Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. bir­že­lio 6 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai K. V., G. J. ir A. M. parodė, kad nematė, kad vairavo R. B.. Be to, K. V. nurodė, kad tarp jos ir apelianto bu­vo kilęs konfliktas. Liudytojai P. B. ir G. N. parodė analogiškai, kad P. B. par­ka­vosi atbuline eiga ir kliudė kitą automobilį ir kad apžiūrėti sugadinimus pirmas išlipo R. B.. P. B. nuvykęs į Kelių policijos valdybą bandė įteikti savo paaiškinimą, jog automobilį jis vairavo, tačiau pareigūnai paaiškinimą priimti atsisakė. Liudytojas V. J., kuris tiesiogiai matė auto­mo­bilio manevravimą bei patį įvykį, parodė, kad jo paaiškinime nurodytas asmuo išlipo per už­pa­ka­li­nes dureles ir vaikščiojo aplinkui. Liudytojas A. S., kuris taip pat tiesiogiai matė au­to­mobilio manevravimą bei patį įvykį, parodė, kad matė asmenį, kuris išlipo iš automobilio, ir matė, kad automobilyje buvo ne vienas žmogus. R. B. parodė, kad automobilio jis nevairavo, laukė apgadintos transporto priemonės savininko, norėdamas pranešti dėl autoįvykio ir apgadinimų. Tokią jo poziciją patvirtina, ne tik ape­lianto parodymai, tačiau ir jo adekvatus elgesys įvykio metu: ban­dy­mai surasti automobilį vai­ra­vu­sį P. B. sandėlyje, jo nesitraukimas iš įvykio vietos ir sugrįžimas prie automobilių, kuomet aiš­ku, jog būdamas kaltas ir neblaivus grįžęs tikrai nebūtų.

Motyvuojamoji dalis

R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra ver­ti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vi­se­to išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar ne­buvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuo­sek­lumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl apylinkės teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apy­linkės teismo padarytoms išvadoms, jog R. B. savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d. Nors pažeidėjas savo kaltę ir tai, kad vairavo transporto prie­monę, neigė, tačiau ji įrodyta byloje surinktais duomenimis.

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismo išvados yra neteisingos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tą aplinkybę, kad automobilį vairavo būtent R. B. patvirtina patrulio G. J. tarnybinis pranešimas (b. l. 3), K. V. paaiškinimas dėl eismo įvykio (b. l. 5), V. J. paaiškinimas apie eismo įvykio aplinkybes (b. l. 6), A. S. paaiškinimas apie eismo įvykio aplinkybes (b. l. 7) bei kiti bylos duomenys. Iš pareigūno G. J. tarnybinio pranešimo matyti, kad liudytojų bei K. V. parodymais buvo nustatyta, kad automobilį vai­ra­vo neblaivus R. B., ką vėliau savo paaiškinimuose patvirtino liudytojai V. J. ir A. S. Šie liudytojai paaiškinimuose nurodė tokius pat kaltininko požymius – kad tai buvo apie 50 metų vyras, todėl akivaizdu, kad R. B., kuris įvykio metu buvo 51 metų amžiaus, pa­ro­dy­mai, kad automobilį vairavo sūnus, prieštarauja liudytojų paaiškinimams. K. V. tiek savo paaiškinime dėl eismo įvykio, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, kad liudytojai jai nurodė, kad au­tomobilį vairavo R. B.. Pažymėtina, kad pareigūnas G. J. tiek savo tarnybiniame pra­ne­ši­me, tiek teismo posėdžio metu patvirtino tą aplinkybę, kad R. B. jam sakė, kad „atvažiuos iš fir­mos kitas žmogus ir ant jo surašysit“. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino su G. J. įvykį fiksavęs pareigūnas A. M.. Todėl tai pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad R. B. siekdamas išvengti administracinės atsakomybės bandė kaltę perkelti kitam asmeniui, t. y. savo sū­nui P. B.. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad policijos pareigūnai ar kiti as­me­nys, apie įvykį pranešdami policijai ir apklausti iš karto po įvykio, siekė apkalbėti apeliantą ar buvo su­in­teresuoti bylos baigtimi, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti.

Apylinkės teismas pagrįstai liudytojų A. S., V. J. parodymus duotus teisme, P. B. ir G. N. parodymus vertino kritiškai. Pritartina apylinkės teismo pas­te­bė­ji­mui, kad duodami pareigūnui paaiškinimus nei A. S., nei V. J. apie kitą asmenį, galėjusį vairuoti automobilį, ėmusį krepšius iš automobilio neužsimena, nors jie nu­ro­dė, kad matė eismo įvykį nuo pat pradžios – vairuotojui tik pradėjus keistai manevruoti važiuojant atbuline eiga ir kliudžiusį kitą BMW markės automobilį. Šiuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės visiškai sutampa tarpusavyje ir atitinka liudytojų, kuriems jie aiškino įvykio aplinkybes (K. V., G. J., A. M.) parodymus. Be to, teismo posėdyje liudytojai A. S. ir V. J. patvirtino didelę dalį informacijos, pateiktos jų paaiškinimuose. P. B., būdamas pažeidėjo sūnumi, ir G. N., būdamas P. B. verslo partneris ir pažinodamas R. B., turėjo su­in­­tere­suo­tu­mą liudyti R. B. naudai ir patvirtinti jo iškeltą gynybinę versiją, tačiau ji nepa­tvirtinta jokiais nenuginčijamais ir patikimais įrodymais, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais.

Taip pat nėra pagrindo laikyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ydingu, nes ad­mi­nistracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas laikantis ATPK 259, 259¹ ir 260 str. nuos­ta­to­mis, o apeliantas skunde nenurodė jokių duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Vien ta ap­lin­kybė, kad pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo įvykio vietoje nesudaro pagrindo laikyti protokolo ydingu, nes pareigūnas rėmėsi visa byloje surinkta medžiaga, nu­kentėjusiosios K. V. parodymais, apie tai, kad ją liudytojai, kurie vėliau pateikė pa­aiš­ki­ni­mus apie įvykį, informavo, jog R. B. nubraižė jos automobilį parkuodamasis.

Taip pat atmestinas apelianto skundo argumentas ir dėl jo dalyvavimo bylą nagrinėjant ape­liacinės instancijos teisme. ATPK 302¹⁰ str. numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų ad­mi­nis­tracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų ko­legija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Aukštesnysis teismas pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenustatė.

Skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo sprendimai admi­nis­tra­cinėse bylose Nr. A2.11.-5520-660/­2014 ir Nr. A2.11.-5519-660/2014, pradėtose šios bylos liu­dy­to­jams V. J. ir A. S. pagal ATPK 187² str., R. B. apeliacinį skundą na­gri­nėjančio teismo nesaisto, nes šis teismas atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas rėmėsi tik liudytojų, kurie patys įvykio nematė, parodymais. Priešingai, teismas analizavo ir vertino visus parodymus bei surinktą rašytinę medžiagą ir iš jų visumos padarė pagrįstą, teisingą iš­va­dą dėl R. B. kaltės buvimo bei siekio išvengti atsakomybės.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik re­mian­tis byloje surinktų įro­dy­mų visuma, o ne atskirais įrodymais. Be to, bylai dėl ad­mi­nistracinio tei­sės pažeidimo reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ATPK 256, 257 straipsniai). Nagrinėjamu atveju abe­jo­nės nekelia, jog aukščiau išvardintais duo­me­nimis remiantis apylinkės teismas pagrįstai kons­ta­ta­vo, kad R. B. padarė jam inkriminuotą ad­ministracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d. Todėl naikinti Kauno apylinkės teis­mo 2014-06-06 nutarimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.