- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-07
- Bylos Nr.
- eAN2-192-993/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-53-3-00109-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Indrė Averkienė
- Pareiškėjas
- A. A.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2026 m. kovo 9 d. nutarties, kuria A. A. skundas dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) atmestas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos 2025 m. spalio 9 d. nutarimu nutraukė (nepradėjo) administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį T. Ž. atžvilgiu, nes veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Nutarime nurodoma, kad peržiūrėtas pateiktas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad automobilis „Citroen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiuoja dviratininkui iš paskos, artėdamas prie dviratininko, kuris važiuoja jam iš dešinės, traukiasi link siauros brūkšninės linijos, kuri skiria priešingų krypčių transporto srautus ir žymi eismo juostų ribas. Automobilis atliekantis lenkimo manevrą, gerokai išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kirsdamas kelio vidurio brūkšninę liniją pasitraukia iki pat brūkšninės linijos ir jį aplenkia. Iš vaizdo įrašo (kuriame matosi dviratininko šešėlis) matyti, kad lenkimo metu dviratininko važiavimo ritmas, kryptis nepasikeitė ir neišvažiuoja į kelkraštį. Minėtoje vietoje, kelyje (duomenys neskelbtini) gyvenviete, kelio važiuojamosios dalies bendras plotis yra 6,0 m., juostos, kuria važiavo dviratininkas, plotis 3,00 m., kelkraštis 1,40 cm. Automobilio „Citroen“ plotis, remiantis viešais duomenimis, yra apie 1,86 m. Atsižvelgiant į tai ir jei dviratininkas važiavo važiuojamąja kelio dalimi, kaip nurodyta KET 57 punkte (kuo arčiau dešinio krašto), tuomet nuo automobilio iki dviratininko buvo daugiau nei 1,5 m., šoninis atstumas. 2025 m. rugpjūčio 21 d. buvo siųsta Lietuvos teismo ekspertizės centrui užduotis atlikti objektų tyrimą. 2025 m. rugsėjo 23 d. gautas ekspertizės aktas, kuriame rašoma, kad šioje situacijoje automobilio „Citroen C5“ vairuotojo veiksmai, – važiuodamas vidutiniu apie 109 km/h greičiu ir lenkdamas vidutiniu apie 32km/h greičiu važiuojantį dviratininką, paliko apie 1,05 m šoninį tarpą tarp automobilio ir dviratininko, kas yra mažiau nei 1,5 m – buvo nepriimtini, tačiau techniniu požiūriu, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui. Kelių eismo taisyklių 126 punktu rekomenduojama, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai, apvažiuodami arba lenkdami dviratininkus, elektrinių mikrojudrumo priemonių vairuotojus, tarp transporto priemonių paliktų ne mažesnį kaip 1,0 m., šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m., šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklės rekomenduoja, kad vairuotojai, lenkdami dviratininkus, pasirinktų šoninį atstumą, tačiau tai nėra pareiga ir reikalavimas. Iš surinktos administracinio nusižengimo medžiagos nenustatyta, kad būtų padarytas administracinis nusižengimas, kadangi administracinis nusižengimas yra kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė atsakomybė, požymius. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu „in dubio pro reo“ principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgiant tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ANK 565 (1) straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinio nusižengimo teisena, pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pareiškėjas A. A., nesutikdamas su Institucijos nutarimu, pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui, kuris 2026 m. kovo 9 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nustatė, kad lenkimo metu atstumas tarp automobilio ir dviratininko šoninių, kontaktinių paviršių buvo 0,902 m., kas yra beveik 10 procentų mažiau už eksperto nustatytą saugų šoninį tarpą 1,05 m. Tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, kad įvykio metu galiojusių KET 126 punkte lenkimo metu šoninis atstumas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, į tai, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent T. Ž. veiksmai sukėlė pavojingą situaciją ir dėl to dviratininkas turėjo staigiai keisti kryptį ar imtis kitų neatidėliotinų veiksmų saugumui užtikrinti, į tai, kad visos abejonės ir neaiškumai aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn naudai, vertino, kad nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagrįstai.
Šalies argumentai
3. A. A., nesutikdamas su Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartimi, pateikė skundą apygardos teismui, kuriame prašo panaikinti šią nutartį ir paskirti T. Ž. administracinę nuobaudą pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį arba administracinio nusižengimo bylą grąžinti nagrinėti apylinkės teismui. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
3.1. Teismas priėmė jo skundo argumentus dėl eksperto klaidos, išanalizavo situaciją ir apskaičiavo, kad realus šoninis atstumas tarp dviratininko ir automobilio buvo ne 1,05 m., bet 10 procentų mažesnis – 0,902 m. Šių duomenų teismas neįvertino eismo saugumo požiūriu. Būtent, ekspertas buvo apskaičiavęs minimalų saugų šoninį tarpą – atstumą 1,0 m. Taigi, teismas nustatęs, kad buvo lenkiama dar mažesniu atstumu – 0,90 m., galėjo konstatuoti, kad vairuotojo veiksmai sukėlė pavojų eismo saugumui.
3.2. Teismas KET 126 punktą citavo netiksliai, praleisdamas esminį momentą, užfiksuotą pirmame sakinyje: „Vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.“ Ir tik po to nurodoma, kad rekomenduojama lenkiant dviratininką palikti ne mažesnį kaip 1,5 m. šoninį atstumą. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių nesaugų lenkimą teismas laiko, neužtraukiančiu administracinės atsakomybės. Teismas neatliko analizės ir vertinimo, pagal kokius kriterijus vairuotojas, teismo manymu, pagrįstai pasirinko mažinti saugų atstumą. Yra patyręs dviratininkas. Daug važiuoja dviračiu automobilių keliais, todėl dažnai susiduria su automobilių vairuotojų atliekamais pavojingais dviratininko lenkimais ir apie tai praneša policijai. Galimai teismas jo patirtį siejo su jo manymu neadekvačia reakcija į automobilių lenkimą – neva patyręs dviratininkas neturėtų reaguoti į pravažiuojantį automobilį susimėtydamas, stabdydamas. Sutiktina, kad patirtis mažina reakciją į stresines situacijas. Tačiau savisaugos instinktus visiškai nuslopinti neįmanoma. Ypač konkrečiu atveju: automobilis 109 km/h greičiu pravažiuoja 90 cm atstumu, kas subjektyviai suvokiama „labai greitai ir pro pat“. Suvokti reakcijas reikalinga empatija, o tam reikalinga asmeniškai sudalyvauti konkrečioje situacijoje, tarkime atliekant tyrimo eksperimentą. Beje, šiuo atveju jo patirtis padėjo išvengti sunkesnių pasekmių. Kalbant apie jo, kaip dviratininko patirtį, atsakomybės klausimas perkeliamas nuo vairuotojo ant jo. Tai yra, jis – patyręs dviratininkas, todėl neatliko kardinalių savisaugos veiksmų (nenuvažiavau nuo kelio sankasos, negriuvo), todėl vairuotojui atsakomybė netaikytina, nesvarbu, kad jis lenkė pavojingai. Vairuotojas atlikdama pavojingą apvažiavimą nežinojo apie jo patirtį važinėjant dviračiu, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma atsakomybę šalinančia. KET 126 p. (nesvarbu kuri redakcija) nenumato jokių pareigos saugiai lenkti dviratininką išlygų, atsižvelgiant į jo amžių, lytį, tikėjimą, patirtį ir t.t. Savo saugumui užtikrinti naudoja prietaisą, kuris ir fiksuoja pažeidimus ir vaizdo įrašus pateikia teisėsaugai. Teismas remiasi asmenine patirtimi nagrinėjant jo skundus dėl analogiškų pažeidimų, todėl žino minėto prietaiso galimybes: taip, prietaisas įspėja apie artėjantį automobilį, tačiau jis neturi techninės galimybės nustatyti ir įspėti, kad vairuotojas atliks pavojingą apvažiavimą ar lenkimą (mažesniu nei 1,5 m šoniniu atstumu)
3.3. Teismas teigė, kad byloje surinkti faktiniai duomenys nepatvirtino, kad dviratininką sumėtė dėl automobilio lenkimo sukelto oro srauto. Nenurodė kokie tie faktiniai duomenys rodo, kad dviratininkas nebuvo veikiamas lenkiamo automobilio oro srauto. Byloje apie oro srauto poveikį yra jo teiginiai ir eksperto teiginys: „kokie oro srautai susidarė lenkiant dviratininką ir kaip jie veikė lenkiamą dviratininką?“ atsakė - „Šio klausimo sprendimas nėra eismo įvykių ir vaizdų ekspertų kompetencija“. Šioje byloje aukštesnis teismas pasisakė – neabejotinai dviratininkas yra veikiamas lenkiančio automobilio sukelto oro srauto ir šios aplinkybės negalima ignoruoti (pvz.: 2025 m. birželio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje AN2-160-1049/2025). Teismas turėtų būti nuoseklus.
3.4. Teismas ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytos pavojingos situacijos buvimą sieja su žymiu dviratininko trajektorijos pasikeitimu. Reiktų suprasti – kuo didesnis pokytis, tuo didesnis pavojus. Šiuo atveju yra dvi esminės problemos: vairuotojo atsakomybės kilimo klausimas perkeliamas dviratininkui: dviratininkas nekeis važiavimo trajektorijos ir atsakomybė vairuotojui nekils, net jeigu jis dviratininką lenks, tarkime, 10 cm šoniniu atstumu. Administracinė atsakomybė taikoma už asmens kaltus veiksmus, o ne už nukentėjusiojo veiksmus. Antra, saugus važiavimas dviračiu suponuoja siekį vengti staigių judesių, krypties pokyčių. Tai ypač aktualu stresinėje situacijoje, kai dviratininką nesaugiai lenkia automobilis – dviratininkas instinktyviai siekia mobilizuotis ir stabilizuoti važiavimą, deda papildomas pastangas balansuoti. Tai yra, dviratininkas, siekdamas negriūti, nekliudyti objektų, įdeda pastangas minimalizuoti nuokrypį nuo judėjimo trajektorijos.
3.5. Teismas pabrėžė, kad esminė kliūtis taikyti atsakomybę yra tai, kad įvykio metu galiojo KET 126 punkto redakcija, numatanti rekomendacinį lenkimo atstumą. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo pirmąjį normos sakinį, kuris numato imperatyvią pareigą dviratininką lenkti saugiai. Teismas dėl nenustatytų priežasčių tuo klausimu nepasisakė. Pastebėtina, kad analogiškai selektyviai (praleisdama pirmąjį sakinį) KET 126 punktą citavo ir Institucija. Teismui taikytini aukštesni teisės aiškinimo standartai, tad teismas neturėtų iš teisės akto rinktis tik patogius sakinius, iškraipant teisinio reguliavimo esmę.
3.6. Įvykio metu galiojo Kelių eismo taisyklių redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. gruodžio 20 nutarimu d. Nr. 982, įsigaliojo nuo 2024 m. sausio 1 d., TAR, 2023, Nr. 2023-24836): Teisės aktų norma susideda iš dviejų dalių: 1) imperatyviosios - vairuotojas privalo palikti tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; ir 2) rekomendacinės - apvažiuodamas ar lenkdamas dviratininkus, važiuodamas didesniu nei 50 km/h greičiu - palikti ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą. Reikalavimas vairuotojui užtikrinti eismo saugumą yra privalomas. KET 4, 9 punktų kontekste, nėra jokių abejonių, kad eismo saugumas yra prioritetas ir jo nepaisymui KET nepalieka jokių išimčių. Rekomendacinė normos dalis leidžia vairuotojui tam tikrą diskreciją vairuotojui pasirinkti kitokį nei numatytas, šoninį lenkimo atstumą, tačiau neaukojant eismo saugumo. Rekomendacinis reikalavimo pobūdis yra sąlyginis. Jau pačioje normoje numatyta viena iš sąlygų- „atsižvelgdamas į greitį“. Kitais kriterijais galėtų būti eismo faktinės aplinkybės, užtikrinančios eismo saugumą arba priešingai - keliančios jam pavojų. Teismas, priimdamas sprendimą, kad KET 126 p. rekomendacijų nepažeidė, turėtų motyvuoti, kodėl šiuo atveju buvo galima mažinti saugų šoninį atstumą, nurodyti kriterijus ir faktines aplinkybes. Vairuotojas privalėjo didinti lenkimo šoninį atstumą ar bent jau jo nemažinti, nes: važiavo ženkliai viršydamas leistiną greitį - 120 km/h (leistinas 90 km/h), lenkimo metu sumažino iki 109 km/h; didelis lenkime dalyvaujančių transporto priemonių greičių skirtumas: automobilis 109 km/h, dviratininkas 32 km/h, skirtumas 77 km/h. Autoįvykių tyrimo praktikoje mirtinas kontaktas yra jau pasiekus 60 km/h greičių skirtumą; kelio situacija: vairuotojas matė ir žinojo, kad lenkimą atlieka prieš pat sankryžą, kur lenkimo metu bus priverstas kirsti ištisinę juostą. eismas neintensyvumas: iš paskos atvažiuoja kitas automobilis. Dėl nesaugaus lenkimo dviratininkui susimėčius, jis patektų sekančiam automobiliui po ratais. Išvardintų kriterijų analizė rodo, kad šio įvykio metu vairuotojas, lenkdamas dviratininką, neturėjo pagrindo mažinti rekomenduojamą šoninį atstumą, priešingai privalėjo jį didinti, o tiksliau - susilaikyti nuo lenkimo manevro sankryžoje ir lenkimą atlikti pasibaigus ištisinei eismo juostai.
3.7. Remdamasis aplinkybėmis, kurias jis betarpiškai stebėjo, bei kurias patvirtina vaizdo įrašas bei iš dalies ekspertizės aktas, teigia, kad vairuotojas įvykdė eilę grubių KET pažeidimų: viršijo leistiną 90 km/h greitį - važiavo 120-109 km/h (KET 131.1 punktas); dviratininką lenkė nesaugiu atstumu, mažesniu nei reikalauja KET 126 punktas – 0,9 m.; lenkimo manevrą atliko neleistinoje kelio vietoje- kirsdamas kelio ištisinę juostą (KET 140.2, 140.7 punktas). Dėl šių vairuotojo veiksmų jis patyrė išgąstį, nusuko į kelkraštį ir sustojo. Už eilę grubių pažeidimų, kurie sukėlė realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei, vairuotojui turėtų būti taikoma atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, KET 126 punkto pažeidimas gali baigtis nesaugiai lenkiamo dviratininko sužalojimu arba žūtimi, todėl pavojaus kėlimas analogiškomis aplinkybėmis negali būti laikomas menkaverčiu pažeidimu (pvz. ANK 417 straipsnio 3 ar 7 dalys)
3.8. Tiriamo įvykio kontekste, administracinė atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį vairuotojui taikytina net už 3 alternatyvias veikas: vienu metu ar paeiliui padarė kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkė vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, sukėlė pavojingą situaciją – privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Automobilio vairuotojas įvykdė šiuos pažeidimus: pirma, atliko dviratininko lenkimą, nesilaikydamas KET 126 punkto reikalavimų: lenkė nesaugiu, 0,9 m. šoniniu atstumu. KET 126 punktas numato imperatyvius reikalavimus vairuotojui lenkiant ar apvažiuojant dviratininką: tarp vairuojamos transporto priemonės ir nurodytų eismo dalyvių privalo palikti ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h. Įstatymas numato minimalų šoninį atstumą, kuris minimaliai atitinka lenkiamo dviratininko eismo saugumo poreikius. Vairuotojui nesuteikiamos jokios išlygos ar dispozicija šio reikalavimo nepaisyti ar jį mažinti savo nuožiūra. Antra, pažeidė KET 4 punktą (Eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu) ir (KET 9 punktas) nesilaikė pareigos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių. Tai yra, vairuotojas, ignoravo dviratininko saugumo poreikius ir važiavo pro pat jį. Trečia, pažeidė KET 131.1 punktą – viršijo leistiną greitį (120-109 km/h). Ketvirta, lenkimą atliko neleistinoje vietoje – sankryžoje, kirsdamas ištisinę kelio ženklinimo juostą (KET 140.1 punktas).
3.9. Pavojinga situacija apibrėžta ANK 420 straipsnio 1 dalyje: tai toks KET pažeidimas, privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Dėl lenkimo metu patirto streso bei automobilio sukelto oro srauto buvo priverstas papildomai balansuoti, stabdyti ir sukti į kelkraštį, kas visiškai atitinka dispozicijoje aprašytas nusižengimo pasekmes. Pavojingumą didina: automobilis važiavo viršindamas leistiną greitį (109 km/h).
3.10. Nenustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad vairuotojas automobilį valdė praradęs sąmonę, ar paveiktas išorinių jėgų, tai yra, prieš savo valią, todėl laikytina, kad vairuotojas turėjo galimybes suvokti, kad priekyje važiuoja dviratininkas, o jis valdydamas automobilį laisva valia pasirenka pro dviratininką pravažiuoti pro pat, tai yra nesilaikant minimalaus saugaus lenkimo šoninio atstumo. Šios aplinkybės objektyviai užfiksuotos vaizdo įraše. Net ir galimi vairuotojo parodymai, kad jis dviratininkui paliko saugų šoninį atstumą, tėra siekis išvengti atsakomybės. Vairuotojas eisme privalo būti dėmesingas ir atidus, o ne abejingas kitų eismo dalyvių atžvilgiu (KET 4, 9 punktai) Negebėjimas ar nenorėjimas tinkamai įvertinti šoninį lenkimo atstumą nešalina pareigos jo laikytis: vairuotojas privalo įsitikinti, kad laikosi šios taisyklės, o ne rizikuoti dviratininko sveikata ar gyvybe. Laikytina, kad vairuotojas pažeidimą įvykdė tyčia: suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti.
3.11. Dėl pažeidimų įrodymų. Teismui ištaisius ekspertizės klaidą dėl šoninio tarpo apskaičiavimo yra pagrindas konstatuoti, kad techniniu požiūriu vairuotojo veiksmai buvo pavojingi dviratininkui, nes jį lenkė 0,90 m. šoniniu tarpu, o kai nustatytas minimalus saugus tarpas yra 1,0 m. Jau nekalbant apie tai, kad KET 126 punkto rekomendacijos lenkti ne mažesniu kaip 1,5 m atstumu buvo grubiai nesilaikoma. Teismas, būdamas nuoseklus, turėtų atsižvelgti į 2025 m. birželio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartį administracinio nusižengimo byloje AN2-160-1049/2025 – teismas nustatė būtinumą atlikti išsamų tyrimą dėl KET 126 punkto pažeidimo; negali būti besąlygiškai atmesti dviratininko teiginiai dėl prarastos pusiausvyros, nes dideliu greičiu dviratininką lenkianti transporto priemonė išties sukelia stiprų oro srautą, kuris gali išbalansuoti dviratininką ir netgi sukelti kritimą; būtina vertinti faktiškai sukeltą pavojų dviratininkui ne tik KET 126 punkto kontekste bet ir KET 9 punkto, nustatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti jiems pavojaus.
3.12. Atkreiptinas dėmesys, kai buvo panaikinti institucijos sprendimai nutraukti teisenas analogiškais atvejais, po ko Institucija paskyrė autotechnines ekspertizes ir jų pagrindu taikė nuobaudas būtent pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį (pvz.: ROIK (duomenys neskelbtini) (ell-101-503/2025); ROIK (duomenys neskelbtini) (naikino nutarimą pati Institucija); ROIK (duomenys neskelbtini) (taip pat). Remiantis bylos duomenimis yra pagrindas teigti, kad vairuotojas dviratininką apvažiavo pažeisdamas KET 126 punkto reikalavimus ir dviratininkui sukeldamas pavojų, dėl ko jis buvo priverstas imtis veiksmų savo saugumui užtikrinti, už ką vairuotojui turi būti taikoma administracinė atsakomybė .
4. Atsiliepimų į pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo A. A. apeliacinis skundas netenkinamas.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš administracinio nusižengimo byloje pateikto A. A. apeliacinio skundo matyti, kad skundas grindžiamas tuo, jog vairuotojas įvykdė eilę grubių KET pažeidimų: viršijo leistiną 90 km/h greitį, jį (dviratininką) lenkė nesaugiu atstumu, mažesniu nei reikalauja KET 126 punktas, lenkimo manevrą atliko neleistinoje kelio vietoje, kirsdamas kelio ištisinę juostą. Dėl šių vairuotojo T. Ž. veiksmų apeliantas patyrė išgąstį, nusuko į kelkraštį ir sustojo, sukėlė realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei, taikytina atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį.
6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei skundžiamą nutartį, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad Institucija pagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo teiseną T. Ž. atžvilgiu, nes nebuvo padaryta veika, turinti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisingai ir pagrįstai apylinkės teismas sprendė, kad KET 126 punkte nustatytas šoninis atstumas lenkimo metu buvo tik rekomendacinio pobūdžio, o bylos medžiaga vienareikšmiškai nepatvirtina, kad T. Ž. veiksmai sukėlė pavojingą situaciją ir dėl jos dviratininkas turėjo staigiai keisti kryptį ar imtis kitų neatidėliotinų veiksmų saugumui užtikrinti, todėl visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn naudai.
7. Iš pareiškėjo A. A. kreipimosi į policijos įstaigą, jo apeliacinio skundo turinio bei paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, kad jis teigia, jog 2024 m. gegužės 2 d. apie 17.20 val. važiuojant dviračiu keliu (duomenys neskelbtini), jį dideliu greičiu (109 km/h), nesaugiu atstumu (0,90 m.) lenkė T. Ž. automobiliu „Citroen“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tokie vairuotojo veiksmai sukėlė pavojų eismo saugumui, kilo reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei.
8. Iš administracinio nusižengimo byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus duomenų matyti, kad T. Ž. buvo nubaustas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2024 m. gegužės 2 d. 17.20 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini) kaime, vairuojant transporto priemonę, nustatytą 90 km/val. greitį viršijo 13 km/val., nes važiavo 103 km/val. greičiu. Administracinis nurodymas įvykdytas, bauda sumokėta 2024 m. rugsėjo 16 d.
9. Administracinėn atsakomybėn traukiamas T. Ž. paaiškino, kad sutinka, jog nurodytu laiku ir vietoje jis viršijo greitį, už viršytą greitį paskirtą baudą sumokėjo. Tačiau jis lenkimo metu prie pat dviratininko nepravažiavo, šį lenkė saugiu atstumu, aplenktam dviratininkui pavojingos situacijos sveikatai, gyvybei nesukėlė. Nesutiko, jog dviratininko lenkimo metu, jis vairuojamu automobiliu kirto ištisinę eismo liniją.
10. Administracinė atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį kyla tik tuo atveju, kai nustatomas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris sukėlė pavojingą situaciją, t. y. realiai privertė kitą eismo dalyvį staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Taigi šio administracinio nusižengimo sudėties konstatavimui būtina nustatyti ne tik KET pažeidimo faktą, bet ir jo sukeltą objektyvią pavojingą situaciją bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Vien aplinkybė, kad lenkimo metu galimai nebuvo laikytasi rekomenduojamo šoninio atstumo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo, jei nenustatyta, kad dėl to buvo sukelta įstatyme apibrėžta pavojinga situacija. Analizuojamo įvykio metu (t. y. 2024 m. gegužės 2 d.) galiojusio KET 126 punkto redakcijoje buvo nustatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į važiavimo greitį ir eismo sąlygas, privalo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Toje pačioje normoje buvo numatyta rekomendacija motorinių transporto priemonių vairuotojams, apvažiuojant ar lenkiant dviratininkus, palikti ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą, kai važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m – kai greitis didesnis kaip 50 km/h (2023 m. gruodžio 20 d. redakcija). Taigi konkretūs vieno metro bei vieno metro su puse atstumo laikymasis buvo rekomendacinio pobūdžio. Tuo tarpu pareiga užtikrinti saugų šoninį tarpą buvo privaloma ir vertintina kiekvienu konkrečiu atveju pagal susiklosčiusias eismo sąlygas.
11. Apygardos teismas įvertino administracinio nusižengimo byloje esantį A. A. pateiktą vaizdo įrašą. Iš šio įrašo aiškiai matyti, kad automobilis atvažiuoja dviratininkui iš paskos, artėdamas prie dviratininko, kuris važiuoja automobiliui iš dešinės, automobilis traukiasi link siauros brūkšninės linijos, kuri skiria priešingų krypčių transporto srautus ir žymi eismo juostų ribas. Automobilis, atliekantis lenkimo manevrą, gerokai išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kirsdamas kelio vidurio brūkšninę liniją, pasitraukia ir jį aplenkia. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti dviratininko šešėlis, iš kurio aiškiai matoma, kad lenkimo metu dviratininko važiavimo ritmas, kryptis nepasikeitė, jis neišvažiuoja į kelkraštį ir pan. Administracinio nusižengimo byloje esančiame Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. rugsėjo 16 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad automobilis, važiuodamas vidutiniu 109 km/val. greičiu ir lenkdamas vidutiniu apie 32 km/val. greičiu važiuojantį dviratininką, paliko apie 1,05 m. šoninį tarpą tarp automobilio ir dviratininko, kas yra mažiau nei 1,5 m. buvo nepriimtini, tačiau techniniu požiūriu, tikėtina nesukėlė grėsmės eismo saugumui. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, plačiai ir argumentuotai pasisakė, kodėl šią išvadą laiko nepagrįsta ir nustatė, kad lenkimo metu atstumas tarp automobilio ir dviratininko šoninių kontaktinių paviršių buvo 0,902 m. Vis dėlto, pastaroji nustatyta aplinkybė, kad šoninis tarpas buvo beveik 10 procentų mažesnis nei nustatytas eksperto, kuris tikėtinos grėsmės eismo saugumui nesukėlė, nesuteikia pagrindo spręsti, kad grėsmė eismo saugumui buvo sukelta.
12. Šią išvadą teismas daro įvertinęs tai, kad ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytos sudėties konstatavimui būtina nustatyti, kad dėl KET pažeidimo buvo sukelta pavojinga situacija, t. y. kad kitas eismo dalyvis buvo realiai priverstas staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį ar imtis kitų neatidėliotinų veiksmų. Iš byloje esančios vaizdo medžiagos aiškiai matyti, kad tokių aplinkybių nebuvo. Todėl nustatytas automobilio lenkimas, nustatytu greičiu aplenkiant dviratininką apylinkės teismo patikslintu atstumu, nepatvirtina ANK 420 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pavojingos situacijos požymių.
13. Apeliaciniame skunde siekiant įrodyti, kad automobilio vairuotojo veiksmai atitinka ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymius (transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus), nurodoma, kad vairuotojas įvykdė eilę grubių KET pažeidimų. O būtent: viršijo leistiną 90 km/h greitį, nes važiavo 120-109 km/h, dviratininką lenkė nesaugiu atstumu, mažesniu nei reikalauja KET, lenkimo manevrą atliko neleistinoje kelio vietoje, t. y. kirsdamas kelio ištisinę juostą, sankryžoje, ši eilė grubių pažeidimų sukėlė realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Todėl anot skundo autoriaus, pažeidimas gali baigtis nesaugiai lenkiamo dviratininko sužalojimu arba žūtimi, todėl pavojaus kėlimas negali būti laikomas menkaverčiu pažeidimu (pvz. ANK 417 straipsnio 3 ar 7 dalimis) Šiuo atveju apygardos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, dar kartą pažymi, kad už vairavimą viršijant greitį T. Ž. buvo nubaustas, tuo tarpu įvykio metu galiojusi KET 126 punkto redakcija įtvirtino pareigą užtikrinti saugų šoninį tarpą, tačiau konkretaus metrinio atstumo laikymasis buvo rekomendacinio pobūdžio, pavojingos situacijos požymių nenustatyta, vaizdo įrašas patvirtina, kad vairuotojas pradeda dviratininko lenkimą ir jį tęsia esant brūkšninei kelio puses skiriančiai linijai. Todėl analizuojama situacija neatitinka ANK 420 straipsnio 1 dalies požymių.
14. Pažymima, kad T. Ž. šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnį. Tačiau, vertinant galimybes asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn paminėtina ir tai, kad ANK 39 straipsnyje nustatyta, jog administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos. Analizuojamu atveju nuo analizuojamos situacijos įvykusios 2024 m. gegužės 2 d. jau yra praėję du metai, todėl spręsti atsakomybės klausimą nėra pagrindo ir šiuo aspektu.
15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad analogiškais atvejais buvo panaikinti institucijos sprendimai nutraukti teisenas, po ko Institucija paskyrė autotechnines ekspertizes ir jų pagrindu taikė nuobaudas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Analizuojamu atveju, teismas sprendimą priima pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (greitį, šoninį atstumą, dviratininko padėties nepasikeitimą ir pan.) ir išvadas daro pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismų praktika yra kintantis dalykas, teisėjai kiekvienu atveju sprendimus priima nepriklausomai. Be to, kaip minėta, praėjus dviems metams nuo įvykio skirti nuobaudos nebūtų galima.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Institucijos 2025 m. spalio 9 d. nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną bei Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2026 m. kovo 9 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo grąžinti bylą nagrinėti apylinkės teismui nėra. Todėl šie procesiniai sprendimai nekeičiami, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2026 m. kovo 9 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjo A. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.