- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-681-366-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Advokatai
- Sigitas Lukauskas
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudž.byla Nr. 1A-681-366/2011
Teisėjas Audrius Sadauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6 Teisminio sprendimo Nr.1-76-1-64-2011-9
2011 m. spalio 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Tomo Zdanavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 4 d., apie 13.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo A. S. priklausančius 1000 litų, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus A. S. ir telefonu melagingai prisistačius A. S. anūku bei pranešus, kad lipant laiptais jis netyčia užkliudė moterį, kuri nukrito ir susižalojo bei pareikalavus 6000 litų už tai, kad nebūtų keliama baudžiamoji byla, žinodamas, kad A. S. anūkas jokios moters nesužalojo, nuvyko pas A. S. į namus, esančius Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), ir iš jo paėmė 1000 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesnės rūšies bausme.
Skunde teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino dvi jo atsakomybę švelninančias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis savo veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, nusikaltimą padarė dėl sunkios turtinės padėties. Jis charakterizuojamas teigiamai, nusikalto, būdamas neteistas, byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jis veiką tęsė tik todėl, kad nepavyko jos savanoriškai atsisakyti, nes tuo metu, kai suprato dalyvaujantis apgaulėje, buvo nebepatogu nebaigti nusikaltimo, nes buvo skolingas nusikaltimo sumanytojui Virgiui, buvo sumokėjęs už taksi, nuvežusį pas nukentėjusįjį, nereikalavo iš nukentėjusiojo didesnės sumos, jam pačiam labai reikėjo pinigų pragyvenimui (BK 59 str. 1 d. 1 p., 4 p., 13 p.). Apeliantas teigia, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad pats nukentėjusysis, duodamas pinigus, darė nusikaltimą – finansavo papirkimą ar kyšio davimą ir toks jo elgesys buvo provokuojantis ir lėmęs tai, kad apeliantas turi atlikinėti laisvės atėmimo bausmę. Apelianto manymu, teismas turėjo įvertinti nukentėjusiojo asmenybę kaip linkusią nusikalsti ir įvertinti jo elgesį, skatinusį nusikaltimo padarymą. Apeliantas nurodo, kad jam skirta laisvės atėmimo bausme nebus pasiekti bausmės tikslai, nes pataisos namai yra ,,nusikaltėlių universitetas“, todėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turi būti atidėtas. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam, teisminio nagrinėjimo metu neturėjusiam gynėjo nebuvo išaiškinta galimybė būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju arba pagal laidavimą, todėl teisės į gynybą pažeidimas jam suteikia pagrindą prašyti bausmės švelninimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skunda atmestinas.
Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, t.y. nustatydamas bausmės rūšį ir trukmę, teisingai taikė BK 55 str., 54 str. 2 d., 61 str. 2 d. nuostatas. Apeliantas nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė išnykus jo ankstesniems teistumams, t.y. būdamas neteistas, tačiau BK 55 str. nuostatos nedraudžia ir pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą teisiamam asmeniui skirti laisvės atėmimo bausmę, įpareigodamos teismą motyvuoti šios bausmės rūšies parinkimą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas laikėsi šio reikalavimo ir išdėstė pakankamai išsamius laisvės atėmimo bausmės parinkimo motyvus, kuriuose pagrindinę reikšmę skyrė apelianto asmenybę apibūdinantiems duomenims. Nors apeliantas skunde tvirtina esąs charakterizuojamas teigiamai, tačiau bylos duomenys tai paneigia. A. Š., būdamas jauno amžiaus, du kartus teistas už tyčinius apysunkius nusikaltimus – kvalifikuotas vagystes, taip pat teistas už nedidelės vertės turto vagystę. Apeliantas naują nusikaltimą padarė, praėjus trumpam laiko tarpui nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pasibaigimo. Apelianto mokymo įstaigos pateiktoje charakteristikoje jis apibūdinamas tik patenkinamai : nekonfliktuojantis, tačiau nevykdantis pagrindinės užduoties – mokymosi, nes mokosi blogai ir praleidinėja pamokas (121 b.l.). Apelianto sistemingai vykdomi tyčiai turtiniai, savanaudiški nusikaltimai rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis laisvės apribojimo bausmėmis ir bausmės vykdymo atidėjimu, kurio metu buvo įpareigotas tęsti mokslą, BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes apeliantas ir toliau linkęs nesilaikyti įstatymų, pelnytis iš nusikaltimų darymo, vengti mokymosi. Esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad bausmės tikslų realizavimas galimas tik griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšimi, kurią apeliantas privalo atlikti realiai, yra teisinga ir pagrįsta bylos duomenimis. Apelianto skunde prašomas taikyti pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimas dėl nurodytų priežasčių nebūtų efektyvus, todėl jam taikyti BK 75 str. nuostatas nėra pagrindo. Jokio pagrindo taikyti skunde minimas BK 38 str. 40 str. nuostatas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat nėra, nes įstatymas šių normų taikymą sieja su būtina sąlyga – teismo išvada, kad asmuo nebedarys naujų nusikalstamų veikų, tuo tarpu šioje byloje vienareikšmiškai pripažinta priešingai ir tai, kaip jau nurodyta, lėmė griežtos rūšies bausmę.
Parinkdamas bausmės trukmę, teismas įvertino tiek BK 54 str. 2 d. numatytas formaliąsias sąlygas, turinčias reikšmės bausmės paskyrimui : A. Š. įvykdė nesunkų tyčinį, baigtą nusikaltimą nuosavybei, tiek bausmės individualizavimui reikšmingas dvi apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šių aplinkybių visuma lėmė žymiai švelnesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę, todėl dar kartą atsižvelgti į šias skunde pakartojamas aplinkybes ir mažinti bausmę nėra pagrindo. Kiti apelianto skundo argumentai, kuriais jis motyvuoja prašymą sušvelninti bausmę, tėra jo paties baudžiamojo įstatymo normų interpretacija, niekaip nesusijusi nei su šių normų tikruoju turiniu, nei su teismų praktika, nei su byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl vertintini kaip apelianto nesugebėjimas kritiškai įvertinti savo elgesį ir jo socialinės brandos stoka. Apelianto teiginys, kad nukentėjusysis jį išprovokavo nusikalsti, juo labiau – duoti kyšį ar inicijuoti papirkimą, kas neturi nieko bendro su jam inkriminuotu nusikaltimu, prieštarauja teismų praktikoje suformuotai provokacijos sąvokai ir byloje nustatytiems apelianto, pasinaudojusio nukentėjusiojo senyvu amžiumi ir jo noru padėti tariamai į sunkią situaciją pakliuvusiam anūkui, veiksmams. Be to iš bylos medžiagos matyti, kad iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama pinigų ne pareigūnų papirkimui, o tariamai nukentėjusiajai padarytai žalai atlyginti. Apelianto teiginiai, kuriais jis bando įtikinti nusikaltimo metu elgęsis geranoriškai, nes iš nukentėjusiojo nereikalavęs suplanuotų gauti 6000 Lt ir pasitenkinęs jo turėtu 1000 Lt, negalėjęs nebaigti sukčiavimo, nes būtų nepatogiai jautęsis prieš bendrininką ir neįstengęs sumokėti taksi vairuotojui, terodo subjektyvų apelianto norą sumažinti savo indėlį į nusikaltimo padarymą. Visa tai dar kartą patvirtina, jog nuteistasis kritiškai nevertina savo nusikalstamo elgesio ir tai yra dar vienas pagrindas skirti jam griežčiausią bausmės rūšį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius apie jo esą sunkią turtinę padėtį, privertusią nusikalsti. Priešingai, byloje nustatyta nusikaltimo eiga, iš kurios matyti, kad apeliantas su kitu asmeniu detaliai suplanavo savo nusikalstamus veiksmus ir buvo aktyviu nusikaltimo bendravykdytoju, sukčiavimo būdu įgijusiu mažiau nei planavo nukentėjusiojo pinigų tik dėl objektyvios priežasties - todėl, kad nukentėjusysis teturėjo tokią sumą, patvirtina apelianto siekį susidariusioje situacijoje maksimaliai pasipelnyti iš nusikaltimo, o ne pastangas išvengti sunkesnių padarinių. Apibendrinus daroma išvada, kad apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota, adekvati jo veikos ir asmenybės pavojingumui, todėl ją švelninti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Apelianto skundo teiginys dėl jam proceso metu apribotos teisės į gynybą yra nepagrįstas, nes byloje nebuvo aplinkybių, kuomet gynėjo dalyvavimas būtinas (BK 51 str.), o apeliantui išaiškinus jo teisę turėti gynėją, jis savanoriškai atsisakė ja pasinaudoti (90; 97; 100; 103; 162 b.l.).
Rezoliucinė dalis
nutarė
Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.