- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-21-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00296-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė teismui ieškinį ir patikslintą ieškinį, kuriais prašė priteisti iš atsakovo V. P. 7800 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 234 Lt žyminį mokestį. Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. birželio 13 d. tyčiniais veiksmais buvo apgadintas A. P. (P.) asmeninės nuosavybės teise priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtas pastatas buvo įkeistas bankui AB „Swedbank“ ir sudaryta jo draudimo sutartis su AB „Swedbank“. Dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 7800 Lt draudimo išmoką (iš 8300 Lt nuostolio sumos išskaityta 500 Lt frančizė). AB „Swedbank“ sutikimu draudimo suma buvo sumokėta A. P.. Ieškovė įrodinėjo, kad pastatą apgadino atsakovas, nes jo atžvilgiu priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovas tyčiniais veiksmais sugadino A. P. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįsti, nes jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, o Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuota, jog šiame name niekas tuo metu negyveno. Be to, kai buvo apgadintas namas, su žmona, draudimo išmokos gavėja A. P., vyko skyrybų procesas ir jis Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009-05-14 nutartimi buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo A. P., todėl persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), nesiartino prie gyvenamojo namo, kuris buvo apgadintas, neieškojo kontaktų su A. P.. Taip pat nurodė, kad 2010-01-27 Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9-287/2010 apgadintas namas atiteko jam asmeninės nuosavybės teise, tačiau ieškovė draudimo išmoką išmokėjo A. P.. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką A. P., nes pagal draudimo sutarties Nr. 50411966T-1 6.2 p., namas draudiminio įvykio metu buvo negyvenamas ir jam draudimo apsauga dėl piktavališkų trečiųjų asmenų veikos neturėjo būti taikoma.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokių įrodymų dėl atsakovo V. P. pripažinimo kaltu dėl A. P. priklausančio turto sugadinimo, tokių duomenų neprašyta teismo išreikalauti. Be to, byloje nebuvo jokių liudytojų, galinčių patvirtinti atsakovo galimai atliktus neteisėtus veiksmus ir jo kaltę dėl padarytos žalos A. P. turtui, kuria buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas. Ieškovė tokių duomenų nenurodė ir teismo posėdžio metu apklausti jokių liudytojų neprašė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimą A. P. turto atžvilgiu patvirtinančių įrodymų, nepaneigė atsakovo V. P. ir jo atstovės argumentų, jog bylos duomenys patvirtino, kad žalos turtui padarymo dieną gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo negyvenamas. Iš Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo teismas nustatė, kad sutuoktiniai A. P. ir V. P. byloje dėl santuokos nutraukimo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo apgadintas 2009 m. birželio 13 d., laikė šeimos turtu, nuspręsdami, jog po santuokos nutraukimo jis atiteks atsakovui V. P.. Dėl to, teismas sprendė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ neįrodė visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neįrodė atsakovo V. P. veiksmų neteisėtumo, jo kaltės, priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir jo veiksmų (CK 6.246-6.248 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-09-07 sprendimą ir ieškovės AB „Lietuvos draudimas” ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė nurodo, kad teismas šališkai vertino įrodymus, pirmenybę suteikdamas ne rašytiniams (oficialiesiems) įrodymams, o atsakovo atstovės paaiškinimams.
2. Pažymi, kad aplinkybės, jog V. P. sugadino pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), esančius daiktus, išdaužė langus, sugadino turto už 15000 Lt ir padarė veiką, numatytą BK 187 str. 1 d., yra visiškai įrodytos Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK 2009-06-18 Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
3. Mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos daryti išvadas. Teismo sprendime nėra nurodytas nei vienas įrodymas, paneigiantis oficialiame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes, t. y. kad draudėjos turtą apgadino V. P..
4. Nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes, šiuo atveju, ne ieškovė turėjo iš naujo įrodinėti aplinkybes, nurodytas oficialiame rašytiniame dokumente, bet atsakovas privalėjo paneigti šias aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. pateikė atsiliepimą į apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismas išsamiai ištyrė ir analizavo byloje surinktus įrodymus ir įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, kaip numatyta CPK 185 str., todėl apeliantės teiginys, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįstas. Taip pat nurodo, kad būtent ieškovė turėjo pareigą pateikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, ieškovė neprašė teismo apklausti kokius nors liudytojus ir visiškai nesidomėjo bylos proceso eiga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylą pralaimėjusi ginčo šalis – ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (apeliantė) apeliacinėje instancijoje įrodinėja, kad, išmokėjusi 7800 Lt draudimo išmoką A. P. už apdrausto turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), sugadinimą, subrogacijos pagrindu įgijo teisę į žalos atlyginimo išieškojimą iš atsakingo už žalą asmens – atsakovo V. P., kuris 2009-06-13 sugadino name esančius daiktus ir išdaužė langus.
Atsakovas V. P. pripažindamas, kad turtui buvo padaryta žala, nesutinka su jam pareikštu reikalavimu, nurodė, kad jis nėra atsakingas už padarytą žalą asmuo ir atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad 2010-01-27 Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-9-287/2010, konstatuota, kad V. P. yra pastato, už kurio sugadinimą reiškiamas ieškinys, savininkas.
CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas ir tai reiškia, kad reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti visas deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.245, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).
Esminis nagrinėjamo ginčo klausimas – ar atsakovas V. P. 2009 m. birželio 13 d. atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ar jis apgadino pastatą, už kurio sugadinimą naudos gavėjai A. P. ieškovė AB „Lietuvos draudimas” 2009-09-14 išmokėjo draudimo išmoką. Ginčo šalių pozicijai dėl esminio bylos fakto esant priešingai, teisėjų kolegija pasisako dėl skunde keliamų įrodinėjimo taisyklių taikymo.
Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje apeliantė (ieškovė) nurodžiusi, kad žalą turtui padarė atsakovas V. P., turėjo CPK 178 straipsnyje įtvirtintą procesinę pareigą įrodyti šią aplinkybę.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įrodymų įvertinimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, sprendė, kad apeliantės pateiktas PK tyrėjos 2009-06-18 nutarimas, nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas ieškiniui įrodyti, nes nepaneigia atsakovo pateiktų įrodymų visumos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad AB „Lietuvos draudimas” neįrodė trijų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo V. P. neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos – turto sugadinimo. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymu vertinant Pakruojo rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos S. V. 2009-06-18 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, teisėjų kolegijos atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Šiuo nutarimu ikiteisminio tyrimo tyrėja tik konstatavo, kad išnagrinėjusi A. P. pareiškimą, reg. 2009-06-13 Nr. 0109000234537, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Minėto nutarimo aprašomojoje dalyje išdėstytas A. P. pareiškimo turinys, o ne liudytojų parodymai, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pateiktas PK tyrėjos 2009‑06‑18 nutarimas negali būti vertinamas kaip tinkamas ir pakankamas atsakovo V. P. neteisėtus veiksmus ir kaltę pagrindžiantis rašytinis įrodymas CPK 177, 180, 197 straipsnių prasme.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK įtvirtintais teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principais, neturėjo pagrindo savo iniaciatyva byloje rinkti įrodymus, reikalauti iš Pakruojo PK A. P. pareiškimo tyrimo medžiagą ar kviesti apklausti liudytojus, kaip be jokio teisinio pagrindo teigiama apeliaciniame skunde (CPK 6 str., 12 str., 17 str., 179 str. 2 d.).
Kolegijos vertinimu, atsakovui pagrįstai kyla abejonės dėl draudimo išmokos naudos gavėjai A. P. išmokėjimo teisėtumo, nes žalos padarymo metu sugadintas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. P. ir V. P. nuosavybė (šiuo metu asmeninė atsakovo V. P. nuosavybė), ieškovei buvo žinoma, kad žalos padarymu kaltinamas vienas iš turto savininkų, kad vyksta teisminis procesas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, tačiau draudimo išmoka buvo išmokėta vienam iš bendraturčių, nors Turto draudimo sąlygų 9.1.4. p. numatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei žala atsirado dėl savininko tyčios. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbios ir aplinkybės, kad atsakovas V. P., jau 2009-10-28, atsakydamas į draudiko pretenziją, paneigė jam reiškiamus kaltinimus dėl neteisėtos veikos, susijusios su ginčo žalos atsiradimu. CK 6.1015 straipsniu grindžiamas ieškinys atsakovui pareikštas tik 2012-04-30, t. y. pasibaigus tokio pobūdžio reikalavimams taikomam vienerių metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 str. 7 d.). Teismas netaiko ieškinio senaties pareikštam reikalavimui, nes to nereikalavo atsakovas, tačiau sprendžia, kad ieškovės delsimas reikšti ieškinį atsakovui V. P. ir visiškas nesidomėjimas teisminio proceso eiga, nedalyvavimas teismo posėdžiuose parodo bylą iškėlusios ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ abejones dėl ieškinio pagrįstumo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Pakruojo rajono apylinkės teismas, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai teisminei praktikai (CPK 178 str., 185 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.