Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Paskirtos bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 67 straipsnio nuostatomis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. S. priteista 88,47 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. S. jam priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aptarė byloje pateiktas įvykių versijas – tiek versiją, pateiktą nukentėjusiojo A. S. ir jo sūnaus liudytojo E. S., tiek versiją, pateiktą nuteistojo J. S. bei įvykį mačiusios liudytojos R. S. (skundžiamo nuosprendžio 7 puslapio 3 pastraipa). Įvertinęs teisme apklaustų asmenų parodymų turinį, specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo A. S. sužalojimų pobūdžio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog J. S. nurodytų aplinkybių, priešingai nei nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, nepatvirtina jokie byloje surinkti objektyvūs parodymai. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors nukentėjusiojo bei jo sūnaus nurodytos aplinkybės taip pat iš dalies prieštarauja bylos medžiagai, šis prieštaravimas nelaikytinas esminiu ir netrukto teisingai išnagrinėti bylos. Būtent išvada dėl nustatytų prieštaravimų vertinimo teisėjų kolegijos manymu yra nepagrįsta ir sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.Visų pirma, J. S. ir A. S. parodymai dėl aplinkybės, kaip jie atsirado įvykio vietoje, skiriasi. J. S. viso proceso metu teigė, kad į įvykio vietą asmenys važiavo A. S. iniciatyva – nes jis norėjo pasikalbėti, susitikimo vietą (Ąžuolyno g. 3), buvo susitarę iš anksto. Šią aplinkybę taip pat patvirtino liudytoja R. S., ji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad pasikalbėti į parką pasiūlė važiuoti būtent A. S.. Nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl vykimo į miškelį, esantį Ąžuolyno g. 3, nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. kovo 23 d.) A. S. nurodė, jog grįžus prie J. S. buto, jis (A. S.) su sūnumi E. S. persėdo į savo automobilį, J. S. su drauge išvyko draugės vairuotu automobiliu, jie važiavo paskui J. S. draugės automobilį; nukentėjusysis pamatė, kad J. S. užsuko prie SEB arenos parko, jie (nukentėjusysis ir jo sūnus) pasuko paskui (1 t., 8 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas antrą kartą (2017 m. liepos 7 d.) A. S. nurodė kitokias aplinkybes – paaiškino, kad važiuojant su sūnumi užsinorėjo į tualetą, paprašė sustoti, sustojus įvykio vietoje pamatė, kad apie 40 metrų atstumu stovi J. S. pažįstamos automobilis (1 t., 10, 11 b. l.). Šias antrojoje apklausoje nurodytas aplinkybes A. S. patvirtino apklausiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Liudytojas E. S. viso proceso metu teigė įvykio vietoje stojęs todėl, kad jo tėvas norėjo į tualetą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu versija, jog nuošaliame keliuke, kuris sunkiai matomas nuo gatvės, asmenys susitiko atsitiktinai (J. S. namai nuo miškelio yra daugiau nei 15 kilometrų atstumu), yra nelogiška. Kaip matyti iš nuoseklių nuteistojo J. S. ir liudytojos R. S. parodymų, į miškelį asmenys važiavo A. S. iniciatyva, pasikalbėti. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio dieną A. S. pakankamai intensyviai aiškinosi aplinkybes dėl sūnaus E. S. striukės suplėšimo per J. S. gimtadienį (dieną prieš įvykį), teismo vertinimu į įvykio vietą (miškelį, esantį adresu Ąžuolyno g. 3) asmenys vyko pasikalbėti, o ne susitiko atsitiktinai, kaip teigė nukentėjusysis ir jo sūnus. Antroji aplinkybė, dėl kurios nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai išsiskyrė, yra pirmojo smūgio sudavimas – J. S. viso proceso metu tvirtino, kad pirmą smūgį jam sudavė A. S., liudytoja R. S. taip pat nurodė, kad dėl šio smūgio J. S. iš nosies pradėjo bėgti kraujas; tuo tarpu nukentėjusysis A. S. nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog pirmasis smūgį jam sudavė J. S.. Nustatydamas asmenį, sudavusį pirmąjį smūgį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo ir jo sūnaus nurodytomis aplinkybėmis. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik subjektyviais laikytini jo sūnaus parodymai, tačiau ir objektyvūs įrodymai – specialisto išvados, be to, tolesni J. S. ir nukentėjusiojo veiksmai. Nukentėjusysis iš karto po įvykio nuvažiavo į ligoninę, kur jam buvo nustatyti kūno sužalojimai ir suteikta medicininė pagalba, kitą dieną telefonu pranešė policijai apie tai, kad buvo sumuštas pažįstamo asmens, dar kitą dieną pateikė policijai skundą. Nuteistasis J. S. dėl, jo teigimu, patirtų sužalojimų niekur nesikreipė. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos R. S. parodymus, kuomet ji nurodė mačiusi, jog pirmąjį smūgį J. S. sudavė nukentėjusysis (2.3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog R. S. pirmojo, kaip ji nurodo, smūgio J. S. sudavimo metu sėdėjo automobilyje, nugara į už automobilio esančius J. S. ir A. S., vaizdą iš pradžių stebėjo tik per automobilio veidrodėlį. Taigi J. S. suduoto pirmojo smūgio nukentėjusiajam galėjo tiesiog nepamatyti. Antra, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog J. S., išgirdęs kaip R. S. šaukia policija, nubėgo į automobilį, jie su liudytoja iš įvykio vietos iš karto pasišalino. Jei J. S. iš tikrųjų būtų tik gynęsis nuo nukentėjusiojo suduoto smūgio, išgirdęs apie atvykstančią policiją, jis neturėtų priežasties išvažiuoti iš įvykio vietos, priešingai, būtų pasilikęs, sulaukęs pareigūnų ir paaiškinęs įvykio priežastis. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka, jog pirmąjį smūgį kilusio konflikto metu vis dėlto sudavė J. S.. Pirmosios instancijos teismas J. S. smūgio sudavimą nukentėjusiajam A. S. motyvavo tuo, jog A. S. reikalavo pinigų už suplėšytą striukę iš J. S., tai jį supykdė, todėl jis trenkė nukentėjusiajam. Su tokia išvada apeliaciniame skunde nesutinkama, pažymima, jog įvykio dieną J. S. neinicijavo jo ir nukentėjusiojo A. S. susitikimo, iš nukentėjusiojo ne tik nieko nereikalavo, bet ir stengėsi jam padėti surasti sūnaus striukę suplėšiusius asmenis (2.1. punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo nustatyta, jog dėl suplėšytos striukės A. S. ir J. S. vyko aiškintis pas V. D. (A. S. ir A. S. buvusį bendradarbį). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. D. patvirtino, jog kitą dieną po J. S. gimtadienio jam paskambino J. S. ir pasakė, kad A. S. ir jo sūnus reikalauja 30 Eur už suplėšytą striukę ir nori susitikti; pas jį atvyko A. S., jo sūnus, J. S. ir kažkokia moteris, V. D. jiems pasakė, jog už striukę nemokės, nes nieko nepadarė (2 t., 39-41 b. l.). Taigi nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog po J. S. gimtadienio A. S. reikalavo grąžinti pinigus už gimtadienio metu jo sūnaus suplėšytą striukę. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvykio vietoje tarp J. S. ir A. S. kilo konfliktas dėl suplėšytos striukės, kadangi negavęs pinigų iš V. D., A. S. atlyginti už suplėšytą striukę pradėjo reikalauti asmens, per kurio gimtadienį striukė ir buvo suplėšyta – J. S.. J. S. mokėti už striukę atsisakė, dėl to tarp jo ir nukentėjusiojo kilo ginčas. Kaip jau pažymėta aukščiau, pirmasis šiame ginče smurtą panaudojo J. S. (6 punktas), t. y. trenkė vieną kartą dešine ranka nukentėjusiajam A. S. į kairės pusės veido sritį. Teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusysis A. S. taip pat galėjo naudoti smurtą J. S. atžvilgiu ginantis nuo suduoto smūgio ir būtent šį smūgį galimai ir matė liudytoja R. S., sėdėdama automobilyje ir stebėdama įvykį per automobilio veidrodėlį. Gavęs smūgį į veidą, J. S. trenkė nukentėjusiajam į veidą antrą kartą. Pažymėtina, jog ir pats J. S. neneigia sudavęs nukentėjusiajam du smūgius. Dėl tolimesnės konflikto eigos nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai vėlgi išsiskiria. J. S. viso proceso metu teigė, kad muštynių metu nukentėjusysis ant žemės nebuvo nukritęs, J. S. jo nespardė. Nukentėjusysis A. S. teigia, jog po smūgio jis nukrito ant kairio šono, tuomet J. S. jam spyrė koja į galvos-veido sritį, bandant atsistoti ir persisukus ant dešiniojo šono, J. S. jam spyrė ne daugiau dviejų kartų į kairės pusės šoną. J. S. parodymus dėl to, kad muštynių metu A. S. ant žemės nukritęs nebuvo, patvirtina liudytojos R. S. parodymai, o nukentėjusiojo parodymus dėl to, kad po suduoto smūgio jis nukrito ir J. S. jį spardė kojomis, patvirtina nukentėjusiojo sūnaus liudytojo E. S. parodymai. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklausti nuteistasis ir nukentėjusysis, liudytojai E. S. ir R. S., atliktas parodymų patikrinimas vietoje, tačiau objektyvių duomenų, leidžiančių paneigti J. S. pateiktą versiją, jog muštynių metu nukentėjusysis ant žemės nukritęs nebuvo, negauta. Pažymėtina, jog nustatyti A. S. sužalojimai pagal jų pobūdį nėra tokie, kurie galėtų atsirasti spiriant asmeniui į galvą ar į kairės pusės šoną – A. S. nurodė, kad jam buvo spirta į galvą, tačiau sužalojimai užfiksuoti ant kairės ir dešinės akių, jie galėjo būti padaryta trenkiant į veidą, o sužalojimų ant juosmens A. S. iš viso neužfiksuota. Be to, pažymėtina ir tai, kad kitą dieną po įvykio (2017-03-19) A. S. rašytame skunde jis nurodė aiškias aplinkybės dėl smūgio sudavimo į veidą, bet ne dėl jo spardymo (1 t., 1 b.l.).Liudytoja R. S. nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad A. S., jai sušukus policija, bėgdamas į automobilį nukrito ant šaligatvio bortelio. Tokius parodymus ji dar kartą patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 27 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklaustas specialisto išvadą šioje byloje pateikęs O. D., kuris taip pat nurodė, kad kairės rankos V-o piršto persąnarinis lūžis nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir sužalojant smūgiu, ir griūnant, atsiremiant į tam tikrą paviršių, rankos ir piršto sužalojimas galėjo atsirasti vieno griuvimo metu. Pažymėtina, jog viskas vyko 2017 m. kovo 18 d., t. y. ankstyvą pavasarį, miško keliuke, liudytoja R. S. parodymų patikrinimo vietoje metu teigė įvykio vietoje buvus sniego ir A. S. pargriuvo slystelėjęs nubėgdamas link mašinos. Nukentėjusysis A. S. tvirtino, jog sniego nebuvo, tačiau buvo šlapia (užfiksuota vaizdo įraše (1 min. 26 sek. – 1 min. 35 sek.) jo parodymų patikrinimo metu (2 t., 30 b. l.). Taigi R. S. nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusysis nugriuvo jau bėgdamas į automobilį, po to, kai ji sušuko policija, yra įmanoma ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2103).Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, jog J. S. sudavė nukentėjusiajam A. S. du kartus į veidą ir padarė veide sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, išteisinti J. S. nepadarius nusikalstamos veikos požymių, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, pagrindo nėra. Tačiau abejonės kyla dėl to, ar visus sužalojimus A. S. patyrė dėl kaltų J. S. veiksmų. Kaip jau paminėta aukščiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės nustatyti ar nukentėjusysis A. S. kairės plaštakos V-o piršto persąnarinį lūžį patyrė griūdamas nuo J. S. smūgio, ar nubėgdamas link mašinos ir griūdamas dėl paslydimo; nesurinkta objektyvių duomenų, paneigiančių J. S. versiją, jog nukentėjusysis A. S. muštynių metu nukritęs nebuvo, o nukentėjusiojo A. S. parodymai nebuvo nuoseklūs dėl kilusio ginčo ir priežasčių, dėl kurių jie vyko į miškelį. Visos šios aplinkybės kelia abejonių dėl to, jog nukentėjusysis tam tikrus kaltinime nurodytus sužalojimus galėjo patirti po muštynių nubėgdamas į automobilį ir pargriūdamas. Atsižvelgiant į jau paminėtą teismų formuojamą praktiką, į tai, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, kad neįrodytos aplinkybės, jog A. S. piršto sužalojimą patyrė dėl kaltų J. S. veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog J. S. įrodyti nusikalstami veiksmai sužalojant A. S. atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. J. S. inkriminuoti veiksmai tikslinami, nurodant įrodytas aplinkybes, kad:

J. S. 2017 m. kovo 18 d., apie 11.00 val., prie parko Vilniuje, Ąžuolyno g. 3, tyčia sudavė nukentėjusiajam A. S. du kartus į veidą - vieną kartą dešine ranka į kairės pusės veido sritį, kitą kartą dešine ranka į veido sritį, taip padarymas nukentėjusiajam A. S. kairės akies vokų ir srities aplink juos poodinę kraujosruvą su muštine žaizda kairio antakio srityje bei kairės akies obuolio junginės kraujosruvą, dešinės akies apatinio voko kraujosruvą, viršutinio 3-io danties iš kairės vainiko nuskėlimą.

Iš kaltinimo J. S. šalinamos aplinkybės, jog jis spyrė nukentėjusiajam A. S. vieną smūgį į galvos sritį, taip pat spyrė ne daugiau dviejų kartų į kairės pusės šoną, taip padarydamas A. S. kairės plaštakos V-to piršto pamatinio (artimojo) pirštakaulio persąnarinį lūžį, abiejų blauzdų, kairio kelio poodines kraujosruvas, kairio delno nykščio pakilos srities odos nubrozdinimus. Iš kaltinimo J. S. taip pat šalinama aplinkybė, jog nurodytus veiksmus jis atliko be priežasties, dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad asmens veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012). Atsižvelgiant į tai, kad smurtą J. S. panaudojo dėl tarp jo ir nukentėjusiojo kilusio asmeninio konflikto, pagrindo pripažinti jo veiksmus kaip atliktus dėl chuliganiškų paskatų nėra.Vadovaujantis specialisto išvadomis (1 t., 22, 23 b. l., 28, 29 b. l.), aukščiau nurodyti sužalojimai (12 punktas), kuriuos įrodyta jog padarė J. S., vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, atsakomybė už tai numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Pažymėtina, kad kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose arba tai gali daryti bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva. Kai kaltinimą keičia teismas savo iniciatyva, kaltinamo asmens teisinė padėtis negali būti pasunkinama. Nagrinėjamu atveju perkvalifikavus J. S. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jo teisinė padėtis nebus pasunkinama, priešingai, jo veiksmai bus kvalifikuojami kaip nesunkus nusikaltimas (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas – apysunkis). Patikslinus J. S. padarytos veikos faktines aplinkybes, jis teisiamas už veiksmus, kuriuos pats pripažino padaręs, t. y. ne mažiau kaip du kartus trenkęs nukentėjusiajam į veidą, taigi jo teisė į gynybą šiuo atveju nepažeidžiama. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas keičia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį, J. S. veiksmai, aprašyti 12 punkte, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Perkvalifikavus J. S. veiksmus, jam iš naujo skiriama bausmė. Teismas, skirdamas bausmę J. S., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis (tiesiogine tyčia) nesunkus nusikaltimas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 str. 1 d. 9 p.), charakterizuojančius duomenis – dirbantis (1 t., 76, 77 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 80, 81 b. l.), laikomas neteistu (2 t., b. l. 82), nes veikos padarymo metu ankstesnis teistumas buvo išnykęs. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog J. S. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei bausmės, numatytos už šią nusikalstamą veiką, vidurkis paskiriant atitinkamus įpareigojimus, padėsiančius įgyvendinti bausmės paskirtį. Teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 88,47 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., 48 b. l.). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis A. S. dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Iš gydymo paslaugų apskaitos išrašo (1 t., 49 b. l.) matyti, jog tik dalis patirtų išlaidų yra susijusios su sužalojimais, kuriuos padarė J. S., t. y. išlaidos oftalmologo konsultacijai, kuomet nustatyta akies voko ir periokulinės srities žaizda (22,85 Eur). Kitos nurodytos išlaidos yra susijusios su A. S. kairės rankos V-o piršto lūžiu. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog A. S. pirštas lūžo dėl kaltų J. S. veiksmų, šioje dalyje nuosprendis keičiamas - Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, iš J. S. priteisiama 22,85 Eur turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis A. S. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 12 b. l.). Kadangi nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių patirtos turtinės žalos faktą, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė. Priteisdamas A. S. neturtinę žalą ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl sužalojimo nukentėjusiajam teko gydytis, jis patyrė skausmą ir dvasinius išgyvenimus, pasijuto pažemintas, nes įvykį matė ir kiti asmenys, tarp jų jo sūnus. Teismas priteisė A. S. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad neįrodyta, jog A. S. visus sužalojimus, tarp jų ir sunkiausią (piršto lūžį), patyrė dėl kaltų J. S. veiksmų, kad J. S. A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą suduodamas du smūgius į veidą, priteisiamos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti: J. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį J. S. skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę; vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3 punktais J. S. skirti įpareigojimus - bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam J. S. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Iš kaltinimo J. S. pašalinti aplinkybes, jog jis: be jokios priežasties iš chuliganiškų paskatų spyrė nukentėjusiajam A. S. vieną smūgį į galvos sritį, taip pat spyrė ne daugiau dviejų kartų į kairės pusės šoną, taip padarydamas A. S. kairės plaštakos V-to piršto pamatinio (artimojo) pirštakaulio persąnarinį lūžį, abiejų blauzdų, kairio kelio poodines kraujosruvas, kairio delno nykščio pakilos srities odos nubrozdinimus.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš J. S. 22,85 Eur (dvidešimt du eurus ir 85 ct) turtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti.

Nukentėjusiajam A. S. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.