- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-14
- Bylos Nr.
- AS-146-14-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- OOO „TI-VI“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo OOO „TI-VI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo OOO „TI-VI“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas OOO „TI-VI“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-562 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0053/10000147960 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Muitinės departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-562 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0053/10000147960 vykdymą iki skundo išnagrinėjimo.
Pareiškėjas rėmėsi 1992 m. spalio 12 d. Europos Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 244 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad muitinė visai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo įgyvendinimą, jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Paaiškino, kad nesustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymo, pareiškėjui būtų padaryta nepataisoma žala. Nurodė, kad Bendrovė neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, todėl ji negalės sumokėti 90 130 Lt dydžio muito. Pažymėjo, kad skola muitinei viršija Bendrovei priklausantį turtą, todėl Bendrovės direktorius privalės skelbti bankrotą. Teigė, kad priverstinis muito išieškojimas, nesant galutinio sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo, padarys nepataisomos žalos Bendrovei, nes ji bus nutraukusi veiklą negrįžtamai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi priėmė OOO „TI-VI“ skundą ir atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 110 straipsnio 1 dalį, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas, stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, todėl teismas priėjo prie išvados, kad 1 291 630 Lt akcizo, 323 029 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 170 479 Lt baudos bei 19 891 Lt ir 4 974 Lt delspinigių išieškojimas sustabdytas įstatymu. Pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 224 straipsnį, pareiškėjui priskaičiuoto muito priverstinis išieškojimas gali būti sustabdytas, pareiškėjui pateikus garantiją teritorinei muitinei, tačiau duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę dėl muito priverstinio išieškojimo sustabdymo, byloje nėra. Teismas pareiškėjo argumentus dėl bankroto grėsmės laikė prielaidomis. Pažymėjo, kad sumokėjus 90 130 Lt muito sumą, neatitaisoma žala negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jei teismas patenkins skundą ir panaikins skundžiamus sprendimus, pareiškėjui ši suma iš biudžeto bus grąžinta. Teismas konstatavo, kad galimas žalos atsiradimas nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
III.
Pareiškėjas OOO „TI-VI“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 53–54), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį ir sustabdyti Muitinės departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-562 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0053/10000147960 vykdymą iki skundo dėl šių sprendimų panaikinimo išnagrinėjimo.
Nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai pripažino OOO „TI-VI“ skolininku muitinei. Pažymi, kad nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, Bendrovei būtų padaryta neatitaisoma žala. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Bendrovei nebūtų padaryta jokios žalos, nes, jei ginčijami sprendimai būtų panaikinti, priverstinai išieškoti pinigai būtų grąžinti. Pareiškėjas paaiškina, kad pradėjus priverstinį išieškojimą, atsižvelgiant į muito mokesčio dydį, būtų visiškai sustabdyta Bendrovės veikla, nes ji negalėtų atsiskaityti su darbuotojais bei kreditoriais, o tai sąlygotų skolų atsiradimą, netesybų taikymą ir pan. Teigia, kad teismui panaikinus ginčijamus sprendimus ir valstybei grąžinus išieškotas lėšas, įmonei padaryta žala nebūtų atitaisyta, nes tai nekompensuotų įmonei padarytų nuostolių, negautų pajamų, sumokėtų netesybų ir pan.
Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui pateikė Bendrovės turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus bei nurodo, kad Bendrovės vadovas, esant įmonei nemokiai, privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigia, kad negali pateikti dokumentų, patvirtinančių bankroto bylos iškėlimą, nes pareiškėjas dar nėra kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi tikisi, jog priverstinis muito išieškojimas bus laikinai sustabdytas iki galutinio sprendimo priėmimo. Mano, kad priverstinis muito išieškojimas, nesant galutinio sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo, padarys neatitaisomos žalos Bendrovei, nes ji bus nutraukusi veiklą negrįžtamai.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Bendrovės pateikti įrodymai neįrodo, jog Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma žala, taip pat pažymi, kad Bendrovė nepateikė ir Bendrijos muitinės kodekso 224 straipsnio 3 dalyje nurodytos garantijos. Atsakovas nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punktas suteikia teisę muitinei pasinaudoti visomis galiojančių teisės aktų jai suteiktomis teisėmis, įskaitant vykdymą, kad būtų užtikrintas minėtos sumos sumokėjimas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į atskirąjį skundą su pareiškėjo skundu taip pat nesutinka ir prašo skundžiamą pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą.
Paaiškina, kad ji nėra gavusi pareiškėjo prašymo sustabdyti priverstinį išieškojimą. Nurodo, kad priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik pareiškėjui pateikus objektyvius įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių ar socialinių sunkumų grėsmę. Mano, kad OOO „TI-VI“ bendro pobūdžio argumentai apie įmonės finansinę padėtį, nėra pakankamas pagrindas sustabdyti muito išieškojimą. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus dokumentus, tame tarpe Rusijos Federacijoje išduotą OOO „TI-VI“ pajamų mokesčio deklaraciją, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui pateikus garantiją ar sumokėjus muito sumą, rimtų neigiamų finansinių padarinių nekiltų. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sumokėjus muito sumą į biudžetą, pareiškėjui neatitaisoma žala negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jeigu teismas patenkins skundą ir panaikins skundžiamus sprendimus, pareiškėjui teisiškai neprivaloma sumokėti muito suma bus grąžinta iš biudžeto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį ir sustabdyti Muitinės departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-562 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0053/10000147960 vykdymą iki skundo dėl šių sprendimų panaikinimo išnagrinėjimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, AS502-470/2008; AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.
Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtoms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojų prašymu), tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.
Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su skundu, kuriuo skundžia administracinius aktus (Muitinės departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-562 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0053/10000147960), kuriais jam įregistruota mokestinė prievolė muitinei: 90 130 Lt muito, 1 291 630 Lt akcizo, 323 029 Lt baudos bei 19 891 Lt ir 4 974 Lt delspinigių, taip pat paskirta 170 479 Lt bauda už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą.
Muitinės departamentas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 7518/10000158177, kuriuo buvo nuspręsta nepradėti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas. Taigi, jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo ir pareiškėjui toks priverstinis išieškojimas šiuo metu negresia. Todėl šiuo metu nėra jokio pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir priiminėti kokius nors papildomus procesinius sprendimus dėl ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo laikino nevykdymo.
Pagal bylos duomenis, muitinės įstaigos nėra sustabdžiusios tik pareiškėjo šioje byloje ginčijamos 90 130 Lt muito sumos išieškojimo. Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė dėl mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimo stabdymo yra netaikoma jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nustato kitaip. Šiuo atveju Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl analogiškos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas dėl muito sumos gali būti svarstomas, tačiau svarstant šį klausimą, būtina atsižvelgti į teisės aktų nustatytas sąlygas, kurioms esant gali būti laikinai sustabdomas priskaičiuoto muito išieškojimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-317, 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-518/2010). Priskaičiuoto muito išieškojimo laikiną sustabdymą specialiai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnis, kurio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus, o tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos neturi, todėl pareiškėjui priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik jam pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Pareiškėjas tokią grėsmę nagrinėjamu atveju iš esmės grindžia pateikta Atskirų veiklos rūšių vieningo pripažintų pajamų mokesčio deklaracija (b. l. 58–66), akcentuodamas, kad Bendrovės pajamos 2009 m. buvo 392 616 RUB (34 574,16 Lt), Bendrovė neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, o kadangi skola Bendrovei viršija įmonei priklausantį turtą, Bendrovės direktorius privalės skelbti Bendrovės bankrotą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, daro išvada, kad jie nepagrindžia Bendrovės teiginių, kad nesustabdžius muito mokesčio išieškojimo, Bendrovei gresia realūs ekonominiai ar socialiniai sunkumai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovė neturi piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, ir kad Bendrovės skola muitinei viršija jai priklausantį turtą, todėl pareiškėjo teiginiai apie Bendrovei gręsiančius ekonominius sunkumus ar net bankrotą iš esmės yra tik bendro pobūdžio prielaidos, neparemtos pakankamais ir konkrečiais duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sumokėjus 90 130 Lt muito sumą, neatitaisoma žala pareiškėjui negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad pareiškėjas neturi mokėti šios muito sumos, pareiškėjas turės teisę šią sumą iš biudžeto susigrąžinti.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat pateikė argumentus, susijusius su ginčo nagrinėjimu iš esmės – teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas skolininku muitinei, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju yra sprendžiamas išimtinai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, atskirai nevertinant pareiškėjo ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie pareiškėjo argumentai neturi reikšmės, nagrinėjant jo pateiktą atskirąjį skundą.
Aptartų argumentų pagrindu prieinama prie išvados, kad taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo OOO „TI-VI“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.