- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-207-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pran.), Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- A. J., A.
- Ieškovas
- G. B., A. B.
- Trečiasis asmuo
- V. J., Ž. M., R. C.
- Advokatai
- Romanas Bareika, Nerijus Kirkilas
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja S. B. Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.2.;121.15.; 121.18.; 121.21
2011 m. vasario 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. B., A. B. ieškinį atsakovui A. J. dėl savininko teisių gynimo, ir atsakovo A. J. priešieškinį ieškovams G. B. ir A. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys – V. J., Ž. M. ir R. C..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai G. B. ir A. B. 2009-06-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė įpareigoti atsakovą A. J. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkai pastatytos tvoros ir gyvatvorės padarinius, t.y. išmontuoti tvorą ir iškasti gyvatvorę bei sutvarkyti žemės sklypo dalį, kurioje buvo pastatyta tvora ir pasodinta gyvatvorė pagal pridedamuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytas ribas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 959/7670 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu priklausančio ir kitiems bendraturčiams – V. J., Ž. M., A. J. ir R. C.. Tarp bendrasavininkių nesudaryta sutartis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, realios dalys nenustatytos, todėl visi bendraturčiai turi nevaržomas savininkų teises naudotis žemės sklypu nepažeisdami kitų bendraturčių teisių. Atsakovas pažeidė ieškovų, kaip bendraturčių, teisę naudotis visu žemės sklypu savavališkai, be jų sutikimo, žemės sklype pastatydamas tvorą – sukalęs medinius kuolelius, per juos ištiesęs ir pritvirtinęs tinklą, bei iš vienos tvoros pusės pasodinęs gyvatvorę. Tvora bendrą žemės sklypą padalina į dvi dalis, tuo varžomos ieškovų, kaip bendraturčių, naudojimosi žemės sklypu teisės – ieškovai negali nevaržomai naudotis visu žemės sklypu, dėl tvoros ribojamos jų susisiekimo ir judėjimo galimybės. Atsakovas neteisėtai, nesuderinęs su kitais bendraturčiais, padalino žemės sklypą, toks padalinimas ieškovams nepriimtinas.
Atsakovas A. J. su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį ir, jį patikslinęs, prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui A. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovui priteisiant ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)- patalpas, namo plane pažymėtas indeksais 1-1 (15.80 m² ploto), 1-2 (20.03 m² ploto), 1-3 (2.39 m² ploto), 1-4 (12.38 m² ploto), a-1 (8.315 m² ploto), a-2 (5.245 m² ploto), taip pat ½ pastato-daržinės, 88 m² ploto. Bendrasavininkiams priklausančius pirtį ir šulinį palikti bendram naudojimui. Taip pat priteisti atsakovui 0.45 ha ploto namų valdos žemės sklypą atidalijimo projekte pažymėtą koordinatėmis 2-3-4-5-6-9-10-2; bei nustatyti tarnaujantį daiktą - kelio servitutą: leisti kitiems bendrasavininkiams prieiti pro vartelius, esančius ant šalių namų valdos atidalijimo ribos, apibrėžtos projekte, parengtame spręsti ginčytiniems klausimams teisme, koordinačių taškais 6-9 ties rytine namo priemene, ir privažiuoti prie daržinės nuo kelio pusės, esančios A. J. namų valdoje, o A. J. leisti prieiti pro nurodytus vartelius prie šulinio ir ūkinio pastato su rūsiu, esančius G. B., A. B., R. C. ir Ž. M. namų valdoje. Atsakovas prašė priteisti jam didesnę nei ½ namo dalį, kadangi atsakovui priklauso 12,38 m² ploto veranda, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kitiems bendraturčiams palikti likusią ½ namo dalį ir verandą, kuriai neatlikta teisinė registracija, arba įpareigoti juos šią verandą įregistruoti. Nurodė, kad sodyboje gyvena pastoviai, nori, kad jo naudojamoje teritorijoje nebūtų važinėjama ir vaikštoma, nebėgiotų kitų bendraturčių gyvūnai, dėl to nori atsidalinti nuo bendraturčių. Susitarti su bendraturčiais dėl atidalijimo nėra galimybės, nes jie nesuinteresuoti tvarkyti dokumentus. 2007 m. ieškovams buvo pateikęs žemės sklypo planą, pagal kurį siūlė pasidalinti žemės sklypą, tačiau ieškovai nesutiko. Nuo to laiko, kai buvo įregistruota bendraturčių nuosavybė, pasikeitė statinių išdėstymas, kai kurie statiniai perstatyti, pristatytos namo verandos. Ieškovai ir kiti bendraturčiai nesutiko įregistruoti naujai perstatytus statinius, todėl atidalijimo projektas parengtas pagal topografinę nuotrauką, atspindinčią šiuo metu esančią faktinę padėtį. Pirties pastatas įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotas. Atsakovas paaiškino, kad į jam priteistiną namo dalį įeina jo pastatyta veranda, kurios teisinė registracija atlikta, dėl to jam tenkantis namo plotas - 64,16 m², t.y. didesnis negu ½ namo, tačiau kiti bendraturčiai taip pat pasistatę verandą, tik jos neįregistravę. Atidalijant ½ daržinės turi būti padaryta pertvara, kurią gali padaryti savo lėšomis. 1,16 ha dydžio namų valda nebuvo įregistruota, nes kiti bendraturčiai nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtą tinklinę tvorą ir pasodintą gyvatvorę nuo gyvenamojo namo vidurio, prie S. K. 2009-04-22 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0056/09/3 pridėtame Žemės sklypo plane pažymėtą indeksu G, iki sklypo ribos, besiribojančios su keliu, minėtame plane pažymėtos indeksais A-B, bei sutvarkyti žemės sklypą pašalintos tvoros ir gyvatvorės vietoje. Atsakovo priešieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 38,3500 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 1278/3835 minėto sklypo dalis priklauso atsakovui. Atsakovas priešieškiniu prašo atidalinti ne iš Nekilnojamojo turto registre įregistruoto 38,3500 ha ploto žemės sklypo, o iš 1,16 ha ploto žemės sklypo, priteisiant jam 0,45 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Teismas laikė, kad byloje nėra duomenų, kad bendraturčiams priklausančiame 38,3500 ha ploto žemės sklype suformuota namų valda, neaišku, kokiu pagrindu išskiriama 1,16 ha ploto žemės sklypo dalis, iš kurios prašoma atidalinti, ši sklypo dalis bendrame plote neapibrėžta jokiomis koordinatėmis. Tuo tarpu atsakovo nurodomi pastatų plotai – gyvenamojo namo - 128,32 m², daržinės – 176 m², neatitinka Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančių duomenų, kad gyvenamojo namo bendras plotas – 117,68 m², daržinės užstatytas plotas – 166,23 m². Teismas konstatavo, jog atsakovo siūlomas atidalijimo projektas neatitinka įstatymų reikalavimų - nurodyti žemės sklypo ir pastatų duomenys, pastatų išdėstymas neatitinka Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, į dalijamą turtą neįtrauktas visas bendrosios dalinės nuosavybės teise įregistruotas turtas, atidalijant nesuformuojami nauji nuosavybės teisės objektai. Šio projekto pagrindu negali būti atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes, projektui neatitinkant įstatymo reikalavimų, nėra galimybės įvertinti, ar nebus pažeistos kitų bendraturčių teisės ir teisėti interesai. Teismas taip pat konstatavo, jog priešieškinyje ir prie jo pateiktame atidalijimo projekte nurodant turtą, iš kurio prašoma atidalinti, nurodytas ne visas bendrosios dalinės nuosavybės teise įregistruotas turtas. Teismas padarė išvadą, kad priešieškinis negali būti patenkintas ir tuo pagrindu, kad priešieškinyje atsakovais neįtraukti visi asmenys, kurių turtines teises tiesiogiai įtakotų teismo sprendimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašo sprendimą dalyje ieškinio patenkinimo ir priešieškinio reikalavimo dalį nustatyti namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos nustatymo atmetimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį dėl savininkų teisių gynimo atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, atsakovo priešieškinio reikalavimų dalį patenkinti ir nustatyti, kad namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo su bendraturčiais G. B., A. B., Ž. M. ir R. C. tvarką pagal 2009-10-29 IĮ „Švenčionių projektai“ parengtą planą ir aiškinamąjį raštą ginčytiniems klausimams spręsti teisme, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą buvo šališkas, netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė CPK 270 str. 4 d. reikalavimus sprendimo motyvuojamajai daliai, netinkamai išsprendė priešieškinio priėmimo ir nagrinėjimo taisykles, numatytas CPK 142 str. 1 d., 143 str. 3 d., nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismas neobjektyviai įvertino IĮ „Švenčionių projektai“ paruoštą gyvenamojo namo atidalijimo ir namų valdos žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą ir jo aiškinamąjį raštą. Teismo sprendimo motyvacija, atmetant priešieškinį, yra neišsami, paviršutiniška ir neobjektyvi, kadangi teismas nesvarstė priešieškinio reikalavimo dalies – namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos, proporcingai kiekvieno iš bendraturčių žemės sklypo daliai, nustatymo klausimą. Byloje yra pakankamai įrodymui teismui priimti dalinį sprendimą CPK 261 str. 1 d. numatytu pagrindu dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos nustatymo. Teismas dėl šio reikalavimo nepasisakė. Ieškovai neįrodė jų nuosavybės teisių apribojimo. Ginčas kilo dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo. Ieškovai būdami įpėdiniais, neturi teisės ginčyti savo palikėjos parašu patvirtinto plano, kuris sudarytas preliminariai sutarus. Atsakovas geranoriškai 2007 m. siūlė ieškovams nustatyti tik namų valdos žemės sklypo valdymo tvarką ir pateikė atsakovams ir tretiesiems asmenims 1999 m. sudarytą ir 2004 m. bendrasavininkų pasirašytą planą, todėl laiko, kad tinkamai informavo bendraturčius apie savo norą įgyvendinti savo nuosavybės dalį. Prašo leisti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą apie tvoros nugriovimą pateikti kartu su apeliaciniu skundu, kadangi teismas netenkino prašymo pratęsti terminą apeliaciniam skundui pateikti. Teismas, neįtraukęs trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje atsakovais priešieškinyje, pagrįstai sukliudė priimti sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai G. B. ir A. B. prašo sprendimą aplikti nepakeistą. Skundą atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundo motyvai yra nepagrįsti, o teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovų atstovas – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: 2010-04-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 53/10/01.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. J. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo argumentais ir motyvais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovams G. B., A. B., atsakovui A. J., tretiesiems asmenims V. J., Ž. M., R. C. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 38,3500 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir šiame žemės sklype esantys gyvenamasis namas, daržinė, pirtis bei kiemo statiniai (b.l. 8-10,77-79). Iš 2009-04-22 antstolės S. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atsakovas be bendraturčių sutikimo bendrame žemės sklype nuo gyvenamojo namo vidurio, pridedamame plane pažymėto indeksu G, iki žemės sklypo ribos, besiribojančios su keliu, plane pažymėtos indeksais A-B, sukalė mediniai kuoliukai ir ant jų pritvirtintas tinklas – tokiu būdu suformuota maždaug 70 cm aukščio ištisinė tvora, iš vienos tvoros pusės pasodinta gyvatvorė, kuris padalina sklypą į dvi dalis (b.l. 22). Iš apelianto teismui pateikto 2010-04-21 antstolio L. J. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad minėtame žemės sklype esančio gyvenamojo namo kieme pasodinta tujų gyvatvorė, prie kurios nėra tvoros.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantas ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, atmetant priešieškinį, yra neišsami, paviršutiniška ir neobjektyvi, kadangi teismas nesvarstė priešieškinio reikalavimo dalies – namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos, proporcingai kiekvieno iš bendraturčių žemės sklypo daliai, nustatymo klausimą. Apeliantas laiko, kad byloje yra pakankamai įrodymui teismui priimti dalinį sprendimą CPK 261 str. 1 d. numatytu pagrindu dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.
Viena iš bendraturčio teisių yra teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.), kurią jis gali įgyvendinti bendru sutarimu su kitais bendraturčiais. Bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, atidalijimo klausimą pagal bet kurio bendraturčio ieškinį išsprendžia teismas. Daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant galimybės daiktą padalyti tokiu būdu, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju, tiek atidalinat pagal savo prigimtį dalų daiktą, tiek atidalinant nedalų daiktą, atidalinimo pasėkoje bendrosios dalinės nuosavybės neturi likti, t.y. vietoje buvusios bendrosios dalinės nuosavybės po atidalinimo turi susiformuoti toks daiktas (tokie daiktai), kurie yra realiai atskirti ir gali būti valdomi kiekvieno iš buvusių bendraturčių asmeninės nuosavybės teise. Taigi, atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal savo prigimtį nėra vien teisinė kategorija, atskirianti nuosavybės teisės dalis, bet kartu yra ir fizinis turto padalinimas, siejamas su sąlyga, jeigu tai galima padaryti be neproporcingos žalos turto paskirčiai (CK 4.80 str. 2 d.). Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. CK 4.81 straipsnyje nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4.80 str.) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje 3K-7-466/2008). Apeliantui neginčijant sprendimo dalies, kuria netenkintas priešieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teise atsakovui priklausančių dalies pastatų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pirmosios instancijos teismas konstatavus, jog vadovaujantis CK 4.80 str., 4.253 str., 4.262 str. apelianto atidalijimo projektas neatitinka įstatymų reikalavimų ir negali būti laikomas tinkamu, nurodyti pastatų duomenys, pastatų išdėstymas neatitinka Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, į dalijamą turtą neįtrauktas visas identifikuojančiais požymiais apibrėžti bendrosios dalinės nuosavybės teise įregistruotas turtas, atidalijant nesuformuojami nauji nuosavybės teisės objektai, dėl ko bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausantys pastatai negali būti atidalinti, įvertinus, jog nebus pažeisti kitų bendraturčių teisės ir teisėti interesai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju minėtų įstatymo nuostatų laikėsi, išsamiai aptarė aplinkybes ir motyvus, dėl ko šioje dalyje atmetė atsakovo poziciją ir ja nesirėmė, pakankamai motyvavo ieškinio netenkinimo pagrindus.
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, priimdamas sprendimą apžeidė CPK 270 str., 329 str. 2 d. 4 p., kadangi sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes sprendime nebuvo pasisakyta namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos, proporcingai kiekvieno iš bendraturčių žemės sklypo daliai, nustatymo klausimu ir dėl šios dalies nepriimtas dalinis sprendimas CPK 261 str. 1 d. numatytu pagrindu dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos nustatymo. Priešingai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos CK 4.98 str., 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 str., 4.253 str. 1 d., 4.262 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatos, kurias pirmosios instancijos teismas aiškino ir sprendė dėl jų taikymo sąlygų buvimo (nebuvimo) ir pateikė teisinius argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovų, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, atsižvelgė į visus šalių byloje išsakytus argumentus bei, vadovaudamasis CPK 185 str., pagal savo vidinį įsitikinimą padarė išvadas dėl ginčo, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos įrodymus, šalių ir jų atstovų argumentus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti CPK 270 str. pažeidimo. Tai, kad teismas konkrečiai neįvardino atsakovo atmetamų argumentų, įrodymų, nereiškia, kad teismas jų nevertino ir nepasisakė.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padaręs išvadą, jog atsakovo pateiktas nekilnojamųjų daiktų atidalijimo projektas parengtas neatsižvelgus į Nekilnojamojo registro duomenis bei nesivadovaujant įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko išspręsti vien žemės sklypo dalies, priklausančios apeliantui naudojimosi tvarkos, neįmanoma neišsprendus apeliantui priklausančioje žemės sklypo dalyje ir kitoje sklypo dalyje esančių pastatų priklausomybės savininkams. Pažymėtina, kad jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskrecijos teisę netenkinti bendraturčių tokių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010 ). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas priešieškiniu prašydamas atidalinti ne iš Nekilnojamojo turto registre įregistruoto 38,3500 ha žemės sklypo, o iš 1,16 ha ploto žemės sklypo, kuris bendrame sklypo plote nėra apibrėžtas jokiomis koordinatėmis, priteisiant jam 0,45 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir apeliantui tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikus duomenų apie 38,3500 ha žemės sklype suformuotą namų valdą, toks atidalijimas negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl prieš tai išdėstytų argumentų nesant galimybės nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančių pastatų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo diskrecijos teisę atsisakyti nustatyti apelianto reikalavimo bendro namų valdos žemės sklypo valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo tvarką.
Tuo tarpu dalinio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) priėmimas ar reikalavimų padalyti bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas tik išimtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių arba kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus. Pagal CPK 261 straipsnį dalinis sprendimas gali būti priimamas tuo atveju, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis tos ginčo dalies sprendimas. Tai reiškia, kad teismas turi nustatyti konkrečiai ginčo daliai reikšmingas aplinkybes, ištirti įrodymus ir nuspręsti dėl pastarosios dalies reikalavimų pagrįstumo, t.y. tą bylos dalį išnagrinėti iš esmės. Iš šios taisyklės seka, kad daliniam sprendimui taikomos visos bendrosios sprendimų priėmimą reglamentuojančios civilinio proceso teisės normos. Daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų ieškovo pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje dalinis sprendimas negalėjo būti priimtas, kadangi apelianto priešieškinio reikalavimai savo esme bei tarpusavio ryšiu glaudžiai susiję ir paremti tais pačiais argumentais ir įrodymais, atitinkamai ieškovams į kiekvieną jų atsikertant tais pačiais motyvais ir teisiniais argumentais, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo priimti dalinio sprendimo dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos nustatymo šioje byloje.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai neįrodė jų nuosavybės teisių apribojimo. Ginčas kilo dėl 1,16 ha namų valdos žemės sklypo. Atsakovas geranoriškai 2007 m. siūlė ieškovams nustatyti tik namų valdos žemės sklypo valdymo tvarką ir pateikė atsakovams ir tretiesiems asmenims 1999 m. sudarytą ir 2004 m. bendrasavininkų pasirašytą planą, todėl laiko, kad tinkamai informavo bendraturčius apie savo norą įgyvendinti savo nuosavybės dalį. Bylos duomenys tvirtina, kad apeliantas be ieškovų ir kitų bendraturčių sutikimo bendrame žemės sklype savavališkai pasodino tujas ir įrengė tinklinę tvorelę, kurių buvimas riboja visų bendraturčių teises netrukdomai naudotis jiems dalines nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Apelianto pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo priimtas 2010-04-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 53/10/01, kuriame nurodoma, jog prie kieme pasodintos gyvatvorės, kuri, kaip ir pats apeliantas pripažino, dalina sklypą pusiau, jokios tvoros nėra, kas tik paneigia apelianto apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovai neįrodė jų nuosavybės teisių apribojimo, kadangi, kaip matyti iš apelianto minėto teismui pateikto protokolo, likusi tujų tvora padalina sklypą pusiau, taip apsunkindamas ieškovams galimybę naudotis jiems priklausančio sklypo dalimi. Tuo tarpu nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas pats patvirtino, jog dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pastatų ir viso žemės sklypo tinkamai paruošto atsidalijimo projekto ieškovams nepateikė (b.l. 99-10), todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo padaryti išvadą, jog apelianto veiksmai atitinka CK 4.80 straipsnio nuostatas, dėl ko priešieškinio reikalavimus pagrįstai atmetė.
Apeliantas taip pat nurodo, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos buvo šališkas. Tačiau teisėjų kolegija tokį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nei apeliantas, nei jo atstovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškę savo nuomonės ar pateikę motyvus, susijusius su bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumu ir objektyvumu, tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog trečiųjų asmenų neįtraukimas atsakovais priešieškinyje neleido teismui priimti sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų, kadangi apeliantui buvo suteikta galimybe patikslinti priešieškinio reikalavimus dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų įtraukimo į bylą atsakovais, tačiau apeliantas šia galimybe nepasinaudojo. Tokiu būdu apeliantui nepasinaudojus CPK 43 straipsnyje numatyta galimybe ir nepatikslinus trečiųjų asmenų procesinės padėties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai negalėjo spręsti dėl neįtrauktų į bylą atsakovais byloje dalyvavusių trečiųjų asmenų teisių ir pareigų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo teismo sprendimui skundžiamoje dalyje panaikinti arba pakeisti.
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo valstybei 14,20 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 14 (keturiolika) litų 20 centų pašto išlaidų.