Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinius atmetė. Teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 296 908,51 Eur įsiskolinimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Teismas, nagrinėdamas priešieškinių pagrįstumą, nustatė, kad kreditavimo sutartyje yra nurodyti atsakovų laidavimai kaip pagrindinio skolininko įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės. Atsakovai neginčijo, kad, pasirašant kreditavimo ir laidavimo sutartis, jiems buvo žinoma, kad laidavimai yra viena iš kredito išdavimo sąlygų. Kreditavimo sutartis yra galiojanti, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta ir nepakeista. Laidavimo sutartyse įtvirtintos atsakovų solidariosios atsakomybės sąlygos – tai iš esmės perkeltos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 straipsnio, 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalių bei CK 6.6 straipsnio 4 dalies normos. Todėl atsakovų teiginiai, kad jie nesuprato laidavimo sutarčių, reikštų, kad jie nesuprato laidavimą reglamentuojančių teisės normų. Tačiau toks teisės normų nesupratimas nesudaro pagrindo keisti sutarties sąlygas, kurios yra analogiškos toms normoms. Jei atsakovai laidavimo sutartis pasirašė jų nesuprasdami, tokiu atveju jie elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, ir dėl to jiems patiems tenka neigiamos tokio elgesio pasekmės (CK 1.90 str. 5 d.).

Teismas pažymėjo, kad CK yra viešai paskelbtas, todėl atsakovams, kaip verslininkams ir turtiniuose civiliniuose santykiuose dalyvavusiems asmenims, buvo žinoma ir negalėjo būti nesuprantama, kad laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari. Atsakovas R. U., tuo metu buvęs pagrindinio skolininko direktoriumi bei akcininko trečiojo asmens UAB ,,Remuva“ akcininku, laikytinas verslininku. Atsakovė M. J., nors ir gimusi tik 1987 m. sausio 9 d., taip pat buvo pagrindinio skolininko akcininkė. M. J. dalyvavo skolininko veikloje (balsavo akcininkų susirinkimuose, įgaliojo savo tėvą atsakovą R. J. disponuoti jai priklausančiomis akcijomis), todėl vien tai, kad ji laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo labai jauna, nėra pagrindas jos nelaikyti verslininke. Atsakovas R. J., atstovavęs savo neseniai pilnametystės sulaukusią dukrą ir įgaliojimo pagrindu turėdamas teisę disponuoti jai priklausančiomis akcijomis, ieškovo dokumentuose apibūdinamas kaip būsimas pagrindinio skolininko akcininkas, sutinkantis laiduoti už skolininko įsipareigojimus asmeniniu turtu, vadovaujantis Lietuvos prekybos namams Rusijoje, taip pat vertintinas kaip verslininkas, turėjęs tiesioginį suinteresuotumą pagrindinio skolininko verslo sėkme. Be to, teismo posėdžio metu atsakovas R. J. patvirtino, kad jis, sudaręs laidavimo sutartį, po to pasikonsultavo su teisininku, kurie išreiškė abejones jo veiksmų protingumu, tačiau, nežiūrint į tai, atsakovas savo pasirašytos laidavimo sutarties iš karto neginčijo ir netgi po to dar 2 metus kasmet pasirašydavo po sutarties sąlygų pakeitimais, tokiu būdu patvirtindamas laidavimo galiojimą bei savo kaip laiduotojo statusą.

Teismas nurodė, kad liudytojai, kurie pasirašinėjo laidavimo sutartis su atsakovais, paneigė atsakovų nurodomas aplinkybes, jog ieškovo darbuotojai klaidino atsakovus ir nurodė, kad jie atsakys tiktai po įkeisto turto realizavimo. Liudytojai paaiškino, kad atsakovai turėjo galimybę susipažinti su sutartimis, ir aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtino savo valią būti solidariaisiais laiduotojais. Liudytoja R. P. paaiškino, kad ji nereikalavo pasirašyti laidavimo sutarčių. Į klausimą, ar ši liudytoja pasakė atsakovams, kad jie atsakys pagal sutartį tik po turto realizavimo, atsakymas buvo „ne“; į klausimą „ar iš vis atsakovai uždavė kokius nors klausimus, kas susiję su laidavimo apimtimi?“, atsakymas buvo „ne“. Taigi liudytoja ir negalėjo jiems atsakyti, kad jie atsakys tiktai po įkeisto turto realizavimo. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja pateikė atsakovo R. J. vizitinę kortelę, kuri, nagrinėjant kartu su įrašu vertinimo santraukoje, paneigia šio atsakovo aiškinimus, kad jis iki laidavimo sutarties pasirašymu su ieškovu nebendravo, kad bankas jokių jo kontaktų neturėjo. Byloje įrodymų, kad buvo susitartos kitokios sąlygos nei kreditavimo sutartyje, nėra. Atsakovų paaiškinimai yra subjektyvūs, pateikti siekiant išvengti atsakomybės.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai, pasirašę laidavimo sutartis, jokių nesutikimų su jomis nepareiškė, nors jiems buvo įteiktas vienas sutarties egzempliorius. Laidavimo sutartyse nėra jokių sąlygų, kurios būtų galėjusios juos suklaidinti ir leisti manyti, kad jie atsakys tik tuomet, kai bus realizuotas įkeistas turtas. Laidavimo sutartyse nėra kalbama apie įkeistą turtą, nėra sąlygų, kad atsakovų laidavimas yra ribotas, dalinis ar sąlygotas kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo. Sutartys yra mažos apimties dokumentai, sąlygos suformuluotos aiškiai, konkrečiai, pirmame lape aiškiai nurodytas sutarties dalykas – kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti ieškovui, jei skolininkas neįvykdys prievolių pagal kreditavimo sutartį, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari. Teiginius dėl esą buvusio suklydimo paneigia ir aplinkybės, kad atsakovai kelis kartus – 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir 2008 m. rugsėjo 19 d. susitarimuose dėl kreditavimo sutarties pakeitimo – parašais patvirtino savo laidavimo galiojimą laidavimo sutartyse nustatytomis sąlygomis. Atsakovai, būdami apdairūs ir atidūs asmenys, per kelis metus galėjo atsakingai apgalvoti savo veiksmų pasekmes, ir jei to nepadarė, jiems patiems tenka neigiamos tokio elgesio pasekmės. Tai, kad atsakovai teisme savo reikalavimus dėl laidavimo sutarčių pakeitimo ir esą tai laidavimo nesupratimo pareiškė tik praėjus maždaug pusei metų po ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš laiduotojų priteisimo, vertintina kaip nesąžiningas atsakovų elgesys. Tai geriausiai atskleidžia jų netinkamas procesinis elgesys.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai savo tariamą suklydimą sieja su aplinkybėmis, kurios atsirado jau po laidavimo sutarčių pasirašymo ir jų patvirtinimo, – su 2009 m. kilusia ekonomine krize. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, atsiradusios po ginčijamo sandorio sudarymo, negali turėti įtakos anksčiau sandorį sudariusio asmens valiai. Atsižvelgiant į tai, ekonominė krizė niekaip negali būti vertinama kaip susijusi su anksčiau pasirašytų laidavimo sutarčių sąlygomis ir laidavimų esme.

Teismo nuomone, visiškai nepagrįsti ir reikalavimai pakeisti laidavimo sutartis CK 6.204 straipsnio pagrindu. Tokių reikalavimų patenkinimas ne pakeistų sudarytų laidavimo sutarčių sąlygas, o reikštų iš esmės naują prievolių užtikrinimo priemonių realizavimo tvarką. Šie reikalavimai prieštarauja tiek civilinės teisės normoms, tiek ir aktualiai kasacinio teismo praktikai, be to, pažeidžia ieškovo interesus atgauti skolą, nes neribotam laikui būtų sustabdytas atsakovų laidavimų realizavimas. CK 6.80 straipsnio 2 dalis numato, kad jei skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji, tai laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad skolos išieškojimas būtų nukreiptas į konkretų skolininko turtą. Prievolė, kurios pagrindu atsirado skola ir kuri užtikrinta hipoteka (įkeitimu) bei laidavimu, įprastai priverstinai vykdoma iš kelių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių vienu metu, o skolos išieškojimas tokiu atveju kontroliuojamas vykdymo procese. Šiuo konkrečiu atveju atsakovų priešieškinių patenkinimas paneigtų solidariąją laiduotojo atsakomybės prigimtį, apribotų ieškovo kaip kreditoriaus teises į skolos išieškojimą ir nukryptų nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Praktine prasme atsakovų reikalavimų patenkinimas atitiktų civilinės bylos sustabdymą. Kaip matyti iš 2011 m. gruodžio 7 d. pagrindinio skolininko įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, šio turto rinkos vertė yra 530 000 Lt, o likvidacinė vertė – tik 370 000 Lt. Taigi įkeisto turto vertės neužteks skolai padengti. Atsakovų teisės nėra pažeidžiamos, nes solidariąją prievolę įvykdę bendraskoliai įgis regreso teisę į pagrindinį skolininką ir kitus bendraskolius.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.204 straipsnį pakeisti sutartį galima tuomet, kai įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau, kai yra varžomas sutarties vykdymas. Šis straipsnis numato sutarties įvykdymo tvarką pasikeitus aplinkybėms. Laidavimas pagal savo juridinę prasmę yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios realizavimas niekaip nėra susijęs su CK 6.204 straipsnyje nurodomomis aplinkybėmis. Atsakovai laidavimais užtikrino prievolę ieškovui, t. y. užtikrino kitą sutartį. Tai nėra laidavimo sutarties vykdymas, nes, atsiradus neįvykdytai prievolei, už kurią laiduota, atsiranda pareiga atsakyti už tą prievolę, ir laidavimas nėra siejamas su valiniais laiduotojo veiksmais. Taigi keisti laidavimo sutarčių CK 6.204 straipsnio pagrindu negalima.

Teismo nuomone, net jei būtų galima vertinti sutarčių keitimą aptariamu pagrindu, būtina atsižvelgti į kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas: sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą; reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negalėjo numatyti, kontroliuoti, nebuvo prisiėmusi jų atsiradimo rizikos. Kaip aplinkybę, suvaržančią laidavimo sutarčių įvykdymą, atsakovai nurodė ekonominę krizę, perkamosios galios sumažėjimą, valstybės politikos mokesčių klausimais pasikeitimą, nedarbo padidėjimą, BVP smukimą, tačiau visiškai neaišku, kaip tokios aplinkybės trukdo (varžo) atsakovams vykdyti savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis. Jokio priežastinio ryšio tarp rinkos svyravimų ir atsakovų laidavimo nėra. Jei ekonominė krizė turėjo neigiamos įtakos atsakovų turtinei padėčiai, tai negali būti vertinama laidavimo sutarčių vykdymo pasunkėjimu ar suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme. Rinkos ekonomikos raida, kai ekonominio pakilimo laikotarpius keičia ūkio nuosmukiai, yra vienas iš rinkos ekonomikos dėsnių, rinkos svyravimai yra visuotinai žinomi, todėl rinkos pokyčiai nėra tie veiksniai, kurie sudaro CK 6.204 straipsnio įtvirtintą pagrindą reikalauti laidavimo sutarčių pakeitimo, tuo labiau, kad nurodoma krizė įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nėra pripažinta force majeure aplinkybe. Priešingai, pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prekių prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių ar skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Sutarčių prievoliniuose santykiuose galioja taisyklės, kad asmuo, įsipareigojęs pateikti tam tikrą įvykdymą, yra atsakingas už to įvykdymo pateikimą kreditoriui sutartyse numatytomis sąlygomis, t. y. skolininko kaltė preziumuojama, ypač, jei įsipareigojęs asmuo yra verslininkas (CK 6.63 str., 6.248 str. 1 d.). Taip realizuojamas principas, kad prievolę įvykdyti įsipareigojusiam asmeniui tenka ir jos įvykdymo rizika, t. y. jis turi įvertinti visas aplinkybes ir užsitikrinti reikiamų išteklių pakankamumą arba rizikuoti, kad bus reikiamos sąlygos prievolei įvykdyti. Taigi atsakovai, laiduodami ieškovui už pagrindinio skolininko prievoles, tuo prisiėmė sau nepalankių aplinkybių atsiradimo riziką. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį nukentėjusios šalies prašymas pakeisti sutartį turi būti pareiškiamas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Nors ieškovas į teismą su ieškiniu laiduotojams kreipėsi dar 2011 m. birželio 15 d., tačiau atsakovai su prašymais dėl laidavimo sutarčių pakeitimo į ieškovą kreipėsi tik su 2011 m. lapkričio mėn. Kadangi atsakovai apie į juos nukreiptą reikalavimą sužinojo 2011 m. birželio – liepos mėn., akivaizdu, kad atsakovų prašymai ieškovui pakeisti sutartis buvo gerokai pavėluoti, kas taip pat sudaro pagrindą netenkinti priešieškinių.