Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-195/2014

Teisėjas Evaldas Pašilis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00916-2012-9

2014 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiojo V. K. įstatyminės atstovės D. K. apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sužalojo mažametį žmogų, o būtent: kad jis 2012 m. lapkričio mėn. 8 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini) mokykloje, įvykusio žodinio konflikto metu, tyčia suėmė mažamečiui vaikui V. K. (gim. 2001 m. lapkričio 21 d.) už striukės gaubtuvo jį pakėlė nuo žemės ir trenkė galvą į mokyklos lauko duris, tai yra G. Š. sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui vaikui V. K. fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

iš esmės rėmėsi tik kaltinamojo ir liudytojų, kurie gynė kaltinamojo interesus, t.y. kitų pedagogų net nemačiusių įvykio aplinkybių parodymais, o į pagrindinių liudytojų V. G., A. B.,

G. L., M. A., L. K., M. L. parodymus, kurie matė su įvykiu susijusias aplinkybes, neatsižvelgė.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad kaltinamasis G. Š. mažamečiui asmeniui sukėlė fizinį skausmą ir tuo padarė nusikaltimą numatyta BK 140 str. 2 d. Prokuroras skunde konstatuoja, kad iš liudytojų V. G., A. B., G. L., M. A., L. K., M. L. parodymų matyti, kad mokytojas G. Š. tyčia sukėlė nukentėjusiajam V. K. fizinį skausmą. Pažymi, jog visi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad G. Š. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, todėl nuketėjusysis iš skausmo ilgai verkė, tačiau teismas į visas šias aplinkybės neatsižvelgė.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino G. Š..

Įstatyminės atstovės D. K. teigimu, G. Š. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, teismas vienašališkai ir subjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, o kai kurių įrodymų iš viso nevertino. Apeliantės manymu, apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas tik išteisintojo ir liudytojos A. U. parodymais. Nurodo, jog ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi. Pažymi, kad išteisintojo G. Š. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo V. K. parodymams, o V. K. parodymai neprieštarauja liudytojų V. G., A. B., G. L., L. K. parodymams. Įstatyminės atstovės teigimu, aplinkybę, kad V. K. po įvykio verkė, patvirtino liudytojai L. K., A. B., M. A. ir M. L..

Nukentėjusiojo atstovės teigimu, šis įvykis turėjo įtakos ir kitiems jos vaikams, kurie mokėsi Ukmergės senamiesčio mokykloje, todėl visi jos vaikai buvo priversti pakeisti mokyklą

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokuroras ir nukentėjusiojo įstatyminė atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl išteisintojo G. Š. kaltės nebuvimo.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui <.....> (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija).

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Patikrinus baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia konstatuoti, jog kaltinamasis G. Š. mažamečiui V. K. sukėlė fizinį skausmą ir tuo padarė nusikaltimą numatytą BK 140 str. 2 d. Kaip pagrįstai nurodė Ukmergės rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje mokytojas, norėdamas sudrausminti mokinį buvo sulaikęs mažametį V. K. už pastarojo viršutinio rūbo gobtuvo, tačiau byloje nepakanka įrodymų patvirtinančių dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirminėje 2012 m. lapkričio 9 d. apklausoje nukentėjusysis V. K. parodė, kad mokytojas G. Š. jį už džemperio gobtuvo pakėlė, apsuko ir nestipriai trenkė į duris, nurodė, jog į duris jis atsitrenkė kakta (b.l.5-6). 2012 m. spalio 14 d. apklausiant V. K. bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, pastarasis nurodė, kad mokytojas G. Š. jį už gobtuvo pakėlė į orą ir trenkė kaktą į duris, jam skaudėjo (b.l.9-10). Taigi iš šių apklausų matyti, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuoti ne nukentėjusiojo V. K., o jo vyresniojo brolio L. K. parodymai. Šį faktą patvirtina ir mokyklos direktorės liudytojos A. U. parodymai, kad Vitalijus jos kabinete sėdėjo ir tylėjo o apie įvykusį konfliktą pasakojo L. Kai Vitalijus buvo jos kabinete jis neverkė, buvo ramus, nesimatė ant jo nei jokio skausmo, nei išgąsčio, nei susijaudinimo. Parodė, jog Vitalijui nelabai rūpėjo kas įvyko, daugiau rūpėjo L. Nurodė, kad Vitalijus rašė paaiškinimą jai diktuojant pagal L. pasakojimą. L. jos vis klausinėjo ar ji mokytoją G. Š. nubaus. Liudytoja nurodė, kad Vitalijus nesugebėjo nurodyti kur jam skauda (b.l.25-26; 114-115). Šioje baudžiamojoje byloje taip pat yra duomenų, kad L. K. turėjo konfliktų su mokykla ir konkrečiai su mokytoju G. Š., todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais, vieninteliais ir esminiais šioje baudžiamojoje byloje (b.l.135-137).

Nors savo apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad išteisinamasis nuosprendis paremtas žmonių, kurie net nebuvo įvykio vietoje parodymais, taip pat ignoruojant visus objektyvius duomenis, kurie buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie apelianto nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 374/12(14) patvirtina, kad V. K. kūno sužalojimų nebuvo nustatyta (b.l.13). Byloje esančių įvykį mačiusių liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina apelianto nurodytų aplinkybių dėl mažamečiui V. K. fizinio skausmo sukėlimo. Kaip nurodė kartu su nekentėjusiuoju įvykio metu buvęs A. B. mokytojas tik nestipriai stumtelėjo V. K. į duris (b.l.24). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. A. nurodė, kad Vitalijus, po jo pakėlimo už kapišono, trenkėsi nugara į duris (b.l.21), vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog mokytojas V. K. prirėmė prie sienos, o V. K. pradėjo verkti tik nuėjus pas direktorę (b.l.116). Liudytojas G. L. parodė, kad mokytojas G. Š. vos vos pakėlė V. K. už gobtuvo ir laikė (b.l.22; 115-116). Liudytojas V. G. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad mokytojas pakėlė V. K. už gobtuvo viena ranka ir nestipriai pakratė, pastūmė į duris, Vitalijus atsitrenkė į duris (b.l.115-116). Taigi visi šie ankščiau aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad konfliktas tarp mokinio ir mokytojo įvyko, tačiau nepatvirtina kaltinime nurodytos aplinkybės, jog mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad mokytojas norėdamas sudrausminti netinkamai mokykloje besielgiantį mokinį, palaikė jį už viršutinio rūbo gobtuvo, ar tai, kad nestipriai prirėmė prie durų nesudaro pagrindo teigti, kad mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas. Tuo labiau, kad šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių patvirtinančių įrodymų byloje pakankamai nėra, išskyrus nukentėjusiojo V. K., jo brolio L. K. ir jo motinos D. K. parodymus, kurie įvertinus byloje nustatytas aplinkybes vertintini kritiškai kaip parodymai asmenų suinteresuotų bylos baigtimi.

Prokuroro teiginys, kad visiškai negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad G. Š. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, kad teismo nuosprendyje nurodyti pagrindinių liudytojų V. G., A. B., G. L., M. A., L. K., M. L. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o pagrindiniai parodymai buvo nutylėti, yra nepagrįsti. Apylinkės teismas nuosekliai patikrino visus įrodymus bei tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja M. L. teismo posėdyje parodė, kad nukentusysis V. K. įvykio dieną verkė, kad jo veidas buvo paraudęs, nesudaro keisti ar naikinti apylinkės teismo sprendimo. Pažymėtina, kad mažametis elgėsi netinkamai, koja atidarė mokyklos duris buvo mokytojo pastebėtas ir sudrausmintas dėl ko jis pats galėjo išsigąsti ir susinervinti, todėl galėjo verkti ne dėl jam sukelto skausmo, o dėl susidariusios situacijos bei įvykusio konflikto ir galimų pasekmių atėjus pas mokyklos direktorę. Tai, kad nukentėjusysis apsiverkė nei patvirtina, nei paneigia aplinkybės, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas.

Nors savo skunde prokuroras nurodo, kad teismas vertindamas liudytojos A. U. parodymus rėmėsi tik G. Š. palankia informacija, nepaminėjo, kad liudytoja A. U. nurodė, jog mokytojas jos atsiprašė už tai, kad pakėlė nukentėjusįjį už gobtuvo, tačiau šios nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį. Tai, kad mokytojas G. Š. atsiprašė mokyklos direktorės už tarp jo ir mokinio kilusį konfliktą, teigiamai charakterizuoją G. Š. kaip mokyklos darbuotoją, jis neigė sumušęs ar sukėlęs fizinį skausmą mokiniui, tačiau dėl kilusio konflikto jautėsi kaltas.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkelta nei kaltinamajam, nei nuteistajam. Darytina išvada, kad siekiant įrodyti G. Š. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, prokuroras turėjo pareigą pateikti įrodymus. Pateikti duomenys neįrodo G. Š. kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Nukentėjusiojo V. K. įstatyminė atstovė D. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisintojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kad išteisinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tik išteisintojo ir liudytojos A. U. parodymais. Patikrinus bylą šio apeliacinio skundo kontekste, pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Byloje nėra duomenų, jog liudytoja A. U. būtų suinteresuota bylos baigtimi, tai, kad šioje byloje kaltinamasis dirba mokykloje, kuriai ji vadovauja nesudaro pagrindo teigti, jog ji būtų suinteresuota padėti G. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, teigiamai šį mokytoją apibūdino ne tik mokyklos, kurioje dirba išteisintasis kolegos, bet ir mokiniai, tame tarpe ir tie, kurie stebėjo konfliktą, nurodydami, kad mokytojas G. Š. niekada nemuša mokinių, yra mandagus ir kultūringas žmogus.

Dėl išteisintojo G. Š. parodymų pažymėtina, kad jis nuo pat baudžiamosios bylos tyrimo pradžios neprisipažino sumušęs, ar kitaip fiziškai užgavęs nukentėjusįjį, nurodė, kad sulaikė V. K. dėl netinkamo elgesio, norėdamas jį sudrausminti, tačiau jo nemušė. Patikrinus byloje esančius duomenis nenustatyta, kad išteisintojo parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų parodymams, pažymėtina, kad jis iš esmės nesutinka su jam pareikštu kaltinimu dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo, byloje nėra pakankamai duomenų galinčių paneigti šiuos G. Š. teiginius.

Nors nukentėjusiojo atstovė teigia, kad yra prieštaravimų tarp kaltinime ir nuosprendyje nurodytų aplinkybių, specialisto išvados ir liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis pažymėtina, kad esminių prieštaravimų byloje nėra nustatyta.

Nukentėjusiojo V. K. įstatyminės atstovės D. K. nurodytos aplinkybės, jog sūnus po įvykusio konflikto su mokytoju labai blogai jautėsi, buvo išsigandęs, nebendravo su šeima, naktimis šlapinosi į lovą, jam teko duoti raminamuosius vaistus yra pagrįstas tik nukentėjusiojo motinos teiginiais, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, be to, tokia nukentėjusiojo vaiko būsena galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl mokykloje įvykusio konflikto su mokytoju.

Pažymėtina, kad teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados privalo būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o viso abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimu pagrįstai nurodė, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).

Esant byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms, bei surinktiems jas patvirtinantiems duomenims, kriminalizuoti mokykloje įvykusį konfliktą mokytojui netinkamai sudrausminant mokinį, siekiant mokytojui baudžiamosios atsakomybės, jokio pagrindo nėra.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiojo V. K. įstatyminės atstovės D. K. apeliacinius skundus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. Š. išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. pripažinti G. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Pažymėtina, kad apylinkės teismas įvykdė Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatą – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Esant šioms aplinkybėms, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiojo įstatyminės atstovės apeliacinius skundus atmesti.