Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. G. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 4 dalį už A. M. turto vagystę areštu trisdešimčiai parų, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už R. G. turto vagystę areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už R. D. turto vagystę laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už A. K. apiplėšimą laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, subendrinus paskirtas bausmes, galutinė subendrinta bausmė O. G. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į O. G. bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. balandžio 27 d. iki 2006 m. spalio 9 d. Iš nuteistojo O. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. D. priteista 1160,80 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, suteikiant jam teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo O. G. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir R. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. G. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 19 d., apie 15.00 val., Radviliškio r., Šeduvoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš M. D. pagrobė R. D. 1150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500“ su 10,80 Lt vertės „Tele2 Pildyk“ SIM kortele ir nukentėjusiajai R. D. padarė 1160,80 Lt turtinę žalą.

O. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 26 d., apie 21.00 val., Radviliškio r, Šeduvos geležinkelio stotyje, veikdamas bendrininkų grupe su R. S. ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apiplėšė A. K. R. S., panaudojęs fizinį smurtą prieš A. K. ir taip šiam atėmęs galimybę priešintis, pasikėsino pagrobti neapibrėžtą sumą pinigų, o O. G. A. K. nuo rankos nusegė jo 400 Lt vertės laikrodį.

O. G. taip pat nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už A. M. bei R. G. nedidelės vertės turto vagystes. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų kaltinant jį padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje

Kasatorius nurodo, kad teismai, nuteisdami jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už A. K. apiplėšimą, pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas, nes rėmėsi tik vieninteliu įrodymu – kito nuteistojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakeitė. Daugiau įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl A. K. apiplėšimo, pasak kasatoriaus, byloje nebuvo surinkta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalys). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį iškviestų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. S. savo, kaip įtariamojo, parodymus, jog A. K. plėšimą įvykdė kartu su O. G., patvirtino akistatos su O. G., parodymų patikrinimo vietoje metu bei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu R. S. būtų daromas koks nors neleistinas poveikis, byloje nėra – ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas ir jo parodymai tikrinami vietoje dalyvaujant gynėjui. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, R. S. nurodė, kad jie su O. G. yra draugai ir jis šio neapkalba, duoti parodymų prieš O. G. jo niekas nevertė ir jokio poveikio nedarė. Todėl pirmosios instancijos teismas R. S. parodymus, duotus teismo posėdyje, kad jis plėšimą įvykdė vienas, o O. G. ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo, nes taip daryti liepė tyrėjai, pagrįstai įvertino kaip „siekimą sušvelninti teisinę padėtį kaltinamajam O. G.“ ir juos atmetė. Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrindžiamas ir kito byloje nuteisto asmens parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kuriems taikomas anonimiškumas (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, R. S. atviro prisipažinimo šioje baudžiamojoje byloje nėra rašęs.

Pažymėtina, kad kasatorius pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė neapklausęs nukentėjusiojo A. K., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo 2006 m. spalio 5 d. posėdžio metu jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti balsu, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nukentėjusysis A. K. apklaustas. Be to bylą nagrinėjančiai pirmosios instancijos teismo teisėjai 2006 m. spalio 5 d. posėdyje paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl galimybės nagrinėti bylą neatvykus kai kuriems nukentėjusiesiems bei liudytojams, tarp jų ir nukentėjusiajam A. K., O. G. bei jo gynėjas, kaip ir kiti proceso dalyviai, sutiko, jog byla būtų nagrinėjama šiems asmenims neatvykus.

Taigi, kolegijos nuomone, O. G. baudžiamojoje byloje pripažįstant jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nebuvo pažeisti BK 2 straipsnio, BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.

Dėl kasatoriaus argumentų apie turtinės žalos atlyginimą

Kasatorius, neginčydamas savo kaltės dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung D500“ su SIM kortele vagystės, skunde nesutinka su nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. D. priteistu civiliniu ieškiniu bei abejoja, ar ji pagrįstai pripažinta civiline ieškove. Kasatorius nurodo, kad civilinis ieškinys nukentėjusiajai R. D. priteistas nesant įrodymų, patvirtinančių jos turtinį reikalavimą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, pripažįstamas nukentėjusiuoju (BPK 28 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas ne tik pagrobto ar sunaikinto turto savininkas, bet ir jo valdytojas (4.34 straipsnis).

Asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, t. y. tuo pat metu įgyti civilinio ieškovo statusą (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Šioje nutartyje minėta, kad teismų baigiamaisiais aktais nustatyta, jog O. G. iš M. D. pavogė R. D. priklausantį 1150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500“ su 10, 80 Lt vertės SIM kortele. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. D. dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung D500“ su SIM kortele vagystės ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 1160,80 Lt civilinį ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs dėl šio telefono vagystės pareikšto civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis (apklausęs nukentėjusiąją bei civilinę ieškovę R. D., balsu perskaitęs teismo posėdyje nedalyvavusio liudytojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei 2006 m. balandžio 27 d. M. D. vardu išduotos mobiliojo ryšio telefono „Samsung D500“ garantinės pažymos apžiūros protokolą), nusprendė, kad nukentėjusiosios R. D. civilinis ieškinys pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs O. G. apeliacinio skundo argumentus dėl R. D. pareikšto civilinio ieškinio, kurie iš esmės analogiški jo kasacinio skundo argumentams, konstatavo, kad: mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500“ pirko ir įmokas už jį mokėjo R. D.; įsipareigojimai pardavėjui mokėti pinigines įmokas už nupirktą prekę privalo būti vykdomi ir praradus prekę; M. D. šiuo telefonu tik naudojosi; mobiliojo ryšio telefono „Samsung D500“ kaina 2005 m. rugsėjo 24 d. Radviliškio „Topo centras“ parduotuvėje buvo 1199 Lt. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė motyvuotą išvadą, kad O. G. nusikalstama veika nukentėjusiajai R. D. buvo padaryta turtinės žalos ir ji „pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta civiline ieškove“.

Taigi, kolegijos nuomone, R. D. civilinio ieškinio klausimas išspręstas nepažeidžiant BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. G. kasacinį skundą atmesti.