpio, kuriam buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas.

8. Teisėjų tarybos svarstyta medžiaga patvirtina, kad visi minėti duomenys, t. y. telefoniniai pokalbiai, įvykiai teisėjo A. L. kabinete, operatyvinis sekimas, užfiksuoti ir surinkti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Visi pateikti duomenys neabejotinai patvirtina, kad: 1) teisėjas A. L. darė poveikį administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471-456/2011 nagrinėjančiam Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui R. B. , siekdamas paveikti šios bylos eigą ir baigtį; 2) šiuo poelgiu A. L. pažemino teisėjo vardą. Tokios išvados pagrįstumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu.

9. Teisėjų tarybai pateikta medžiaga patvirtina, kad V. R. pokalbis su ieškovu užfiksuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Visi pateikti duomenys neabejotinai patvirtina, kad: 1) A. L. toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti buvusios kolegės Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos V. R. neteisėtą pašalinę įtaką; ir 2) šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tokios išvados pagrįstumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu.

10. Teisėjų tarybai pateikta medžiaga patvirtina, kad G. V. pokalbiai su ieškovu užfiksuoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Visi pateikti duomenys neabejotinai patvirtina, kad 1) A. L. toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti kolegos Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo G. V. neteisėtą pašalinę įtaką dar 2011 m. liepos 14 d., priešingai su tuo taikstėsi ir netgi paprašė priminti apie tai „26 dieną“, kai buvo nagrinėjama byla, ką ir padarė G. V. ; 2) šiuo poelgiu taip pat pažemintas teisėjo vardas. Tokios išvados pagrįstumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu. Šiuo atveju ieškovas taip pat galėjo pasirinkti ne vieną elgesio variantą, kuriuo būtų nutrauktas bet koks kito teisėjo pokalbis apie konkrečias bylas, o esant tokiai įtakai aiškiai tą deklaruoti, apie tai informuojant teisėjo elgesį kompetentingus vertinti subjektus.

11. Teisėjų tarybai pateikta medžiaga patvirtina, kad visi telefoniniai pokalbiai, kur ieškovas kalba su muitinės pareigūnais, yra užfiksuoti ir surinkti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Todėl akivaizdu, kad 1) A. L. , veikdamas UAB „Avia Catering“ direktoriaus naudai ir interesais, bendraudamas su asmeniškai pažįstamais Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB „Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros; ir 2) tuo pažemino teisėjo vardą. Tokios išvados pagrįstumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu.

12. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teisės aktai nenumato Teisėjų tarybos nutarimo apskundimo tvarkos ir tai apriboja jo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Teisėjui nesutinkant su atleidimu iš pareigų ir įstatymo nustatyta tvarka kreipiantis dėl atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, ginčijamas ne tik Respublikos Prezidento dekretas, bet ir atitinkamas Teisėjų tarybos nutarimas dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas turi teisę pateikti apeliacinį skundą ir šia teise naudojasi.

13. Nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime pasisakė, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtinti teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimai bei teisinės valstybės principui. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijai.

14. J. V. buvo tik pirmosios instancijos teismo teisėja, nagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu. Ji neatliko jokių kitų funkcijų ieškovo atžvilgiu atleidimo iš teisėjo pareigų procedūroje.

15. Apelianto prašymai dėl liudytojų apklausos ir rašytinių įrodymų išreikalavimo tik dubliuotų byloje esančius įrodymus ir prieštarautų reikalavimui bylą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis uždeda pareigą valstybėms užtikrinti, kad bylos šalis turėtų teisę į žodinį bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme (Lundevall v. Sweden, no. 38629/97, 12 November 2002, paras. 37-39). Ši teisė buvo tinkamai užtikrinta viešai nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teismo posėdyje 2012 m. lapkričio 21 d.

Šalies argumentai

16. Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės kartoja tuos pačius nesutikimo su jo atleidimu iš teisėjo pareigų motyvus, kurie išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktuose jo procesiniuose dokumentuose ir jo bei jo atstovo pasisakymuose teismo posėdžių metu, todėl nėra jokių kliūčių apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka pagal byloje esančią medžiagą.

17. Prie Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 19 d. rašto taip pat buvo pateikti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų išrašai, kuriuose pateikiami ir apelianto prašyme minimų asmenų (V. R. , G. V. , R. B. , V. K. , L. N. , V. F. , S. P. , A. L. ) pokalbiai. Generalinio prokuroro pavaduotojo 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 17.2-2413 patvirtinta, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos surinkti ir Respublikos Prezidentei pateikti duomenys yra surinkti esant faktiniam ir teisiniam veiksmų atlikimo pagrindui ir prokurorui kontroliuojant operatyvinį veiksmų teisėtumą. Todėl faktiniai duomenys surinkti teisėtai ir apklausti minimų asmenų bei pareigūno E. R. , įforminusio operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis, nėra pagrindo.

Šalies argumentai

18. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 7963 pašalintos bet kokios abejonės tiek dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties Nr. 719KF priėmimo datos, tiek dėl 2010 m. liepos 11 d. nutarties Nr. 565 KF rezoliucinėje dalyje nurodyto laikotarpio, kuriam buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas. Todėl nėra pagrindo papildomai prašyti Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti operatyviniai veiksmai.

19. Teisėjų tarybos posėdyje 2012 m. gegužės 14 d. buvo priimtas motyvuotas Teisėjų tarybos nutarimas Nr. 13P-70-(7.1.2), įformintas po teisėtai įvykusio Teisėjų tarybos posėdžio, todėl papildomai apklausti E. L. , J. K. ir E. R. nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl buvusio Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo A. L. atleidimo iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Teisėjų taryba 2012 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 13P-70-(7.1.2) patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. L. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2012 m. gegužės 15 d. dekretu Nr. IK-1054 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo A. L. atleidimo“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6 ir 7 dalimis, atleido A. L. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį, kuriuo ieškovas ginčijo jo atleidimą iš teisėjo pareigų, prašydamas minėtus aktus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti, ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka neįrodė jo atleidimo iš pareigų neteisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą bei priimdamas sprendimą, buvo neobjektyvus ir šališkas, savo sprendimą pagrindė prieštaringais argumentais ir visiškai netyrė LR Specialiųjų tyrimų tarnybos nepilnai, pasirinktinai pateiktos operatyvinės medžiagos, bylą išnagrinėjo skubotai, nesigilinęs ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetęs ieškovo prašymus apklausti liudytojus, galinčius paaiškinti, jo nuomone, labai svarbias, esmines bylos aplinkybes bei išreikalauti rašytinę medžiagą, patvirtinančią galimai neteisėtus STT pareigūnų veiksmus. Tai, kad teisėja, nagrinėdama bylą, buvo šališka, apelianto teigimu, patvirtina ir aplinkybės, kad ji yra priklausoma profesinės karjeros prasme nuo atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės, o atsakovas Teisėjų taryba turi teisę spręsti tiek jos karjeros klausimus, tiek jos išrinkimo į Teisėjų savivaldos organų narius, drausminės atsakomybės klausimus bei atleidimo iš teisėjo pareigų klausimus. Atsižvelgdama į šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostatą, teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą, inter alia bendrosios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostata ,,teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu būtų sutikta su pareiškėjo argumentais, jog tai, kad apygardų teismų teisėjus skiria ir atleidžia, jų profesinės karjeros klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas, yra pagrindas abejoti apygardos teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, kai šio teismo nagrinėjamos bylos šalis yra Respublikos Prezidentas, reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje nėra nė vieno teismo, kuris yra nepriklausomas ir kuris gali nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas. Taigi, aplinkybė, kad šią bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėja profesinės karjeros prasme priklausoma nuo atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės, o atsakovas Teisėjų taryba turi teisę spręsti teisėjos karjeros klausimus, jos išrinkimo į Teisėjų savivaldos organų narius, drausminės atsakomybės klausimus bei atleidimo iš teisėjo pareigų klausimus, nesudaro pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes civilinių bylų pagal ieškinius, kuriais ginčijamas teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumas bei pagrįstumas, teismingumas Vilniaus apygardos teismui yra nustatytas įstatymo ir ši įstatymo nuostata nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o priešingai, jos konstitucingumas įatatymo nustatyta tvarka yra patikrintas ir patvirtintas Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimu. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrįstas ir apeliaciniame skunde išdėstytas ieškovo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis, kurioje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas prieštaringais argumentais ir visiškai netirta LR Specialiųjų tyrimų tarnybos nepilnai, pasirinktinai pateikta operatyvinė medžiaga, o byla buvo išnagrinėta skubotai, nesigilinus. Savo išvadas apie ieškovo veiksmus, kurie buvo įvertinti kaip pažeminę teisėjo vardą, pirmosios instancijos teismas pagrindė byloje pateiktų Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų išrašuose esančiais duomenimis, o taip pat paties ieškovo paaiškinimuose nurodytais duomenimis, kurie vienas kitam iš esmės neprieštarauja. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio akivaizdu, kad teismas tyrė minėto protokolo išrašo duomenis, juos vertino, taip pat atsižvelgė į ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir padarė šiais duomenimis pagrįstas išvadas. Todėl teigti, kad sprendimas pagrįstas prieštaringais argumentais ir visiškai netirta LR Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta operatyvinė medžiaga, nėra pagrindo. Nepaneigus operatyvinių duomenų apie ieškovo ir kitų asmenų pokalbius surinkimo teisėtumo, aplinkybė, kad šių asmenų pirmosios instancijos teismas nekvietė į teismo posėdį ir neapklausė liudytojais, nesudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, sudarančių teismui pagrindą spręsti apie ieškovo atleidimo iš pareigų aplinkybes ir atleidimo teisėtumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio akivaizdu, jog išvadą, kad ieškovas darė poveikį administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471-456/2011 nagrinėjančiam Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui R. B. , siekdamas paveikti šios bylos eigą ir tuo pažemino teisėjo vardą, pirmosios instancijos teismas padarė, išanalizavęs byloje esančius duomenis apie jo bei V. K. ir R. B. pokalbius bei faktą, kad teisėjo R. L. N. paskirta administracinė nuobauda vėliau buvo pakeista į griežtesnę, o taip pat paties ieškovo pripažinimą, kad apie L. N. administracinę bylą jis kalbėjo su teisėju R. B. . Šie duomenys yra pakankami tokiai išvadai padaryti, ir teigti, kad sprendime nėra motyvų, kokių duomenų pagrindu teismas padarė šią išvadą, nėra pagrindo.

Atitinkamai, analogiškais faktiniais duomenimis, t. y. išrašuose iš Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų esančiais duomenimis, pagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. L. toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti Kauno m. apylinkės teismo teisėjų V. R. ir G. V. neteisėtą pašalinę įtaką ir šiuo poelgiu pažemino teisėjo vardą, o taip pat siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB ,,Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros. Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad aplinkybė, jog nutarimai, priimti administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. A-4586-226/2011 ir Nr. A-4602-226/2011, nebuvo skundžiami ir yra įsiteisėję, t. y. kad jų neteisėtumas nebuvo konstatuotas, minėtų išvadų nepaneigia.

Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 13P-70-(7.1.2), kuriuo buvo nutarta patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. L. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra nurodyta, kad šį nutarimą Teisėjų taryba priėmė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 7 dalimi, 120 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdama į STT 2012 m. sausio 19 d. raštą Nr. 4-01-312, kuris leidžia teigti, kad Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas A. L. : 1) darė poveikį administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-4471-456/2011 nagrinėjusiam Kauno m. apylinkės teismo teisėjui R. B. , siekdamas paveikti šios bylos eigą ir baigtį; 2) toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti Kauno m. apylinkės teismo teisėjos V. R. neteisėtą pašalinę įtaką, kuri galėjo paveikti sprendimo priėmimą teisėjo A. L. nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-4586-226-2011; 3) toleravo ir nesiėmė priemonių nutraukti Kauno m. apylinkės teismo teisėjo G. V. neteisėtą pašalinę įtaką, kuri galėjo paveikti sprendimo priėmimą teisėjo A. L. nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-4602-226-2011; 4) UAB „Avia Catering“ direktoriaus naudai ir interesais, bendraudamas su pažįstamais Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, siekė paveikti Kauno teritorinės muitinės administracijos sprendimus jos atliekamame tyrime dėl UAB „Avia Catering“ prekių (trąšų) sulaikymo procedūros, bei taip nesilaikė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintų teisingumo ir nešališkumo, nepriklausomumo, sąžiningumo ir nesavanaudiškumo bei pareigingumo principų ir šiais veiksmais pažeidė Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 7 punkte, 9 straipsnio 2, 3 punktuose, 12 straipsnio 2 punkte ir 15 straipsnio 3 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi, Teisėjų taryba, priimdama nutarimą patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ne tik įsitikino, kad ieškovo konkretūs poelgiai (veika) buvo, bet ir įvertino, ar jis šiais poelgiais (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas) ir šiuos poelgius pakankamai išsamiai aprašė savo nutarime. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjo ir vertino byloje LR Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus operatyvinių veiksmų metu surinktus ir atitinkamai įformintus duomenis, t. y. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų išrašuose esančius duomenis, o ne tik šios tarnybos pateiktą 2012 m. sausio 19 d. raštą, ir minėtais duomenimis iš esmės buvo patvirtinta 2012 m. sausio 19 d. rašte pateikta informacija. Taigi, apelianto teiginiai, kad priimant Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimą, buvo remtasi vien pasirinktinai STT pateikta, visiškai netirta medžiaga ir jos pagrindu surašyta pažyma, yra nepagrįsti ir iš esmės paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais.

Apeliantas teigia, kad STT ir Generalinės prokuratūros raštuose pateikti duomenys yra prieštaringi, tai, anot jo, patvirtina šių institucijų pateikti duomenys apie ikiteisminio tyrimo nepradėjimą - neaišku, kodėl jis buvo nepradėtas ir koks dokumentas šiuo klausimu buvo priimtas. Nei Teisėjų taryboje, nei prezidentūroje, nei teisme šiuo klausimu niekas nesidomėjo. Tačiau toks teiginys faktinio pagrindo neturi.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 17.2-2413 yra pateikta informacija apie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjų, tarp jų ir ieškovo, atžvilgiu atliktų operatyvinių veiksmų faktą, šių veiksmų atlikimo pagrindą ir jų teisėtumo konotrolę bei apie tai, kad surinktos informacijos pagrindu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Su Generalinės prokuratūros 2012 m. vasario 22 d. raštu Nr. 17.2-4289 Nacionalinei teismų administracijai buvo persiųsti kai kurių operatyvinio tyrimo bylos dokumentų, tarp jų nutarimo pradėti operatyvinį tyrimą, Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kopijos. Tuo tarpu LR Specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 m. sausio 19 d. rašte yra pateikta informacija apie operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis, kuriuos, kaip jau minėta, patvirtina Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų išrašuose esantys duomenys. Taigi, teigti, kad STT ir Generalinės prokuratūros raštuose pateikti duomenys yra prieštaringi, nėra jokio pagrindo, o aplinkybė, kad dėl ieškovo veiksmų nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, šioje byloje nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir ši aplinkybė gali reikšti tik tai, kad tokio tyrimo pradėjimui nebuvo surinkta pakankamai duomenų arba ieškovo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato Teisėjų tarybos nutarimo apskundimo tvarkos, apriboja jo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad teisėjui nesutinkant su atleidimu iš pareigų ir įstatymo nustatyta tvarka kreipiantis dėl atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, ginčijamas ne tik Respublikos Prezidento dekretas, bet ir atitinkamas Teisėjų tarybos nutarimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas turi teisę pateikti apeliacinį skundą. Šios bylos duomenys kaip tik patvirtina, kad šiomis savo teisėmis ieškovas pasinaudojo. Taigi, vien aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje, pagal kurios nuostatą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba, bei šio įstatymo 121 straipsnyje, reglamentuojančiame Teisėjų tarybos posėdžių tvarką, nėra numatyta galimybė apskųsti Teisėjų tarybos nutarimus, nesudaro pagrindo teigti, kad teisės aktai užkerta kelią teisėjui kreiptis į teismą, ginčijant tokius Teisėjų tarybos nutarimus ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis bei 121 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą principui. Nors šios normos ir nenumato teisės apskųsti Teisėjų tarybos nutarimus ir nenustato tokio apskundimo tvarkos, tačiau jos tokios teisės niekaip neriboja, taigi abejoti jų konstitucingumu nėra jokio pagrindo.

Apelianto teigimu, atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra drausminė nuobauda, ypač atsižvelgiant į tokio atleidimo padarinius (praradimas teisės į socialines garantijas, terminuotas draudimas dirbti valstybės tarnyboje ir kt.). Todėl turėtų būti taikomi visi drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojantys norminiai aktai.

Atsižvelgdama į šį ieškovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išiaiškinęs, kad nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik esant Teisėjų garbės teismo siūlymui Respublikos Prezidentui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėjo atleidimas iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, nėra susietas su būtinybe taikyti drausminės atsakomybės procedūrą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentą, kad jo atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra drausminė nuobauda ir padarė pagrįstą išvadą, kad tai yra savarankiškas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad jo atleidimui iš teisėjo pareigų turėtų būti taikomi visi drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojantys norminiai aktai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisėjo atleidimui iš pareigų nėra taikomos DK normos. Todėl nepagrįstas yra apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovas buvo teisėtai atleistas iš teisėjo pareigų, grubiai pažeidė Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad Teisėjų taryboje klausimo dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų nagrinėjimas paties ieškovo prašymu buvo atidėtas ne vieną kartą, pradedant nuo jo įtraukimo į posėdžių darbotvarkę 2012 m. vasario 3 d., ir išnagrinėtas tik 2012 m. gegužės 14 d. posėdyje (93-108 b. l., 1 t.), kai pats ieškovas pateikė prašymą šį klausimą spręsti jam nedalyvaujant (38 b. l., 2 t.), kartu su prašymu pateikdamas išrašą iš medicininių dokumentų, tačiau nepateikdamas duomenų apie savo nedarbingumą bei apie tai, kad jo sviekatos būklė yra kliūtis dalyvauti tarybos posėdyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad ieškovas turėjo pakankamai galimybių susipažinti su jam pateiktais kaltinimais dėl veiksmų, kurie vertinami kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, ir surinktais duomenimis apie šiuos veiksmus bei pateikti savo paaiškinimus, ką jis ir padarė, teigti, kad taikant atleidimo iš teisėjo pareigų procedūras, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, nėra pagrindo.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismui neišreikalavus jo ieškovo prašyme nurodytų rašytinių įrodymų, nėra galimybės spręsti apie vykdytų operatyvinių priemonių teisėtumą, todėl nepaneigti jo ieškinio teiginiai, kad STT 2012 m. sausio 19 d. raštas, kurio pagrindu priimtas Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 13P-70-(7.1.2), yra deklaratyvus, šališkas, neobjektyvus ir teisiškai nepagrįstas, informacija pateikta, pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnį, Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartys dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo ieškovo atžvilgiu yra nemotyvuotos, penkių nutarčių rezoliucinėse dalyse sankcionuojant visiškai kitų operatyvinių veiksmų naudojimą, operatyviniai veiksmai ieškovo atžvilgiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 22 d. ir nuo 2011 m. liepos 22 d. iki 2011 m. spalio 24 d., t. y. daugiau kaip pusę metų, buvo atliekami neteisėtai.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su vykdytų operatyvinių priemonių, kurių metu ir buvo surinkti duomenys apie ieškovo veiksmus, įvertintus kaip žeminantis teisėjo vardą poelgis, tariamu neteisėtumu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius faktinius duomenis, taip pat ir duomenis, susijusius su faktiniu ir teisiniu operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindu, faktų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad operatyviniai veiksmai buvo atlikti neteisėtai, nenustatė. Priešingai, teismo įvertinti duomenys abejones dėl tokių veiksmų teisėtumo iš esmės pašalina.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, LR Specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 m. sausio 19 d. rašte, kurio pagrindu buvo priimtas Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 13P-70-(7.1.2), pateikti duomenys yra pagrįsti operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinktais ir atitinkamai įformintais duomenimis, t. y. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų išrašuose esančiais duomenimis. Tai, kad operatyviniai veiksmai buvo atlikti, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, patvirtina šioje nutartyje jau minėtas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2012 m. sausio 27 d. raštas Nr. 17.2-2413 bei byloje esantys Šiaulių apygardos teismo nutarčių, kuriomis buvo sankcionuotas operatyvinių priemonių prieš ieškovą naudojimas, išrašai (17 b. l., 1 t., 7-12 b. l., 2 t.). Byloje yra pateikti minėtų teismo nutarčių išrašai, todėl teigti, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartys dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo ieškovo atžvilgiu yra nemotyvuotos, nėra pakankamo pagrindo. Abejones dėl teismo nutarties Nr. 719 KF (7 b. l., 2 t.) priėmimo datos išsklaido Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 7963 pateikta informacija, o apelianto teiginys, kad šis raštas yra klastotė, nėra pagrįstas jokiais duomenimis ar įtikinamais argumentais. Taigi, ieškovo teiginiai, susiję su vykdytų operatyvinių priemonių, kurių metu ir buvo surinkti duomenys apie jo veiksmus, įvertintus kaip žeminantis teisėjo vardą poelgis, tariamu neteisėtumu yra nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis iš pareigų buvo atleistas teisėtai, nepaneigia.

Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo argumentai, kurie yra siejami su Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadomis, ginčo nagrinėjimui tiesioginės reikšmės neturi. Ieškovas yra atleistas iš teisėjo pareigų dėl veiksmų, kurie įvertinti kaip teisėjo vardą žeminantis polegis ir kurie nebuvo Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos tyrimo objektas eilinės ieškovo, kaip teisėjo, veiklos vertinimo metu. Pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad minėta išvada buvo pateikta, komisijai neturint duomenų, kurie buvo gauti STT atliktos operatyvinės veiklos metu: Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados pateiktos 2010 m. birželio 8 d., o operatyviniai veiksmai, kurių metu surinkti duomenys apie šioje byloje vertinamus ieškovo veiksmus, buvo atlikti 2011 m. liepos - spalio mėnesiais. Teismui pateikta ieškovą charakterizuojanti medžiaga nustatytų jo veiksmų, kurie įvertinti kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, esmės negali pakeisti ir pagrindo šiuos veiksmus vertinti kitaip nesudaro.

Iš esmės pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisėjų tarybos posėdžio protokolas jokių teisinių padarinių ieškovui nesukėlė. Teisines pasekmes ieškovui sukėlė pats Teisėjų tarybos nutarimas, kuris tapo pagrindu Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovą iš pareigų ir kuris yra šios bylos nagrinėjimo objektas. Be to, abejoti Teisėjų tarybos posėdžio protokolo informatyvumu ir jame užfiksuotų duomenų tikslumu nėra jokio faktinio pagrindo, todėl ieškovo prašymai išklausyti posėdžio Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. posėdžio garso įrašą bei apklausti liudytojais dalį posėdyje dalyvavusių Tarybos narių bei kitų posėdyje dalyvavusių asmenų, pateikti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, yra nepagrįsti ir jų tenkinimas nepagrįstai užtęstų bylos nagrinėjimą ir nepateisinamai prailgintų procesą šioje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pakankamai argumentavo savo išvadas, todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino jo ieškinyje, dublike ir teismo posėdyje išdėstytų aplinkybių bei motyvų dėl kiekvieno jam „inkriminuojamo“ epizodo, juos formaliai atmetė, atmesdamas ieškovo ir jo atstovės prašymus apklausti liudytojus, išreikalauti medžiagą, išklausyti Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. posėdžio garso įrašą, nenurodydamas motyvų, taip pažeidė CPK normas, yra nepagrįsti, atmestini ir pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro. Esant pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl esminių, bylos baigčiai esminę reikšmę turinčių šios bylos aplinkybių, netenkinami ir jo prašymai iškviesti ir apklausti liudytojus bei išreikalauti naujus įrodymus, nes šie įrodymai būtų pertekliniai ir jų rinkimas bei ištyrimas naujų esminių bylos aplinkybių atskleisti nepadėtų ir pagrindo kitaip vertinti jau nustatytas aplinkybes nesudarytų, ir, kaip jau minėta, jų tenkinimas nepagrįstai užtęstų bylos nagrinėjimą ir nepateisinamai prailgintų procesą šioje byloje.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl Teisėjų tarybos 2012 m. gegužės 14 d. nutarimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. IK-1064 pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais bei panaikinimo atmetė pagrįstai, ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro.

Ieškovas A. L. savo apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo šį ieškovo prašymą tenkinti taip pat nėra. Apeliantas nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatima apeliantui galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus bei, jo nuomone, būtinus įrodymus iki civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Taigi, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas juos įvertino, ar ne.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas