Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-863-425/2017

teisėja Gerda Sinkevičienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07656-2017-3

2017 m. lapkričio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. (D. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-13794-1044/2017 pagal ieškovo D. K. (D. K.) ieškinį atsakovei A. Ž., išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos apskaitos akto išrašo panaikinimo teisinių pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė A. Ž. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovui išsivežti nepilnametes dukras D. G. K., E. K. ir M. K. iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo, kol bus iš esmės išnagrinėta civilinė byla byla.

Nurodė, kad ieškovas 2017 m. kovo 13 d. elektroniniu paštu informavo atsakovę, jog jis per pavasario atostogas ketina su dukromis ketina vykti į Pietų Korėją. Nesutiko, kad ieškovas nepilnametes dukras išsivežtų į Pietų Korėją, nes skrydis iš Lietuvos į Pietų Korėją ir atgal iš esmės užtruks apie dvi paras, mergaitės niekada nėra keliavusios taip toli ir be mamos, todėl nėra aišku kaip jos ištvertų tokią kelionę, kaip kelionė paveiktų jų psichologiją.

Teigė, jog ieškovas jai nepateikė jokių kelionės aplinkybių, t. y. atsakovei nėra žinoma, kur tuo metu ir su kuo dukros gyvens, kaip bus užtikrinta jų teisė į saugias ir tinkamas gyvenimo sąlygas, atsakovės bendravimo su dukromis galimybės. Nurodė, kad, ieškovas ne kartą yra jai sakęs, kad išsiveš dukras gyventi su savimi, todėl ieškovui dirbant ir gyvenant Pietų Korėjoje, jam neturint Lietuvos Respublikos pilietybės, kyla pagrįsta grėsmė, kad ieškovas išvykęs su nepilnametėmis dukromis už Šengeno valstybių sienos ribos, dukrų atsakovei negrąžins.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi atsakovės prašymą patenkino visa apimtimi.

Nustatė, kad atsakovė nepateikė pakankamai duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog yra reali grėsmė, kad ieškovas piktybiškai, nepaisydamas galiojančio teismo sprendimo, pažeisdamas Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, siekia neteisėtai išsivežti ir negrąžinti vaikų į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, jog ieškovas neneigė tų aplinkybių, jog ketino su vaikais vykti į Pietų Korėją pavasario atostogų metu, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas gali išsivežti nepilnametes dukras į Pietų Korėją.

Atsižvelgdamas į ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, vaikų amžių, sprendė esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, jog vaikų įprasta gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o iš byloje esančios medžiagos matyti, jog net ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, šalys tarpusavyje konfliktuoja, jas sieja priešiški santykiai. Pridūrė, jog kyla grėsmė, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovui su vaikais išvykus į Pietų Korėją, dėl objektyvių aplinkybių gali būti pažeista šiuo metu galiojanti bendravimo tvarka.

Nurodė, jog toks laikinas bendravimo su vaikais ribojimas teritorijos atžvilgiu nepažeis skyrium gyvenančio tėvo teisių daugiau nei būtina šioje situacijoje. Pažymėjo, kad teismas, siekdamas užtikrinti ieškovo bendravimą su vaikais, pasikeitus jo nurodytai gyvenamajai vietai, tenkino ieškovo prašymą ir teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi nustatė laikiną ieškovo bendravimo su dukromis tvarką laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 27 d., atsižvelgdamas į ieškovo nurodytą turimą galimybę atvykti ir bendrauti su dukromis kitu nei įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nustatytu laiku, be to, ieškovė iš dalies sutiko su teismo nustatyta laikinąja bendravimo su dukromis tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas.

Nurodo, kad teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia ne tik ieškovo, bet ir nepilnamečių vaikų interesus. Teigia, jog šiuo metu galiojanti bendravimo su vaikais tvarka buvo nustatyta įvertinus ieškovo gyvenamąją vietą buvus ne Lietuvos Respublikoje ir ieškovui išvykus iš Suomijos gyventi į Pietų Korėją, bendravimą su vaikais teismas apribojo teritorijos atžvilgiu, juo labiau, kad toks apribojimas netaikytas atsakovės atžvilgiu, kas paneigia tėvų lygiateisiškumo principus.

Daro išvadą, jog atsakovė niekada neduos leidimo su nepilnamečiais vaikais išvykti iš Lietuvos ir, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekė, kad vaikai negalėtų išvykti su tėvu iš vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, siekė visiškai apriboti galimybes vaikų tėvui bendrauti su vaikais ne vaikų gyvenamojoje vietoje.

Teigia, kad teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeistos vaikų galimybės išvykti su vaikų tėvu net į artimiausias su Lietuva besiribojančias šalis, nors buvo siekta užtikrinti vaikų interesus, kad jie nebūtų išvežti į Pietų Korėją, kur gyvena ieškovas.

Nurodo, jog atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepareikšdama jokių reikalavimų, todėl nėra aišku, kieno reikalavimams patenkinti yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kaip reikalavimus užtikrina nustatyti ribojimai, taikomi nepilnamečių vaikų tėvui.

Atsakovė A. Ž. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį.

Nurodo, kad ieškovui nėra uždraudžiama su dukromis vykti atostogų į kitas šalis, tik ribojama atsakovės sutikimu ar teismo leidimu.

Teigia, jog ieškovas dukras buvo išsivežęs iš Lietuvos atsakovės neinformavus ir apie keliones į užsienį ji sužinojo tik iš vaikų pasų. Be to, abejoja ieškovo galimybėmis tinkamai prižiūrėti vaikus.

Nurodo, kad ieškovo pasikeitusios gyvenimo aplinkybės išimtinai nuo ieškovo priklauso ir ne dukros turi taikytis prie ieškovo darbo grafiko ir galimybių matytis su jomis, o pats ieškovas.

Tvirtina, jog teismas skundžiamą nutartį priėmė išimtinai atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 144 straipsnyje nustatytas sąrašas laikinųjų apsaugos priemonių, kurios gali būti taikomos dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, tiek ir teismo iniciatyva, įstatyme numatytais atvejais. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tam tikrų kategorijų bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali taikyti minėto straipsnio 2 dalyje išvardytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – be teismo leidimo uždrausti išsivežti vaiką iš Lietuvos Respublikos taikymo aspektą, pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė nors tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 144 straipsnio bei CK 3.65 straipsnio nuostatose ir nėra reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau teismų praktikoje naudojama kaip kraštutinė priemonė šeimos bylose, esant šalių konfliktiniams santykiams, siekiant išvengti galimos žalos saugomiems asmens (šiuo atveju vaiko) interesams.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas D. K. neneigia, jog norėjo su nepilnametėmis dukromis D. G., E. bei M. vykti į Pietų Korėją, kur šiuo metu ieškovas gyvena ir dirba.

Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose pirmiausia būtina užtikrinti, jog kuo mažiau būtų pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai, todėl pagrindas taikyti šias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno iš tėvų teisės ir interesai.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė procesinės teisės normas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Šią išvadą pagrindžia tai, jog byloje nėra duomenų apie galimas nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas Pietų Korėjoje. Įvertintina ir tai, jog šalių dukros yra mažametės (4-10 metų), ieškovo duomenimis, toliau nei į Turkiją nėra keliavusios, todėl kyla abejonės dėl vaikų emocinio ir psichologinio pasiruošimo tolimoms kelionėms.

Apelianto teiginiai, jog laikinosios apsaugos priemonės - draudimas išsivežti dukras į užsienį be atsakovės sutikimo ar teismo leidimo, pažeidžia ne tik vaikų bet ir jo teises bendrauti su dukromis ne jų gyvenamojoje vietoje, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas, negavęs atsakovės sutikimo išsivežti dukras, turi teisę kreiptis į teismą dėl leidimo gavimo ir šiuo atveju ieškovo teisė bendrauti su vaikais ne jų gyvenamojoje vietoje nėra pažeista.

Vertinant apelianto teiginius dėl apribojimo, paneigiant tėvų lygiateisiškumo principą, netaikymo atsakovės atžvilgiu pažymėtina, jog ieškovas tokio apribojimo neprašė taikyti. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą apriboti atsakovės teisę išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos, nenustatė (CPK 12 str., 178 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjant šeimos bylas, teismas veikia aktyviai ir įstatymas nustato jam pareigą siekti apsaugoti vaikų teises ir interesus (CPK 376 str. 2 d.). Šiuo atveju, atsakovės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo siekta apsaugoti nepilnamečių dukrų teises ir toks prašymo pagrįstumas buvo vertinamas vadovaujantis šeimos bylų nagrinėjimo ypatumais (CPK XIX skyriaus Pirmas skirsnis). Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje konkrečioje byloje reikšti savarankišką reikalavimą atsakovei nebuvo pagrindo, nes, kaip minėta, buvo siekta apsaugoti nepilnamečių vaikų teises ir interesus.

Atsižvelgiant į nutarties 22-23 punktus, naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.