Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Cirulienės ir Algirdo Remeikos,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1732-773/2009 pagal ieškovių J. A. P. ir G. L. ieškinį atsakovams T. L., R. J., J. J., trečiajam asmeniui notarui Donatui Trepkui dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti negaliojančia buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. DT-3617, nuo jos sudarymo dienos 2008 m. gegužės 30 d. ir taikyti restituciją natūra – priteisti atsakovui T. L. asmeninės nuosavybės teise iš atsakovų R. J. ir J. J. butą (duomenys neskelbtini), o atsakovams R. J. ir J. J. priteisti iš atsakovo T. L. 80 000 Lt.

Ieškovės nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtino J. A. P. ir atsakovo T. L. sudarytą taikos sutartį, kuria buvo nustatyta šalių nepilnamečių vaikų G. L. ir B. L. gyvenamoji vieta su vaikų motina ieškove J. A. P., gyvenančia (duomenys neskelbtini), o atsakovas T. L. įsipareigojo mokėti išlaikymą nepilnametėms dukroms periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 900 Lt kiekvienam vaikui nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įsigaliojimo dienos iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės, pinigus pervedant į ieškovės sąskaitą. Atsakovas nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 20 d. nutarties dalies, kuria priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, todėl antstolis ieškovės pavedimu kas mėnesį privestinai išieško priteistą išlaikymo sumą, o kadangi atsakovas vengia teikti materialią paramą nepilnamečių vaikų išlaikymui, jam Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 164 straipsnį (vengimas išlaikyti vaiką). Todėl ieškovė J. A. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl išlaikymo formos pakeitimo ir prašė teismo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį, kuri numato išlaikymo mokėjimą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 900 Lt, ir priteisti iš atsakovo T. L. dukroms B. L. - 2/3 buto, o G. - 1/3 dalis buto (duomenys neskelbtini). Vilniaus m. 3 apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl išlaikymo formos pakeitimo paaiškėjo, jog šis butas 2008 m. gegužės 30 d. buvo parduotas R. J. ir J. J., nors VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke dar 2008 m. balandžio 28 d. buvo padarytas įrašas apie tai, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme yra iškelta byla, susijusi su šiuo nekilnojamuoju daiktu dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimo. Atsakovas, perleisdamas butą pagal pirkimo-pardavimo sutartį, pažeidė nepilnamečių vaikų turtines teises, kadangi taip sumažino savo mokumą ir dėl to atsirado realus pavojus vaikų išlaikymo teisės visapusiškam įgyvendinimui. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas perleido vienintelį butą, kuris jam priklausė asmeninės nuosavybės teise ir į kurį nuosavybės teisės nebuvo suvaržytos tuo metu, kai buvo prasidėjęs teisminis ginčas dėl išlaikymo formos pakeitimo. Todėl akivaizdu, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi siekė išvengti galimo jam nepalankaus teismo sprendimo ir turtinių prievolių vykdymo. Atsakovui pardavus butą neliko turto, kuris atsakovui priklausytų asmeninės nuosavybės teise ar nebūtų įkeistas, todėl iš esmės pakito jo mokumas bei galimybės patenkinti kreditorinius reikalavimus, kylančius iš vaikų išlaikymo teisinių santykių. Dėl šios priežasties ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės ir nepilnamečių vaikų interesus. Atsakovo nesąžiningumas yra akivaizdus, nes jis žinojo apie tai, kad perleidžia vienintelį turtą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir dėl kurio vyksta teisminis ginčas, kad perleidus nuosavybės teises į butą ne tik sumažės jo finansinės galimybės, bet ir ieškovei galimai palankus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Todėl tretieji asmenys yra nesąžiningi buto įgijėjai, nes jie žinojo, ar turėjo žinoti apie Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme iškeltą civilinę bylą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimo – išlaikymo priteisimo turtu, kadangi įrašas apie tai Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke padarytas 2008 m. balandžio 28 d. Pripažinus buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikytina restitucija natūra, kadangi bute nėra padaryti jokie pagerinimo darbai.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (t.2, b.l. 151-160) ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia T. L. ir R. J. 2008 m. gegužės 30 d. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo dienos. Taikė restituciją natūra – priteisė atsakovui T. L. asmeninės nuosavybės teise iš atsakovų R. J. ir J. J. butą (duomenys neskelbtini), o atsakovams R. J. ir J. J. priteisė iš atsakovo T. L. 80 000 Lt. Ieškovei J. A. P. solidariai iš atsakovų T. L. ir R. J. bei J. J. priteisė 7528 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš atsakovų T. L., R. J. ir J. J. priteisė solidariai valstybės naudai 77,10 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad actio Pauliana gali būti reiškiamas siekiant užtikrinti vaiko teises į išlaikymą. Spręsdamas klausimą, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, teismas konstatavo, jog sudarant ginčijamą buto pirkimo-pardavimo sutartį, kreditorės G. ir B., atstovaujamos įstatyminės atstovės motinos J. A. P., turėjo ir turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką - atsakovą T. L. ir tokią reikalavimo teisę turės iki to momento, kai atsakovui baigsis įstatyminė prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 900 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės. Ši prievolė atsakovui kilo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 20 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių J. A. P. ir T. L. taikos sutartis, pagrindu. Teismas atsižvelgė į tai, kad išlaikymas buvo išieškomas antstolio R. B. priverstinai, todėl ieškovės, reikšdamos actio Pauliana ieškinį, neabejotinai tenkino pirmąją jo taikymo sąlygą. Teismas, spręsdamas ar ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, atsižvelgė į paties actio Pauliana instituto paskirtį – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad atsakovas T. L. ginčijamu 2008 m. gegužės 30 d. sandoriu perleisdamas butą tretiesiems asmenims, perleido vienintelį butą, kuris tuo metu jam priklausė asmeninės nuosavybės teisėmis ir kurio daiktinės teisės nebuvo apsunkintos. Teismas pažymėjo, kad ypatingai svarbi aplinkybė yra ta, kad šis butas jo perleidimo atsakovams R. J. ir J. J. dieną buvo ginčo objektas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. P. ieškinį atsakovui T. L. dėl išlaikymo formos nepilnamečiams vaikams pakeitimo turtu, tai yra priteisiant dukroms G. ir B. tam tikromis dalimis butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad atsakovų T. L. ir R. J. 2008 m. gegužės 30 d. sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis iki civilinės bylos dėl išlaikymo formos nepilnamečiams vaikams pakeitimo išsprendimo teisme pažeidė kreditorių nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, nes nuosavybės teisėms į butą perėjus iš atsakovo T. L. kitiems atsakovams, toks nepilnamečių vaikų išlaikymo formos pakeitimas turtu (butu) teisiškai tapo neįmanomas. Be to, atsakovui T. L. perleidus ginčo butą, kitas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir buvo areštuotas, kitas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas hipoteka, žemės sklypas su pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), taip pat įkeisti hipoteka. Dar daugiau, ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas T. L. perleido už 80 000 Lt, kai jo rinkos vertė 2008 m. kovo 21 d. buvo 183 000 Lt, tai yra daugiau nei du kartus didesnė. Teismas sprendė, kad ginčijamu sandoriu ne tik buvo pažeista nepilnamečių vaikų teisė gauti išlaikymą konkrečiu reikalaujamu turtu (butu), bet juo buvo sumažinta ir kreditorių galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą iš atsakovo T. L., sumažinant jo mokumą, todėl ginčijamas sandoris neabejotinai pažeidė kreditorių teises. Teismas nesprendė klausimo, ar ieškovės reikalavimas pakeisti išlaikymo nepilnamečiams vaikams formą yra teisėtas ir pagrįstas, nes tai yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme ieškovės J. A. P. iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje teismas vertino, ar ginčijamas sandoris, kaip toks, nepažeidžia ieškovių teisių esant galiojančiai atsakovo T. L. nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolei ir iškeltai civilinei bylai dėl tokios prievolės tinkamo vykdymo. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismui sprendžiant, ar skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, šios civilinės bylos aplinkybių kontekste įvertino atsakovų sudarytos preliminarios sutarties teisinę reikšmę vykdant atsakovų tarpusavio prievoles. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad atsakovų T. L. ir R. J. pasirašyta preliminari sutartis nebuvo sudaryta 2008 m. kovo 10 d. o ją sudarant atsakovams buvo žinoma apie iškeltą civilinę bylą dėl nepilnamečiams vaikams išlaikymo formos pakeitimo, todėl atsakovai nei pagal įstatymą, nei kitais pagrindais šios preliminarios sutarties neturėjo sudaryti, dėl ko tokią sutartį negalima laikyti įsipareigojimu sudaryti pagrindinę buto pirkimo-padavimo sutartį. Apie nepilnamečių vaikų reikalavimo į išlaikymą teisę ir teisme iškeltą civilinę bylą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos turtu – ginčo butu – pakeitimo žinojo visi atsakovai T. L., R. J. ir J. J., todėl actio Pauliana instituto taikymo prasme ši preliminari sutartis negali nulemti skolininko prievolės sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teismui sprendžiant, ar atsakovai T. L., R. J. ir J. J. buvo nesąžiningi sudarant ginčijamą sandorį, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, buvo atsižvelgta į tai, kad atsakovas T. L. 2008 m. gegužės 30 d. perleisdamas butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovai R. J. ir J. J. šį butą įsigydami nuosavybėn, žinojo apie tai, kad yra iškelta civilinė byla, susijusi su parduodamu butu dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimo – išlaikymo priteisimo turtu, kuri pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo neišnagrinėta. Vertindamas atsakovų T. L., R. J. ir J. J. sąžiningumą objektyviuoju požiūriu teismas padarė išvadą, kad visų šių atsakovų veiksmai neatitiko protingumo ir teisingumo principų reikalavimų, atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, nesielgė rūpestingai ir atidžiai, kadangi žinodami apie nepilnamečių vaikų reiškiamas turtines pretenzijas teisme į sandorio objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir apie atsakovo T. L. turimas prievoles savo nepilnamečiams vaikams, sudarė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį nesulaukę civilinės bylos dėl išlaikymo formos pakeitimo išnagrinėjimo rezultato, neįsitikinę, ar teismo sprendimu nebus priteistas minėtas butas nepilnamečiams vaikams, ar nepilnamečiai vaikai pagrįstai pretenduoja į šį butą natūra. Teismas pripažino, kad atsakovai buvo nesąžiningi sudarant ginčijamą sandorį, todėl yra pagrindas taikyti restituciją.

Atsakovas T. L. apeliaciniu skundu (t.3, b.l.114-119) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais: Teismas nukrypo nuo LAT suformuotos teisminės praktikos bei netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl šių aplinkybių:

1. teismas klaidingai konstatavo, kad ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė pasireiškia vien tuo, kad apeliantas turi mokėti išlaikymą. Esant neišspręstam ieškovių reikalavimui dėl išlaikymo formos pakeitimo actio Pauliana ieškinio atžvilgiu ieškovė reikalavimo teisės neturi.

2. ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Šios sąlygos buvimą teismas grindė tuo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu butas buvo ginčo objektas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės šiam turtui nebuvo taikytos, o ginčo buto kaina iš esmės atitiko VĮ Registrų centras nustatytą vidutinę rinkos kainą, ką nurodė ieškinyje ir ieškovė. Teismas neatsižvelgė į prastėjančią nekilnojamojo turto rinką ir nekilnojamojo turto sandorių gausos sumažėjimą bei kainų kritimą.

3. teismas peržengė savo kompetencijos ribas teigdamas, kad šioje byloje jis sprendžia ar ginčijamas sandoris, kaip toks, nepažeidžia ieškovių teisių esant galiojančiai atsakovo T. L. nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolei ir iškeltai civilinei bylai dėl tokios prievolės tinkamo vykdymo. Sprendžiant bylą dėl išlaikymo formos pakeitimo turėjo būti sprendžiama ir byla dėl reikalavimo panaikinti ginčo sandorį actio Pauliana pagrindu.

4. teismas netinkamai ištyrė ir aiškino, ar skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir nepagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl teisminių ginčų dėl 400 000 Lt skolos. Atsakovai nuosekliai nurodė, kad 2008 m. gegužės 30 d. sandoris sekė po preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo. Apeliantas privalėjo sudaryti šį sandorį, kadangi preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties 6.1. punktas numatė apeliantui 25 000 Lt baudą už sutarties nesudarymą. Sandorio sudarymo metu grynieji pinigai jam buvo ypatingai reikalingi. Taikos sutartis buvo pasirašyta ieškovei labai geromis sąlygomis.

5. konstatuoti nesąžiningą žinojimą apie kreditorių teisių pažeidimus R. J. ir J. J. atžvilgiu teismui nebuvo pagrindo.

6. actio Pauliana sąlyga yra ta, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nagrinėjamu atveju ši actio Pauliana sąlyga neegzistavo.

7. teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi egzistuojantį reikalavimą į ginčo turtą, nors tokio reikalavimo ieškovė neturi.

8. LR CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų viseto šioje byloje nėra, todėl teismas priėmė sprendimą pažeisdamas aukščiau minimą materialinę teisės normą bei nukrypo nuo LAT praktikos. Pagal priimtą sprendimą šios įstatymo nuostatos įvykdyti nėra įmanoma, nes netinkamai išspręstas restitucijos klausimas. Restitucija išspręsta bendrąja prasme, todėl yra nukrypta nuo LAT praktikos.

9. teismas suabsoliutino kreditoriaus interesų gynybą nesant egzistuojančios konkrečios reikalavimo teisės ir visiškai neanalizavo bylos aplinkybių šalių interesų pusiausvyros atžvilgiu.

10. teismas netinkamai sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Rezoliucinėje dalyje turėjo būti nurodomos konkrečios bylinėjimosi sumos, kurios priteisiamos iš kiekvieno atsakovo atskirai. Šių išlaidų priteisti solidariai negalima.

Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovai R. J. ir J. J. (t.3, b.l. 107-108) prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, jog prisideda prie atsakovo pateikto apeliacinio skundo ir pritaria skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams ir argumentams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės J.A. P. ir G. L. (t.3, b.l.123-127) prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:

1. nepagrįstas apelianto motyvas, kad ieškovės neturi galiojančios reikalavimo teisės, kol Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nebus išnagrinėta civilinė byla dėl išlaikymo formos pakeitimo, kadangi ieškovės tokią reikalavimo teisę turės iki to momento, kai apeliantui baigsis įstatyminė prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

2. apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorių teisių, kadangi butas buvo parduotas už keliasdešimt kartų didesnę sumą nei apelianto įsiskolinimas nepilnamečiams vaikams, kadangi apeliantas ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi perleido vienintelį butą, kuris priklausė jam asmeninės nuosavybės teise ir nuosavybės teisės į jį nebuvo suvaržytos.

3. teismas sprendime teisingai konstatavo, kad butas jo perleidimo dieną buvo ginčo objektas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. P. ieškinį apeliantui dėl išlaikymo formos nepilnamečiams vaikams pakeitimo turtu - priteisiant G. L. ir B. L. tam tikromis dalimis butą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl ginčijama sutartis ne tik gerokai sumažino apelianto turtą ir galimybę gauti reikalavimo patenkinimą (gauti išlaikymą periodinėmis išmokomis), bet ir teisiškai tapo neįmanomas nepilnamečių vaikų išlaikymo formos turtu (butu).

4. teismas teisingai pažymėjo, kad ginčijamas sandoris neabejotinai pažeidė kreditorių teises. Visos preliminariosios sutarties šalys žinojo apie civilinę bylą dėl išlaikymo priteisimo turtu (butu), todėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo privalomumas nenustatytas ir ji gali būti pripažįstama negaliojančia actio Pauliano pagrindu. R. J. ir J. J. ignoruodami viešai prieinamą informaciją, nesidomėdami savo teisėmis ir pareigomis, elgėsi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinoję tam tikrų aplinkybių ar netinkamai jas suvokę. Todėl teismas teisingai pripažino, kad atsakovai nebuvo sąžiningi, kadangi suprato ar turėjo suprasti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditorių nepilnamečių vaikų teises.

5. teismas teisingai nustatė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovių Pauliano ieškinį, todėl skundžiamas teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Santykiams dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė I skyriaus normos, apibrėžiančios šeimos teisės šaltinius (CK 3.2 straipsnis), šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis), šeimos teisių įgyvendinimą ir gynimą (CK 3.5 straipsnis); XI skyriaus pirmojo skirsnio normos, apibrėžiančios tėvų valdžios turinį (CK 3.155 straipsnis), tėvų valdžios lygybę (CK 3.156 straipsnis), atstovavimą vaikams (CK 3.157 straipsnis), privalomą tėvų valdžios vykdymą (CK 3.159 straipsnis); XI skyriaus antrojo skirsnio normos, apibrėžiančios vaikų teises ir pareigas (CK 3.161-3.163 straipsniai); XII skyriaus pirmojo skirsnio normos, nustatančios tėvų teises ir pareigas, susijusias su jų vaikams priklausančiu turtu (CK 3.185-3.191 straipsniai); šio skyriaus antrojo skirsnio normos, nustatančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192-3.204, 3.208 straipsniai). Fizinio asmens ir nepilnamečio vaiko civilinį teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys pirmojo ir antrojo skirsnių normos, šių asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos ir jos nustatymo kriterijus - Civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys ketvirtojo skirsnio normos. Šeimos narių tarpusavio išlaikymo santykiams taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (CK 1.36 straipsnis).

Siekiant užtikrinti vaiko teises į išlaikymą gali būti reiškiamas Pauliano ieškinys (actio Pauliana) (CK 6.66, 6.67 straipsniai), netiesioginis ieškinys (CK 6.68 straipsnis). Pauliano ieškiniu siekiama apginti vaiką nuo nesąžiningų tėvo (motinos) veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės dėl išlaikymo vykdymo, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Tokio ieškinio tikslas - taikant restituciją sugrąžinti tėvo (motinos) turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir sugrąžinto turto sąskaita patenkinti reikalavimą dėl vaiko išlaikymo. Netiesioginis ieškinys reiškiamas tada, kai tėvas (motina) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina siekdamas išvengti prievolės dėl vaiko išlaikymo įvykdymo. Pauliano ieškinį, taip pat netiesioginį ieškinį gali pareikšti tėvas (motina), vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras, kai reiškiamas reikalavimas dėl vaiko išlaikymo (CK 3.194 straipsnio 1 dalis), išlaikymo formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis), ar reiškiant savarankišką ieškinį, kad būtų apgintos vaiko teisės gauti išlaikymą iš jį privalančių teikti asmenų. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl actio Pauliana taikymo nagrinėjamoje byloje yra pagrįsti ir teisingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2008, sukūrė precedentą dėl CK trečiosios knygos teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo sąlygas ir tvarką, taikymo tais atvejais, kai yra ginčijamas sandoris, kuriuo yra perleistas turtas, esantis santuokinio turto dalybų objektu santuokos nutraukimo byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad CK 3.56 straipsnio ir CPK 539 straipsnio normose nustatyta, kad sutuoktinis, prašydamas nutraukti santuoką, ieškinyje privalo nurodyti duomenis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, t. y. nurodyti siūlomą klausimų dėl nepilnamečių vaikų gyvenimo, jų ir sutuoktinio išlaikymo, santuokinio turto padalijimo, vieno ar abiejų sutuoktinių prievolių sprendimo būdą. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenimo, jų bei sutuoktinio išlaikymo ir bendro turto padalijimo klausimus (CK 3.59 straipsnis, CPK 541 straipsnis). Nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, nes tik juos sprendžiant kompleksiškai galima išaiškinti ir tinkamai nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimų nagrinėjimas skyriumi yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio sprendimas turi būti panaikintas, o byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui spręsti jos sujungimo ir nagrinėjimo su santuokos nutraukimo byla klausimą.

Šioje byloje ieškovės 2008 m. gruodžio 24 d. pareiškė ieškinį, prašydamos pripažinti negaliojančia buto (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra atsakovas, 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nurodydamos, kad šis sandoris pažeidžia šalių nepilnamečių vaikų G. L., (duomenys neskelbtini), ir B. L., (duomenys neskelbtini), teises į išlaikymą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių J. A. P. ir T. L. taikos sutartis, pagal kurią T. L. įsipareigojo teikti savo nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 900 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės. Atsakovui savo pareigos nevykdant, ieškovė J.A. P. 2008 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo formos pakeitimo, prašydama teismo pakeiti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartimi priteistą vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis į išlaikymą turtu ir priteisti iš T. L. dukroms B. L. - 2/3 buto, o G. - 1/3 dalis buto (duomenys neskelbtini). Informacinės LITEKO sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad civilinė byla dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimo (civ. byla Nr. 2-3096-155/2010) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nutartimi sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas T. L. kreipėsi 2009 m. gruodžio 3 d. į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo (civ. byla Nr. 2-132-155/2010) ir ši byla dar neišnagrinėta.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad visose paminėtose bylose sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečių vaikų išlaikymu, o ginčijamu sandoriu perleistas turtas (butas) gali būti viena iš tokio išlaikymo formų (CK 3.192 straipsnis, 3.201 straipsnis). Todėl paaiškėjus apie teisme užvestas bylas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, nagrinėjamos bylos turėtų būti sujungtos ir jų reikalavimai sprendžiami vienoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį dėl turto (buto) pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nustatęs, kad teisme jau yra nagrinėjama byla dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, privalėjo spręsti šios bylos sujungimo su išlaikymo priteisimo byla ir nagrinėjimo vienoje byloje klausimą, kadangi šis klausimas, kaip ir kiti, kilę iš šeimos teisinių santykių, turi būti sprendžiami ne atskirose bylose, o teisme nagrinėjamoje išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo byloje.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, išnagrinėdamas ieškovių J. A. P. ir G. L. ieškinį atskiroje byloje, nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą. Kadangi apeliacinės instancijos teisme šis pažeidimas negali būti ištaisytas, yra pagrindas apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui spręsti jos sujungimo ir nagrinėjimo su J. A. P. išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimo byla klausimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas turėtų būti nagrinėjamas išsprendus sujungtą bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir bylą perduoti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui spręsti jos sujungimo ir nagrinėjimo su ieškovių J. A. P. ir G. L. dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo formos pakeitimo byla klausimą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.