Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-13 · Administracinė byla Nr. A-552-995-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-13
Bylos Nr.
A-552-995-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01356-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Ramūnas Gadliauskas (pran.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
Atsakovas
Nacionalinės teismų administracijos
Pareiškėjas
J. P.
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A552-995/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01356-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. P. skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 17-19) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 9FB-30-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo J. P.“ bei 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 4R-933-(4.34); priteisti iš atsakovo 3 251,69 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2010 m. lapkričio 15 d.; įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 16 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 37 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, 3 800,20 Lt dydžio teisėjo valstybinę pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. liepos 27 d. dirbo teisėju. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 9FB-9-(4.46) jam paskirta 2 657,57 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija, o 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-30(4.46) pensija buvo perskaičiuota. Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, teisėjų pensijos dydis buvo ribojamas tam tikru šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, be to, pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota už 15 metų teisėjo darbo stažą, nors išėjimo į pensiją dieną jo teisėjo darbo stažas sudarė daugiau nei 16 metų.

Žemesnės instancijos teismas

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, pareiškėjo nuomone, nuo šio nutarimo oficialaus paskelbimo 2010 m. lapkričio 16 d. pensija jam turėjo būti paskaičiuota už 16 darbo teisėju metų. Taip pat minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jam mokama teisėjų pensija neturėjo būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu.

4. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnis, sumažinant paskirtų kelių pensijų sumos ribą iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo pakeistas, tačiau atsakovas pritaikė šį ribojantį dydį ir neteisėtai jam sumažino teisėjų valstybinę pensiją. Dėl šių atsakovo veiksmų nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui nebuvo sumokėta 3 251,69 Lt pensijos dalis. Šį faktą pripažįsta ir atsakovas 2012 m. gegužės 2 d. pažymose Nr. SR-570 ir Nr. SR-571.

5. Atsakovas 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr.9FB-3-(4.46) bandė užpildyti teisinio reguliavimo dėl teisėjų valstybinių pensijų spragas, nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimuose, tačiau jis buvo pripažintas netekusiu galios 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) bei nurodyta teisėjų valstybines pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal atsakovo direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, t. y. pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į skundą (b. l. 34-38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 9FB-9-(4.46) nuo 2008 m. liepos 28 d. paskirta 2 657,57 Lt teisėjų valstybinė pensija, o 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-30-(4.46) jam buvo paskirta perskaičiuota teisėjų valstybinė pensija (3 594,79 Lt).

8. Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 9FB-30-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo J. P.“ atsakovas paaiškino, jog skundas dėl jo paduotas praleidus įsakymo apskundimo terminą, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta.

9. Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d., tačiau nesant naujo teisinio reguliavimo, kaip turėtų būti skaičiuojamos ir perskaičiuojamos pensijos, atsakovas nurodė, jog jis negali perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, kokios prašo pareiškėjas, t. y. negali mokėti paskirtos pensijos nesant naujo teisinio reguliavimo ir atitinkamo finansavimo.

Atsiliepimas

10. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti perskaičiuoti paskirtą pensiją pagal 16 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, nes teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis, kuris buvo taikytas teisingai. Pareiškėjui paskirta teisėjo pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinta po Konstitucinio Teismo nutarimo atsiradusi teisės spraga.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 4R-933-(4.34); priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, 3 251,69 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. lapkričio 15 d.; įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, o perskaičiuotą pensiją mokėti tik iki to laiko, kol įsigalios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu; administracinės bylos dalį dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 9FB-30-(4.46) panaikinimo nutraukė.

12. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d., o atsakovas, priimdamas 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46), nurodė taikyti 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), t. y. ir toliau vadovautis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, iki bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėjęs, jog atsakovas negali, nepaisydamas Konstitucijos, taikyti jai prieštaraujančias teisės normas, teismas padarė išvadą, jog tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtumo, teisingumo principams. Teismo vertinimu, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui mokama pensija neturėtų būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, nes tai yra teisės į teisingą valstybinę pensiją pažeidimas.

13. Teismas nustatė, kad dėl taikytų ribojimų pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. lapkričio 15 d. yra 3 251,69 Lt. Nors tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama ne visa teisėjų valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, tai nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimą. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas sprendė, jog pareiškėjui už minėtą laikotarpį neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos.

14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 9FB-9-(4.46), vėliau – 2009 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 9FB-30-(4.46), Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas taikė tinkamai, nes Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įsigaliojo tik 2010 m. lapkričio 16 d.

15. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti jam paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal įsigaliojusias Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, teismas pažymėjo, jog šiame nutarime nėra pasisakyta, kaip konkrečiai turėtų būti skaičiuojamas teisėjų valstybinės pensijos dydis, todėl sprendė, jog šis reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. atsakovas įpareigotas perskaičiuoti nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui paskirtą teisėjo valstybinę pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, o perskaičiuotą pensiją mokėti tik iki to laiko, kol įsigalios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, kuriose bus konkrečiai numatyta teisėjų valstybinės pensijos skaičiavimo tvarka.

16. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu, teismas administracinės bylos dalį dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 9FB-30-(4.46) panaikinimo nutraukė, konstatavęs, jog skundas dėl šio reikalavimo buvo paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti.

17. Teismas, padaręs išvadą, jog atsakovo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. 4R-933-(4.34) buvo priimtas neatsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 nutarimą, jį pripažino neteisėtu ir nepagrįstu.

III.

18. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija apeliaciniame skunde (b. l. 98-101) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei atidėti šio sprendimo vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 271 str. 1 d., 284 str. 1 d.).

Atsiliepimas

19. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos atsakovas išdėstė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas nurodė, kad teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir nebuvo išmokėta dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas – po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo, turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku to neatliko ir neužpildė esamos teisės spragos. Taip pat, atsakovo nuomone, teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kadangi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka turi būti išieškota iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės), o ne Nacionalinės teismų administracijos. Nacionalinė teismų administracija atsakinga tik už teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 str.) ir neturi finansavimo šaltinių, kurie užtikrintų teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintus principus. Be to, teismas, patenkindamas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį.

20. Pareiškėjas J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105-106) prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstydamas taip: „Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui J. P. 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjo J. P. naudai 3 251,69 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. lapkričio 15 d.“ Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. 4R-933-(4.34), paliko nepakeistą, o kitą šio sprendimo dalį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pažymėjęs, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, kuris Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu laikytinas lex specialis, 6 straipsnis. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Teisėjų kolegija nurodė, kad Nacionalinė teismų administracija, nepaisydama specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją principo, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. lapkričio 15 d., apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis ir taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, numačiusią, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui susidarė 3 251,69 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka. Vadovaudamasi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija darė išvadą, kad 3 251,69 Lt neišmokėta pensijos dalis turi būti priteista iš teisėjų valstybines pensijas skirti ir mokėti įgalioto viešojo administravimo subjekto – t. y. Nacionalinės teismų administracijos, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nurodyta suma buvo priteista iš Lietuvos valstybės (neįtrauktos į bylą atsakovu).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, konstatavo, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, kaip ir kitos antikonstitucinėmis pripažintos nuostatos, nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimo 2010 m. lapkričio 16 d. negali būti taikomas. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertindamas aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol neužpildė dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų eliminavimo iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu susidariusio teisinio vakuumo, t. y. nenustatė naujo teisinio reguliavimo, kuris leistų užtikrinti, kad nutrūkus teisėjo įgaliojimams pareiškėjas gautų teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias teisėjo socialines (materialines) garantijas turėjo įvykdyti teisingumą individualioje byloje ad hoc pašalindamas egzistuojančią teisės spragą.

25. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečios kritikos dėl pareiškėjo pasirinkto teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo būdo. Teisėjų kolegija taip pat neturėjo svarių argumentų išvadai, jog ginant pareiškėjo pažeistas teises prašomu būdu būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl atsižvelgiant į tai, jog teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimas, įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus, pripažintas tinkamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-339/2013), apeliacinės instancijos teismas atsakovą įpareigojo mokėti pareiškėjui įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus apskaičiuotą, t. y. 3 800,20 Lt dydžio, teisėjų valstybinę pensiją. Teisėjų kolegija pastebėjo, jog toks nurodymas neapriboja atsakovo galimybių ateityje nustatyti teisėjų valstybinės pensijos dydį, vadovaujantis galiojančiais įstatymais.

26. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad pareiškėjas nepareiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos (skolos), o iš Nacionalinės teismų administracijos – dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo teisinių pasekmių bei specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją principo netaikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki šio teismo sprendimo. Taigi teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas negali visiškai pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimo, ir sprendė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, pabrėžusi administracinio teismo pareigas, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 81 ir 86 straipsniuose, taip pat pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.), atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui nebuvo akcentuota galimybė pasinaudoti ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtinta teise tikslinti skundo dalyką.

27. Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, o byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam teismo sprendimo vykdymui, prašymas atidėti sprendimo vykdymą buvo atmestas.

V.

28. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. gegužės 16 d. gautas atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-506/2013 (b. l. 133–136), kuriame atsakovas prašė pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, nurodant, kad Nacionalinė teismų administracija įpareigojama nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui 3 040,16 Lt dydžio valstybinę pensiją. Taip pat atsakovas prašė šios nutarties vykdymą sustabdyti tol, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

29. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą pateikė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nurodydamas, kad teismas, įpareigodamas pareiškėjui mokėti 3 800,20 Lt dydžio pensiją, neatsižvelgė į Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, jog Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9Fb-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. turi būti skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu – apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas, be kita ko, taikomas Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytas koeficientas.

VI.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino: atnaujino procesą administracinės bylos Nr. A502-506/2013 dalyje, kuria atsakovas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotas mokėti pareiškėjui 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, taip pat sustabdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties dalies, dėl kurios nutarta atnaujinti procesą, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinės bylos dalis ir įsiteisės sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog prašymą atnaujinti procesą atsakovas grindė tuo, jog bylą nagrinėję teismai, įpareigodami pareiškėjui mokėti 3 800,20 Lt dydžio pensiją, neatsižvelgė į Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 pripažino, jog pensijos mažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatas, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, buvo teisėtas, ir šiuo pagrindu pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta pagrįstai. Toks sprendimas motyvuotas tuo, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu (numatančiu, jog Laikinojo įstatymo nuostatos taikytinos inter alia ir teisėjų valstybines pensijas gaunantiems asmenims). Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu neprieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas (t. y. perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje įprastai pripažįsta Laikinojo įstatymo 1 priedo formulės taikymą apskaičiuojant valstybinių pensijų dydį teisėtu ir pagrįstu (pvz., 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013, 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-417/2013, 2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-576/2013).

32. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes atsakovas pagrindė, jog šioje administracinėje byloje buvo padarytas materialinių teisės normų, t. y. Laikinojo įstatymo nuostatų, pažeidimas jų netaikant, ir toks pažeidimas gali būti laikomas esminiu, t. y. galėjusiu turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nustačiusi, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija atnaujino procesą toje administracinės bylos dalyje, kuria atsakovas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotas mokėti pareiškėjui 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Taip pat, atsižvelgusi į administracinės bylos, kurioje yra atnaujinamas procesas, specifiką, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sustabdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties dalies, dėl kurios nutarta atnaujinti procesą, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinės bylos dalis ir įsiteisės sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Dėl proceso atnaujinimo ribų

33. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį, tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką; 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 (Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012); 2014 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-993/2014).

34. Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra įvardyti teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-993/2014).

35. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-238/2013, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio saugumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu. Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brum?rescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95, 61 par.; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99, 51 par.).

37. Aukštesnių teismų teisė peržiūrėti sprendimą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla. Teismo sprendimo peržiūrėjimas neturėtų būti paslėpta apeliacija ir vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99, 52 par.; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04, 38 par.).

38. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P756-153/2013 nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus bei apibrėžtą bylos dalies, kurioje atnaujintas procesas, apimtį, konstatuoja, jog šioje byloje spręstinas tik klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją mokėti jam tam tikro dydžio teisėjų valstybinę pensiją, ir tik tuo aspektu, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, apskaičiuojant pareiškėjui priklausančios teisėjų valstybinės pensijos dydį.

Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo

39. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas inter alia įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti jam paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 16 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir paskirti 37 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio teisėjų valstybinę pensiją, t. y. 3 800,20 Lt, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, įpareigodamas atsakovą Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui J. P. paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, o perskaičiuotą pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi, konstatavęs, jog 2010 m. lapkričio 16 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas negali būti taikomas, taip pat pažymėjęs, jog teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimas įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus pripažintinas tinkamu, nusprendė įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui J. P. konkretaus 3 800,20 Lt dydžio, t. y. apskaičiuotą įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus, teisėjų valstybinę pensiją.

40. Iš Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 2 d. pažymos Nr. 3R-571 (b. l. 3, 21) ir 2013 m. balandžio 5 d. pažymos Nr. 3R-594 (inter alia šioje pažymoje pateiktų skaičiavimo paaiškinimų) (b. l. 150-151) nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjui paskirto dydžio – 3 800,20 Lt – teisėjų valstybinė pensija yra apskaičiuota taikant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas (t. y. įvertinus pareiškėjo 16 metų teisėjo darbo stažą), o atsakovo nurodyta teisėjų valstybinės pensijos suma, t. y. 3 040,16 Lt, kuri, jo nuomone, pagal teisinį reguliavimą, neprieštaraujantį Konstitucijai, priklauso pareiškėjui, yra gauta minėtą dydį (3 800,20 Lt) perskaičiavus taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartyje nurodyta teisėjų valstybinės pensijos suma, kurią Nacionalinė teismų administracija buvo įpareigota mokėti pareiškėjui, yra apskaičiuota įvertinus pareiškėjo 16 metų teisėjo darbo stažą, netaikant nei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, nei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo, taip pat netaikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nukreipiančios į šio įstatymo 1 priede nurodytą koeficientą.

41. Kaip minėta, atsakovas nekvestionavo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, nevertino kitų kilusio ginčo aspektų, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių, jog Nacionalinė teismų administracija, apskaičiuodama pareiškėjo teisėjų valstybinę pensiją, nepagrįstai taikė Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintą prieštaravusiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, įtvirtintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) ir Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), numačiusį, be kita ko, teisėjų valstybinių pensijų (inter alia sumos su kitomis valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis) ribojimą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio atitinkamai 1,5 ir 1,3 dydžiu, taip pat įtvirtintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, numačiusį nuostatas dėl teisėjų valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimo, priklausomai nuo teisėjo darbo stažo. Atsižvelgdama į tai, taip pat į minėtus išaiškinimus dėl proceso atnaujinimo ribų, kurių yra saistomas apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą atnaujinus procesą, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju šiais aspektais nepasisakys.

42. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme nustatytų valstybinių pensijų. Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įstatymą; pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Tačiau pastebėtina, jog tam tikras teisinis reguliavimas, įsiterpiantis į teisinius santykius dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio apskaičiavimo, buvo (ir yra) nustatytas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajame įstatyme (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537). Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog jis taikomas inter alia asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą.

43. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pasisakydamas dėl iškeltų abejonių Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitiktimi Konstitucijai, pažymėjo, jog „kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai, pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų, pensijų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Vadinasi, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų.“ Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai.

44. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato: „Paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.“

45. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas manė esant būtinu pažymėti, jog Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Todėl Konstitucinis Teismas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu ir, atitinkamai, pripažino, jog minėta nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

46. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas neprieštaravusiomis Konstitucijai. Todėl vadovaujantis minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, konstatuotina, jog pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, buvo teisėtas ir šiuo pagrindu pareiškėjui atitinkama teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta pagrįstai.

47. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 taip pat yra nurodęs, kad pensijos mažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatas, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, buvo teisėtas, ir šiuo pagrindu pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta pagrįstai.

48. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. vasario 28 d. nutartimi įpareigodamas Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant pareiškėjui pagal aktualiu laikotarpiu, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusius ir Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus priklausančią teisėjų valstybinę pensiją, turėjo būti taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodyta pensija turėjo būti perskaičiuota (sumažinta) taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 2 d. pažyma Nr. 3R-571 ir 2013 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. 3R-594, pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 16 d. turėjo būti mokama 3 040,16 Lt dydžio per mėnesį teisėjų valstybinė pensija, apskaičiuota pritaikius koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartyje, spręsdamas dėl pareiškėjui pagal aktualų teisinį reguliavimą priklausančio teisėjų valstybinės pensijos dydžio, nepagrįstai netaikė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, tai yra netaikė koeficiento, apskaičiuoto pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, jog yra pagrindas pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties dalį, nustatant, jog Nacionalinė teismų administracija įpareigotina mokėti pareiškėjui 3 040,16 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą tenkinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalis pakeista ir atsakovas Nacionalinė teismų administracija įpareigotas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui J. P. 3 800,20 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui J. P. 3 040,16 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRamūnas GadliauskasStasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas