- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-06
- Bylos Nr.
- 1A-8/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Rūta Mickevičienė, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- E. A.
- Kaltinamasis
- M. D.
- Civilinis ieškovas
- A. A., A. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 2 d. 5 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 18 m., bausmę atliekant pataisos namuose;
M. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 237 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Iš E. A. priteista: A. S. 6394,14 Lt turtinei žalai ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. A. 2735 Lt turtinei žalai ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 18 d., tarp 8 ir 9 val., bute (duomenys neskelbtini), smogė M. Z. peiliu į kaklo kairę pusę, padarydamas durtinę-pjautinę kaklo kairės pusės žaizdą su kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę ir ūmia vidaus organų mažakraujyste, nuo to M. Z. mirė; be to, tuo pačiu laiku tame pačiame bute smogė vieną kartą M. P. galimai nulaužto peilio geležte į kaklo dešinę pusę, padarydamas kirstinį-durtinį dešinės pusės kaklo-krūtinės ląstos sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo to M. P. mirė, t. y. nužudė du žmones.
M. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, žinodamas, jog bute (duomenys neskelbtini) E. A. nužudė du žmones, 2004 m. balandžio 19 d. Kaune, K. B. g. namo Nr. 78 kieme, ant elektros skydinės stogo, iš anksto nepažadėjęs paslėpė nužudymą padariusio asmens E. A. batus, t. y. paslėpė su šiuo labai sunkiu nusikaltimu susijusius, turinčius įrodomosios vertės daiktus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas M. D. išteisino pagal BK 237 str. 1 d. kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, jog byloje nesurinkta duomenų, kurie galėtų būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad M. D. žinojo E. A. nužudžius du žmones. Ši aplinkybė M. D. inkriminuoto nusikaltimo sudėčiai yra privaloma. Nusikaltimas, numatytas BK 237 str. 1 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. M. D. niekada neprisipažino žinojęs, jog E. A. nužudė. Pastarasis irgi neparodė apie nužudymą sakęs M. D. . Iš E. A. veiksmų ir prašymų M. D. galėjo susidaryti nuomonę, jog šis kažką slepia, bet byloje nustatytų duomenų nepakanka teigti, kad M. D. suprato slepiamo dalyko esmę. Nenustačius M. D. kaltės tiesioginės tyčios forma laikytina, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria M. D. išteisintas, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį: M. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 237 str. 1 d., ir nubausti laisvės atėmimu 1 m., bausmę atliekant pataisos namuose; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, teismas M. D. atžvilgiu nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismo išvados neparemtos ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu surinktais faktiniais įrodymais bei nustatytomis aplinkybėmis ir jų neatitinka, teismas neaptarė bei nevertino akivaizdžių M. D. kaltę patvirtinančių įrodymų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas patikėjo prieštaringais M. D. parodymais, kad jis, slėpdamas su nužudymu susijusius daiktus, nežinojo apie nužudymą. Ši M. D. versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog E. A. neliepė išmesti jo batų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose, parodymų patikrinimo vietoje metu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo teigė priešingai. M. D., siekdamas išvengti atsakomybės, nuslėpė tikrąsias priežastis, sąlygojusias apsikeitimą su E. A. batais bei vėlesnį jų paslėpimą, užmetant kitame miesto rajone ant elektros skydinės stogo, teismui nurodė neįtikėtiną ir neatitinkančią tikrovės priežastį – aiškino, kad E. A. batus išmetė dėl jų blogos būklės. Tačiau M. D. parodymų patikrinimo vietoje metu rastų ir išimtų jo išmestų E. A. batų nuotraukos įrodo, jog šie juodi vyriški batai visiškai geri. Tikrosios E. A. batų slėpimo priežastys matyti iš LTU TMI Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S332/04, kurioje nurodyta, kad ant M. D. parodymų patikrinimo vietoje metu išimtų kairio ir dešinio batų rastas kraujas. Ši aplinkybė ir vertė E. A. po nužudymo apsikeisti su M. D. savo kruvinus batus, o M. D. – juos paslėpti. Pats M. D. neigia kam nors sakęs, jog matė, kad brolių Egidijaus ir M. A. kelnės kruvinos, todėl jiems nuvežė savo kelnes, o jų – sudegino. Teismas patikėjo šia M. D. versija, jos išsamiau netyręs, nors tokią aplinkybę tyrimo metu nurodė liudytoja D. P. teigusi, jog M. D. tą patį vakarą joms pasakė kelnes atidavęs M. A. , nes pastarojo kelnės buvo kruvinos; liudytoja A. K. nurodė, kad M. D. savo naujas kelnes atidavė M. A. , nes pastarojo kelnės buvo kruvinos, o Nerijus, jo pusbrolis, liepė jam tylėti. Šių aplinkybių teismas nevertino. Pats M. D. 2005-03-23 apklausoje pripažino tik tai, jog E. A. keistai elgėsi, įtarinėjo, kad jis gali būti padaręs vagystę. Šios savo gynybos versijos jis paaiškinti negalėjo, ji niekuo neparemta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių – apsikeisdamas viduryje dienos su E. A. batais, vėliau juos įvyniodamas į plastikinį maišelį, matė, jog batai kruvini, E. ir M. A. kelnės kruvinos, pats sakė tai liudytojai A. K., padėjo sudeginti tas kelnes apipurkšdamas dichlofosu, kad geriau degtų. Šios aplinkybės dėl kelnių deginimo jis neneigė ir teisme. Taigi, M. D. žinojo, jog E. A. nužudė, ir, turėdamas tikslą paslėpti šį nusikaltimą, sąmoningai naikino daiktinius įrodymus: paslėpė kruvinus E. A. batus bei sudegino kruvinas E. ir M. A. kelnes. Šias aplinkybes jis pripažino teisme, teigė dabar jau supratęs, kad slėpė daiktinius įrodymus. Išteisintasis gynėsi nuo jam pareikšto kaltinimo, duodamas prieštaringus, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančius parodymus, ir teismas nepagrįstai jais visais patikėjo, M. D. padaryto nusikaltimo subjektyviosios pusės nevertino iš objektyviosios pusės. M. D. gynybinę versiją, jog jis manė slepiąs vagystės daiktinius įrodymus, paneigia jau minėti liudytojų parodymai, ekspertų išvados, kiti byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, kad jis po dviejų asmenų nužudymo slėpė kruvinus E. A. batus, nuvežė E. ir M. A. savo dvejas kelnes ir degino, panaudodamas degų skystį, jų kruvinas kelnes, o taip pat padėjo jiems pasislėpti – nupirko ,,Tele2“ bei ,,Bitės“ kortelių, nuvežė jiems į Neveronyse pastatytą namą 5 litrus geriamo vandens ir du paketus maisto.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. A. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. 2 d. 5 p. į BK 140 straipsnį. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Nuosprendis paremtas spėjimais bei prielaidomis, kai kurių teismo išvadų nepatvirtina jokia byloje esanti medžiaga. Įrodymai vertinti, remiantis tikėtinumo sąlyga, nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys, tuo pažeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7 ir 3.1.8 punktų reikalavimai. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p., tam, kad apeliantą pripažintų kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, teismas turėjo nustatyti, jog būtent jis dūrė po vieną mirtiną smūgį M. P. ir M. Z. , bei įrodyti, kad tarp apelianto veiksmų ir kiekvieno iš nukentėjusiųjų mirties yra priežastinis ryšys.
Ikiteisminio tyrimo metu bei perdavus bylą teismui apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymu buvo kaltintas ir jo brolis M. A. . Pastarajam pasislėpus, jo atžvilgiu byla sustabdyta. Priimtas teismo nuosprendis reiškia, jog dėl dviejų asmenų nužudymo kaltu pripažintas tik E. A., nors byloje nesurinkta jokių įrodymų, paneigiančių M. A. kaltę, nepaneigti ir apelianto parodymai dėl brolio veiksmų. Teismas apelianto kaltę grindžia jo pirminėse apklausose duotais parodymais. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.5 p. nurodo, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą, jei jo nepatvirtina kiti įrodymai. Vertinant kaip įrodymą visus apelianto duotus parodymus, akivaizdu, jog išsamumu ir nuoseklumu pasižymi parodymai, duoti vėlesnio ikiteisminio tyrimo eigoje bei teisme. Nors teismas nuosprendyje rėmėsi apelianto pirminiais parodymais, visgi išvengė tiesioginės išvados, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados. Teismas neanalizavo šių parodymų prieštaringumo, nepašalino abejonių, susijusių su jų davimu. Jo parodymai, duoti palyginti trumpu laiko tarpu, t. y. 2004-04-20, 10³⁰-12³⁰ val., tos pačios dienos 14-16 val. ir po dienos atliekant parodymų patikrinimą vietoje, yra iš esmės skirtingi. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuos E. A. parodymus patvirtina kitų įrodymų visuma. Priešingai, įrodymų visuma šiuos parodymus paneigia. Nors apeliantas šiuose parodymuose nurodo, jog ir M. Z. , ir M. P. jis dūręs tuo pačiu peiliu iki šis nulūžęs, specialisto išvada patvirtina, kad M. P. mirtinas sužalojimas padarytas ne peiliu, bet atsuktuvo ar kalto formos įrankiu, kurio jis savo parodymuose iš viso neminėjo. Pirminiuose parodymuose jis nurodė, jog lūžus peiliui ir paėmus kitą bei juo dūrus M. P. į krūtinę, peilis sulinkęs. Toks sulinkęs peilis rastas įvykio vietoje ir specialistų ištirtas, tačiau jų išvadoje kategoriškai nurodyta, kad kirstinės-durtinės žaizdos padarytos ne tyrimui pateiktu stalo peiliu. Taigi, teismo išvados šioje dalyje neatitinka specialistų išvadų. Akivaizdu ir tai, jog apeliantas negalėjo pasakyti, kiek kartų ir į kurias kūno vietas suduoti smūgiai peiliu. Pagal pareikštą kaltinimą smūgių kiekis nesutapo iš esmės: pirminėje apklausoje – šeši smūgiai, apklausiant teisme skiriant kardomąją priemonę – keturi, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad ne stalo peiliu jis dūręs M. P. į gipsą, t. y. smūgio, sukėlusio nukentėjusiojo mirtį, nesudavė.
Apelianto pirminius parodymus paneigia ir kiti bylos duomenys: lazdas nuo šiukšlių konteinerių paėmė ne jis, bet M. A.; pirminiuose parodymuose E. A. nurodė, jog grumtynės su nukentėjusiaisiais vyko kambaryje, kur miegojo M. P. , ir virtuvėje, o pagal įvykio vietos apžiūros protokolą kraujo dėmės yra ir viduriniame kambaryje; duodamas parodymus teisme ir juos tikrinant vietoje apeliantas nurodė, kad peilis medine rankena duriant M. P. lūžo balkone, kotą jis išmetė virtuvėje, o įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog peilio geležtė ir rankena rastos pirmame kambaryje; taip pat E. A. nurodė, kad dūrius M. Z. ir M. P. jis padarė virtuvėje rastu peiliu mediniu kotu, tokią tikėtiną išvadą davė LTU TMI Kriminalistikos laboratorijos specialistė, tačiau Lietuvos policijos mokymo centro Odorologijos poskyrio specialistų išvada tai paneigė, joje nurodyta, jog kvapų mėginyje nuo peilio, rasto pirmame kambaryje, rankenos ir sulankstyto virtuvinio peilio, rasto virtuvėje, nerasta E. A. kvapo; serologijos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad ant peilio rankenos yra DNR pėdsakai, tačiau negalima pasakyti, kam jie priklauso, nes negautas DNR reakcijos produktas.
Apklausiamas E. A. parodė, jog vieną iš peilių, kuriuo buvo durta, t. y. stalo, jis pasiėmė su savimi iš buto ir teisme nurodė jį laikęs rankoje visą laiką, kol važiavo į Neveronis, važiuodamas nieko nesutiko, šį peilį išmetė K. B. gatvėje. Beje, pirminėse apklausose jis parodė iš Puodžių gatvės į Neveronis važiavęs vienas, vairavęs pats. Šiuos apelianto parodymus paneigė kitų asmenų parodymai. M. D. ir liudytojas N. S. nuosekliai patvirtino, kad E. A. jie paėmė iš Puodžių gatvės ir nuvežė į Neveronis; E. A. sėdėjo dviejų durų automobilio, kurio užpakaliniai langai neatsidaro, galinėje sėdynėje; jie nieko įtartino nepastebėjo, taip pat ir peilio E. A. rankose; automobilis K. B. gatvėje nebuvo sustojęs, automobilio langai nebuvo atidarinėjami, E. A. per juos peilio neišmetė. Parodymų patikrinimo vietoje metu konstatuota, jog apžiūrėjus E. A. nurodytą vietą, kur neva turėjęs būti jo išmestas peilis, nieko nerasta. Tas pat ir su laužavietės objektais bei išmestais raktais. Akivaizdu, kad visa byloje esanti medžiaga, įvykio vietos apžiūros protokolai, ekspertų išvados paneigia apelianto parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek pirminėje apklausoje, tiek juos tikrinant vietoje. Taigi, darytina išvada, jog duodamas pirminius parodymus E. A. kalbėjo netiesą, todėl teismas negalėjo remtis tokiais parodymais. 2004-05-19 duodamas parodymus, apeliantas įvykio aplinkybes papasakojo visiškai tiksliai, smulkiai. Tada jis dar neturėjo galimybės susipažinti su byla ir savo parodymų priderinti prie joje esančių įrodymų. Galima teigti, kad vėlesni parodymai visiškai atitinka byloje surinktą medžiagą.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog mirtinus smūgius peiliu nukentėjusiesiems sudavė E. A. Įvykio vietoje rasta nemažai kraujo, tačiau serologinio tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, kad ant jo megztinio nerasta sutepimų, tinkančių kraujo tyrimui. Kitoje specialisto išvadoje nurodyta, jog M. Z. ir M. P. rankų nagų nuokarpose nėra pluoštų iš E. A. drabužių. Tiriant nukentėjusiųjų mirties priežastis, jų rankų plaštakų nugarėlėse rasti sumušimai ar nubrozdijimai. Teisme ekspertas paaiškino, kad jie galėjo atsirasti ginantis ar pačiam suduodant smūgius. Tačiau apžiūrėjus E. A., išorinių sužalojimo žymių nerasta. Teismas, nusižengdamas baudžiamojo proceso reikalavimams, nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, t. y. nepašalino abejonių, kodėl ant nusikaltimo įrankių nerasta E. A. rankų ar kraujo pėdsakų, jo kvapo, nepašalino pačių pirminių E. A. parodymų prieštaringumo. Nors teismas vėlesnius E. A. parodymus įvardijo kaip gynybos versiją, jo aiškinimas, jog į policiją nuvyko viską papasakoti, norėdamas pridengti brolį, visiškai pagrįstas. Objektyvios aplinkybės patvirtina, kad šis planas įgyvendintas – brolis pasislėpė, E. A. kaltės įrodymų nėra, o aplinkybės dėl M. A. veiksmų neištirtos ir nepaneigtos. Nepagrįsta teismo išvada, jog E. A. turėjo motyvą atkeršyti nukentėjusiesiems. Iš bylos aplinkybių matyti, kad įžeidimas vežant nukentėjusiuosius iš vestuvių buvo pamirštas, kadangi E. A., juos nuvežęs į butą Puodžių gatvėje, kaip matyti iš liudytojų parodymų, normaliai su jais bendravo, į jokias muštynes nesivėlė, už pasakytus žodžius nekeršijo, nors turėjo sąlygas juos nužudyti, jei to būtų siekęs. Jau pačioje pirmoje apklausoje E. A. parodė, jog su broliu buvo susitarę tik primušti M. P., nieko žudyti nesitarė. E. A. neturėjo peilio, A. K. pasakė greitai sugrįšiąs, ir jos galės eiti į butą. Akivaizdu, kad sąskaitoms suvesti E. A. buvo numatęs nukentėjusiuosius sumušti, bet ne nužudyti. Po 10-20 min. E. A. planai buvo pasikeitę. Staiga kilusį motyvą galima paaiškinti nestabilia vieno iš brolių psichikos būsena, o tokios būsenos buvo tik vienas iš jų – Marius. Jis buvo daug išgėręs, be to, ne tik E. A. nurodė, jog brolis buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Nukentėjusioji T. Z., vieno iš nužudytųjų sesuo, teisme patvirtino, kad M. A. tą naktį atrodė apsvaigęs ne tik nuo alkoholio. Liudytoja D. P. patvirtino, jog M. A. buvo žymiai agresyviau nusiteikęs, jis rodė daugiau iniciatyvos ir buvo piktesnis. Tai, kad jis ūmaus būdo, patvirtino G. A. Visi liudytojai parodė E. A. esant nekonfliktišką žmogų. Buto, kuriame padarytas nusikaltimas, kaimynai patvirtino, jog tarp dviejų asmenų vykusiame triukšme nebuvo sutarimo: vienas iš jų nuolat keikėsi, kitas mėgino pirmąjį sutramdyti, primygtinai kartojo galvoti, ką šis darąs, ne kartą liepė kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP). Teismas spėjo, kad tramdė kitą ne E. A., nes tik jis turėjo telefoną ir galėjo iškviesti GMP. Tokia teismo išvada neparemta nei byloje ištirtais įrodymais, nei paprasta logika. GMP kvietimas nebūtinai turi būti siejamas su asmeniu, turinčiu mobiliojo ryšio telefoną, kadangi GMP galima kviesti ir ne mobiliuoju ryšiu. Sąvokos „kviesk greitąją“ ir ,,galvok, ką darai“, susijusios su ieškojimu išeities iš susidariusios situacijos, bet ne su nuoroda ,,skambink, nes tu turi telefoną“. Beje, aplinkybė, kas turėjo telefoną, broliams būnant bute, teisme nebuvo nustatinėjama. Iš liudytojų D. P. ir A. K. parodymų matyti, jog joms skambino ir M. A., ir E. A., t. y. telefonu, kurio abonentas buvo E. A., naudojosi abu broliai. Įrodymais neparemtą prielaidą, kad bute telefonas buvo E. A. dispozicijoje, teismas padarė remdamasis tuo, jog po įvykio šiuo telefonu D. P. ir M. D. paskambino ne M. A., bet E. A.
Teismas nepaneigė duomenų, įrodančių E. A. nekaltumą dėl nužudymo. Visi apelianto veiksmai pagal pasekmes gali būti vertinami tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir kaip aktyvūs veiksmai slepiant nusikaltimą, tačiau už BK 237 str. numatytas veikas neatsako nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.
Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo E. A. skundą atmesti. Nuteistasis E. A. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis M. D. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. A. prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. S. atstovas A. Bauža prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, E. A. kaltė nužudžius du žmones bei M. D. nekaltumas dėl jam pareikšto kaltinimo iš anksto nepažadėjus paslėpus su šiuo labai sunkiu nusikaltimu susijusius, turinčius įrodomosios reikšmės daiktus įrodyti I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d., 5 d. 1 p. nuostatomis jų atžvilgiu pagrįstai priėmė atitinkamai apkaltinamąjį bei išteisinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl M. Z. ir M. P. nužudymo
Nepagrįstas nuteistojo E. A. apeliacinio skundo motyvas, kad I instancijos teismas, priėmęs jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 ir 2004-06-18 nutarimų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Savo sprendimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įskaitant nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo įstatymo nustatyta tvarka perskaityti teisiamajame posėdyje ir įvertinti nuosprendyje.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, jog I instancijos teismas nesurinko įrodymų, paneigiančių pasislėpusio M. A. kaltę, tačiau bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismo užduotis yra įrodyti kaltinamojo kaltę arba nekaltumą. Tą teismas ir padarė.
Nuteistasis be pagrindo teigia, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis paremtas vien jo pirminiais neteisingais parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Priešingai, teismas rėmėsi įrodymų visuma, patvirtinusia nuteistojo pirminius parodymus, leidusia padaryti išvadą, jog jie yra teisingi.
Dėl to nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas tiesiogiai nenurodė, kuriais E. A. parodymais parėmė savo išvadas.
Susipažinus su nuosprendžiu matyti, jog jo devintame lape (t. 5 b. l. 93) teismas išvardino, kuriais pirminiais E. A. parodymais vadovavosi. Tiesa, teismas nenurodė tų procesinių veiksmų atlikimo datų, tačiau iš veiksmų įvardinimo akivaizdu, kuriais iš jų teismas rėmėsi.
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daroma apeliaciniame skunde, kad pirminiai E. A. parodymai, priešingai vėlesniems, yra nenuoseklūs, todėl nuosprendyje turėjo būti remiamasi pastaraisiais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į kai kuriuos parodymų nesutapimus. Beje, tai nurodyta ir I instancijos teismo nuosprendyje. Tačiau negalima neįvertinti aplinkybių, kuriomis buvo daromas nusikaltimas (kaltininkas su broliu atvažiavo, turėdamas tikslą primušti nukentėjusiuosius už vieno iš jų anksčiau išsakytą grasinimą, t. y. jo vidinė būsena buvo pyktis, noras atkeršyti, kuris stiprėjo nusikalstamų veiksmų metu, tai matyti iš veiksmų pobūdžio, be to, jis pats pripažino buvęs susinervinęs, išgėręs tris butelius alaus). Taigi, logiška, jog jis negalėjo smulkiai ir nuosekliai prisiminti veiksmų sekos, įvykio detalių, bet esminės aplinkybės sutapo visuose teismo aptartuose parodymuose.
Be to, būtina atsižvelgti, kad visus tris kartus, kai E. A. pripažino savo kaltę, dalyvaujant tai pačiai gynėjai (t. 4 b. l. 34-39, 4-6, 41-42), jį apklausinėjo skirtingi pareigūnai (du tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas), todėl apklausų kokybei turėjo įtakos pareigūnų turėtos informacijos apimtis ir su tuo susijęs apklausų išsamumas.
Vėlesni gi parodymai, pakeisti praėjus mėnesiui po nusikaltimo, yra nuosekliai apgalvota gynybos versija, kurios laikytasi ir teisme, kaltę perkeliant užsienyje pasislėpusiam broliui M. A. . Šią versiją paneigia įrodymų visuma, todėl I instancijos teismas pagrįstai ja nepatikėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Jau aptartų pirmųjų apklausų metu E. A. vienodai parodė, kad jis pirmiausia susimušė su M. P. (,,XXX“) kambaryje; iš kito kambario išbėgus M. Z. (,,XXX“), nuteistasis paskui jį atsidūrė virtuvėje ir ten pasigriebtu peiliu jam keletą kartų dūrė; M. P. per virtuvę bėgo į balkoną, jam nuteistasis irgi keletą kartų dūrė tuo pačiu peiliu, kuris lūžo; tada virtuvėje pagriebęs kitą peilį dar kelis kartus dūrė M. P.
Parodymai, nors jų detalės skyrėsi, savo esme sutapo: pirmiausia smūgiai peiliu suduoti M. Z., po to M. P., šį badant peilis lūžo, jam sudavė dar kitu peiliu.
Šiuos parodymus objektyviai patvirtina kiti įrodymai, todėl atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad jo kaltė pagrįsta tik jo paties prisipažinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Specialisto išvados Nr. M 511/04 (02) duomenys (t. 1 b. l. 36-42) įrodo, jog nors M. Z. mirė nuo vienos durtinės-pjautinės kiauryminės kaklo kairės pusės žaizdos su kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, tačiau jam padarytos iš viso keturios durtinės-pjautinės žaizdos aštriu duriančiu-pjaunančiu vienpusiai aštria geležte įrankiu, kuo galėjo būti peilio geležtė.
Iš specialisto išvados Nr. M 512/04 (02) duomenų (t. 1 b. l. 25-32) matyti, kad M. P. mirė nuo kirstinio-durtinio dešinės pusės kaklo-krūtinės ląstos sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu, tačiau, be kitų sužalojimų, jam dar padarytos durtinės-kirstinės galvos, kaklo, abiejų pečių ir rankų bei nugaros žaizdos plokščiu, aštriu, galimai kalto ar atsuktuvo tipo įrankiu ar daiktu 29 trauminių poveikių pasėkoje.
Specialisto išvadoje Nr. MK 162/04 (01) nurodyta (t. 1 b. l. 112-122), jog tikėtina, kad M. Z. durtinės-pjautinės odos žaizdos padarytos tyrimui pateikta geležtės dalimi su smaigaliu, ir neatmetama galimybė, jog M. P. kirstinės-durtinės odos žaizdos padarytos tyrimui pateikta geležtės dalimi be smaigalio. Kategoriškesnės išvados negalimos, kadangi pirmuoju atveju sutampančių požymių visuma nėra individuali, o antruoju atveju odos žaizdose nėra užsifiksavę bent kiek siauresnės grupinės priklausomybės požymiai.
Apeliantas teigia, kad atsuktuvo ar kalto formos įrankio jis niekada neminėjo savo parodymuose. Tai atitinka tikrovę. Tačiau jis niekada neparodė tokį įrankį turėjus brolį M. A. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog šis galėjo nenustatytu įrankiu sužaloti M. P.
Nors abi specialisto išvados nėra kategoriškos, jos atitinka nuteistojo parodymus, kad pradžioje buvo durta M. Z., o po to dūrus M. P. , peilis sulūžo.
Iš jau aptartos specialisto išvados Nr. M 512/04 (02) duomenų matyti, jog M. P. dešinė ranka per alkūnės ir peties sąnarį buvo imobilizuota gipsiniu tvarsčiu, juo apimant visą žastą, dešinį petį, krūtinę bei nugaros viršutinę dalį. Gipsinio tvarsčio paviršiuje rasti pažeidimai.
Tuo paaiškinama, kodėl galėjo lūžti peilis – nuo atsitrenkimų į gipsinį tvarstį. Dėl to M. P. toliau buvo badomas nulūžusia geležtės dalimi be smaigalio. Lygiai taip pat paaiškinama, kodėl stalo peiliu, kurį, pagal pirminius E. A. parodymus, jis paėmė po to, kai sulūžo anksčiau naudotas peilis, nepadarytos žaizdos M. P. – jis galėjo atsitrenkti į gipsinį tvarstį, dėl to sulinko, nepalikęs pėdsakų kūne.
Taigi, I instancijos teismo padarytos išvados dėl nukentėjusiųjų sužalojimo mechanizmo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neprieštarauja specialistų išvadoms.
Aplinkybė, kad apeliantas savo parodymuose nurodė skirtingą peiliu suduotų smūgių skaičių, kuris neatitinka nurodyto jau aptartose specialistų išvadose, taip pat nerodo nuteistojo nekaltumo.
Viena vertus, net ir duodamas parodymus apie padarytą nusikaltimą, E. A. siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Antra vertus, nerealu, jog smurto įkarštyje smurtautojas skaičiuotų suduotus smūgius.
Tas pat pasakytina apie nuteistojo parodymus dėl nesutampančios peilio išmetimo vietos: ikiteisminiame tyrime jis nurodė stalo peilį išmetęs važiuodamas K. B. gatve; teisme teigė, kad brolis peilį išmetė Neveronyse. Nė vienoje vietoje peilis nerastas. Neatmetama tikimybė, jog joks peilis iš viso nebuvo išmestas, kadangi įvykio vietos apžiūros metu rasti du peiliai, kurie pagal nustatytas bylos aplinkybes buvo panaudoti darant nusikaltimą.
Nuteistasis kaip savo nekaltumo įrodymą nurodo aplinkybę, kad ant jo megztinio nerasta sutepimų, tinkančių kraujo tyrimui.
Iš tiesų taip nurodyta serologinio ir DNR tyrimo specialisto išvadoje Nr. S 332/04 (01) (t. 1 b. l. 87-92). Tačiau tai nereiškia, jog E. A. nesmurtavo. Suduodant smūgius pagaliu ir duriant peiliu, kraujas nebūtinai turi užtikšti ant užpuoliko drabužių viršutinės dalies, juo labiau, kad aukos buvo apsirengusios, ir pirmiausia jų kraujas susigėrė į jų pačių drabužius. Nežiūrint į tai, nustatyta aplinkybė, jog E. A. kelnės buvo sukruvintos. Tai ir įrodo buvus kontaktą, nuo kurio (nebūtinai tiesiogiai smūgio metu) dalis aukų kraujo liko ant jų.
Tai pasakytina ir dėl apeliacinio skundo motyvo, kad nukentėjusiųjų rankų plaštakų nugarėlėse rasti sumušimai ar nubrozdinimai, teisme medicinos ekspertas paaiškino galimą jų kilmę – gauti ginantis nuo smūgių ar pačiam juos suduodant, tačiau E. A. nenustatyta jokių išorinių sužalojimų.
Pats apeliantas pripažįsta, jog teismo medicinos ekspertas teisme nurodė alternatyvią nukentėjusiųjų rankų sumušimo galimybę, nustatytą ir jau aptartose specialisto išvadose Nr. M 511/04 (02) bei Nr. M 512/04 (02). Taigi, visiškai akivaizdu, kad jeigu rankų sužalojimai gauti ginantis nuo užpuolimo, E. A. kūne sužalojimo žymių negalėjo būti konstatuota (t. 1 b. l. 47), juo labiau, jog jis smurtavo ne kumščiais, bet pagaliu ir peiliu.
Beje, pagal bylos aplinkybes M. P. ir M. Z. negalėjo aktyviai pasipriešinti ar pulti, nes jie užklupti miegantys, be to, M. P. buvo su gipsiniu tvarsčiu.
Ši aplinkybė paaiškina ir specialisto išvados Nr. 11-1743 duomenis (t. 1 b. l. 78-81), iš kurių matyti, kad M. Z. ir M. P. rankų nagų nuokarpose nėra pluoštų iš E. A. megztinio. Atkreiptinas dėmesys, jog nuokarpose nerasta jokių pluoštų ir mikrodalelių, bendro grupinio priklausomumo su pašaliniais pluoštais ir nepluoštinės prigimties mikrodalelėmis, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiųjų sužalojimo fakto.
Nuteistojo kaltės nepaneigia ir tai, kad pagal šioje nutartyje jau minėtos specialisto išvados Nr. S 332/04 (01) duomenis negalima pasakyti, kam priklauso ant peilio rankenos rasti DNR pėdsakai, kadangi negautas DNR reakcijos produktas, o pagal specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo Nr. 206 duomenis (t. 2 b. l. 6) kvapų mėginyje, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo peilio rankenos ir sulankstyto virtuvinio peilio, nerasta E. A. kvapo.
Nusikaltimas padarytas tarp 8 ir 9 valandos, bet iš įvykio vietos (patalpoje) apžiūros protokolo duomenų (t. 1 b. l. 3-11) matyti, jog įvykio vietos apžiūra pradėta 15³⁰ val., o baigta tik 21²⁰ val. Taigi, neaišku, kada kvapų mėginys paimtas.
Būtina įvertinti tai, kad kvapas yra lakus ir per keletą valandų galėjo išgaruoti. Be to, neatmestina galimybė, jog kvapas nuo peilių galėjo būti paimtas ne įvykio vietos apžiūros metu, bet vėliau (kadangi pagal minėtą protokolą peilio kotas ir stalo peilis įvykio vietos apžiūros metu buvo įpakuoti į vokus, o kvapų pėdsakams gauti kvapų sugėriklis turi kontaktuoti su objektu 1 val., tačiau apie tai protokole nepažymėta, kaip nenurodyta ir tai, kad toks mėginys iš viso įvykio vietos apžiūros metu paimtas), todėl specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo duomenys nelaikomi patikimu įrodymų šaltiniu.
Be to, net ir pakeitęs parodymus E. A. pripažino (t. 4 b. l. 44-46; t. 5 b. l. 10-16), jog jis su broliu valė bei plovė peilius. Taigi, ir dėl šios priežasties kvapo ant jų galėjo nelikti, o išlikę kraujo pėdsakai buvo nepakankami tyrimui (t. 1 b. l. 92).
Dėl to nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepašalino abejonių, kodėl ant nusikaltimo įrankių nerasta E. A. biologinių pėdsakų ar kvapo.
Nusikaltimo pėdsakų ant peilių naikinimas vėliau juos plaunant paaiškina aplinkybę, kodėl įvykio vietos apžiūros metu sulūžęs peilis rastas ne ten, kur lūžo, o kitoje vietoje.
Nukentėjusiesiems smūgiai suduoti ne tik peiliu, bet pradžioje pagaliu, vaikinai miegojo skirtinguose kambariuose, todėl panašios į kraują dėmės rastos abiejuose kambariuose (t. 1 b. l. 12).
Specialisto išvadų Nr. M 511/04 (02) ir Nr. M 512/04 (02) duomenys įrodo, kad M. P. sužalotas žymiai smarkiau, negu jo draugas M. Z. Tai paaiškina E. A. padaryto nusikaltimo motyvą – kerštą dėl išvakarėse kilusio konflikto, kurio metu M. P. jį įžeidinėjo ir net sudavė smūgį. Galima patikėti nuteistojo parodymais, jog jis prašė brolio tik padėti sumušti M. P. bei M. Z. už įžūlumą, tačiau jo nusikalstamas elgesys rodo, kad įvykio vietoje šis noras peraugo į siekį nužudyti, kas ir buvo padaryta.
Pagal apelianto pakeistus parodymus, nusikaltimą padarė brolis M. A. , tačiau apeliantas negalėjo nurodyti, kodėl šis turėjo žudyti nieko jam nepadariusius vaikinus. Nuoroda į nestabilią brolio psichikos būseną niekuo objektyviai nepagrįsta.
E. A. savo skunde apeliuoja į liudytojos D. P. parodymus, jog M. A. buvo agresyviau nusiteikęs, tačiau susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu tokios išvados negalima padaryti. Ši liudytoja teigė abu brolius buvus supykusius, tačiau jie neatrodė girti; buvo įtarimų, kad M. A. vartoja narkotikus, bet tą rytą jis neatrodė apsvaigęs.
Panašius parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Analogiškai brolių būseną teisme nurodė liudytoja A. K.: abiejų buvo keistos veido išraiškos, pikti, susinervinę; girti nebuvo, bent jau neatrodė.
Tiesa, vėliau pastaroji liudytoja teisme, atsakinėdama į gynėjo klausimus, ėmė sakyti, jog kovingiau nusiteikęs atrodė Marius, jo veido išraiška buvo piktesnė. Tačiau atsižvelgusi į ankstesnius liudytojos parodymus, kurie sutapo su liudytojos D. P. parodymais, teisėjų kolegija laiko teisingais juos.
Tai, kad M. A. lauke pirmas paėmė lazdą, nėra pakankamas pagrindas teigti bute jį panaudojus peilį, nes tokių objektyvių įrodymų byloje nėra.
Be to, vėlesniuose parodymuose E. A. ėmė teigti nematęs konkrečių brolio veiksmų, subadant peiliu nukentėjusiuosius. Tačiau pirminiuose parodymuose nuteistasis nurodė įvykių seką, kurią objektyviai patvirtino I instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai. Taip negalėtų būti, jeigu apeliantas pats nebūtų visko žinojęs. Jo paaiškinimas teisme, jog jis matė tik tris brolio suduotus smūgius, o visa kita sukūrė iš galvos, yra neįtikinamas, nes neįmanoma, nemačius nusikaltimo, o šiuo konkrečiu atveju jo nepadarius, atsitiktinai sukurti to, kas sutampa su objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Tai yra dar vienas argumentas, patvirtinantis E. A. kaltę. Aplinkybė, kad nusikaltimo metu buvo sukruvintos ne tik apelianto, bet ir jo brolio kelnės, to nepaneigia, nes taip galėjo atsitikti dėl įvairių priežasčių, tiesiogiai nesusijusių su nukentėjusiųjų mirtimi.
Nuteistasis teisingai nurodo savo apeliaciniame skunde, jog kaimynai, teisme apklausti liudytojai A. Z. ir V. M. , bute girdėjo dviejų asmenų pokalbį, iš kurių vienas tramdė kitą, sakė, ką šis padaręs, liepė kviesti GMP.
Apeliantas teigia I instancijos teismą padarius nepagrįstą išvadą, kad ne jis buvo tas asmuo, kuris tramdė brolį, kadangi mobiliojo ryšio telefoną turėjo būtent jis, taigi, tik jo galėjo būti prašoma kviesti medikus.
Kaimynai negalėjo nurodyti, kuris iš dviejų brolių pasakė jau aptartus žodžius, reiškiančius vieno asmens nepritarimą kito asmens atliktiems veiksmams. Apeliantas teisus, jog prašymas kviesti GMP nebūtinai turi būti siejamas su mobiliojo ryšio telefono turėjimu. Tačiau išvada, kad minėti žodžiai priskirtini ne E. A., bet M. A., darytina ne tik dėl to, jog E. A. neabejotinai turėjo mobiliojo ryšio telefoną (pagal jo paties parodymus ikiteisminiame tyrime ir I instancijos teisme, būtent jis keletą kartų skambino merginoms, M. D. ir pan.), bet ir dėl I instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstytos įrodymų visumos, pagrindžiančios E. A. kaltę dėl dviejų nukentėjusiųjų mirties.
Apeliantas teigia, kad net nebuvo nustatinėjama aplinkybė, pas kurį iš brolių buvo mobiliojo ryšio telefonas, jiems būnant bute.
Su tuo būtų galima sutikti, jeigu nusikaltimo metu bute būtų buvę daugiau nei keturi asmenys. Dabar gi M. A. pasislėpęs užsienyje, M. Z. ir M. P. nužudyti, o E. A. niekada neneigė iš buto skambinęs M. D. ir kt. bei niekada nesakė tai darius brolį. Taigi, teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, jog telefonu disponavo E. A., kaip neturėjo galimybės apklausti M. A., dėl kurio dar 2004-12-22 išduotas Europos arešto orderis.
Apeliacinio skundo motyvas, kad liudytojoms D. P. ir A. K. skambino abu broliai, t. y. telefonu naudojosi ne tik E. A., bet ir M. A., nepagrįstas.
Iš liudytojos D. P. apklausos protokolų ikiteisminiame tyrime (t. 2 b. l. 135-136, 146-148, 150-151, 167-169) matyti, jog su ja telefonu bendravo tik E. A.
Tą patį parodė liudytoja A. K. (t. 2 b. l. 186-187, 189-190; t. 3 b. l. 16-18).
Teisme abi liudytojos iš esmės parodė analogiškai.
Tiesa, teisme liudytoja A. K. ėmė teigti, kad vieną kartą jai skambino M. A. Šie pakeisti parodymai neatitiko nei jos pačios daug kartų anksčiau duotų parodymų, nei liudytojos D. P. parodymų, todėl vertinami kaip noras padėti E. A.
Liudytojas M. D. ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 100-101, 110-111, 121-122), ir teisme taip pat parodė, jog jis 2004-04-18, maždaug nuo 10 val., telefonu bei akivaizdžiai bendravo tik su E. A.
Analogiškai parodė liudytojas N. S. (t. 2 b. l. 108-109, 110), savo parodymus pakartojęs teisme.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo įtarti šių liudytojų apkalbėjus E. A. bei davus jam nenaudingus parodymus.
Taigi, ir po nusikaltimo viską tvarkė E. A., bet ne M. A. . Tai taip pat nuosekliai patvirtina būtent jo, o ne brolio aktyvų vaidmenį ne tik prieš nusikaltimą, bet ir po to.
Beje, batais su M. D. apsikeitė irgi E. A., nors kraujo ant jų akivaizdžiai nesimatė (detaliau tai bus aptarta, vertinant M. D. išteisinimą). Tai taip pat rodo E. A. norą paslėpti bet kokius, net iš pirmo žvilgsnio nematomus įkalčius, galinčius padėti atskleisti padarytą nusikaltimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, įrodymų visuma įrodo nuteistojo kaltę. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 5 p., kadangi jo kaltais veiksmais nužudyti du žmonės. Dėl to nėra pagrindo E. A. veikos perkvalifikuoti į BK 140 str., kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde.
Teismas motyvavo bausmės skyrimą.
E. A. neteistas, tačiau iš liudytojų D. P. ir A. K. parodymų matyti, kad jis glaudžiai susijęs su prostitucijos verslu, o tai nepalankiai apibūdina jo asmenybę. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, smurto pobūdį ir intensyvumą, tai, jog nukentėjusieji buvo užpulti miegantys, nužudyti du jauni vyrai, vienas iš kurių paliko mažametę dukrą, nusikaltimu padaryta nepataisoma žala ne tik nukentėjusiųjų artimiesiems, bet ir visuomenei.
Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nenustatė ir lengvinančių.
Teisėjų kolegijos nuomone, E. A. paskirta griežta bausmė, tačiau ji atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo yra realūs. Teismas pagrįstai sumažino civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, tuo užtikrinęs pusiausvyrą tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų interesų. Tai atitinka teismų praktiką.
Dėl M. D. išteisinimo
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad byloje pakanka įrodymų, jog M. D. slėpė su nužudymu susijusius daiktus.
Byloje nustatyta, kad E. A. prašymu M. D. kartu su N. S. į butą (duomenys neskelbtini), atvežė dvejas kelnes; vėliau visiems trims važiuojant N. S. automobiliu, pastarasis degalinėje nupirko mobiliojo ryšio telefono dvi papildymo korteles; nuvykus į Neveronis, E. A. paprašė N. S. nuvažiuoti į parduotuvę, kurioje dirbo E. A. žmona, atvežti maisto, šis atvežė du maišelius su maistu ir 5 l talpos plastikinį indą vandens; E. A. deginant maišelį, apie kurio turinį žinant M. D. byloje nėra jokių objektyvių duomenų, M. D. padėjo jį sudeginti; po pietų M. D. vėl susitikus su E. A. Kaune, pastarojo prašymu jie apsikeitė batais, kuriuos M. D. kitą dieną išmetė.
Tačiau šių aplinkybių nepakanka M. D. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl labai sunkaus nusikaltimo – dviejų žmonių nužudymo – slėpimo, pasireiškusio E. A. batų, t. y. su šiuo labai sunkiu nusikaltimu susijusių, turinčių įrodomosios reikšmės daiktų, paslėpimu.
Prokuroro motyvas, jog M. D. žinojo apie padarytą labai sunkų nusikaltimą, tėra prielaida, kuriai patvirtinti byloje nėra įrodymų.
Prokuroras M. D. parodymus įvardijo kaip prieštaringus, nurodęs vienintelį argumentą – ikiteisminio tyrimo metu šis sakė, kad E. A. jam liepė apsikeistus batus išmesti, o teisme tai paneigė.
Toks neatitikimas M. D. parodymuose iš tiesų yra, tačiau visos kitos aplinkybės dėl pokalbių ar susitikimų su E. A. iš esmės sutampa, taigi, parodymų visumos negalima vertinti kaip prieštaringos.
Iš M. D. parodymų, atsižvelgus į aptartą neatitikimą, galima daryti išvadą, jog jis įtarė E. A. padarius kažkokį nusikaltimą, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad jis žinojo apie dviejų žmonių nužudymą.
Byloje nėra duomenų, jog E. A. arba M. A. būtų M. D. pasakę, kas konkrečiai įvyko bute Puodžių gatvėje.
Taip pat nėra įrodymų, kad ant E. A. batų matėsi kraujo dėmės. To neparodė nė vienas liudytojas. Jei šis įkaltis būtų akivaizdus ir matomas, kaltininkas batus būtų paprasčiausiai nuplovęs, kaip padarė su nusikaltimo įrankiais, kadangi jais apsikeitė su M. D. tik po kelių valandų.
Prokuroras teisus, jog teismo medicinos ekspertai nustatė (t. 1 b. l. 87-92) ant E. A. batų buvus kraują (kraujo priklausymas žmogui konstatuotas tik ant kairio bato), tačiau tai padaryta panaudojus specialius tyrimus, apie kurių rezultatus slėpdamas batus M. D. negalėjo žinoti. Beje, nedidelės kraujo dėmelės (0,5x1,0 cm ir 0,3x0,5 cm) rastos ant batų padų ir tai tik patvirtina teisėjų kolegijos nuomonę, kad jos akivaizdžiai nebuvo matomos.
Taigi, prieštaraujant prokuroro apeliacinio skundo argumentui, galima daryti išvadą, jog E. A. paprašytas M. D. iš draugiškumo batus paslėpė ne todėl, kad jie buvo kruvini, o įtaręs, jog E. A. bute galėjo padaryti kokį nors nusikaltimą, ir siekdamas jį padėti nuslėpti. Tuo paaiškinamas jau aptartas M. D. parodymų neatitikimas motyvuojant, kad batus pats išmetė, nes jie buvo blogi.
Tačiau baudžiamoji atsakomybė atsiranda ne už bet kokio nusikaltimo slėpimą, o žinojimas E. A. padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą turi būti neginčytinai įrodytas.
E. A. , žinodamas tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, buvo suinteresuotas paslėpti bet kokius įkalčius, todėl ir prašė M. D. apsikeisti batais, o E. A. batus išmesti, nors ant jų nebuvo akivaizdžių nusikaltimo pėdsakų.
Liudytoja D. P. (t. 2 b. l. 150-151, 167-169) ikiteisminiame tyrime parodė iš M. D. išgirdusi šį davus M. A. savo kelnes, nes pastarojo buvo kruvinos.
Tą patį patvirtino liudytoja A. K. (t. 2 b. l. 189-190; t. 3 b. l. 16-18), tik ji teigė, jog D. P. pokalbio negirdėjo, nes miegojo.
Beje, atkreiptinas dėmesys, kad nors liudytojos tokius savo parodymus pakartojo po du kartus, abiem atvejais antrųjų apklausų protokolai iš esmės yra nukopijuoti nuo pirmųjų protokolų.
I instancijos teisme liudytoja D. P. pripažino pokalbio apie kruvinas kelnes negirdėjusi, tai sužinojusi vėliau.
Taigi, liudytojų parodymai sutampa, jog ši aplinkybė iš M. D. buvo žinoma tik A. K. Dėl to nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad ją vieningai (tikėtina, jog reikia suprasti ,,nuosekliai“) nurodė liudytoja D. P.
Nors M. D. neigė tai jai pasakęs, nėra pagrindo netikėti liudytoja A. K. . Tačiau ši aplinkybė neįrodo M. D. žinojus, kad E. A. bute nužudė du žmones.
Byloje nėra jokių duomenų, jog pastarasis kada nors būtų pasakęs M. D., kodėl jam reikalingos kelnės. Šis nebuvo prie namo Puodžių gatvėje anksti ryte ir nematė atvažiavusių brolių, todėl nežinojo, kad jie į butą nuėjo su lazdomis, iš ko būtų galima spręsti apie neišvengiamai kilsiantį konfliktą. Atvežus kelnes nei jis, nei N. S. nebuvo įėję į butą ir nematė, kas ten atsitiko. Byloje objektyviai nenustatyta, ar M. D. pats matė kelnes, kurios vėliau buvo sudegintos, ar apie jų sutepimą sužinojo iš pokalbio su E. A., todėl neaišku, kaip labai jos buvo suteptos. Net jei E. A. pasakė, jog jos sukruvintos, tai galėtų rodyti tik bute panaudotą smurtą, bet ne jo mastą. Todėl vien pagal maišelio deginimo faktą (nors ir M. D. žinant, kad jame yra kelnės) negalima tvirtinti pastarąjį žinojus E. A. padaryto nusikaltimo pobūdį ir sąmoningai slėpus nužudymo pėdsakus.
Tai, jog M. D. įtarė E. A. padarius kažkokį nusikaltimą, šioje nutartyje jau aptarta, tačiau tai nėra kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodymas.
Beje, liudytojos D. P. ir A. K. nuosekliai parodė, kad ,,XXX“ (M. Z. ), paties pirmo išėjusio iš buto Puodžių gatvėje, kelnės irgi buvo kruvinos, tačiau pareigūnai šios aplinkybės nesiejo su jo dalyvavimu nusikaltime.
Taigi, krauju aptaškytos kelnės nėra pakankamas pagrindas žmogų įtarti nužudymu arba kitu sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu.
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog M. D. kaltę įrodo jo atlikti kiti veiksmai, kuriais padėjo broliams pasislėpti: mobiliojo ryšio telefono dviejų papildymo kortelių nupirkimas, dviejų paketų maisto ir 5 litrų geriamo vandens atvežimas Neveronyse.
Ikiteisminiame tyrime M. D. (t. 4 b. l. 110-111) ir N. S. (t. 2 b. l. 108-109) labai detaliai parodė, kokiomis aplinkybėmis šie veiksmai atlikti: N. S. nunešus į butą kelnes ir E. A. paprašius palaukti apačioje, netrukus šis atėjo ir įsėdo į N. S. vairuojamą automobilį, kuriame buvo M. D. ; važiuojant E. A. paprašė sustoti degalinėje; ten jis paprašė N. S. nupirkti ,,Bitės“ ir Tele2“ tinklų papildymo korteles, ką šis ir padarė; Neveronyse E. A. paprašė N. S. nuvažiuoti į parduotuvę, kurioje dirbo E. A. žmona, ir paimti maisto; N. S. ten vyko kartu su M. D.; žmona padavė du maišus su maistu ir 5 litrų plastikinę talpą vandens; N. S. su M. D. visa tai parvežė E. A. .
Išdėstyti veiksmai nėra niekuo neįprasti, kadangi N. S. ir M. D. yra pusbroliai, todėl dažnai kartu važinėjo, E. A. yra M. D. sesers vyras, o maistas atvežtas iš parduotuvės, kurioje dirbo E. A. žmona.
Taigi, tokie prašymai, šiems asmenims nuolat tarpusavyje bendraujant, nesietini su M. D. pareikštu kaltinimu, juo labiau, kad įvardyti prašymai buvo adresuojami ne M. D., bet N. S., kuris iš esmės juos ir vykdė.
I instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje aptarta, jog byloje nėra objektyvių M. D. kaltės, galinčios pasireikšti tik tiesiogine tyčia, įrodymų, todėl teismas pagrįstai jį išteisino.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliacinius skundus atmesti.