Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (V. V. ) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus ir nuteistas 12 (dvylikai) metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus taip pat nuteistas ir A. K. , tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Nuosprendžiu iš V. V. ir A. K. solidariai priteista nukentėjusiajai M. K. 5917 (penki tūkstančiai devyni šimtai septyniolika) litų turtinei žalai atlyginti ir 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai N. V. 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2006-12-20, laikotarpiu tarp 18 - 20 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas kartu su A. K. iš anksto susitarusių bendrininkų grupėje, dėl savanaudiškų paskatų, t.y. turėdami tikslą užvaldyti svetimą – L. ir J. K. priklausantį turtą, V. V. nukentėjusių gyvenamojo namo kieme Šafarkos k., Užusalių sen., Jonavos r., susitarimo pagrindu tyčia sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių tyrimo metu nenustatytu įrankiu L. K. į plaštakas, kairę šlaunį ir galvą, tuo jam padarė poodines kraujosruvas abiejose plaštakose ir kairėje šlaunyje, kairiame žande, dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, kraujosruvą kairio žando minkštuosiuose audiniuose, dvi muštines žaizdas kaktoje ir viršutinėje lūpoje, plėštinę žaizdą nosyje, nosies kaulų ir dešinio skruostikaulio lūžius, dvi muštines žaizdas kairiame momenyje ir kaktoje, kraujosruvas kairio momens ir kaktos minkštuosiuose audiniuose bei kairiame smilkininiame raumenyje, kairio momenkaulio ir kaktikaulio skeveldrinius lūžimus, kairės priekinės kaukolės pamato duobės skeveldrinius lūžius, galvos smegenų kietojo dangalo plyšimą kaktos kairėje pusėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejuose kaktinėse skiltyse, smegenėlių pusrutuliuose ir smegenų skilveliuose, galvos smegenų kairės kaktinės skilties sumušimą, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir trauminiu šoku, nuo to L. K. netrukus įvykio vietoje mirė. Jie įtempę L. K. į namo vidų, tuo pat metu, susitarimo pagrindu įsibrovė į nukentėjusių gyvenamąjį namą, kur A. K. tyčia sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius, tyrimo metu nenustatytu įrankiu į galvą bei kairę alkūnę J. K. , tuo padarė nukentėjusiai kraujosruvas abiejų akių vokuose, apatinės lūpos pogleivyje, apatinės lūpos kairiame kampe, kairės alkūnės išoriniame paviršiuje, tris muštines žaizdas su atvirais skeveldriniais įspaustiniais kaukolės lūžiais dešinėje momeninėje-smilkininėje-pakaušinėje srityje, bei dešinio smegenų pusrutulio sumušimą ir sutraiškymą, dėl to, patyrusi galvos sumušimą, pasireiškusį kraųjosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, muštinėmis dešinės galvos pusės žaizdomis su atvirais skeveldriniais kaukolės lūžiais, galvos smegenų sumušimu ir išsivysčiusiu smegenų pabrinkimu bei ūmiu nukraujavimu, J. K. netrukus įvykio vietoje mirė. Taip pat jie pagrobė nukentėjusiesiems L. ir J. K. priklausantį turtą- ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą pinigų. Taip V. V. ir A. K. bendrininkų grupėje dėl savanaudiškų paskatų nužudė L. K. ir J. K. , t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose.

Nuteistasis V. V. tvirtina, kad teismas pripažindamas jį kaltu dėl L. K. nužudymo, rėmėsi tik 2006-12-22 duotais pirminiais parodymais ir visiškai ignoravo kitų apklausų metu jo duotus parodymus, kuriuose jis neigė įvykdęs šį nusikaltimą. V. V. teigimu, apygardos teismas jo parodymus, pakeistus teisme, nepagrįstai vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, tokiu būdu parodymų pakeitimą įvertindamas kaip kaltinamajam neigiamų pasekmių turinčią aplinkybę. Nuteistasis teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato kaltinamajam atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą. Priešingai, apelianto nuomone, teismas turėjo išaiškinti kaltinamajam, kad parodymų davimas teisme yra gynybos priemonė ir šie parodymai laikomi įrodymais, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti reikšmingi tik tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Nuteistojo nuomone tokiu būdu teismas pažeidė BPK 272 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neteisingai suprato nuteistojo V. V. pasakytą frazę, jog „įvykio dieną jis iš viso nebuvo pas L. ir J. K.“. Nuteistojo teigimu, šią frazę reikėjo suprasti, kad jis nebuvo užėjęs į namo vidų, o buvo tik L. ir J. K. namo verandoje.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apygardos teismas neatsižvelgė ir į specialisto išvadose Nr. 11-1173(07) ir Nr. 11-1289(07) konstatuotus faktus, kad ant L. K. drabužių bei jo nagų nuokarpose rasta mikropluoštų turinčių bendrą grupinį priklausomumą su A. K. nešiotų drabužių pluoštais. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, rodo, kad nukentėjusysis L. K. ir nuteistasis A. K. turėjo fizinį kontaktą, o medvilnės pluoštai nukentėjusiojo panagėse rodo, kad jis aktyviai gynėsi nuo užpuoliko.

Nukentėjusioji M. K. atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusioji atsikirtime nurodo, kad V. V. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas pagrįstai. Nukentėjusiosios nuomone, būtent V. V. buvo nusikaltimo organizatorius, nes dirbo jos sesers ūkyje ir žinojo jos giminaičių turtinę padėtį bei galėjo žinoti kur jie laikė pinigus. Kaip tik V. V. Leonidas ir J. K. atidarė duris įvykio metu. Be to, sesuo jai pasakojusi, kad V. V. išgėręs būdavo agresyvus, todėl, nukentėjusiosios M. K. nuomone, visai tikėtina, kad jis įvykdė šį nusikaltimą.

Todėl, nukentėjusioji mano, kad apygardos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat, teismas atsižvelgęs į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus V. V. paskyrė pakankamai švelnią bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo jos ginamojo skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo V. V. padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, bei jam paskirtos bausmės, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat nuteistajam už kito žmogaus nužudymą laisvės atėmimo bausmė paskirta vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde keliama versija, kad įvykio metu jis buvo įvykio vietoje, tačiau į nukentėjusiųjų namo vidų nebuvo užėjęs, neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius, o tik iš šalies stebėjo visą įvykį, buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir pagrįstai atmesta, ką išsamiai ir visapusiškai aptarė apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. V. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina liudytojų parodymai, ekspertų išvados, apžiūros protokolai, be to, kolegijos nuomone, jo kaltę iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai.

Nukentėjusioji M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir teisme parodė, kad J. K. buvo jos sesuo. Paskutinį kartą ją matė išvakarėse – 2006-12-19, apie 15 val. būdama svečiuose. L. ir J. K. gyveno ūkiškai, pasiturinčiai, ūkio darbus padėdavo dirbti V. V. , jis dažnai eidavo pas L. ir J. K. , skolindavosi pinigų, cigarečių, jie duodavo jam maisto. Gavęs invalidumo pensiją, skolą atiduodavo. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad A. K. ji taip pat pažinojo, jis irgi užsukdavo pas L. ir J. K. , sesuo buvo sakiusi, kad jis prašėsi darbo pas juos, ateidavo cigarečių. V. V. ateidavo dažnai, cigarečių imdavo į skolą. Liudytojos teigimu, V. V. išgėręs buvo agresyvus, J. jo bijojo ir neįsileisdavo. Jis reikalaudavo pinigų, grasindavo padegti namus. Be to, nukentėjusioji parodė, kad J. ir L. K. vakarais nepažįstamiems žmonėms durų neatidarydavo (t.2, b.l. 125-126; t.6, b.l. 27).

Nukentėjusioji N. V. teisme parodė, kad J. K. buvo jos sesuo. Paskutinį kartą L. ir J. K. matė 2006 m. spalio mėnesį, žinojo, kad V. V. dirbdavo pas L. ir J. K. ūkio darbus, dažnai pas juos ateidavo (t.6, b.l. 5-6).

Liudytojas O. K. teisme parodė, kad jis yra nužudytųjų giminaitis, gyvena kaimynystėje 100 m atstumu. 2006-12-20 ryte apie 10.30 val. buvo pas juos užėjęs, pasikalbėjo. Tos pačios dienos vakare išgirdo Janinos riksmą. Kieme labai smarkiai lojo šuo. Pasiklausęs ilgiau nieko negirdėjo. Matė, kad pas juos dega šviesa. Apie 20 val., eidamas į tvartą, išgirdo, kaip keliu eidama garsiai su vyru šnekėjo N. L. . Ryte apie 5 val. matė pas juos degant šviesą. Dieną sužinojo iš kaimynės, kad kažkas negerai. Atėjęs į L. ir J. K. namus rado prieangyje ant grindų gulintį L. K. , o J. K. gulėjo ant grindų kambaryje. Liudytojas parodė, kad abu nuteistuosius pažįsta, V. V. padėdavo jam bei J. ir L. K. nudirbti ūkio darbus. (t.6, b.l. 28).

Šių liudytojų parodymai iš esmės patvirtina tą aplinkybę, kad nuteistasis V. V. dažnai lankydavosi pas nukentėjusiuosius, nes dirbdavo pas juos ūkio darbus, dažnai skolon imdavo iš jų cigarečių, žinojo, kad pastarieji gyveno pasiturinčiai. Be to, šių liudytojų parodymai patvirtina ir tą aplinkybę, kad nukentėjusieji vėlų vakarą duris atidaryti galėjo tik gerai pažįstamam asmeniui, kokiu ir buvo nuteistasis V. V. .

Atliekant ikiteisminį tyrimą, 2006 m. gruodžio 22 d. įtariamojo apklausos metu, nuteistasis V. V. parodė, kad 2006-12-20 vakare atėjo pas L. ir J. K. , duris atidariusio L. K. paprašė cigarečių, pastarajam jų nedavus, pagriebė prie durų stovėjusią lazdą ir sudavė ja L. K. į galvą. Nuo smūgio nukentėjusysis nukrito. Įėjus į vidų dar du kartus sudavė jam lazda į galvą. Kambaryje sutiktai J. K. ėmus rėkti, jis ta pačia lazda jai sudavė tris kartus į galvą (t.3, b.l. 143-144). 2006 m. gruodžio 28 d. įtariamojo papildomos apklausos metu V. V. parodė, kad 2006 m. gruodžio mėn., tikslios datos neatsimena, jis Šafarkos kaime sutiko A. K. , kuris pakvietė eiti pas L. ir J. K. . A. K. žinojo, kad L. ir J. K. yra gavę pinigų, kad nebus dar jų išleidę. V. V. atsisakius eiti, A. K. pasakė, kad kaip nereikalingą liudytoją gali stuktelėti. V. V. anksčiau buvęs jo sumuštas, todėl išsigando. Einant pas L. ir J. K. , A. K. sakė, kad jei šie pinigų neduos, tuomet juos pagąsdins strypu. A. K. turėjo su savimi metalinį vamzdį, duris atidarius šeimininkui, A. K. įėjo į namą, V. V. liko lauke, ir girdėjo name grumtynių garsus bei pagalbos šauksmą (t.3, b.l. 145-148). 2007 m. sausio 17 d. papildomos apklausos metu, V. V. parodė, kad įvykio metu buvo užėjęs į namo vidų ir stovėjo koridoriuje bei matė, kaip A. K. ieškojo pinigų. Po nusikaltimo A. K. liepė visą kaltę prisiimti jam, kadangi jis invalidas, todėl jam bausmė būsianti nedidelė (t.3, b.l. 150-152). Kitų apklausų metu jis taip pat parodė, kad A. K. ruošėsi daryti nusikaltimą, einant link L. ir J. K. rodė laužtuvą, sakė, kad pinigus iš L. ir J. K. pasiims pats. Apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu, V. V. kaltu neprisipažino, teigė nežudęs. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. K. pažįsta jau senai (t.6, b.l. 25). Tačiau, pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. V. pakeitė ikiteisminio tyrimo duotus parodymus ir parodė, kad pas L. ir J. K. buvo 2006-12-21, apie 21 val. atėjo pasiskolinti cigarečių pakelį ir išėjo. Grįždamas susitiko prie pervažos A. K. , pastarajam irgi reikėjo cigarečių, todėl grįžo abu atgal pas J. ir L. K.. Apie tai, kad ruošiasi užmušti L. ir J. K. , A. K. iš anksto nesakė. V. V. pasibeldė, šeimininkui atidarius duris į vidų A. K. įėjo vienas. Vėliau pamatė, kaip A. K. sudavė laužtuvu L. K. per galvą, kaip mušė moterį – nematė. Laužtuvas buvo apie 60-70 cm ilgio. Nežino, iš kur A. K. jį gavęs. A. K. einant pasakė, kad jei L. ir J. K. neduos jam pinigų, jis juos pasiims pats. V. V. teigė, kad bijojo A. K. , buvo anksčiau pastarojo sumuštas, kuomet tasai girtas puolė, trenkė per galvą, atėmė pinigus. Į policiją dėl to nesikreipė (t.6, b.l. 26).

Nuteistojo V. V. parodymai patvirtina, kad įvykio metu jis buvo įvykio vietoje, šios aplinkybės nuteistasis pirmos instancijos teismo posėdyje bei apeliaciniame skunde taip pat neneigė. Nuteistasis parodė, kad į nukentėjusiųjų namą neužėjo (buvo tik prieškambaryje), prieš juos nesmurtavo. Tačiau, tokius jo parodymus paneigia kiti byloje surinkti ir apygardos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-76 (07) patvirtina, kad ant L. K. marškinių, marškinėlių trumpomis rankovėmis, kelnių rasti pavieniai juodos spalvos akriliniai pluoštai, ant marškinėlių rasti pavieniai violetiniai juodi vilnos pluoštai, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su V. V. megztinio trikotažo dominuojančiais pluoštais. Ant L. K. marškinių ir sportinių kelnių rasti pavieniai mėlynai juodos spalvos vilnos pluoštai, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su V. V. kumštinių pirštinių trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant L. K. marškinių ir kelnių rasti pavieniai pašaliniai raudonos spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su pašaliniais raudonos spalvos medvilnės pluoštais, kurių didelis skaičius rastas ant V. V. drabužių. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-678 (07) patvirtina, kad ant J. K. sportinių kelnių, palaidinės, pagalvės užvalkalo rasti pavieniai juodos spalvos akriliniai pluoštai, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su V. V. megztinio trikotažo dominuojančiais pluoštais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios specialisto išvados tik patvirtina apygardos teismo nustatytą aplinkybę, jog nuteistasis V. V. buvo įsibrovęs į nukentėjusiųjų namą ir įvykio metu aktyviai kontaktavo su nukentėjusiais. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad V. V. įvykio metu dėvėto megztinio mikropluoštai, rasti ant nukentėjusiųjų pagalvės užvalkalo, paneigia nuteistojo teiginius, jog jis nebuvo užėjęs į nukentėjusiųjų L. ir J. K. namo vidų.

Nuteistųjų vaidmenis darant šią nusikalstamą veiką iš dalies detalizuoja liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymai. Šis liudytojas apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad su A. K. yra pažįstamas nuo 1997 metų, santykiai su juo draugiški. Apie įvykio aplinkybes sužinojo 2007 m. kovo mėnesį. Jam žinoma, kad A. K. Jonavos rajone vienkiemyje nužudė du senukus ir juos apiplėšė. Apie nusikaltimą papasakojo pats A. K. . Jis pasakojo, kad susitaręs su V. V. ėjo apiplėšti senukų. Prieš įvykį jie vartojo alkoholį. Nusikaltimo iniciatorius buvo A. K. . L. K. , mušdamas vietoje rastu strypu, kieme nužudė V. V. , o J. K. nužudė A. K. mušdamas aliuminio lazda, kurią atsinešė. Visus pinigus pagrobė ir pasiėmė A. K. . A. K. kraujuotus džinsus išmetė į konteinerį, o aliuminio lazdą rado ir išėmė policija. Į nuteistojo A. K. pateiktus klausimus, iš kur jam žinoma, kad V. V. nužudė senuką, o A. K. – senutę, liudytojas atsakė, kad jam tai yra žinoma iš A. K. pasakojimo. Nuteistieji abu įtraukė nužudytą senuką į namą. Pats A. K. pasakė, kad jis rado pinigus, kiek jis jų pasiėmė, nesakė. A. K. pažįsta iš anksčiau, kai buvo susitikę tardymo izoliatoriuje. Įvykio metu A. K. buvo apsirengęs mėlynais džinsais, megztiniu, striuke. Į V. V. pateiktus klausimus liudytojas Nr. 1 parodė, kad pats A. K. pasakojo, jog V. V. nužudė senuką (t.6, b.l. 53-54). Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad ant nukentėjusiojo L. K. drabužių rasti nuteistojo V. V. dėvėtų pirštinių bei kitų drabužių mikropluoštai iš dalies patvirtina šio liudytojo parodymuose nurodytą aplinkybę, kad L. K. kūną nuteistieji įtraukė į namą. Taip pat liudytojo Nr. 1 parodymai iš esmės patvirtina ir tą aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo nužudyti skirtingais įrankiais.

Todėl, apygardos teismas tinkamai įvertinęs šiuos ir kitus išsamiai skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad V. V. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose. Nuteistojo V. V. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. 2004 m. birželio 18 d. LAT Senato nutarime „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 5 punk­tą (dvie­jų ar dau­giau žmo­nių), kai kal­ti­nin­kas nu­žu­do bent du as­me­nis vie­nu me­tu, veik­da­mas tie­sio­gi­ne ar ne­tie­sio­gi­ne ty­čia at­ski­rų nu­ken­tė­ju­sių­jų at­žvil­giu, ar­ba skir­tin­gu lai­ku, veik­da­mas tie­sio­gi­ne ty­čia pa­gal ben­drą nu­si­kals­ta­mą su­ma­ny­mą nu­žu­dy­ti bent du as­me­nis. Kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti ir patys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai (bendra­vyk­dy­to­jai). Kadangi nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiųjų turto užvaldymą, toks nužudy­mas, vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, pagrįstai kva­li­fi­kuo­tas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą (dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų), t.y. kaip nu­žu­dymas sie­kiant tu­rė­ti iš to ko­kią nors tur­ti­nę nau­dą sau ar ki­tiems as­me­nims.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai ir klaidingai vertino Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadą Nr.MK 115/07(01), dėl nukentėjusiuosius žalojusio įrankio. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, jog L. K. nužudytas nuteistojo V. V. 2006 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytu įrankiu – medine lazda (t.3, b.l.143-144). Kolegija atkreipia dėmesį, kad toks nuteistojo teiginys paremtas tik jo paties spėjimu, nes skundžiamame nuosprendyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad L. K. sužalojimai padaryti medine lazda. Išties, nuosprendyje nepaminėta, kad nužudytajam sužalojimai padaryti daiktu turinčiu savybę metalizuoti geležimi, tačiau ši aplinkybė neleidžia spręsti, kad teismas nustatė, jog nukentėjusįjį žalojęs įrankis buvo medinis. Pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtoje specialisto išvadoje Nr. MK 115/07 (01) aiškiai nurodyta, kad L. K. žalojęs įrankis turėjo savybę metalizuoti geležimi (t.2, b.l. 78-89; t.6, b.l.102). Ši aplinkybė rodo, jog smūgiai L. K. suduoti ne medine lazda. Kartu, kolegija mano, kad minėta specialisto išvada taip pat negali būti laikoma pagrindu neabejotinai spręsti, jog abiem nužudytiesiems sužalojimai padaryti to paties įrankio (nuteistojo parodymuose įvardinto kaip „laužtuvas“) skirtingais galais. Toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti ar sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti vienu ir tuo pačiu įrankiu ar skirtingais įrankiais, kadangi sužalojimuose užsifiksavę požymiai yra tik plačios grupinės priklausomybės. Vis tik, iš bylos medžiagos matyti, kad darant šią nusikalstamą veiką buvo naudoti bent du įrankiai. Pats nuteistasis V. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų skirtingai nurodė apie įrankius, kurie buvo naudoti nužudant nukentėjusiuosius. 2007 m. sausio 31 d. apklausos metu jis nurodė, kad nuteistasis A. K. su savimi turėjo balto metalo spalvos lazdelę bei metalinį strypą (t.4, b.l.2-5). Tokias pat aplinkybes nuteistasis V. V. patvirtino ir 2007 m. vasario 1 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t.4, b.l. 15-33). Būtent tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, apklausiamas 2008 m. sausio 29 d. apygardos teismo posėdžio metu (t.6, b.l.50-54). Šis liudytojas parodė, kad nuteistasis A. K. jam pasakojo, jog V. V. metaliniu strypu mušė L. K. , o J. K. aliuminio lazda mušė A. K. . Šios aplinkybės iš esmės leidžia spręsti, kad įvykio metu abu nuteistieji, žudydami nukentėjusiuosius naudojo skirtingus įrankius. Nepagrįsti ir nuteistojo V. V. skundo teiginiai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo mėginama nustatyti, koks nužudymo įrankis buvo naudojamas ir kur jis dingo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, pačiam V. V. atpažinimui buvo pateikti laužtuvai iš kurių vieną jis nurodė kaip labiausiai primenantį įrankį, kurį įvykio metu turėjo A. K. (t.4, b.l.9-11). Apie nuteistojo A. K. su savimi turėtus įrankius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo apklaustas ir pastarojo brolis M. K. (t. 3, b.l.54-55, t.6, b.l.99-100). Tai, kad buvo mėginama nustatyti nusikaltimo įrankį patvirtina ir aukščiau minėta specialisto išvada Nr. MK 115/07 (01), kurioje nurodyta, jog specialistams, tyrimui buvo pateikta ir balto metalo lazda su juoda rankena ir atrama. Ta aplinkybė, kad nenustatyti konkretūs žalojimo įrankiai, nepaneigia galimybės, jog įvykio metu buvo panaudoti du įrankiai. Juolab, kad nustatyti konkretų įrankį pagal nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus nėra galimybės, nes sužalojimuose užsifiksavę požymiai yra tik plačios grupinės priklausomybės. Kitaip tariant, sužalojimai nukentėjusiesiems galėjo būti padaryti bet kokiu panašiu daiktu, turinčiu specialisto išvadoje Nr. 115/07 (01) nurodytų savybių.

Be to, nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu, 2006 m. gruodžio 22 d. nuteistojo duotais parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmoje apklausoje, nuteistasis V. V. iš esmės nurodė labai mažai teisingų įvykio aplinkybių, t.y. neteisingai nurodė įvykio eigą, neįvardino nužudyme dalyvavusio bendrininko bei neteisingai apibūdino žudymo įrankį. Jei remtis tik šia nuteistojo apklausa, tai iš esmės būtų galima nustatyti tik dvi bylai reikšmingas aplinkybes, t.y., kad įvykio metu nuteistasis V. V. buvo įvykio vietoje bei, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam L. K. (t.3, b.l.143-144). Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė gerokai daugiau bylai reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo V. V. kaltę dalyvavus nužudant du žmones. Ikiteisminio tyrimo eigoje, nuteistasis praktiškai kiekvienoje apklausoje keitė parodymus, nurodė vis naujų bylai reikšmingų duomenų bei mėgino paneigti jau anksčiau jo paties nurodytas aplinkybes, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas jo parodymus vertino visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais. 2006 m. gruodžio 28 d. apklausoje nuteistasis nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė ne jis, o kartu su juo įvykio vietoje buvęs A. K. bei nurodė žalojimo įrankį (t.3, b.l. 145-148). 2007 m. sausio 31 d. apklausoje nuteistasis nurodė, kad A. K. su savimi atsinešė dar ir balto metalo lazdą (t.4, b.l. 2-5). Pastaruosius parodymus nuteistasis A. V. patvirtino su juo 2007 m. vasario 1 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu (t.4, b.l. 7-33). Išskyrus pirmąją apklausą, visų kitų apklausų metu nuteistasis teigė, jog prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo. Apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. V. vėl gi pakeitė parodymus ir ėmė neigti buvęs pas nukentėjusiuosius įvykio dieną, ir nurodė, kad pas juos buvo tik kitą dieną ir nieko paaiškinti apie įvykį negali (t.6, b.l. 25-26). Tačiau, posėdžio pirmininkui perskaičius nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. V. dar kartą pakeitė parodymus ir dalį ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patvirtino, nurodydamas, kad įvykio metu buvo įvykio vietoje, tačiau nukentėjusiųjų nežudė, o tik stebėjo kaip tai daro A. K. . Kolegija daro išvadą, kad nuteistajam taip dažnai keičiant parodymus, apygardos teismas neturėjo jokių galimybių šioje byloje nuteistojo V. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik 2006 m. gruodžio 22 d. nuteistojo apklausa ir to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys, kad iš teismo posėdžio protokolo bei skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistojo V. V. paaiškinimai teisme dėl įvykio aplinkybių teismo vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, ir toje dalyje, kur jie sutampa su kitais įrodymais, pripažinti teisingais, o toje dalyje kur prieštaringi, pripažinti gynybine versija. Nuteistojo V. V. kaltę nužudžius nukentėjusiuosius L. ir J. K. , patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-76 (07) patvirtina, kad ant L. K. marškinių, marškinėlių trumpomis rankovėmis, kelnių rasti pavieniai juodos spalvos akriliniai pluoštai, ant marškinėlių rasti pavieniai violetiniai juodi vilnos pluoštai, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su V. V. megztinio trikotažo dominuojančiais pluoštais. Ant L. K. marškinių ir sportinių kelnių rasti pavieniai mėlynai juodos spalvos vilnos pluoštai, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su V. V. kumštinių pirštinių trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant L. K. marškinių ir kelnių rasti pavieniai pašaliniai raudonos spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su pašaliniais raudonos spalvos medvilnės pluoštais, kurių didelis skaičius rastas ant V. V. drabužių (t.2, b.l.23-30). Kolegijos nuomone, ši specialisto išvada rodo, kad nuteistasis V. V. įvykio metu turėjo aktyvų fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju L. K. ir dalyvavo jį nužudant. Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad ant nukentėjusiojo L. K. drabužių rasta ir A. K. dėvėtų drabužių mikropluoštų, tik patvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, duotus parodymus, kad L. K. V. V. nužudė kieme, o vėliau kartu su A. K. nukentėjusiojo kūną įnešė į namo vidų (t.3, b.l. 75). Liudytojas Nr. 1 nurodė ir daugiau įvykio aplinkybių, kurios apibūdino bei detalizavo nuteistojo V. V. vaidmenį padarant šią nusikalstamą veiką.

Esminės reikšmės neturi ir nuteistojo argumentai, jog jo pasakytą frazę, kad „..įvykio dieną jis iš viso nebuvo pas L. ir J. K.“ teismas suprato neteisingai, nes jis norėjo pasakyti, kad nebuvo užėjęs į namo vidų, o buvo tik L. ir J. K. namo prieškambaryje. Net jei ir tikėti šiais nuteistojo argumentais, iš teismo nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad nuteistajam išties net nebuvo būtina užeiti į namo vidų, nes nukentėjusįjį L. K. jis nužudė namo kieme, o vėliau kartu su A. K. jį įtempė į namo prieškambarį, būtent šioje vietoje ir rastas nužudytojo L. K. kūnas (t.1, b.l. 2-20). Vis tik, kolegija konstatuoja, jog tokius nuteistojo argumentus paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurios 1 punkte nustatyta, kad ant nukentėjusiųjų namuose rasto pagalvės užvalkalo buvo aptikti V. V. įvykio metu dėvėto megztinio mikropluoštai (.2, b.l. 32-37).

Įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus, kolegija mano, kad apygardos teismas nuteistojo V. V. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. gruodžio 22 d. duotais parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

Kolegijos nuomone, priimant nuteistojo V. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo pažeisti šio nuteistojo skunde nurodyti BPK 272 straipsnio (Kaltinamojo apklausa) reikalavimai. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio pirmininkas išaiškino nuteistiesiems šiame straipsnyje numatytas kaltinamojo teises (t.6, b.l.25). Kartu kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo pažeisti ir BPK 276 straipsnio 4 dalies (Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymas) bei 301 straipsnio 1 dalies (Įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis) reikalavimai, teisme perskaičius nuteistojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis buvo teisme dėl jų apklaustas ir dalį jų patvirtino.

Nuteistasis V. V. taip pat nepagrįstai kritikuoja liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymus. Išties, liudytojo Nr. 1 parodymai yra išvestiniai iš nuteistojo A. K. , tačiau, kolegija mano, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog šie parodymai pakankamai objektyvūs ir patvirtina bei sustiprina kitus byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus. Liudytojas Nr. 1 patvirtino, kad Janiną ir L. K. nužudė A. K. su V. V. . A. K. liudytojui Nr. 1 pasakojo, jog V. V. metaliniu strypu mušė L. K. , o J. K. aliuminio lazda mušė A. K. (t.6, b.l.50-54). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai patikrinusi šio liudytojo anketinius duomenis, protokole esančius duomenis apie jo santykius su nuteistaisiais, įsitikino, kad nėra pagrindo abejoti, jog šiam liudytojui galėjo būti žinomos aplinkybės, kurias jis teisme patvirtino. Išties, liudytojas visas įvykio aplinkybes sužinojo iš suinteresuoto bylos baigtimi A. K. , tačiau ši aplinkybė, nekeičia jo parodymų vertės ir negali būti pagrindu netikėti šiais parodymais. Iš bylos matyti, kad liudytojui Nr. 1 nebuvo jokio motyvo duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį V.V., juolab, kad jis davė ne tik nuteistąjį V. V. bet ir nuteistąjį A. K. kaltinančius parodymus, iš kurio ir sužinojo visas įvykio aplinkybes. Tokiu būdu galima būtų manyti, kad nuteistasis A. K. liudytojui Nr. 1 pasakodamas apie įvykdyto nužudymo aplinkybes, apkalbėjo ne tik V. V. , bet ir save, tačiau tam nėra jokio logiškai pagrįsto paaiškinimo. Be to, liudytojo Nr. 1 parodymai nėra vienintelis nuteistųjų kaltę patvirtinantis įrodymas, ką nepagrįstai savo skunde nurodo nuteistasis V.V.

Kolegija, jau anksčiau aptarė kitus nuteistąjį V. V. kaltinančius įrodymus. Iš esmės liudytojo Nr. 1 parodymais tik patvirtinami kiti, byloje surinkti bei aukščiau aptarti įrodymai. Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apygardos teismo posėdyje buvo apklaustas nepažeidžiant BPK 282 straipsnio reikalavimų.

Kartu kolegija atmeta nuteistojo V. V. skundo argumentus, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. gegužės 8 d. apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus, yra priimtas ir surašytas vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, reglamentuojančia nuosprendžio surašymo tvarką (2003 m. birželio 20 d. LAT Senato nutarimas Nr. 40). Nuosprendyje yra visos apkaltinamajam nuosprendžiui būtinos dalys, jos yra tarpusavyje suderintos, nuteistojo V. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje išdėstyti nuosekliai ir sudaro logišką visumą. Nuteistojo V. V. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį BPK 301 – 307 straipsnių reikalavimai nepažeisti.

Kolegijos nuomone, skiriant nuteistajam V. V. laisvės atėmimo bausmę BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimai nepažeisti, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atitinka ir kitas, BK VIII skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles. Byloje kolegija nenustatė jokių naujų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, kad nuteistajam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė aiškiai per griežta.

Atmetami nuteistojo V. V. skundo argumentai, kuriuose jis nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (t.y. kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė dėl fizinės ar psichinės prievartos). Išties, 2007 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G514/07(02) nustatyta, jog nuteistajam V. V. , savaitės bėgyje iki įvykio buvo padaryti šioje išvadoje nurodyti sužalojimai (t.4, b.l. 46). Tačiau, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistajam V. V. šie sužalojimai padaryti siekiant prievarta įtraukti jį į nusikalstamą veiką. Pats nuteistasis 2007 m. kovo 15 d. įtariamojo apklausos metu parodė, kad A. K. jį sumušė 2006 m. gruodžio 12 d. besisvečiuojant pas liudytoją P. R. , už tai, kad jis paklausė A. K. ar ne šis pavogė Šafarkos kaime dviratį (t.4, b.l.12-13). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. V. parodė, kad A. K. jį buvo sumušęs prieš 3-4 mėnesius (t.6, b.l.25-26). Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė, kad su V. V. susimušė 2006 m. gruodžio 12 d., tačiau nurodė, jog tai padarė kilus tarpusavio žodiniam konfliktui (t.5, b.l. 16-19; t.6, b.l. 26-27). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prieš nuteistąjį V. V. buvo vartota psichinė prievarta. Iš to kolegija daro išvadą, kad psichinės prievartos nuteistasis A. K. V. V. atžvilgiu nenaudojo, o fizinį smurtą naudojo dėl asmeninio konflikto, tačiau ne siekdamas jį įtraukti į nusikalstamą veiką. Juolab, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, liudijančių, jog tuo metu kuomet tarp jų įvyko konfliktas A. K. jau planavo daryti nusikalstamą veiką ir į ją prievarta įtraukti V. V. . Vien tik nuteistojo skundo teiginys, jog prieš pat įvykį einant pas nukentėjusiuosius A. K. jam pagrasino, šiuo atveju negali būti pagrindu nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nepagrįsti ir nuteistojo V. V. argumentai, kad apygardos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes byloje nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veika padaryta bendrininkų grupėje), tačiau neįvertino jo, kaip bendrininko darant nusikalstamą veiką formos ir rūšies (BK 24 str.). Teismų praktika nurodo, kad esant tokiai situacijai, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai) ir nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tokiu atveju bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji V. V. ir A. K. nužudė nukentėjusiuosius L. ir J. K. veikdami tiesiogine tyčia ir šią nusikalstamą veiką padarė iš anksto susitarę. Kolegijos nuomone, aukščiau aptartų įrodymų visuma tik patvirtina tokią apygardos teismo išvadą, todėl nėra teisinio pagrindo iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Apygardos teismas skirdamas bausmę nuteistajam V. V. atsižvelgė į jį charakterizuojančią baudžiamosios bylos medžiagą, t.y., kad jis baustas administracine tvarka (4t., b.l.110), Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuotas patenkinamai (4 t., b.l.105). Be to, teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju yra BK 59 straipsnio 11 punkte numatyta, nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veika padaryta ribotai pakaltinamo asmens). Iš byloje esančio, Kauno II teismo psichiatrijos komisijos, teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86 matyti, kad V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu 2006-12-20 nesirgo jokiu psichikos sutrikimu, tačiau nuo vaikystės jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, kurio įtakoje V. V. buvo ir nusikalstamos veikos padarymo metu ir dėl to nepilnai valdė savo veiksmus bei suvokė nusikalstamos veikos pobūdį.

Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas laisvės atėmimo bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam V. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.