Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovei A. C. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4000 Eur ir 5 procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Anot ieškovės, 2015 m. vasario 20 d. šalys sudarė preliminariąją atsakovės buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2015 m. kovo 31 d. Ieškovė nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis butą ketino įsigyti investiciniais tikslais; sudarydama preliminariąją sutartį, ieškovė atsakovės reikalavimu sumokėjo 4000 Eur avansą, tačiau 2015 m. vasario 22 d. netikėtai mirė ieškovės sutuoktinis. Ieškovė pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog buto pirkimui turėjo būti naudojamos ieškovės sutuoktinio pajamos, ji nedelsdama telefonu informavo atsakovę apie tai, kad buto pirkimo sandoris prarado savo prasmę ir kad sandoris nebus sudaromas. 2015 m. kovo 3 d. ieškovė susitiko su atsakove ir paprašė grąžinti sumokėtą avansą, tačiau atsakovė pinigus grąžinti atsisakė, nurodydama, jog sutuoktinio mirtis nėra svarbi priežastis ir kad pinigų jau nėra. Nurodyto susitikimo metu šalys žodžiu susitarė dėl atsakovės buto pardavi(nėji)mo bendromis jėgomis.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Atsakovė pabrėžė, kad ieškovė jai buvo nurodžiusi, jog ieškosi buto sau ir vaikams, nes skiriasi su vyru. Atsakovė neneigė ieškovės teiginių, jog butas būtų perkamas iš ieškovės sutuoktinio lėšų. Anot atsakovės, kai į ją kreipėsi ieškovė, atsakovė iš esmės jau turėjo realų buto pirkėją, tačiau ieškovės priprašyta atsakovė atsakė nurodytam pirkėjui, nes ieškovė žadėjo duoti 4000 Eur sumą, įrodančią jos ketinimų rimtumą. Atsakovė pažymėjo, kad ji nereikalavo iš ieškovės 4000 Eur. Atsakovės teigimu, 2015 m. vasario 22 d. ieškovė ją informavo apie sutuoktinio mirtį, tačiau nurodė, jog butą pirks; apie nenorą pirkti ieškovė atsakovę žodžiu informavo tik 2015 m. kovo 3 d. ir nenurodė atsisakymo priežasčių, o raštu apie tai informuoti vengė, todėl be raštiško ieškovės atsisakymo atsakovė negalėjo buto pardavinėti kitiems pirkėjams. Dėl tokių ieškovės veiksmų atsakovė patyrė nuostolių ir užsitęsė buto pardavimas.

Šalys 2015 m. vasario 20 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo sudaryti atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančio buto pirkimo-pardavimo sutartį iki 2015 m. kovo 31 d.; pardavimo kaina 49 235 Eur, iš kurių 4000 Eur ieškovė sumokėjo grynaisiais pinigais iki 2015 m. vasario 21 d. Preliminariosios sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir (arba) per sutartyje nustatytą terminą dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės, tai preliminarioji sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjui (atsakovei) kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas; jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pardavėjo kaltės, tai preliminarioji sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui avansą bei sumokėti avanso dydžio baudą (p. 20-21).

Aiškindamas ir taikydamas preliminariąją sutartį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pvz., pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015; kt.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). <...> ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas konstatuoja, kad teisiškai kvalifikuojant ieškovės sumokėtos (ir šioje byloje prašomos grąžinti) 4000 Eur sumos paskirtį-pobūdį, neturi būti besąlygiškai paisoma pačių ginčo šalių vartojamų šios sumos sąvokų ar apibūdinimų. Kadangi pagal šalių preliminariosios sutarties 4.1 punkto nuostatas ieškovės sumokėtas 4000 Eur avansas gali būti vienu atveju paliekamas atsakovei, o kitu atveju – grąžinamas ieškovei kartu su atsakovės sumokama tokio pat dydžio bauda, tačiau abiem nurodytais atvejais tai daroma atsižvelgiant į prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą (t. y. pagrindinės sutarties nesudarymą dėl vienos ar kitos šalies kaltės), tai šią sumą teismas kvalifikuoja ne tik kaip ieškovės sumokėtą avansą, tačiau ir kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – netesybas (CK 6.71-6.73 straipsniai). Pažymėtina, kad tokia išvada grindžiama pakankamai aiškiai suformuluotomis preliminariosios sutarties 4.1 punkto nuostatomis, kuriose aiškiai išdėstytos visos esminės netesybų sąlygos (konkretaus įsipareigojimo neįvykdymas ir konkreti sankcija už neįvykdymą), todėl šių preliminariosios sutarties nuostatų nėra pagrindo aiškinti tokias sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Remdamasis šiuo motyvu teismas šiame kontekste nesiima nagrinėti-nustatinėti kaip teisiškai nereikšmingos faktinės aplinkybės – kuri būtent šalis pasiūlė, o kuri šalis priėmė aptariamą preliminariosios sutarties sąlygą. Taigi nagrinėjamu atveju (neatsižvelgiant į ieškovės ar atsakovės vartojamus teisinius terminus) sprendžiama dėl ieškovės pagal preliminariąją sutartį sumokėto 4000 Eur avanso, kurį atsakovė pasiliko sau kaip netesybas už pagrindinės sutarties nesudarymą.

Spręsdamas, ar atsakovė įgijo teisę į aptariamas netesybas (ar pagrindinė sutartis nesudaryta iš tikrųjų dėl ieškovės kaltės), teismas atkreipia dėmesį į Civilinio kodekso 6.204 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą; jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Tokiu atveju teismas gali: 1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Nurodytų Civilinio kodekso 6.204 straipsnio normų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės 2015 m. kovo 25 d. rašte nurodyta, jog ieškovė (dar iki sudarant preliminariąją sutartį ar sudarant šią sutartį) buvo nurodžiusi atsakovei apie tai, kad pinigus buto pirkimui turėjo duoti ieškovės sutuoktinis (p. 10). Nors ši aplinkybė (kad už parduodamą butą buvo planuojama atsiskaityti iš ieškovės sutuoktinio lėšų) buvo nuo pat pradžių žinoma abiems ginčo šalims, tačiau, teismo vertinimu, tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovė nebuvo prisiėmusi rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 4 punktas) už tai, kad pagrindinės sutarties nepavyktų sudaryti dėl pinigų iš sutuoktinio negavimo, įskaitant ir atvejus, kai pinigų neįmanoma gauti netgi dėl sutuoktinio mirties – tokių išlygų nėra nei preliminariojoje sutartyje, nei norminiuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.253 straipsnio nuostatas civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusiojo asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta duomenų (juolab juos pagrindžiančių įrodymų), kurie teiktų pagrindą konstatuoti, kad pagrindinės sutarties ieškovė nesudarė būtent dėl pinigų neturėjimo (kad pirkimui reikalingų pinigų ieškovė neturėjo galimybės per protingą terminą gauti iš kitų šaltinių), todėl ieškovės sutuoktinio mirties nėra pagrindo traktuoti kaip nenugalimos jėgos, užkirtusios ieškovei galimybę sudaryti pagrindinę sutartį.

Toliau vertinant ieškovės sutuoktinio mirties aplinkybę Civilinio kodekso 6.204 straipsnio normų kontekste, atkreiptinas dėmesys į nuoseklius atsakovės paaiškinimus, kad 2015 m. vasario 22 d. (sekmadienį) vykusio šalių telefoninio pokalbio metu ieškovė informavo atsakovę apie savo sutuoktinio mirtį ir nurodė, jog dėl buto pirkimo niekas nesikeičia, t. y. šio telefoninio pokalbio metu ieškovė nepranešė atsakovei apie savo atsisakymą (pasikeitusius ketinimus-planus) sudaryti pagrindinę sutartį. Pažymėtina, kad tokie atsakovės teiginiai užfiksuoti dar 2015 m. kovo 25 d. rašte ieškovei (p. 10-12). Neigdama tokius atsakovės paaiškinimus, ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog aptariamo telefoninio pokalbio metu ji vis dėlto informavo atsakovę ne tik apie savo sutuoktinio mirtį, bet ir apie tai, kad buto pirkimas tapo negalimas. Be to, ieškovė nurodė, kad po šio telefoninio pokalbio su atsakove ji (ieškovė) tuo pačiu metu (2015 m. vasario 22 d. ar, vėliausiai, vasario 23 d.) susisiekė su G. P. (G. P.) pasitarti dėl tolimesnių veiksmų. Šiame kontekste svarbia aplinkybe teismas vertina tai, kad liudytojas G. P. 2016 m. kovo 2 d. posėdžio metu nurodė, jog šio telefoninio pokalbio su ieškove metu jis pasiūlė ieškovei informuoti atsakovę apie atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį (2016 m. kovo 2 d. garso įrašo 2 val. 56 min. 10 sek. – 2 val. 58 min. 30 sek.). Taigi liudytojas G. P. nenurodė, kad šio telefoninio pokalbio metu jis būtų iš ieškovės tiesiogiai išgirdęs ar supratęs, kad dar iki jų pokalbio ieškovė būtų informavusi atsakovę apie savo atsisakymą pirkti butą. Atsižvelgiant į liudytojo G. P. pakankamai smulkiai-detaliai pasakotas įvykių aplinkybes, šis liudytojas, teismo vertinimu, negalėtų pamiršti tokios reikšmingos faktinės aplinkybės, jeigu tik jis būtų turėjęs duomenų, jog ieškovė iš tikrųjų dar iki jų (liudytojo ir ieškovės) telefoninio pokalbio būtų informavusi atsakovę apie savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad 2015 m. vasario 22 d. ieškovė vis dėlto neinformavo atsakovės apie savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. (Konstatuotina, kad teismo posėdžio metu teikdama nurodytus (priešingus) paaiškinimus, ieškovė sulaužė priesaiką garbingai ir sąžiningai sakyti byloje tiesą (Civilinio proceso kodekso 186 straipsnio 6 dalis), taip pat sąmoningai veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnis), t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis).

Atsakovės paaiškinimai ir liudytojo G. P. parodymai pakankamai patvirtina, kad apie savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį ieškovė žodžiu informavo atsakovę ne anksčiau kaip 2015 m. kovo 3 d., o raštu – 2015 m. kovo 24 d. (p. 18). Viena vertus, šis ieškovės raštas gali būti vertinamas kaip ieškovės kreipimasis į atsakovę Civilinio kodekso 6.204 straipsnio nustatyta tvarka dėl preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo ar šios sutarties nutraukimo, tačiau, kita vertus, toks kreipimasis negali būti vertinamas kaip kreipimasis „tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo“. Šioje byloje pareikšti-suformuluoti ieškinio reikalavimai taip pat negali būti traktuojami kaip ieškovės kreipimasis į teismą CK 6.204 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka dėl preliminariosios sutarties (kuri, ginčo šalims jos nepakeitus-nepratęsus ir suėjus jos terminui, jau neteko galios) nutraukimo ar jos sąlygų pakeitimo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi nors ieškovės nurodoma svarbi priežastis atsirado-įvyko 2015 m. vasario 22 d., tačiau apie savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį ieškovė žodžiu informavo atsakovę 2015 m. kovo 3 d., o raštu – 2015 m. kovo 24 d. (p. 18). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad būtent dėl ieškovės neveikimo-delsimo atsakovė patyrė nepatogumų-suvaržymų: 1) dėl uždelsto pranešimo (žodžiu) apie atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį atsakovė prarado iki tol buvusį potencialų buto pirkėją – liudytoją A. P., kuris teismo posėdžio metu patvirtino tam tikru laikotarpiu egzistavusius savo rimtus ketinimus pirkti atsakovės butą; 2) ieškovei delsiant raštu įforminti savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovė turėjo prisiimti riziką, kad pardavusi butą kitam pirkėjui (ne ieškovei) atsakovė galėjo būti vertinama kaip pati pažeidusi preliminariąją sutartį ir kad tokiu atveju atsakovei galėjo kilti pareiga ne tik grąžinti ieškovei avansą, bet dar ir sumokėti avanso dydžio baudą; 3) užsitęsė buto pardavimo laikas, įskaitant ir papildomas jėgų bei finansines sąnaudas. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovė įgijo teisę į preliminariojoje sutartyje įtvirtintas netesybas, ieškovei netinkamai vykdžius prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), taip pat ir netinkamai vykdžius bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys).

Aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. <...> Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. <...> sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. <...> Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditoriui neprašant nuostolių atlyginimo, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, kreditorius gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, tačiau kartu pažymėtina, jog nereikalaujama, kad jis tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie teiktų pagrindą konstatuoti, jog preliminariąją sutartį šalys būtų sudariusios ne savo laisva valia. Nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog preliminariąją sutartį ieškovė sudarė ir 4000 Eur dydžio avansą sumokėjo dėl kitos šalies spaudimo, susidėjusių sunkių aplinkybių, suklydimo ar pan. Teismo vertinimu, sumokėto 4000 Eur avanso dydis, atsižvelgiant į šalių sulygtą buto kainą (49 235 Eur), taip pat į liudytojo G. P. parodymus, jog jis siūlė ieškovei būtent neskubėti tiek perkant-pasirenkant šį butą, tiek sumokant avansą, negali būti traktuojamas kaip neatitinkantis (preliminariosios sutarties sudarymo metu neatitikęs) ieškovės interesų. Juolab kad ieškovė pati nurodė, jog jai butas patiko, todėl, teismo vertinimu, 4000 Eur avanso dydis (kuris kartu reiškė ir atsakovės mokėtiną ieškovei baudą, jeigu atsakovė nepagrįstai atsisakytų parduoti butą ieškovei) buvo ieškovei pakankamas atsakovės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Remdamasis nurodytais motyvais ir paisydamas nurodyto šalių sutarties laisvės principo, teismas nekonstatuoja pagrindo mažinti šalių laisva valia suderėtų ir įtvirtintų netesybų dydžio, juolab kad pagal nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles netesybų minimalios ribos (iki kurios teismas gali jas sumažinti) nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Tai konstatavęs, teismas nenagrinėja šalių argumentų, susijusių su atsakovės realiai patirtų nuostolių dydžio nustatymu.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 12, 178 straipsniai). Atmetant ieškinio reikalavimus, atsakovei iš ieškovės priteistina 600 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (p. 128, 168; CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys, 98 straipsnis). Įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikintinos 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (p. 24-25).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti atsakovei A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.