Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. Š. gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties, kuria kaltinamajam K. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. liepos 2 d.

Teisėjas, susipažinęs su gauta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo K. Š. gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Š. kaltinamas tuo, kad 2011 m. balandžio 2 d. veikdamas organizuota grupe kartu su A. B. ir L. B., neteisėtai, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, Baltarusijos Respublikoje, įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurį automobilyje „A“ valst. Nr. XXXX įrengtoje slėptuvėje, nepateikdamas muitinės kontrolei, per Šalčininkų pasienio kontrolės postą kontrabandos būdu pergabeno per Lietuvos Respublikos sieną ir vežė iki (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų, t. y. padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

K. Š. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi K. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2012 m. liepos 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo K. Š. gynėjo Šarūno Vilčinsko skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam K. Š. BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis K. Š. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas pažymi, kad šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, todėl įrodymų vertinimas yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas, ar K. Š. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Vilniaus apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebūtų galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti K. Š. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, nes už nusikaltimus, dėl kurių padarymo jam pareikšti kaltinimai, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas pratęsė K. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinio teismo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė pagrįstai, todėl kaltinamojo K. Š. gynėjo skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai, suimtajam pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą, atmetami.

BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Be to, tiek remiantis įstatymo formuluote (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš teismų praktikos matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, vien jų gali pakakti skirti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas (įtariamas) bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Byloje nustatyta, kad K. Š. kaltinamas labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnio 5, 6 dalis). Be to, byloje nustatyta, kad kaltinamasis veikė galimai organizuota grupe, iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, inkriminuojami nusikaltimai susiję su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos, praeityje teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, galimai turi ryšių užsienyje ir kt.

Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, nusikaltimų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinis teismas atsižvelgia į skunde nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis turi gyvenamąją vietą, nepilnamečių vaikų, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Skunde kaltinamojo gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad K. Š. sunkiai serga, jau virš mėnesio yra gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Tačiau Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad dėl nurodytų sveikatos problemų kaltinamajam negali būti taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas arba suteikta kvalifikuota medicinos pagalba laisvės atėmimo įstaigoje. Priešingai, iš Laisvės atėmimo vietų ligininės 2012 m. liepos 12 d. rašto Nr. 7-318 matyti, kad K. Š. dėl susirgimų buvo konsultuojamas Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Santariškių klinikų konsultacinėje poliklinikoje, t. y. jam buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

Apeliacinio teismo nuomone, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo būtų neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Tą patvirtina aukščiau aptartos bylos aplinkybės. Šiuo metu kaltinamajam K. Š. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo pareikšto kaltinimo pavojingumui, todėl toks suimtojo teisių suvaržymas yra pateisinamas ir viešuoju interesu, kuris šiuo atveju nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Todėl atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartyje padarytos išvados neprieštarauja BPK reikalavimams, todėl šiuo metu jos naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo K. Š. gynėjo Šarūno Vilčinsko skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.