Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-01-26 · Civilinė byla Nr. 2A-227-186/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-26
Bylos Nr.
2A-227-186/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas (pirm.), Dalia Višinskienė, Danutė Kutrienė
Atsakovas
A. S., A. J.
Ieškovas
B. R.
Trečiasis asmuo
D. L., VĮ Registrų centro
Advokatai
Povilas Juzikis, Ina Navickienė
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-227-186/09Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3, 30.9.1, 33, 42.8, 42.11.3, 45.11, 121.18 (S)
NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2008 m. sausio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Dalios Višinskienės,sekretoriaujant Jonei Markovičiūteidalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Inai Navickieneiatsakovo A. S. atstovui advokatui Povilui Juzikiui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės A. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. birželio 6 d. sprendimo ir 2008 m. liepos 3 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. R. ieškinį atsakovams A. J. ir A. S. bei atsakovės A. J. priešieškinį ieškovei B. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos panaikinimo. Tretieji asmenys D. L. , VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, notarė J. S. , notarė R. R. , UAB DK „PZU Lietuva“, bankrutuojanti DUAB „INGO BALTIC“.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė B. R. pareiškė teisme ieškinį (kurio dalyką vėliau tikslino) atsakovams A. J. ir A. S. , reikalaudama pripažinti negaliojančia tarp atsakovų 2004-09-16 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi, 2002-12-10 sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, kurią atstovavo veikdama pagal įgaliojimą jos duktė tretysis asmuo D. L. , ieškovė įsigijo nuosavybės teise 895/10000 dalis pastogės name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovė nurodė, kad nuosavybės teises į nurodytą pastogės dalį 2003-11-18 įregistravo nekilnojamo turto registre, tačiau iš 2006-01-30 gautų VĮ „Registrų centras“ duomenų paaiškėjo, kad jos nuosavybės teise pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį valdoma pastogės dalis nauja 2004-09-16 pirkimo–pardavimo sutartimi dar kartą atsakovės parduota atsakovui A. S. ir 2004-09-27 įregistruota nekilnojamojo turto registre.

Atsiliepimas

Atsakovė A. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį (bei patikslintą priešieškinį), kuriais prašė ieškinį atmesti ir pripažinti negaliojančia tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą 2002-12-10 pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją. Atsakovė nurodė, kad ją atstovavusi duktė tretysis asmuo D. L. pasirašė su ieškove sutartį, pagal kurią ieškovei buvo leista naudotis atsakovei priklausančia palėpės dalimi su tikslu sutvarkyti ją ir stogo dangą. Atsakovė nurodė, kad duktė pasirašė sutartį, sudarytą ant dviejų lapų, ant kurios paskutinio buvo tik šalių parašai, atsakovės atstovei nebuvo pateiktas antras sutarties egzempliorius, be to ieškovė iki priešieškinio padavimo nebuvo atlikusi jokių stogo remonto darbų. Atsakovė teigė, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo (LR CK 1.90 str.), kuris buvo sąlygotas ieškovės nesąžiningų veiksmų, nes atsakovei ir jos atstovei nebuvo paaiškinta, kad notarės paruošti dokumentai yra pirkimo-pardavimo sutartis, be to palėpės dalies kaina – 1 Lt yra neprotinga ir nesąžininga. Atsakovė taip pat nurodė, kad palėpės dalies pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir suklaidinimo (LR CK 1.91 str.), nes dukters parašą notarė išgavo apgaulės būdu, pateikdama tik tekstą apie palėpės naudojimą. Patikslintame atsiliepime į ieškinį atsakovė A. J. papildomai nurodė, kad ji nuosavybės teisę į ginčijamą palėpės dalį įgijo tik 2002-12-10 visų namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų savininkų notariškai patvirtinto susitarimo pagrindu, dėl to sudarant sutartį su ieškove buvo tartasi dėl objekto, kuris neegzistavo ir tai, atsakovės manymu, daro 2002-12-10 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio.

Atsakovas A. S. atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo A. S. vardu galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu atliktos teisinės registracijos gali būti panaikintos tik pripažinus negaliojančiais nuosavybės teisių registracijų juridinius pagrindus.

Šalies argumentai

Tretysis asmuo notarė J. S. sutiko su ieškiniu, o priešieškinį prašė atmesti.

Tretysis asmuo notarė R. R. sutiko su priešieškiniu ir prašė atmesti ieškinį.

Tretieji asmenys UAB DK „PZU Lietuva“ ir bankrutuojanti DUAB „INGO BALTIC“ su ieškiniu nesutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2008 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - 2004-09-16 pirkimo-pardavimo sutartį tarp atsakovų A. J. ir A. S. dėl teisės į 895/10000 dalis neįrengtos pastogės pripažino negaliojančia, priteisė iš atsakovės A. J. 5000 Lt atsakovui A. S. ir 1366 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei B. R. , likusioje dalyje ieškinį atmetė, priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, atsakovė A. J. įstatymo (LR CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p.) pagrindu nuosavybės teise valdė visų namo bendrojo naudojimo patalpų ir jo priklausinių dalį, proporcingą nuosavybės teise valdomų patalpų plotui. Teismas padarė išvadą, kad nors toks nekilnojamasis daiktas – palėpė – neegzistavo, egzistavo kitas civilinių teisių objektas – bendraturčio teisė įgyvendinti bendra nuosavybės teise priklausančio daikto sukūrimą, toks objektas turi turtinę vertę ir gali būti civilinių teisių santykių objektu, taigi – ir sandorio objektu. Teismas nustatė, kad ieškovė B. R. ir atsakovė A. J. , už kurią veikė tretysis asmuo D. L. , 2002-12-10 sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovės nuosavybėn savo teises į dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrųjų patalpų, kurias namo atskirų patalpų savininkai valdė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, o ieškovei turėjo atitekti pareiga mokėti atsakovei A. J. pagal įstatymą tenkančią dalį privalomųjų mokėjimų išlaikyti namo bendrąją konstrukciją - namo stogą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės argumentą, kad sudarant sandorį buvo suklysta iš esmės, nes pripažino, kad D. L. pagal savo amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patyrimą ir socialinę padėtį yra neabejotinai pajėgi visiškai suvokti pirkimo-pardavimo sutarties ir laikino sutikimo bendraturčiui pasinaudoti bendrąja nuosavybe sandorio esminius skirtumus. Teismas, atsižvelgdamas į rinkos pokyčius, konstatavo, kad faktas, jog atsakovų vėliau, beveik po dviejų metų sudarytas 5000 Lt vertės sandoris, savaime nepaneigia pakankamo, teisingo ir protingo atlyginimo atsakovei A. J. nustatymo 2002-12-10 sudarytame sandoryje. Teismas pritarė ieškovės argumentams dėl atsakovės A. J. nesąžiningumo arba ypatingo nerūpestingumo, nes sutartyje su A. S. jos atstovė nurodė, kad jokių įsipareigojimų dėl teisių į neįrengtos pastogės perleidžiamas dalis nėra davusi kitiems asmenims. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus dėl apgaulės. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovei įregistravus savo teises įgytas pagal 2002-12-10 sutartį, pastogė kaip nekilnojamasis daiktas jau buvo įregistruota, o įregistravus pastogę kaip atskirą daiktą, buvo realizuota bendraturčių teisė tokį daiktą sukurti, todėl tokia teisė pasibaigė ir sudarant 2004-09-16 sutartį jau nebegalėjo būti įgyvendinta. Teismas sprendė, kad atsakovė A. J. 2004-09-16 sutartį sudarė neturėdama nuosavybės teisių į sutartyje nurodomą daiktą, taip pat neturėdama teisių į pastogės kaip savarankiško nekilnojamojo daikto sukūrimą. Remdamasis išvardintais argumentais teismas 2004-09-16 sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio), o šalis grąžino į pradinę, iki sutarties sudarymo buvusią padėtį taikant vienašalę restituciją, t.y. įpareigojant atsakovę A. J. grąžinti atsakovui A. S. jo sumokėtus 5000 Lt. Be to teismas nusprendė netenkinti ieškovės reikalavimo panaikinti teisinę registraciją, kadangi ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo šioje ieškinio dalyje.

Apylinkės teismas 2008 m. liepos 3 d. papildomu sprendimu tenkino ieškovės B. R. pareiškimą ir priteisė jos naudai papildomai iš atsakovės A. J. 2810 Lt bylinėjimosi išlaidų t.y. likusias ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl kurių teismas nepasisakė 2008 m. birželio 10 d. sprendime.

Šalies argumentai

Atsakovė A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisingą, priešieškinį tenkinti pilnai, o ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė neperleido nuosavybės teisių į palėpės dalį, todėl atsakovė kelia klausimą, kaip ieškovė šio sandorio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pastogės dalį, kuri įregistruota viešame registre. Teigia, kad teisės doktrinoje negalima situacija, kai pirkėjas įgyja daugiau teisių negu jų perleido pardavėjas, vadinasi, atsakovė perleido tik valdymą kaip savarankišką teisę, o kartu ir su valdymu susijusių išlaidų tvarkymą. Pažymi, kad 2002-12-10 sudarytame sandoryje nekalbama apie nuosavybę ar jos perleidimą, o 2004-09-16 sudarytoje sutartyje aiškiai nurodoma, kad parduotos asmeninės nuosavybės teise turimos teisės. Atsakovė taip pat nurodo, kad sąžiningai klydo, manydama, jog perleidžia tik valdymo teisę, ką patvirtina simbolinė sandorio kaina 1 Lt bei atsakovės sudarytas antras sandoris, kurio kaina atspindi tikrą šalių valią - įsigyti nuosavybės teises į pastogės dalį. Nurodo, kad 2002-12-10 sutartyje notarė J. S. abstrakčiai patvirtino, kad išaiškino šalims jos sudarymo pasekmes, tačiau notarė nenurodė, kad tvirtino nuosavybės teisių perleidimo sutartį ir kad šia sutartimi atsakovė netenka nuosavybės teisių. Atsakovė nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog 2002-12-10 sutartyje yra užfiksuota atsakovės valia perduoti ieškovės nuosavybėn palėpės dalį, nes apie tai sutartyje nepasisakyta. Skunde taip pat teigia, jog 2002-12-10 sutarties 4 p. suteikia prielaidą manyti, kad ieškovė apmokėjo tam tikrą sumą pinigų ir dėl to įsipareigoja nenukreipti savo kreditorinio reikalavimo į apeliantę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog kreditorinio reikalavimo atsisakymas yra adekvatus neva tai perleidžiamai nuosavybės teisei į pastogę, nes nepateikta jokių įrodymų apie mokėjimą bendrovėms už remontus. Atsakovė taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo motyvais, jog tretysis asmuo D. L. pakankamai išsilavinusi sutarties esmei suvokti, nes ginčo objektas yra labai sudėtingas.

Atsakovė A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. papildomą sprendimą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškinys buvo tenkintas dalinai, todėl ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 93 str. 2 d.). Atsakovė taip pat nurodo, kad byloje buvo dar vienas atsakovas A. S. , tačiau bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistos tik iš atsakovės A. J. , nepateikiant tokio sprendimo motyvų. Atsakovė pažymi, kad teismas apie 2008-07-03 posėdį informavo atsakovės atstovą ir trečiąjį asmenį tik 2008-07-02, dėl ko buvo pateiktas teismui prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, teismui to nepadarius, atsakovė prarado galimybę pateikti savo prieštaravimus.

Atsiliepimas

Ieškovė B. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą ir 2008 m. liepos 3 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad 2002-12-10 sudarytas sandoris yra palėpės dalies pirkimo-pardavimo sutartis, ką įrodo vykusios derybos dar iki sutarties pasirašymo. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovės teigimas, jog su ieškove buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o panaudos sutartis yra nepagrįstas, nes sudarant pastarąją sutartį daikto dar nebuvo, o nesant daikto, bet tik teisėms į jį, negalima ir panaudos sutartis (CK 6.629 str. 2 d., 6.477 str. 3 d.). Ieškovė nurodo, kad Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2008 m. liepos 3 d. papildomu sprendimu pagrįstai priteisė ieškovės naudai iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinys dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2004-09-16 sudarytos sutarties tarp atsakovų teisinę registraciją nebuvo patenkintas dėl to, kad pripažinus pastarąją sutartį negaliojančia, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui savaime teks pareiga pakeisti nekilnojamo turto registracijos duomenis. Ieškovė teigia, jog iš teismo motyvų matyti, kad dėl teisminio ginčo yra kalta tik atsakovė, todėl pagrįstai bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistos tik iš atsakovės.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo sutinka su Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimu.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2, 3 d., byloje nenustatė. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Dėl 2008 m. birželio 6 d. sprendimo.

Byloje nustatyta, kad tarp atsakovės A. J. , atstovaujamos D. L. ir ieškovės B. R. 2002-12-10 buvo sudaryta sutartis dėl teisės į 895/10000 dalis pastogės name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo. 2004-09-16 atsakovė A. J. , atstovaujama D. L. su atsakovu A. S. sudarė kitą pirkimo–pardavimo sutartį dėl teisės į tas pačias 895/10000 pastogės dalis. Ieškovė B. R. , teigdama, kad tas pats dalykas parduotas du kartus, ginčija 2004-09-16 sutartį, o atsakovė A. J. , teigdama, kad 2002-12-10 sutartimi nuosavybė nebuvo perleista, priešieškiniu ginčija pastarąją sutartį. Apylinkės teismas patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį.

Atsiliepimas

Atsakovė A. J. , nesutikdama su teismo sprendimu, skunde teigia, kad teismas neatskleidė 2002-12-10 sutartimi perleistų teisių turinio, neišaiškino kokios teisės - turtinės, daiktinės ar reikalavimo buvo perleistos. Skunde teigiama, kad ieškovei buvo perleista tik valdymo teisė. Argumentas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą konstatavo, kad šalys (ieškovė B. R. ir atsakovė A. J. ) sudarė su teisių į nekilnojamąjį daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, įgyvendinimu susijusią pirkimo-pardavimo sutartį t.y. atsakovė perleido bendraturčio teisę įgyvendinti bendra nuosavybės teise priklausančio daikto sukūrimą. Tai turtinė teisė, kurią atsakovė įgijo įstatymo (LR CK 4.75 str. 1 d.) pagrindu kartu su nuosavybės teise įgyjamomis namo patalpomis. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas klaidingai įvertino daiktinės teisės perleidimą – nurodoma, jog ieškovė negalėjo įgyti šios teisės, nes teismas konstatavo, kad atsakovė jos neperleido. Tačiau apeliantė nesikreipė dėmesio, jog skundžiamame teismo sprendime išaiškinta, kad įregistravus pastogę buvo realizuota atsakovės perleista bendraturčio teisė į bendra nuosavybės teise priklausančio daikto sukūrimą. Ši teisė pasibaigė ją įgyvendinus, todėl sudarant 2004-09-16 sutartį galėjo būti perleista tik daiktinė teisė – bendrosios dalinės nuosavybės teisė. Tačiau atsakovė tokios teisės, kaip civilinės apyvartos objekto neturėjo, nes jau buvo ieškovei perleidusi nurodytą turtinę teisę įgyvendinti bendra nuosavybės teise priklausančio daikto sukūrimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė perleido (norėjo perleisti) tik valdymo teisę t.y. teisę remontuoti namo stogą. Teiginys argumentuojamas itin maža sutarties kaina – 1 Lt. Apeliantė nurodo, kad daiktinė teisė (faktiškai dalis palėpės) negalėjo būti parduota už tokią nedidelę sumą. Tačiau apylinkės teismas, išsamiai išanalizavęs šią teisinę situaciją, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė ieškovei perleido ne tik aptartą turtinę teisę, bet ir pareigą dalyvauti bendros nuosavybės išlaikyme, konkrečiai imant apmokėti atitinkamą dalį stogo priežiūros ir remonto išlaidų. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad 2002-12-10 sutartimi perleidžiant bendraturčio teisę į proporcingą palėpės dalį, nebuvo perleista nuosavybės teisė į dalį bendros namo konstrukcijos - stogo. Tik atskiru 2002-12-10 sutarties punktu privalomų mokėjimų pareiga perėjo ieškovei. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš 2002-12-10 sutarties 4p. matyti, jog ieškovė jau yra mokėjusi įmokas stogo remontui (išlaikymui), tačiau į bylą tokių duomenų nepateikta. Argumentas klaidingas. Sutarties tekste tiesiogiai nenurodyta, iki ar po sutarties pasirašymo turi būti atliekami šie mokėjimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje palėpė neįrengta, tarp bendratučių vyksta jos dalių supirkimas, o šiuo metu ir teisminiai ginčai. Iš atstovų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad asmenys, siekiantys įsigyti nuosavybėn visas namo palėpės patalpas, turi tikslą prisiimti savo atsakomybėn ir namo stogo remontą bei priežiūrą. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad mokėjimai namo stogo remontui pagal 2002-12-10 sutartį turėjo būti atliekami ateityje. Pažymėtina, kad ginčijama sutartimi perleidžiant tik teisę apmokėti remonto darbus, pagal sutartį mokėti turėtų atsakovė ieškovei, o ne priešingai. Apeliaciniame skunde klaidingai interpretuojamas skundžiamas sprendimas: pabrėžiama, kad ir po 2002-12-10 sutarties atsakovei liko pareiga mokėti už namo bendrųjų konstrukcijų remontą. Tuo apeliantė siekia atkreipti dėmesį į teismo sprendimo prieštaringumą. Argumentas nepagrįstas, nes sprendime aiškiai nurodyta, kad perdavus ieškovei pareigą rūpintis stogo priežiūra, atsakovei išliko pareiga mokėti tik už likusių namo bendrųjų konstrukcijų remontą. Skundžiamame sprendime apylinkės teismas išsamiai aptarė apeliantės argumentą dėl nedidelės teisių perleidimo kainos. Įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė ieškovei sutartimi perleido ir teisę ir pareigą, teismas, atižvelgęs į nekilnojamojo turto kainų dinamiką, pagrįstai nusprendė, kad atsakovė, dėl savo neapdairumo ar nepakankamo atidumo, galėjo klysti tik dėl sandorio kainos, bet ne dėl jo esmės. Tokioje teisinėje situacijoje, kaip pagrįstai ir nusprendė apylinkės teismas, taikytina LR CK 1.90 str. 7 d. draudžianti suklydusiai šaliai reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.

Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su teismo motyvu, kad D. L. yra pakankamai išslavinusi sutarties esmei suvokti. Skunde pabrėžiama, kad ginčo sutarties objektas yra labai sudėtingas, reikalaujantis specialių teisinių žinių. Argumentas atmetamas. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, sprendžiant dėl suklydimo, atsižvelgiama į apdairaus, atidaus ir protingo žmogaus elgesį analogiškoje situacijoje, taip pat į konkretaus byloje dalyvaujančio asmens galimybę teisingai suvokti konkrečią situaciją. Teismas, įvertinęs atsakovės A. J. atstovės D. L. išsilavinimą, gyvenimo ir komercinę patirtį pagrįstai nusprendė, kad ji turėjo galimybę suvokti teisinę situaciją ar poreikį kreiptis atitinkamos konsultacijos. Priešingų įrodymų apeliantė nepateikė.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) numatytų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl papildomo 2008 m. liepos 3 d. sprendimo.

Šiuo sprendimu teismas priteisė iš atsakovės A. J. 2810 Lt - bylinėjimosi išlaidų dalį dėl kurių nebuvo pasisakyta 2008 m. birželio 10 d. sprendime. Atsakovė, nesutikdama su tokiu sprendimu nurodo, kad byloje dalyvavo du atsakovai, o bylinėjimosi išlaidos priteistos tik iš atsakovės A. J. . Argumentas nėra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą. LR CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. nustatyta, kad bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies. Šiose teisės normose antroji šalis neturi būti suprantama tik kaip priešingą teisinį interesą ar atitinkamą procesinį vardą turintis asmuo. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra tam tikra sankcija asmeniui, netinkamai įgyvendinančiam savo teises. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovės A. J. teisinių veiksmų pasėkoje atsirado būtinybė iškelti civilinę bylą teisme ir joje spręsti dėl dviejų sutarčių teisėtumo. Nustačius, kad viena iš sutarčių buvo sudaryta dėl teisiškai ydingo A. J. elgesio ir nesant duomenų apie tokį pat atsakovo A. S. elgesį, teismas pagrįstai visas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš A. J. .

Apeliaciniame skunde dėl papildomo sprendimo taip pat nurodoma, kad teismas tik iš dalies patenkinęs ieškinį, ieškovei priteisė visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo, apeliantės teigimu, pažeista LR CPK 93 str. 2 d. nuostata, nurodanti, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patekintiems reikalavimams. Argumentas nepagrįstas. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą panaikinti A. S. vardu atliktą nuosavybės teisių į 895/10000 neįrengtos pastogės teisinę registraciją. Teismas šio reikalavimo netenkino. Konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo dėl registracijos, o atsakovai A. J. ir A. S. pagal tokį reikalavimą neatsako. Apeliantė teisingai skunde nurodė procesinės teisės normą – netenkinant ieškinio dalies negali būti priteistas žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos už šią reikalavimų dalį. Tačiau apeliantė neatkreipė dėmesio, kad paduodant ieškinį 416 Lt žyminį mokestį ieškovė sumokėjo pagal ieškinio kainą – ginčijamos palėpės dalies vidutinę rinkos vertę (13872,5 Lt). Išvestinis reikalavimas dėl registracijos panaikinimo žyminiu mokesčiu apmokėtas nebuvo ir teismas pagrįstai tokio papildomo pamokėjimo nepareikalavo. Todėl tenkinant ieškinį dalyje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo patenkinta visa žyminiu mokesčiu apmokėta ieškinio dalis ir iš atsakovės ieškovei pagrįstai priteistas visas sumokėtas žyminis mokestis. O kadangi skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimas iš esmės patenkintas visiškai, teismas pagrįstai ieškovei priteisė ir visas atstovavimo išlaidas. Papildomas sprendimas teisėtas ir paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetant apeliacinį skundą iš apeliantės ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 98 str.). Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius prašoma priteisti suma mažinama iki 1440 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2008 m. liepos 3 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Iš atsakovės A. J. ieškovei B. R. priteisti 1440 (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Egidijus ŽironasTeisėjos Danutė KutrienėDalia Višinskienė