Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. B., A. S. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo

D. A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 150 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, taikant apėmimą ir D. A. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. kovo 21 d.

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. - laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal 150 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, taikant apėmimą ir V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis prie šios bausmės pridėta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį paskirta neatlikta bausmės dalis ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams bei 8 MGL (301,28 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime - suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. kovo 21 d.

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 150 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 dalies 1 punktu, taikant apėmimą A. S. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis, 65 str. 1 d. a punktu, pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės dalis, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 metams.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. kovo 21 d.

Nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteista solidariai iš D. A. B., V. K. ir A. S. 3000 eurų nukentėjusiosios D. S. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. B., V. K., A. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. gegužės 22 d., laikotarpiu nuo 4.30 val. iki 15 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, miškelyje, esančiame netoli Neravų g., Grigiškių m., Vilniuje, turėdami tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja D. S. prieš šios valią, suvokdami, kad bendrininkų buvimą netoliese nukentėjusioji suvokia kaip psichinį smurtą ir tai palaužia jos valią priešintis, V. K. kartu su D. A. B. ir nukentėjusiąja D. S., išlipę iš automobilio „M. B. E300“, kurio valstybinis Nr. S329AGK, o A. S. dar sėdint automobilyje, V. K., priėjęs prie nukentėjusiosios iš nugaros ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, jėga numovęs jai kelnes ir kelnaites, bei palenkęs ją į priekį lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu prieš jos valią, o tuo pat metu D. A. B., pasinaudojęs tuo, kad jo bendrininkas V. K. palaužęs nukentėjusiosios valią atlikinėjo prievartinį lytinį aktą, D. A. B., viena ranka laikydamas nukentėjusiajai už galvos, kita ranka masturbuodamas savo lytinį organą, įkišo jį nukentėjusiajai į burną ir taip seksualiai prievartaudamas tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, po to A. S., pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas palaužtas dėl prieš tai atliktų prievartinių oralinių ir natūralių lytinių santykių, paguldęs ją ant žemės, užgulęs bei numovęs kelnes ir kelnaites, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. S. natūraliu būdu prieš jos valią ir tokiu būdu ją išžagino, po to D. A. B., vėl paguldęs ją ant žemės, užgulęs bei numovęs kelnes ir kelnaites lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. S. natūraliu būdu prieš jos valią ir tokiu būdu ją išžagino, po to V. K., sėdėdamas ant atidaryto automobilio „M. B.“ bagažinės krašto, viena ranka laikydamas nukentėjusiajai už galvos prisitraukė ją prie savo lytinio organo ir liepdamas jį čiulpti, taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nuketėjusiosios valią, tokiu būdu, D. A. B., V. K. ir A. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, taip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, išžagino ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją D. S..

Šiais savo veiksmais D. A. B., V. K., A. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 2 d., 150 str. 2 d.

Nuteistasis D. A. B. savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu arba alternatyviai prašo atnaujinti ikiteisminį tyrimą, į teismo posėdį iškviesti specialistą.

Nuteistojo teigimu, apylinkės teismo nuosprendis priimtas tik pagal nukentėjusiosios D. S. parodymus, nesant objektyvių įrodymų. Pažymi, jog nukentėjusiosios parodymai gali būti vertinami kaip patikimi tik tuomet, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs ir detalūs, duoti gera valia be pašalinės įtakos. Nurodo, jog aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui jo parodymus vertinti kaip nepatikimus.

Nuteistojo D. A. B. teigimu, jie sutarę su D. S., jog jai sumokės po 15 eurų kiekvienas, pakvietė ją važiuoti kartu pabendrauti kaip prostitutę. Nurodo, kad D. S. paslaugomis pasinaudojo tik A. S., todėl jai nesumokėjo, dėl šių priežasčių pastaroji pranešė kitiems asmenims bei pareigūnams, kad ją išžagino. Pažymi, kad tą faktą, jog D. S. buvo išžaginta patvirtina EMSI degalinės darbuotojos - G. S., N. K. ir J. J., kurioms apie įvykį buvo žinoma tik iš D. S. žodžių.

Nuteistojo manymu, nukentėjusiosios parodymai kelia įtarimų, kadangi ji neprisimena iš kurios vietos ji buvo paimta ir įsėdo į jų automobilį, neprisimena, kad lytinius santykius su A. S. ji turėjo ir S. B. sodyboje. Nurodo, kad daugiau niekas su D. S. lytinių santykių neturėjo.

D. A. B. teigimu, nukentėjusios makštyje buvo rasta ne mažiau kaip trijų asmenų DNR profilis, kuriame galima išskirti dominuojantį DNR profilį, kuris sutampa su A. S. DNR profiliu. Nurodo, kad jeigu kas nors po A. S. būtų turėjęs natūralius lytinius santykius su nukentėjusiąja, tai negalima būtų nustatyti A. S. DNR profilio, kaip negalima nustatyti ir kitų asmenų DNR prieš A. S. turėjusių lytinius santykius su nuketėjusiąja. D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad tą naktį ji turėjo lytinių santykių ir su kitais asmenimis.

Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios ir jos močiutės N. Ž. parodymai, kad po šio įvykio ji išgyveno didelį stresą, nenorėjo gyventi, norėjo nusižudyti nėra teisingi, kadangi D. S. ir toliau vertėsi prostitucija. Nuteistojo nuomone, jos pranešimas kitiems asmenims, kad buvo atlikti prievartiniai lytiniai santykiai yra tik neatsiskaitymo su ja pasekmė. Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį, jog nukentėjusioji prisipažino, kad pinigai jai reikalingi narkotinių medžiagų įsigijimui, o su jais praleidusi pusę paros ir negavusi pinigų ji juos tiesiog apšmeižė.

Nurodo, kad D. S. žodžiai, jog jis ją žagino oraliniu būdu niekuo nepatvirtinti. D. A. B. pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtas jo DNR, pagal kurį galima buvo nustatyti ar ji buvo oraliniu būdu seksualiai prievartauta, tačiau tokių tyrimų šioje byloje nėra.

Nuteistasis A. S. savo skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Nurodo, kad jis jokio nusikaltimo nukentėjusiosios D. S. atžvilgiu nepadarė. Prašo panaikinti kardomąją priemonę suėmimą, kadangi ji paskirta nepagrįstai ir paskirti jam rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Savo skunde nuteistais nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje remiasi tik nukentėjusiosios parodymais, jų (nuteistųjų) parodymais remiasi tik tiek, kiek jie neneigia 2015 m. gegužės 22 d. leidę laiką kartu su D. S., kitus parodymus vertina kritiškai kaip galimą siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji D. S. esminiai pakeitė savo pirminius parodymus, todėl teismas juos netinkamai įvertino, suteikė jiems išskirtinę reikšmę ir tuo pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Atkreipia teismo dėmesį, jog skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas ir nesuprantamas.

Pažymi, kad D. S. pirminėje apklausoje davė visiškai faktinėms bylos aplinkybėms neatitinkančius parodymus apie tai kokioje vietoje ir kokiu būdu ji atsidūrė automobilyje. Nurodo, kad nukentėjusioji į automobilį įsėdo pati niekieno neverčiama ne Konstitucijos pr., o stoties rajone. Teigia, kad nukentėjusioji sąmoningai nurodo neprisimenanti, kad jai buvo siūlytas užmokestis už lytines paslaugas. Nurodo, kad nukentėjusioji pirminėje apklausoje sukūrė nebūtą įvykių versiją, jog ji priverstinai buvo įsodinta į automobilį, nuo pareigūnų nuslėpė narkotikų ir alkoholio vartojimą faktą, lytinius santykius viešbutyje dar iki susitikimo su nuteistaisiais bei vertimąsi prostitucija.

Nuteistasis nesutinka su teismo padaryta išvada, kad D. S. nuosekliai nurodė detales susijusias su jos išžaginimu. Pastaroji pirminėje apklausoje nurodė, kad jau automobilyje ji buvo verčiama tenkinti vaikino lytinius poreikius, tačiau vėliau apie lytinius santykius automobilyje ji nieko nenurodė. Atkreipia teismo dėmesį, kad apylinkės teismas nesirėmė visais nukentėjusiosios parodymais, tokiu būdu padarė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą prielaidą apie galimą įvykių eigą.

Nuteistojo V. K. teigimu, faktą, kad nukentėjusioji buvo S. B. sodyboje patvirtina liudytojas S. B. bei telefoninių pokalbių išklotinės. Nurodo, kad pastarojoje sodyboje A. S. ir nukentėjusioji buvo pasilikę apie tris su puse valandos ir turėjo lytinius santykius. Šios aplinkybės nuketėjusioji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Nurodo, jog nukentėjusiosios D. S. parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Pažymi, kad BPK 301 str. 2 d. nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiosios parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas šios nuostatos nesilaikė.

Nuteistasis nurodo, jog įvertinus tuometinį nukentėjusiosios gyvenimo būdą, turėtus lytinius santykius su pažįstamu vaikinu iki susitikimo su jais, kelionę į čigonų taborą ir narkotikų bei alkoholio vartojimą tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais asmenimis tikėtina, jog jai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku. Pažymi, kad sužalojimų nukentėjusiosios lytinių organų bei burnos srityje medikai nenustatė. Tamponuose su nukentėjusiosios burnos turiniu spermos nerasta. Be to, nukentėjusioji neneigia turėjusi lytinius santykius su pažįstamu vaikinu viešbutyje, todėl negali būti atmetama tikimybė, kad specialisto išvadoje Nr.S258/15(01) nustatytas mišrus ne mažiau trijų asmenų DNR profilis galėjo priklausyti nenustatytam nukentėjusiosios draugui.

Nurodo, kad EMSI degalinės darbuotojos bei policijos pareigūnai visas aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios parodymų, todėl pastarųjų parodymai susiję su linkusios fantazuoti ir išgalvoti įvykio aplinkybes nukentėjusiosios suteikta informacija. Tai, kad D. S. drabužiai buvo netvarkingi, ji verkė, galima pateisinti prasidėjusia abstinencija nuo narkotikų, nesigaudimu vietovėje ir laike. Atkreipia teismo dėmesį, kad nukentėjusioji buvo priklausoma nuo narkotikų, vartojo alkoholį, dėl savo fizinės būklės tik fragmentiškai atsiminė įvykio aplinkybes, ji niekur nedirba, vagiliauja, todėl yra ne kartą bausta ir teista. Nors byloje D. S. pareiškė civilinį ieškinį, motyvuodama neturtinę žalą pažeminimu bei patirtu stresu, tačiau praėjus mažiau kaip dviem mėnesiams ji nubausta už vertimąsi prostitucija. Nurodo, kad nukentėjusioji tikėjosi užmokesčio už suteiktas paslaugas A. S., kurio negavo. Pažymi, kad apie susitarimą dėl užmokesčio už lytines paslaugas patvirtina liudytojai A. N. ir S. B..

Pažymi, jog, lyginant su kitais nuteistaisiais, teismas jam paskyrė bausmę neadekvačią inkriminuojamų veikų aspektu. Nesvarstė galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, nepakankamai įvertino jo šeimyninę bei darbinę veiklą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Pagal BK 149 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas bendrininkų grupe išžagino žmogų, o pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – kas bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamųjų parodymai, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo tik A. S., kuris nukentėjusiosios lytiškai santykiauti nevertė, kad nukentėjusioji lytiškai santykiavo savo noru, tikėdamasi užmokesčio, kurio negavusi pateikė pareiškimą dėl išžaginimo, yra paneigti teismo posėdžio metu ištirtais ir įvertintais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, kurie sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodymų visumą.

Nuteistųjų D. A. B. ir V. K. apeliaciniai skundai grindžiami argumentais, kad apylinkės teismo nuosprendis priimtas tik pagal nukentėjusiosios D. S. parodymus, nesant objektyvių įrodymų, liudytojoms EMSI degalinės darbuotojoms – G. S., N. K. ir J. J. apie įvykį buvo žinoma tik iš D. S. žodžių, taigi teismas nesilaikė BPK 301 str. 2 d. nuostatų.

Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamu atveju tokių nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas įvertino, jog nukentėjusioji D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai ir nuosekliai paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvykių eigą, prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį. Išvados dėl nukentėjusiosios D. S. parodymų patikimumo padarytos nukentėjusiosios parodymus vertinant kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste. Teismas nukentėjusiosios parodymus gretino su kitais bylos duomenimis – liudytojų G. S., N. K. ir J. J. parodymais, jog nukentėjusioji verkdama iš miškelio atėjo į degalinę, paklausė operatorės G. S., kaip nuvykti į Vilnių ir liudytojai pasiteiravus, kas įvyko, nurodė, kad buvo trijų vyrų išžaginta. Liudytojos G. S., N. K. ir J. J. patvirtino, kad nukentėjusioji buvo purvina, jos batai buvo purvini, plaukai paleisti, kelnės apsmukusios; matėsi, kad jai reikia pagalbos; liudytojos N. K. teigimu, nukentėjusiosios kelnės buvo suplyšę, ji raudojo, drebėjo, nesiorientavo, kur esanti (IV t., b.l.143-145). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šių liudytojų parodymai netiesiogiai patvirtina išžaginimo faktą, nes apibūdina nukentėjusiosios būseną po nusikaltimo padarymo, kitas įvykio detales ir atitinka nukentėjusiosios parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paminėtų liudytojų parodymai nėra tiesioginiai kaltinamųjų kaltės įrodymai, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką turi būti įvertinti ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai įrodymai, jiems suteikiant įrodomąją reikšmę, vertinant bylos įrodymų visumą. Todėl nuteistųjų D. A. B. ir V. K. apeliacinių skundų teiginiai, kad nuosprendis pagrįstas vien nukentėjusios ir įvykio nemačiusių liudytojų parodymais – nepagrįsti ir atmestini; BPK 301 str. 2 d. nuostatos šiuo atveju pažeistos nebuvo.

Vertinant D. S. pirminių parodymų netikslumus, kuriuos apeliaciniuose skunduose nurodo tiek nuteistasis D. A. B., tiek nuteistasis V. K., teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad tokie parodymų netikslumai suprantami, atsižvelgus į nukentėjusiosios būklę iš karto po prieš ją pavartotos prievartos, nuovargį (buvo nemiegojusi parą), taip pat ir į tai, kad D. S. iš vakaro buvo vartojusi narkotikus, vėliau alkoholį. Be to, teismo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad pirminiuose parodymuose nurodė ne tą įsodinimo į automobilį vietą, nes bijojo, jog prisipažinus apie tai, kad su vaikinais susitiko stoties rajone, ji gali būti nubausta už narkotikų vartojimą. Taigi nukentėjusioji vėlesnių apklausų metu teismui nurodė logiškai paaiškinamas priežastis, dėl kurių pirmosios apklausos metu nurodė kitą įsodinimo į automobilį vietą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymų įrodomosios reikšmės minėti netikslumai nesumenkina, juo labiau, kad kaip jau konstatuota šioje nutartyje, išvados dėl nukentėjusiosios D. S. parodymų patikimumo padarytos, nukentėjusiosios parodymus vertinant kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste.

A. S. apeliacinio skundo teiginys, jog jis nepadarė nusikaltimo, vertintinas kaip argumentas, kad nukentėjusioji pati sutiko lytiškai santykiauti. Šį argumentą savo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo apeliantai D. A. B. ir V. K.. Nuteistasis D. A. B. apeliaciniame skunde nukentėjusiosios sutikimą lytiškai santykiauti grindžia tuo argumentu, kad nukentėjusioji D. S. vertėsi prostitucija, tačiau A. S. jai nesumokėjus pinigų už seksualinio pobūdžio paslaugas, ji pateikė skundą dėl išžaginimo. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad nukentėjusiosios sutikimą santykiauti įrodo aplinkybė, jog sužalojimų nukentėjusiosios lytinių organų bei burnos srityje nenustatyta. Pirmiausia pažymėtina, jog įstatymai saugo visų suaugusių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę, tarp jų ir tokių, kurie už pinigus teikia lytines paslaugas ar turi kelis seksualinius partnerius. O ta aplinkybė, kad D. S. nebuvo sužalota, nepaneigia nuteistųjų kaltės, nes jiems inkriminuotas ne sveikatos sutrikdymas, o išžaginimas. Kita vertus, su nukentėjusiąja buvo elgiamasi grubiai, šias aplinkybes patvirtina specialisto išvada: D. S. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, nubrozdinimai nugaroje ir dešiniame klube, pagal makroskopinį vaizdą, padaryti kietu, buku daiktu (daiktais) ar paviršiais, paros laikotarpyje iki apžiūros t. y., 2015-05-22, 20 val. (I t., b.l. 97-99). Pažymėtina, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistiesiems nerūpėjo nukentėjusiosios norai ir valia, nors pastaroji aktyviai nesipriešino – nuteistieji žinojo ir suprato, kad nukentėjusioji D. S. atsisakė savanoriškai santykiauti su jais – prašė paleisti, neliesti, verkė, stūmė nuo savęs. Be to, nukentėjusioji teismui paaiškino, kad aktyviai nesipriešino nuteistiesiems ir nuteistųjų paliepimus vykdė iš baimės dėl savo sveikatos. Turint omenyje tai, kad nukentėjusioji atsidūrė nuošalioje miškingoje teritorijoje, fiziškai stiprių ir neblaivių trijų vaikinų kontrolėje ir savivalėje, jos mobilusis telefonas neveikė (I t., b. l. 168), toks jos elgesys suprantamas ir nepaneigia prievartinio lytinių santykių pobūdžio, ką teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nustatinėjant prievartinį grupinių seksualinių santykių pobūdį tokioje situacijoje negali būti keliamas reikalavimas, kad mergina, rizikuodama savo sveikata ir (ar) gyvybe, būtinai turėtų priešintis, aktyviai prieštarauti žagintojams ir prievartautojams ar bandyti nuo jų bėgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-43/2014).

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į aplinkybę, jog apie galimą išžaginimą policijai pranešė ne pati D. S., o degalinės darbuotoja J. J., ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia nuteistojo D. A. B. gynybinę versiją, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją tik dėl to, kad jai nebuvo sumokėta už jos suteiktas seksualinio pobūdžio paslaugas.

Nuteistųjų D. A. B. ir V. K. apeliaciniai skundai grindžiami ir tais argumentais, jog su nukentėjusiąja jos pačios sutikimu santykiavo tik A. S. ir negali būti atmetama tikimybė, kad specialisto išvadoje Nr.S258/15(01) nustatytas mišrus ne mažiau trijų asmenų DNR profilis galėjo priklausyti nenustatytam nukentėjusiosios draugui. Tačiau, pažymėtina, jog pati nukentėjusioji patvirtino, kad įvykio išvakarėse turėjo lytinių santykių su savo draugu, be to, viso proceso metu nukentėjusioji davė nuoseklius parodymus apie kiekvieno iš trijų nuteistųjų prievartinius veiksmus ir kitas, teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes. Apylinkės teismas įvertino aplinkybes, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji D. S. nurodė visus tris nuteistuosius, kaip asmenis, kurie vertė lytiškai santykiauti prieš jos valią. Specialisto išvada Nr.S258/15(01), kad nustatytas mišrus ne mažiau trijų asmenų DNR profilis, atitinka nukentėjusiosios parodymus, jog ją išžagino ir seksualiai prievartavo būtent visi trys nuteistieji, todėl nuteistųjų išreikštos abejonės dėl mišraus DNR profilio priklausymo nenustatytam D. S. draugui, nemenkina nukentėjusiosios parodymų patikimumo ir atmetamos kaip gynybinė pozicija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, netikslinga tenkinti nuteistojo D. A. B. apeliaciniame skunde pareikšto prašymo atnaujinti ikiteisminį tyrimą arba į teismo posėdį iškviesti specialistą, kuris paaiškintų dėl rasto DNR profilio, nes minėtoje Specialisto išvadoje Nr.S258/15(01) aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad tyrimo metu nustatytas mišrus ne mažiau trijų asmenų DNR profilis, kuriame galima išskirti dominuojantį A. S. DNR profilį, o DNR priemaiša tolimesniam asmens identifikavimui netinka, todėl specialisto apklausa būtų perteklinė.

Teisėjų kolegija atmeta ir tuos nuteistųjų D. A. B. bei V. K. apeliacinių skundų argumentus, kad nukentėjusiosios būsena – verksmas ir netvarkingi drabužiai – sietina su nukentėjusiajai prasidėjusia abstinencija nuo narkotikų, nes liudytojų parodymai šių aplinkybių nepatvirtino. Liudytoju apklaustas A. S. draugas S. B., teigdamas, kad vežama į degalinę D. S. buvo normalios nuotaikos, neverkė, atrodė tvarkingai, tik iš akių matėsi, kad apsvaigusi nuo alkoholio (IV t., b.l.176-178); liudytoja J. A., betarpiškai bendravusi su D. S. po įvykio, pažymėjo, kad nuo nukentėjusiosios sklido lengvas alkoholio kvapas, tačiau nesimatė, jog mergina būtų vartojusi narkotinių medžiagų, nors jai, kaip pareigūnei, darbe dažnai tenka matyti narkomanų; taip pat ši liudytoja nurodė, kad atvykus prie ekipažo, kuris sulaikė įtariamuosius, vienas iš pareigūnų iš automobilio išlaipino vaikiną, o D. S., jį pamačiusi ir atpažinusi, pradėjo drebėti (IV t., b.l.145-146). Be to, pažymėtina, jog nukentėjusioji tą pačią dieną po įvykio buvo apžiūrėta medikų (I t., b.l. 97-99), tačiau specialisto išvadoje nėra užfiksuota prasidėjusios narkotinių medžiagų abstinencijos požymių, nors išvadoje pažymėta, jog nukentėjusioji nurodė vartojanti narkotines medžiagas. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai 2015 m. gegužės 22 d. prasidėjo abstinencija, byloje nėra. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiosios verksmą, drebulį pamačius vieną iš sulaikytų nuteistųjų, siejo ne su abstinencijos požymiais, bet su patirta lytine prievarta.

Tai, kad nukentėjusioji buvo priklausoma nuo narkotikų, vartojo alkoholį, ji niekur nedirba, vagiliauja, ne kartą bausta ir teista, kaip ir tai, kad po įvykio ji nubausta už vertimąsi prostitucija, nepašalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., todėl D. A. B. ir V. K. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su nukentėjusiosios asmenybe, teisėjų kolegija atmeta. Šios aplinkybės svarbios sprendžiant dėl civilinio ieškinio ir neturtinės žalos dydžio, į ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, priteisdamas nukentėjusiajai mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, nei ji prašė.

Apelianto D.A. B. teigimu, byloje nėra atliktas tyrimas ar nukentėjusioji buvo prievartauta oraliniu būdu, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtas jo DNR. Tačiau specialisto išvadoje Nr.G 1694/15 (01) nurodyta, kad D. S. tamponėliuose su burnos turiniu spermos nerasta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atlikti tyrimą su paimtu apelianto D.A. B. DNR mėginiu nebuvo tikslinga, tai būtų perteklinis veiksmas, nei patvirtinantis, nei paneigiantis apelianto D.A. B. argumentus, kad jis nukentėjusiosios neprievartavo oraliniu būdu.

Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su minėtais nuteistųjų A. S., D. A. B. ir V. K. apeliacinių skundų argumentais, kad nukentėjusioji lytinius santykius su nuteistuoju A. S. turėjo savo noru. Apylinkės teismo išvados nuosprendyje yra grindžiamos ne vien nukentėjusiosios parodymais, jos parodymus patvirtina ir kiti įrodymai (liudytojų parodymai, specialisto išvada), kurie nuosprendyje nuosekliai išdėstyti ir išanalizuoti, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą, pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir BPK 20 straipsnio nuostatų, vertinat įrodymus, nepažeidė, todėl nuteistųjų A. S., D. A. B. ir V. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. K. bausmės individualizavimo ir BK 75 str. taikymo

Apelianto V. K. nuomone, apylinkės teismas, lyginant su kitais nuteistaisiais, jam paskyrė neadekvačią bausmę inkriminuojamų veikų aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, išdėstęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atskleidė šių aplinkybių reikšmę V. K. skirtinai bausmei ir tinkamai įvertino. Aukštesniojo teismo vertinimu, V. K., neteistam už sunkaus nusikaltimo padarymą, paskirta BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje sankcijose numatyta bausmė nėra per griežta, atitinkanti jo asmenybės pavojingumą bei bausmės teisingumo principą, nes, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, būtent V. K. grąsino nukentėjusiajai, padarytos dvi sunkios tyčinės nusikalstamos veikos, kurios baigtos, lengvinančių jo kaltę aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena sunkinanti jo kaltę aplinkybė, jis baustas administracine tvarka, 7 kartus teistas, įskaitant ir už smurtinius nusikaltimus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nuteistajam V. K. paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties, kad prieštarautų teisingumo principui.

V. K. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, nesvarstė galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, nepakankamai įvertino jo šeimyninę bei darbinę veiklą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismui sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Priešingai, nei teigiama V. K. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas įvertino tiek nuteistojo darbinę veiklą UAB „Jurkolas“, tiek šeiminę padėtį (su sugyventine augina 4 mažamečius vaikus); išsamiai išanalizavo nuteistojo asmenybę – atsižvelgė, kad padarytos dvi sunkios tyčinės nusikalstamos veikos, kurios baigtos, V. K. teistas 7 kartus, įskaitant ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, bei už smurto vartojimą artimoje aplinkoje (II t., b. l. 161-171), jam ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.). Taigi apylinkės teismas turėjo pagrindą spręsti, kad V. K. deramų išvadų nepadarė, nes nagrinėjamu atveju nusikalto būtent bausmės vykdymo atidėjimo metu.

Nors BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-109/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nustatyta tokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima svarstyti klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo V. K. atžvilgiu, todėl apylinkės teismas pagrįstai šio klausimo nesvarstė.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta V. K. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės individualizavimu ir BK 75 str. nuostatų netaikymu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. S., D. A. B. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.