- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-30
- Bylos Nr.
- AN2-79-530/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01817-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. R.
- Institucija
- Kauno apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. sausio 27 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK: (duomenys neskelbtini)), A. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalyje, už tai, kad jis 2021 m. spalio 23 d. 08.30 valandą, (duomenys neskelbtini) (kelio ruožo su skiriamąja juosta kairėje pusėje) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, Magistraliniai keliai (duomenys neskelbtini) (kelio ruožo su skiriamąja juosta kairėje pusėje), 12,00 km., vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisės vairuoti atėmimo terminas pasibaigęs, tačiau neįvykdytos susigrąžinimo sąlygos. Šiais savo veiksmais A. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto reikalavimus. Už nurodytą administracinį nusižengimą A. R. paskirta administracinė nuobauda – 375 eurų bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdamas su Institucijos 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu, A. R. minėtą nutarimą apskundė Kauno apylinkės teismui, prašydamas jį panaikinti ir administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
3. Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 27 d. nutartimi A. R. skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad A. R. išduotas vairuotojo pažymėjimas J. K. negali būti pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, kadangi jis vairavimo teisę prarado būtent Lietuvos Respublikoje ir neįvykdė numatytų sąlygų šiai teisei susigrąžinti.
Šalies argumentai
4. Skunde aukštesnės instancijos teismui A. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartį ir Institucijos nutarimą bei administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
4.1. Skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad pirmosios instancijos teismas per siaurai aiškino Kelių eismo taisyklių 14 punktą bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį ir todėl jas netinkamai pritaikė byloje esančioms aplinkybėms įvertinti, ko pasėkoje nebuvo atskleista bylos esmė ir priimtas iš esmės netinkamas, neteisėtas sprendimas.
4.2. Skunde A. R. nurodo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. jam būnant nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir turint Lietuvos Respublikos suteiktą specialiąją teisę vairuoti iš jo ši teisė buvo atimta iki 2010 m. birželio 10 d. Nurodytą dieną pasibaigus terminui jis įgijo teisę būdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju atlikti reikiamas procedūras ir susigrąžinti atimtą teisę vairuoti. Tačiau šios teisės jis nerealizavo iki 2011 m. lapkričio 11 d., kai išvyko iš Lietuvos ir tapo nuolatiniu J. K. gyventoju, o tapus nuolatiniu kitos ES valstybės gyventoju jis įgijo teisę atlikti reikiamas procedūras ir naujai įgyti teisę vairuoti savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kuri A. R. atlikus teorinius žinių patikrinimus ir praktinius vairavimo mokymus 2019 m. vasario 1 d. išdavė praktinio vairavimo testo pažymėjimą - sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini), o 2019 m. vasario 7 d. išdavė ir vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) kuris sutinkamai su 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pasak administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįvertino aplinkybės, jog jam tapus nuolatiniu kitos ES šalies gyventoju jis naujai gavo ne tik vairuotojo pažymėjimą, bet jam iš esmės buvo ir naujai suteikta teisė vairuoti, kadangi jis išlaikė visus reikiamus egzaminus ir atitiko visus reikalavimus šiai teisei naujai įgyti, todėl apylinkės teismas šiuo atveju turėjo įvertinti, kad teisės vairuoti įgijimas naujai apima ir reikalavimų įvykdymą siauresniam reikalavimui, t. y. atimtos teisės susigrąžinimui.
4.3. Skunde pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindžia tuo, jog A. R. neįvykdė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir – SEAKĮ) 24 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, tačiau vertinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje, Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalyje, SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertintina, kad A. R. J. K. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas pasibaigus už administracinį nusižengimą skirtos nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo galiojimo laikui, todėl laikytina, kad būdamas nuolatiniu J. K. gyventoju jis įvykdė šios šalies reikalavimus prarastai Lietuvoje teisei susigrąžinti (įgyti) ir teisėtai gavo vairuotojo pažymėjimą, kurį skundžiamu nutarimu Institucija nepagrįstai atsisakė pripažinti, todėl administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo skunde laikėsi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. gegužės 2 d. įsakyme Nr. 1V-163 „Dėl vairuotojo pažymėjimo grąžinimo asmenims, kuriems buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta vairuotojų pažymėjimų grąžinimo tvarka taikoma tik tuo atveju, jei vairuotojo pažymėjimą siekiama susigrąžinti Lietuvoje.
4.4. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad A. R. nesiekė susigrąžinti vairuotojo pažymėjimo Lietuvoje, nes jis jam jau yra sugrąžintas J. K. įvykdžius visas procedūras ir teisėtai įgijus teisę vairuoti pagal ten galiojančią tvarką. Todėl jam nereikėjo kreiptis į Instituciją su prašymu grąžinti vairuotojo pažymėjimą, nes vairuotojo pažymėjimas jam buvo išduotas naujai. Pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą vairuotojo pažymėjimas ir teisė vairuoti transporto priemones be apribojimų yra galiojantys, sugrąžinti pasibaigus atėmimo terminui. Tuo tarpu skundžiamą sprendimą priėmusi Institucija nepagrįstai atsisakė pripažinti J. K. išduotą vairuotojo pažymėjimą ir suteiktą teisę vairuoti transporto priemones, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neįvertino.
4.5. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje nurodoma, jog asmuo, kurio atžvilgiu yra priimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, neturi teisės kreiptis ir gauti vairuotojo pažymėjimą tol, kol toks procesinis sprendimas minėtam asmeniui sukelia teisines pasekmes, t. y. tol, kol toks draudimas galioja. Tuo tarpu pasibaigus tokiame procesiniame sprendime įtvirtintam draudimo galiojimo terminui, asmeniui nebelieka teisinių kliūčių kreiptis į valstybės narės, kurios nuolatinis gyventojas tuo metu jis yra, kompetentingas institucijas dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir, jei toks asmuo atitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei įvykdo teisės aktų nustatytus įpareigojimus, turi teisę gauti vairuotojo pažymėjimą - kas A. R. atveju ir buvo padaryta, nes J. K. kompetentingos institucijos atlikę patikrinimą ir nenustatę kliūčių A. R. naujai įgyti teisę vairuoti - sudarė jam tokią galimybę ir jis, įvykdęs visus reikalavimus, teisėtai naujai įgijo teisę vairuoti bei gavo tai patvirtinantį J. K. kompetentingos institucijos išduotą vairuotojo pažymėjimą, kurio išdavimą ir teisėtumą privalo pripažinti ir Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkė J. G. prašo A. R. apeliacinio skundo netenkinti, kadangi A. R. neįvykdė sąlygų susigrąžinti specialią teisę - teisę vairuoti transporto priemones Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. R. ginčija kaltę dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teigdamas, kad nusižengimo padarymo dieną - 2021 m. spalio 23 d., jis vairavo transporto priemonę turėdamas tokia teisę, kadangi ją buvo susigrąžinęs (įgijęs) J. K. ir kurios teisėtumas nagrinėjamu atveju nepripažintas nepagrįstai.
6. Aukštesnysis teismas išnagrinėjęs pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, susipažinęs su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir Institucijos nutarimu bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuojama, kad tiek pirmosios instancijos teismo priimta nutartis, tiek ir Institucijos nutarimas yra teisėti bei pagrįsti, naikinti juos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, administracinio nusižengimo teiseną A. R. atžvilgiu nutraukiant, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi J. K. vairuotojo pažymėjimas administracinio nusižengimo padarymo metu nesuteikė teisės A. R. vairuoti transporto priemones Lietuvoje.
7. ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones.
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 11 d. už administracinio pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 3 dalį (vairavimas neblaiviam) padarymą buvo priimtas nutarimas, kuriuo A. R. buvo paskirta administracinė nuobauda - 2300 litų bauda bei atimta teisė vairuoti transporto priemones 30 mėnesių. Teisės vairuoti atėmimas galiojo nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. birželio 21 d. imtinai. Administracinių nusižengimų registro (toliau – ANR) duomenimis nustatyta, kad A. R. administracinio nusižengimo padarymo metu, t. y. 2021 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikoje nebuvo įvykdęs sąlygų susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, po teisės vairuoti atėmimo. Iš apeliacinio skundo argumentų akivaizdu, jog šių aplinkybių neginčija ir pats A. R., tačiau skunde nurodo, kad pasibaigus už administracinį nusižengimą skirtos nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo galiojimo laikui, jis būdamas nuolatiniu J. K. gyventoju 2019 m. vasario 8 d. įvykdė šios šalies reikalavimus prarastai Lietuvoje teisei susigrąžinti (įgyti) ir teisėtai gavo vairuotojo pažymėjimą, kurį nepagrįstai atsisako pripažinti Lietuvos Respublikos institucijos.
9. Sutinkama, kad A. R. teisę vairuoti transporto priemones J. K. įgijo pasibaigus už administracinį nusižengimą skirtos nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo galiojimo laikui, kadangi naujas vairuotojo pažymėjimas A. R. buvo išduotas 2019 m. vasario 8 d., o teisės vairuoti atėmimo terminas baigėsi 2010 m. birželio 21 d. Tuo tarpu administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad A. R. nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. nuolatos gyveno J. K., o nuo 2019 m. kovo 25 d. gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje.
10. Tačiau kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, vadovaujantis SEAKĮ 22 straipsnio 3 dalimi asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir VĮ „(duomenys neskelbtini)“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.
11. Pagal SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalį Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Ir nors J. K. A. R. teisės vairuoti įgijimo metu dar buvo Europos Sąjungos narė, tačiau iš 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo matyti, kad reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja tik, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Taip pat šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-49-788/2017).
12. Taigi, sistemiškai ir gramatiškai aiškinant aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą akivaizdu, jog A. R. J. K. išduotas vairuotojo pažymėjimas net ir pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo galiojimo laikui, pagrįstai nepripažintas Lietuvos Respublikoje, kadangi vairuotojo pažymėjimas jam buvo išduotas užsienio valstybėje, kai jis nebuvo susigrąžinęs teisės vairuoti po to, kai ji jam buvo atimta Lietuvos Respublikoje. Kartu pažymint, kad A. R. jam inkriminuoto nusižengimo padarymo metu jau ilgą laiką buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravęs nuo 2019 m. kovo 25 d., todėl A. R. tuo metu dar Europos Sąjungos valstybėje – J. K., išduotas vairuotojo pažymėjimas nagrinėjamu atveju nepripažintas pagrįstai, kadangi kaip nurodė ir apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje A. R. grįžus nuolat gyventi į Lietuvą jis per nustatytą laikotarpį turėjo pasikeisti J. K. išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau to nepadarė.
13. Šiuo konkrečiu atveju pripažinti kitoje valstybėje A. R. išduotą vairuotojo pažymėjimą nėra pagrindo įvertinus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. R. buvo netekęs teisės vairuoti transporto priemones už administracinio pažeidimo padarymą, susijusį su neblaivių asmenų vairavimu (ATPK) 126 straipsnio 3 dalis), todėl pagal tuo metu galiojusius ATPK 330 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir 2009 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras patvirtino įsakymo Nr. 1V-418 „Dėl motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, A. R. buvo keliami specialieji reikalavimai, norint susigrąžinti prarastą vairuotojo pažymėjimą.
14. ATPK 330 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad jeigu specialioji teisė buvo atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui iš asmens paimti dokumentai grąžinami tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos. Pažymint, kad toks pats reikalavimas buvo nustatytas ir aukščiau minėto aprašo nuostatose, nurodant, kad yra reikalingas sveikatos žinių atestavimo pažymėjimas (12.4 punktas). Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad šis reikalavimas nėra pasikeitęs bei galioja iki šiol (ANK 686 straipsnio 5 dalis ir aprašo 9.3 punktas). Todėl A. R. apeliacinio skundo argumentai, kad jam J. K. išduotas vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, nes jis yra įvykdęs visas toje valstybėje nustatytas procedūras ir yra teisėtai susigražinęs (įgijęs) teisę vairuoti pagal ten galiojančią tvarką, atmetami kaip nepagrįsti. Kadangi akivaizdu, jog A. R. įgydamas vairuotojo pažymėjimą J. K. neįvykdė specialių reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas dėl teisės pažeidimo susijusio su vairavimu būnant neblaiviam.
15. Apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptartus duomenis daro išvadą, kad A. R. J. K. išduotas vairuotojo pažymėjimas nagrinėjamu atveju nepripažintas pagrįstai ir jis administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį patrauktas pagrįstai, kadangi jo kaltė padarius šį administracinį nusižengimą neabejotinai įrodyta: administracinio nusižengimo protokolu bei nutarimu; Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio V. L. tarnybiniu pranešimu, iš dalies paties patraukto administracinėn atsakomybėn A. R. apylinkės teismo posėdyje duotais parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Tiek Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis, tiek ir 2021 m. lapkričio 17 d. Institucijos nutarimas yra teisėti bei pagrįsti, todėl naikinti juos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 27 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.