- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- I-1755-289/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- N. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo N. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. kovo 12 d. buvo gautas pareiškėjo N. Z. (iki pavardės pakaitimo – D. Ž.) skundas (2 b.l.), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas N. Z. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (51 b.l.). Prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant (51 b.l.).
Šalies argumentai
Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad apytiksliai nuo 2012-09-27 iki 2013-04-19 jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Šiuo laikotarpiu kameroje Nr. 64 kartu su juo buvo laikomas asmuo, infekuotas ŽIV virusu, taip pat kartu su juo buvo laikomas ir asmuo, turintis TBC. Apie tai jis sužinojo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išvykęs į pataisos namus. Kai tokius faktus sužinojo jį apėmė depresija, jaučiasi tragiškai. Dėl šios priežasties jis patyrė neturtinę žalą. Jam kaip kalinamam asmeniui nebuvo pranešta, kad kartu laikomi asmenys yra sunkių ligų nešiotojai. Toliau kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nes administracija tokių pasimatymų nesuteikdavo. Tuo buvo pažeista jo teisė į pasimatymus ir šeimos gerbimą. Dėl pasimatymų nesuteikimo teko išsiskirti su savo ilgamete drauge. Administracijos veiksmais buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sugriauta šeima. Prašo tenkinti skundą ir priteisti jo naudai 100000 Eur moralinei žalai atlyginti (2 b.l.).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (57 b.l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (42–47 b.l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad
pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2012-09-27 iki 2013-04-19. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus, nėra galimybės.
Vadovaujantis teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymo „Dėl Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1R-172, 101 punktu, „Suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose (flygeliuose, aukštuose, drausmės izoliatoriuje) direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai.“ Būtina pažymėti, jog LR suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad kai suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 102 punkte nustatyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Pagal Būtinosios medicinos pagalbos ir medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208, 1 punktą, būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Tvarkos 7 punktas numato, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
Pažymėtina, kad medicina – sveikatos saugojimo ir gydymo veikla bei teorinis mokslas, dirbantiems šioje srityje reikalingos specifinės žinios. Medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinta Būtinosios medicinos pagalbos ir medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka ir kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas.
Pareiškėjo skundo argumentai, jog įstaigoje nėra suteikiama tinkama medicininė pagalba, yra visiškai nepagrįsti ir grindžiami tik prielaidomis ir neadekvataus subjektyvaus pobūdžio nusiskundimais.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių tardymo izoliatorius, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas prieštarauja teisės aktams. Abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad, jo manymu, nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, neįrodo atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 46, Nr. 20 ir Nr. 64, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų suimtųjų/nuteistųjų uždarymo į kameras izoliavimo reikalavimų.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus.
Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.
Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas su ŽIV infekuotais asmenimis, arba su asmenimis, kurie serga plaučių tuberkulioze, yra prielaidos. Atsakovas pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 11 punkte numatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas yra laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra skirtos anksčiau su laisvės atėmimo bausmėmis susijusiems suaugusiems vyrams, o sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas, privalomi laikyti atskirai.
Atsakovas pažymi, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2013-04-19 su prašymais suteikti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė ir ilgalaikio pasimatymo įstaigoje neturėjo. Pareiškėjo procesinė padėtis iki 2013-04-19 jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo suimtasis.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1,2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pažymėjo: „suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.“ Minėtoje nutartyje taip pat akcentuota: “pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, <…> vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo“.
Pastebėjo, kad pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).
Iš išdėstytų teisės normų turinio ir pastarųjų praktinio taikymo teismų praktikos darytina išvada, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami.
Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas ? tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme).
Pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į įstaigos direktorių su skundais, tačiau išaiškinus skunde dėstomas aplinkybes, skundų pats ir atsisakė. Be to, bado akcijos paskelbimo motyvas susijęs ne su jo laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o su pateiktais įtarimais baudžiamojoje byloje.
Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodo jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindžia savo poziciją tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti. Be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatymas numato, kad valdžios veikimas ar neveikimas turi tiesiogiai daryti įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams (2009 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Prašo nutraukti bylą arba pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Pareiškėjo N. Z. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, t. y. kameroje kartu su juo buvo laikomas asmuo infekuotas ŽIV virusu, taip pat kartu su juo buvo laikomas ir asmuo, sergantis tuberkulioze, be to, kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus, todėl prašo priteisti jo naudai 100000 Eur moralinei žalai atlyginti.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12).
Veiksmų neteisėtumo pagal LR CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Savo skunde pareiškėjas N. Z. nurodė, kad kameroje kartu su juo buvo laikomas asmuo, infekuotas ŽIV virusu, taip pat kartu su juo buvo laikomas ir asmuo, sergantis tuberkulioze. Jam kaip kalinamam asmeniui nebuvo pranešta, kad kartu laikomi asmenys yra sunkių ligų nešiotojai. Apie tai jis sužinojo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išvykęs į pataisos namus. Sužinojęs tokius faktus, jis susirgo depresija. Dėl šios priežasties jis patyrė neturtinę žalą. Taip pat kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nes administracija tokių pasimatymų nesuteikdavo. Tuo buvo pažeista jo teisė į pasimatymus ir šeimos gerbimą. Dėl pasimatymų nesuteikimo teko išsiskirti su savo ilgamete drauge. Administracijos veiksmais buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sugriauta šeima. Prašo priteisti jo naudai 100000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl ilgalaikių pasimatymų
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Taip pat 2015 m. balandžio 1 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime (44 b.l.) nurodoma, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2013-04-19 su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė ir ilgalaikio pasimatymo įstaigoje neturėjo. Pareiškėjo procesinė padėtis iki 2013-04-19 jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo suimtasis.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 60/09 11180 (17 b.l.) pažymėta, kad suimtasis D. Ž. (N. Z.), būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2013-04-19 su prašymais į administraciją suteikti jam trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus nesikreipė.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Matyti, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumatė ilgalaikių pasimatymų. Aplinkybė, kad nenumatyta ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pasimatyti su artimaisiais nebuvo pažeistos. Neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyta.
Dėl pareiškėjo laikymo kameroje kartu su ŽIV virusu infekuotu asmeniu bei segančiu aktyvia plaučių tuberkulioze
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 69/06-2044 „Dėl D. Ž. laikymo“ (16 b.l.) bei atsakovo atsiliepime (42–47 b.l.) nurodyta, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 46, Nr. 20 ir Nr. 64, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytais suimtųjų/nuteistųjų uždarymo į kameras izoliavimo reikalavimais.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime yra nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus.
Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas gali būti vertinamas kaip diskriminacija. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 11 punkte numatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus yra patvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai (30–41 b.l.), kuriuose yra numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojo išvadas, privalomi laikyti atskirai kameroje Nr. 105. Turimais bylos medžiagos duomenimis, pareiškėjas kameroje Nr. 105 nebuvo laikomas. Bylos medžiagoje, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 1912 (10–14 b.l.) nėra taip pat duomenų, kad pats pareiškėjas sirgtų aktyvia plaučių tuberkulioze ar asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, būtų buvę laikomi kitose kamerose kartu su nesergančiais šia liga asmenimis.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjo nurodytais motyvais tenkinti jo prašymo priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. Z. skundą dėl 100000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.